Atėnė ir Kajus

Kartą deivė Atėnė pamatė gražų berniuką vardu Kajus. Vardas buvo užrašytas ant juostelės, kuri juosė berniuko kaklą. Tėvai turbūt tokiu būdu informavo žmones apie savo vaiką, jeigu staiga jis pasimestų ir neprisimintų, kas jis toks besąs. Taip nusprendė deivė Atėnė, sulyginus berniuko atvejį su katėmis ir šunimis, nepagalvojusi, kad žmogaus vaikas visgi skiriasi nuo šuns ir katės, kurie nemoka kalbėti.
O iš tiesų berniukas pats užsisakė tokią juostelę, nes tuo metu tai buvo savotiška mada arba brendas rašyti savo vardus ant drabužių, batų ir kitų matomų vietų, kad pažindinantis būtų praleistas klausimas, kuo tu vardu. Laikmetis buvo spartus, gyvenimas lėkė šuoliais ir žmonės, ypatingai jaunimas taupė savo laiką atsisakydami visokių nesąmonių tipo, kuo tu vardu arba kada tau prasidėjo mėnesinės. Ir daugiau bereikšmių klausimų galima atsisakyti, jei tik tinkamai naudosi instagramas, feisbukus ir kitas platformas.
Bet grįžkime prie Atėnės. Ant jos kaklo priešingai Kajui vietoj juostelių buvo prikabinėta visokių metalų ir akmenų, kurie nieko konkretaus nesakė apie patį asmenį: nei kiek jai metų, nei kada ištekėjo, nei kiek kartų prarado nekaltybę. Tačiau visi išsilavinę vyrai ir moterys, mokykloje girdėję kažką apie antiką, žino, kad deivė Atėnė turėjo kažkokias sąsajas su Dzeusu. Na, o kas pats tas Dzeusas, turbūt žino net dvyliktokai. Bet Kajus tebuvo trečiokas, todėl apie graikus ir jų dievus dar neturėjo žalio supratimo, ir todėl kai jį gatvėje sustabdė ekscentriška moteris ir pasiūlė išgerti kavos, jis truputėlį net sutriko – gal neseniai padarė kokį netinkamą veiksmą, kažką užgavo ar nepastebėjo, nepraleido kokio senuko pro duris pirma savęs ir panašiai, ir dabar tarnybų darbuotoja ketina su juo apie tai pasikalbėti, nes mušti ir naudoti fizines bausmes draudžia įstatymai, tad tebūnie pokalbis, o jeigu prie kavos jis užsisakys dar ir torto, tai juk ne jis už viską mokės, ta moteris matyt, kad turi užtektinai pinigų pedagoginei misijai.
Ok, pasakė Kajus ir nuėjo pirma, leisdamas tarnautojai jį sekti iki artimiausio Caffein’o. Atėnė nežinojo, kaip šiais laikais mezgasi pažintys, todėl labai senoviškai paklausė berniuko, kai jie jau sėdėjo prie staliuko, kuo užsiima jo tėveliai, kokiam luomui priklauso.
Atsiprašau, paspringo torto kąsniu Kajus, nesupratau klausimo.
Na, turiu galvoje, vebleno deivė, ar tavo tėvai kilmingi, ta prasme, su laipsniu, ar pasiturintys?
Kitas klausimas, atsakė Kajus ir toliau mėgavosi Napoleonu.
Gerai, pasiryžo veikti tiesiai Atėnė, ar tu nori į kalnus?
O ką aš ten veiksiu?
Nieko, žiūrėsi iš viršaus ir juoksiesi iš apačioje knibždančių žmogeliukų.
Ir bus juokinga?
Patikėk, tau patiks.
Na gerai, gal kitą kartą, nusišluostė lūpas Kajus. Atėnė mielai pati jas būtų nulaižiusi. Turiu eiti.
Palauk, iškėlė ranką deivė. Kajus sustingo lyg užhipnotizuotas, o paskui nusekė moterį, lyg būtų prie jos pririštas virvele.
Deivė nusivedė jį į kalnus, kur gyveno gilioje oloje ir pasiguldė į savo lovą, bet greit sumetė, kad vaikas netrukus prabus ir neaišku, kaip reaguos, todėl pagalvojo, kad reikia kol kas patalpinti jį į šaldytuvą, kur  pabus užšaldytas, o paskui bus matyt, ką su juo daryti. Taip pat, galvojo Atėnė, užšaldytas jis liks tokio pat amžiaus, koks yra dabar, kam jai reikalingas kažkoks suaugęs, neduok dieve, spuoguotas paauglys, toks jokiu būdu nekels jai susižavėjimo. Jau geriau lieka toks kaip dabar, kaip paveiksliukas, į kurį malonu pažiūrėti tada, kai tik atsidarai šaldytuvą. Tačiau šaldytuvas jai reikalingas maistui.
Ech, problema. Ir nusprendė deivė išorėje prie įėjimo į olą sudėti ledo guolį, kuriame Kajui bus ir patogu, ir grynas oras, o ji galės bet kada mesti į jį susižavėjimo kupiną žvilgsnį, kaip tai įvyko mieste gatvėje.
Taip ir padarė – Kajus kaip koks munumentas gulėjo ledo paklotėje prie įėjimo į olą.

Praėjo keli mėnesiai, gal net pusė metų, deivei laikas apskritai mažai ką reiškė, ji buvo amžina. Žodžiu, tas paminklas grožiui prie įėjimo ėmė ją po truputį nervinti. Visgi tai nejudantis objektas. Kur kas maloniau buvo matyti jį judesyje, valgantį ir šelmiškai į ją spoksantį. O betgi greit atšaldyti ledą nėra paprasta, dargi pačiame žiemos įkarštyje. Arba įšaltyje. Todėl pasikvietė Atėnė pusbrolį Promėtėją, kuris gerai valdė ugnį, ir paprašė ištirpinti ledą kaip galima greičiau, vaiko gal jau namuose pasigedo.
Promėtėjas atsinešė glėbį malkų iš gretimai esančio skardžio, padarė iš jų prakurų, glėbį pernykštės žolės, sukrovė viską greta ledo mauzoliejaus ir titnagu įskėlė į akmenį kibirkštį, kuri tuoj pasigavo šieną, tada užsidegė prakuros ir galiausiai ugnis įsiskverbė į sausas malkas. Abu su Atėne tuo metu apie kažką paplepėjo, išgėrė vyno, Promėtėjas greit smigo kaip visada, buvo silpnas gėrėjas, o deivė viena sulaukė akimirkos, kai Kajus pramerkė akis.
Kur aš? buvo pirmas jo klausimas. Matė greta sėdinčią tą pačią bobą, apsikarsčiusią aukso grandinėmis,  kuri tik neseniai vaišino jį kava, o dabar staiga jie kažkur ne mieste, aukštai, tikriausiai tai kažkokie kalnai, kaip jie taip greit per keliolika minučių čia atsidūrė, dar ant akmenų miega kažkoks apdriskęs valkata, visa virtinė šitų klausimų perbėgo per smegenis. Manęs gi laukia namuose, greičiau kvieskite taksi, pareikalavo berniukas.
Nurimk, ištiesė ranką Atėnė, ir jis vėl sustingo kaip tada kavinėje. Tu ilgai prabuvai čia, tavęs jau seniai niekas nebeieško. Pamiršk juos.
Kaip galiu pamiršti, bejausmiu balsu ištarė Kajus, jie mano tėvai, draugai, Gerda.
Kas ta Gerda? sukluso deivė.
Tu nežinai? Tai mano mergaitė nuo pirmos klasės.
Neabejoju, kad ji jau turi kitą vaikiną. Pamiršk ją.
Gerai, kaip pageidausi, atsakė Kajus.
Atėnė atitraukė ranką ir Kajus iškart vėl stryktelėjo iš vietos.
Bet kažką aš juk turiu veikti? Eiti į mokyklą, žaisti futbolą ir panašiai.
Tu eisi, bet jau būsi vedęs vyras.
Ką vedęs?
Mane.
Oho, šyptelėjo berniukas. Ir mes gyvensime kaip vyras ir žmona? Turėsime vaikų?
Būtinai. Ir turėsi po pamokų iškart grįžti namo, nesivalkioti su neaiškiais tipais ir neuostyti miltelių. Aš pati pasiimsiu tave prie mokyklos vartų.
Ne, geriau nesirodyk, nes vaikai pažįsta mano motiną...
Tu eisi į kitą mokyklą, ten tavęs niekas nepažįsta.
Tada gerai. O štitas tipas, jis tavo meilužis, ar pirmas vyras?
Nei tas, nei tas, nežinau tiksliai ar pusbrolis, arba dėdė, jis Dzeuso brolis. Aš gerai nesigaudau tuose giminystės pavadinimuose. Aš Dzeuso duktė, deivė Atėnė.
Aš nežinau nei Dzeuso, nei deivės, man tas pats. Tiesiog mintis būti vedusiu vyru įdomi. Su Gerda, tai mano panelė, mes dažnai žaisdavom vyrą ir žmoną.
Ir ką tada darydavot?
Nusirengdavom pas kurį nors namuose, pas ką nebuvo tėvų, ir guldavom nuogi į lovą.
Ir?
Nežinau, raičiodavomės, bučiuodavom vienas kitą. Būdavo faina.
Galėsi tą patį daryti su manimi, bus dar geriau. Aš tau parodysiu.
O tavo tėvo nebus namie? Kaip jį vadinai, Dzeusu, ar ne?
Taip, jo nebus, mes būsime vieni.
Klasė, aukštas lygis. Tai vesk mane namo, žmonele.

Po dvidešimties metų Kajus šventė savo trisdešimtmetį. Kadangi savo giminių neturėjo, tai svečių sąrašą sudarė Atėnės giminaičiai, Kajus vos spėjo fiksuoti jų vardus: Apolonas, Afroditė, Adonis, Panas, Nikė, Melpomenė, Hermis, tas pats girtuoklis Promėtėjas ir galiausiai pats Atėnės tėvas Dzeusas. Žodžiu, visi dievai. Dabar Kajus jau žinojo, kad vedė deivę, susigiminiavo su kilminga gimine, bet didelės naudos iš to neturėjo: vis tiek turėjo eiti į darbą, autokrautuvu vežioti prekes po logistikos sandėlį, taupyti iš atlyginimo, kad susimokėtų už elektrą, šildymą ir šiukšlių išvežimą, pirkti vaikams sauskelnes, kuprines į mokyklą, sąsiuvinius ir visas tas nesąmones, kurių pačiam ne taip seniai reikėjo, nes pirmas vaikas atsirado, kai Kajui tebuvo dvylika, dabar jų buvo penki, vyriausias kitais metais baigs vidurinę. Tie visi dievai jiems nepadėjo, Atėnė dirbti taip pat nieko nemokėjo, gerai bent tai, kad sutiko parduoti tą visą metalą su akmenimis, kuriais buvo apsikarsčiusi. Be visų tų blizgučių atrodė kaip normali boba.
Dzeusas, tiesa, buvo kartą pasirodęs per jų vestuves, padovanojo naują Volkswageną ir po to ilgam dingo. Jokios paramos arba susidomėjimo anūkais neparodė. Kita vertus, jis tiek turėjo tų giminių, kad, ko gero, jam buvo reikalingas atskiras informacijos biuras visus juos suregistruoti. Tad nieko nuostabaus.
Kitų svečių vardų jis net nebeprisiminė. Iš jo pusės buvo keli girtuokliai, su kuriais po darbo pasėdėdavo valandą kitą bare, bet jų Kajus taip pat gerai nepažinojo, nes bendradarbiai dažnai keistėsi, nespėji susipažinti, jau kitą dieną prisistato kitas, rodos, tas pats veidas arba panašus, o vardas jau ne tas. Taip ir bėgo dienos.
Dzeusas neatrodė pasikeitęs, toks pat senas ir susiraukšlėjęs. Kaip ir pati Atėnė nepakito, vis buvo tokia pat stotinga, nelabai graži, bet amžiumi susilyginusi su Kajumi. Toks dievų privalumas – stabilumas. Kita vertus, jis jau buvo įpratęs reguliariai ją išbarškinti, tada ji nurimdavo, nepuldavo priekaištauti dėl išgėrinėjimo ir palikdavo ramybėje su savo mintimis. O mintyse jis ir toliau nenustojo mylėti savo Gerdos, kurios nebuvo matęs daugiau kaip du dešimtmečius. Tiesa, Feisbuke ir Instagrame sekė jos gyvemimą, bet parašyti taip niekada ir neišdrįso. Gerda jau buvo kartą išsiskyrusi, augino dvi mergaites ir vertėsi turbūt gana sunkiai. Taip spėjo Kajus, nes draugų jos puslapyje nebuvo daug, kelionių ar kokių nors įvykių aprašymų taip pat.
Pats gi Kajus su vaikais ir žmona vasaras praleisdavo toje oloje kalnuose, kur pirmą kartą buvo Atėnės užšaldytas. Ji jam viską papasakojo, ir Kajus būdamas taikus su viskuo susitaikė. Gyvenimas kalnuose leisdavo jiems susitaupyti, nes maisto atnešdavo kaimo žmonės iš lygumų, ta prasme, aukojo dievams. Labai patogu ir pravartu, gaila, kad neaukodavo, kai jie gyvendavo mieste. Bet abu su žmona buvo įsigudrinę nemenką kiekį dovanų išrūkyti ir rudeniop parsivežti į butą mieste. Taip dar kelis mėnesius iki Kalėdų nepirkdavo mėsos ir sūrio.
Gerai, kad svečiai patys atsinešė maistą ir gėrimus, nes Kajus iš savo atlyginimo nebūtų galėjęs jų visų pašerti. Atsinešė vyno, sūrio, vieną papjautą avinuką, jį pakepino ant griliaus balkone, supjaustę į nedidelius kepsnius. Buvo daug muzikos, nes dievai turėjo savo instrumentus, grojo ir dainavo kažkokias senienas iš Demio Ruso repertuaro, tipo From Souvenirs to Souvenirs ir Goodbye, my Love, Goodbye. Vienuoliktą vakaro kaimynai iškvietė policiją ir šventė nelauktai baigėsi. Promėtėją išsivežė absoliučiai girtą tiesiai į blaivyklą. Ačiū dievui, daug maisto ir vyno liko, todėl Kajus visai nenusiminė.
Likę vieni, gerai prisigėrė su Atėne ir netgi atliko sueitį, ko paskutiniu metu Kajus vengė teisindamasis nuovargiu, senatve ir panašiai. Koks gi tu senas, sakydavo jam žmona, tau nė trisdešimties nėra. Pažiūrėk, kiek man metų, nemažiau keturių tūkstančių, aišku, pase tiek nerašo, bet aš tai žinau.
Atliko viską ten, kur ir gėrė – balkone ant čiužinio, kad neprižadinti miegančių vaikų. Paskui jis nuėjo prie kompo ir parašė į Feisbuką Gerdai:  Aš gyvas, Kajus. Ir pridėjo savo ir vaikų nuotraukas, darytas ant kalno prie angos į olą. Nuotrauką darė Atėnė, todėl į kadrą nepateko.

Kitą rytą darbe pasitikrino paskyrą. Opa, Gerda atsakė: eik tu šikt, negali būti. Iš kur tiek vaikų? Tu juos įsivaikinai?
Ne, tai mano. Man juos pagimdė viena deivė. Tu jos nepažįsti.
Kuo ji vardu?
Atėnė.
Neskiesk, negali būti, ji seniai mirusi, kaip ir Dzeusas.
Nieko panašaus. Dievai nemirtingi. Vakar jie visi buvo pas mane. Policija netgi surašė protokolą pagal jų paso duomenis. Aišku, ne visi turėjo pasus, kas gi nešis į balių tapatybės korteles, bet kai kuriems užteko ir vairuotojo pažymėjimo arba studento bilieto. Man regis, Apolonas ir Panas buvo studentai. Vakar buvo mano gimtadienis.
Žinau, manei pamiršau?
Gaila tavęs nebuvo.
Galim šiandien atšvęsti.
Aš baigiu šeštą. Darbą, ta prasme. Ateik prie fontano.
Ok, būsiu.

Po penkių metų vyriausias Kajaus sūnus Martinas vedė Gerdos dukterį Lėją, kuriai tebuvo šešiolika metų. Martinui dvidešimt trys. Atėnė, aišku, nežinojo, kad Gerda ta pati, kuri buvo Kajaus vaikystės mergaitė. Tiesiog jaunieji atsitiktinai susipažino šokiuose ir mergina nelaiku pastojo, nebuvo kitos išeities, tik ją vesti. Jiems buvo paskirtas balkonas, nes kitų atskirų patalpų bute nebuvo. Balkonas buvo įstiklintas. Gerdos butas buvo dar mažesnis, be to, ji pati prieš trejus metus susilaukė dar vienos mergaitės. Katastrofa – vaikai dygo kaip grybai po lietaus. Laimė tik Atėnė daugiau nepastojo. Kajus dažniausiai ilgai užtrukdavo darbe, o po to krisdavo negyvas į lovą.

Dar po penkerių metų visų gyvenimas pagerėjo, nes šalis išsivadavo iš kažkurios sąjungos, į kurias laiks nuo laiko vis patekdavo, ir tai visuomenei visuomet atnešdavo tik nelaimes. Bet dabar šalis vėl buvo laisva, niekam nieko neskolinga, su niekuo nekariavo ir nesipyko, rūpinosi tik savais žmonėmis ir nesikišo į kaimynų reikalus.
Todėl Martinas išsikraustė iš balkono į atskirą butą, kiti Kajaus vaikai taip pat išsilakstė arba į užsienius mokytis ir uždarbiauti, arba gyveno studentų bendrabučiuose. Atėnė šeimininkavo viena trijų kambarių bute, o Kajus tebedirbo savo logistikos sandėlyje ir perkraudinėjo prekes iš vieno kampo į kitą. Po darbo tvarkingai grįždavo namo, neišgėrinėdavo, nes daktarai įspėjo apie gresiančią kepenų cerozę, žiūrėdavo namie televizorių, daugiausia futbolą arba snukerį, o žiemą biatloną ir šuolius su slidėmis. Su Gerda nustojo susitikinėti, nes ji smarkiai suseno, o Atėnė priešingai – vis tebebuvo tokia pat jauna ir stamantri. Dabar jie naudojo prezervatyvus. Tai buvo nauja, bet kartu ir jaudino. Atėnė pati viską paruošdavo, jam belikdavo tik paskutinis veiksmas.
Kartais juos aplankydavo Dzeusas, bet kadangi Kajus pass, tai dievas gėrė vienas. Žiūrėdavo snukerį ir kartu keikdavosi, kai Trampas pralaimėdavo. Promėtėjas nesirodė, su blaivininkais jam nebuvo kas veikti.

Dar po dvidešimties metų Kajus niekuo nesiskyrė nuo Dzeuso, ta pati žila barzda, tankūs antakiai, įdubę skruostai. Atėnė, vis tokia pat jauna ir krūtinga, atnešdavo iš parduotuvės jiems čipsų ir alaus. Kajus gėrė nealkoholinį. Dzeusas dabar jau nebesivargindavo grižti į kalnus, sėdėjo jų bute ir degino elektrą, už kurią mokėjo Kajus iš savo pensijos ir bambėdavo: kada tu grįši į savo olą?
Nebambėk, kaip senis, atrėždavo Dzeusas. Su manim tu būsi nemirtingas. Perjunk Eurosportą.