Mano vyras Olandas

Olandas
Olandas džiaugėsi, kad gali išlaikyti savo darbo įrankį: sumokėti mokesčius, važinėti techniškai tvarkinga mėlyna mašina.
Jis nešiojo skrybėlę ir lietpaltį vasarą ir žiemą.
Mašiną užvesdavo ir apsidžiaugdavo, tarsi motoras niekada iki tol nebūtų buvęs užvestas.
Šiaurinėje Olandijos dalyje pasistatė namus, iš kelionių vežėsi augalus ir pastatė akmeninį sodą su ispaniškais paparčiais, vokiškais kiparisais ir kalnų berželiais.
Pro vonios langą matėsi plonas, išsiskėtęs berželis, draskomas vėjo dieną ir naktį, žiemą ir vasarą.
Penkios vištos vėjyje dėjo kiaušinius. Mes sėdėjome prie rankų darbo melsvo stalo juodomis kojomis, be staltiesės. Olandas tepė sviestą ant gruzdintos duonos ir šypsojosi.
Pro langą matėsi vištų narvai ir vėjo draskomos plunksnos.
Kiaušiniai garavo ant stalo, apšviesti ryto spindulių.
Sužvengdavo kaimynų arklys, ir mes pradėdavome pusryčius.
Olandas žadėjo surasti man vertėją.
Sėdėjau erdviajame miegamajame. Ant stalo stovėjo keturi nelegaliai atsivežti degtinės buteliai. Lova buvo tokia šalta, kad šildanti paklodė veikdavo visą parą.
Net gulint po pusmetrio storio antklode, užmigti negalėjai, nes nuo šalčio barškėjo dantys.
– Šiandien važiuojam pas vertėją, – gudriai nusišypsojo Olandas ir patapšnojo per mano ranką, kuri siekė kiaušinių.
Olandas apsivyniojo kaklą šaliku. Mostelėjo trupinių vištoms, kurios gulėjo lizduose pašiauštomis plunksnomis.
Apsidžiaugė, kad mašina užsivedė, ir, kada išgirdome žvengiant kaimyno arklį, pajudėjome takeliu tarp dviejų gilių kanalų.
Olandas turėjo savo elektros propelerį, kurį nuomojo iš savivaldybės, ir kas rytą užsukdavo pažiūrėti, kiek vėjas prisuko elektros. Jis laimingas šypsojosi, kad elektros propeleris prigamino tiek elektros, kad užteko išvirti kiaušinius ir pašildyti lovą.
Miestelis, į kurį mes atvažiavome, buvo tvarkingas, plačia gatve.
Prie prekybos centro mūsų laukė baltai apsirengusi dvidešimt penkerių metų mergina.
Prasidėjo smulkus, merkiantis lietus.
Vertėja slėpė galvą po baltu kapišonu.
Raudoni vasariniai batukai plonu padu, netinkantys rudens darganai.
Olandas sėdo į mašiną ir paliko mus lietui lyjant.
Moters žvilgsnyje buvo kažkas kaunietiško: sveikas veido įdegis, gautas skinant agurkus lauke, akys, smalsiai krapštančios visas mano mintis iš pačios sielos gelmės. Alkanas, beveik laukinis šauksmas: padėkit.
Norėjau paklausti: „Kas atsitiko? “
– Tu kalbėk, kalbėk. Pasiilgau mūsų kalbos. Mokausi olandų mokykloje olandiškai kalbėti. Kaip aš noriu kalbėti lietuviškai! Ar galiu tau pasakoti lietuviškai?
– Žinoma.
– Mano vyras dviratininkas. Taikos žygyje dalyvavo. Dirbau savanore, taip ir susipažinom. Minsko viešbutyje miegojom tris paras. Sugrįžom į Kauną, spėjau pasiimti tik kelis rūbus...

Pasislėpėme nuo lietaus prekybos centre.
– Sakyk, ko tau nupirkti. Nori bananų?
– Noriu arbūzo, – pajuokavau, o ji nupirko.
Ji vedėsi mane į namus.
– Nieko nėra namuose, galėsim ramiai valgyti tavo mėgstamą arbūzą. Nekreipk dėmesio. Tu tikrai mėgsti arbūzus?
– Retai valgau.
– Galėsi pas mane valgyti kasdien, du kartus per dieną.
– Kada grįžta tavo vyras?
– Nekreipk dėmesio. Jis negrįžta. Iš darbo pašte jis važiuoja į dviračių treniruotę.
– Tai jis negrįžta?
– Jis mums netrukdys.
Liftas nedirbo. Lipome iki šešto aukšto.
Rūkėme virtuvėje.
– Negaliu į jį net pažiūrėti. Po to, kai pabėgau iš Kauno, mes gyvenom dviračiais. Važinėjau kartu. Matai, kokia aš sportiška? Nekreipk dėmesio. Mes butą nuomojame iš savivaldybės. Pigiai. Labai sunku gauti tokį butą.
Rūkėme balkone, kada sugrįžo jos vyras Dviratininkas.
Aukštas, sportiškas vyras netikėtai apkabino mane. Pajutau drabužių parduotuvės kvapą.
– Džiaugiuosi, kad tu sutikai pabūti ir pakalbėti su mano žmona lietuviškai. Jai labai reikia žmogaus, kalbančio lietuviškai. Jūs kalbėkit. Eisiu vakarieniauti.
Vyras persirengė. Pamojavo mums ranka ir šypsodamasis išėjo į miestą pietauti.
– Nekreipk dėmesio. Jis visada taip.
– Ką darysim? – bandžiau paslėpti savo nustebimą.
(Tęsinys)