Ji atėji tyliai

Ji atėjo tyliai, lyg garsas, kurio niekas nepastebi, kol jis jau įsismelkęs į kraują.
Nežadėjo nieko – tik šviesą, kuri krinta ne iš saulės, o iš žmogaus šypsenos. Tokios, kuri nušviečia laiką ne valandomis, o atodūsiais.

Prieš ją buvo tuštuma.
Lauko ramunė siūbavo vėjyje, tarsi bandydama užpildyti tą vietą, kur turėjo būti jos veidas.
Pakelės čiobreliai kvepėjo taip paprastai, kad beveik skaudėjo.
Upelio vanduo nešė mėlyną dangų, bet jis buvo šaltas – be jokio pažado.

Kai ji pasirodė, pasaulis trumpam sustojo.
Rasa ant lapų sužibo taip, lyg būtų nustebusi, kad kažkas pagaliau atėjo.
Baltas paukštis veidrodiniame ežere pakilo, palikdamas tik ratilą – tą vienintelį ženklą, kad grožis visada juda.

Ji skrido su žiedlapiais, kai obelys žydėjo.
Ir tie žodžiai, kuriuos ji ištarė, nebuvo nauji.
Jie buvo seni, kaip lakštingalų vakarinė melodija, kurią girdime tik tada, kai esame pasiruošę.

Aš klausiau.
Ne todėl, kad tikėjausi stebuklo, o todėl, kad pagaliau supratau:
kai kurie balsai mus pasiekia tik tada, kai tampame pakankamai tylūs, kad juos išgirstume.