Neparašyti laiškai

Virš Kuršių mariomis judančio laivo – žąsies dydžio žuvėdros.
Geltonos jachtos denyje išbarstytos jauno Žvejo nuotraukos, vandenyje plaukia rašalu sulieti ir suplėšyti popieriaus lapai. Barzdotas jauno Žvejo veidas išraižytas raudonais grumtynių randais. Žvejo guminė prijuostė ištepta raudonais lūpų dažais. Mėlynos kelnės su petnešomis perplėštos.
Gyva tik raudona vilnonė kepurė. Burna jaunuoliui užklijuota juoda lipnia juosta.
Rankos surištos šlapio, tankaus tinklo galais.
Aplink – restoraninėmis pozomis lengvuose plastikiniuose krėsluose išsidrėbusios dvi senos, riebios, klasikinės Auksinės Žuvys.
Vėjas kedena Auksinių Žuvelių paskutinius žvynus, likusius po grumtynių su kaimiškai stipriu laimės kūdikiu, kuriam per klaidą nusišypsojo sėkmė.
Žuvis Sidabriniai Dantys jau kurį laiką bandė įžiebti ugnį, bet nesisekė.
Grumtynių su Žveju metu jos lūpos ištino. Ištinusiose lūpose matėsi žmogaus dantų žymės.
Cigaretė nesilaikė.
– Reikia jį išdarinėti, nes pietinis greitai liausis, o jį pakeitęs pietrytinis neš kvapą į Nidą, – Sidabriniai Dantys atsisuko į Žveją.
– Neskubėk, – atsistojo Žuvis Auksiniai Akiniai. – Gal vėjas dar nepasikeis.
– Klausyk, gal tu išpildyk mano tris norus? – linkčiojo Žuvis Sidabriniai Dantys.
– O gal mano tris norus? – pamėgdžiojo Žuvis Auksiniai Akiniai.
– Gera žinia, kad vėjas iš pietvakarių, – Sidabriniai Dantys išsižiojo ir gaudė orą.
– Vėjas rims, – lingavo galvą Žuvis Auksiniai Akiniai.
– Skaudu, kai vėjas iš pietvakarių ir šiltėja, – cigaretė Sidabriniuose Dantyse užsidegė, ir vėjas nunešė į jūrą debesį dūmų.
– Tu paklausk pietvakarių vėjo, ką plukdo į geresnį gyvenimą debesys, – Žuvis Auksiniai Akiniai užsimerkė.
Žuvims reikėjo vandens. Jos žiopčiojo, nes trūko oro.
– Išretino mus ne lietus, mus išretino vėjas, – silpnu balsu kalbėjo Žuvis Sidabriniai Dantys.
Žvejas išsilaisvino iš nemokšiškai surištų virvių ir sviedė tinklo likučius į jūrą.
Nusiplėšė juodą juostą nuo veido.
Griebė Sidabrinius Dantis į glėbį ir ėmė stumti link borto.
Iš vakaro rūko pasirodė Gamtos apsauga.
Ryškiu prožektoriumi išgriebė Žvejo jachtą.
Pavargęs kovoti su didžiulėmis Auksinėmis Žuvimis, Žvejas laukė inspektoriaus.
Inspektorius apžiūrėjo Žuvų akis, patikrino pulsą ir atsisuko į Žveją.
– Klausyk, o kaip tu jas pagauni?
– Rašau laiškus.
– O ką tu joms rašai?
– Kad išpildysiu visus jų norus.
Žvejas, padedamas Inspektoriaus, nuleido Auksines Žuveles į marias.
Kai jis plaukė namo, įmetė naują laišką į tamsų vandenį.
Vėjas nešė lietų.