Ir kol kas likti jame

Mirtis visada ateina taip pat paprastai, kaip šiandienos žinia — be ceremonijų, be metafizikos, be jokio pasiruošimo. Ji netinka kolekcionieriams, nes nieko neišlaiko: nei formos, nei vertės, nei istorijos. Tik datą.

Ir vis dėlto, su laiku mes tampame rinkėjais. Ne daiktų, ne prisiminimų, o draugų išėjimų. Vaikštome po kapines taip, lyg tikrintume sąrašą, lyg konstatuotume tvarką pasaulyje: šitas buvo jaunesnis, šitas — stipresnis, šitas — tas, kuris turėjo likti ilgiau. Ir vis tiek išėjo pirmas.

Keista ramybė lydi tokias mintis. Ne todėl, kad jos guodžia, o todėl, kad jos tampa įprastos. Kaip oras, kurio nejauti, kol jo nepritrūksta.

Kartais pagalvoju, kaip mano pasaulis apsieis be jų. Tie žmonės buvo tarsi atramos, kurių niekada nepastebi, kol jos neišnyksta. Bet kuo toliau, tuo mažiau šis klausimas jaudina. Ne todėl, kad atsakymas rastas, o todėl, kad pati erdvė aplink jį tuštėja. Seno pasaulio kontūrai traukiasi, lyg būtų skalbiami per karštame vandenyje.

Tuo metu planeta, atrodo, nebetelpa savo marškiniuose. Ji plyšta, sprogsta, skandina salas, lyg bandytų išsilaisvinti iš kažkieno primestos formos. Bet mes žiūrime į tai abejingai, tarsi į svetimą filmą, kurio pabaiga jau nuspėjama. Tarsi tai būtų ne mūsų pasaulis. Tarsi tai būtų mūsų eilė — bet dar ne šiandien.

Ir šiame keistame tarpsnyje, tarp išėjusiųjų ir dar neišėjusiųjų, tarp griūvančių krantų ir tyliai nykstančių draugų, lieka tik vienas pastovus dalykas: tuštuma, kuri plečiasi ne kaip grėsmė, o kaip erdvė. Kaip vieta, kurioje kažkas dar gali įvykti, net jei nežinome kas.

Galbūt tai ir yra vienintelė meditacija, kurią verta kartoti:
stebėti, kaip pasaulis mažėja,
ir vis tiek likti jame.