Romanas 29.

Iš pradžių pagalvojo pernakvoti pas Šarūnę. Būtų pasakiusi, kad paslydo, griuvo,
pavėlavo į autobusą. Bet dar paprasčiau buvo apsistoti viešbutyje. Ir nemeluoti.
Į Druskininkus išvyko dar su tamsa. Autobusas dardėjo net pasišokinėdamas, Prienų
kelias greičiau priminė minų išartą lauką, tik ne plentą. Akino rytinis automobilių srautas ir
Ainė ramiai užsimerkusi snūduriavo. Šį kartą ji ir nenorėjo dairytis į pakeles - rytą pakirdo
pavargusi, nežinia kiek kartų vis nubusdavo - tai panikoje, tai apimta nepaaiškinamos
euforijos. Dabar ilsėjosi, priešaky visgi laukė darbo diena. Daug darbo dienų. Daug nemigo
naktų - ir panikoje, ir euforijoje.
*
Šarūnė dukrą augino, rodos, be įtampos ir didesnių iššūkių. Tarsi jos mergaitė pati augtų.
Ainė ją aplankė tik po gero mėnesio. Vis ruošėsi. Teisinosi. Juk žiema dar buvo - tai moteris
pakosti, tai pasloguoja, negi pas mažiukę važiuos.
Bet atėjo ir mandagių atsikalbinėjimų laiko limitas. Tiesą sakant, Ainė ir pati negalėtų
sau paaiškinti, kodėl taip delsė. Nė nebandė.
Tą saulėtą, bet vėjuotą dieną ji nutarė nedirbti. Štai taip paprastai - vaizdo pokalbyje
pareiškė, kad šis penktadienis jai išeiginė. Iškart po skambučio išėjo į miestą. Turbūt ne ji
viena nutarė ilsėtis tokią dieną. Tokią jau pavasariškai šviesią, bet dar žiemiškai žvarbią dieną
įprastai tuščias centras buvo netikėtai gyvas. Tarsi iš niekur pasipylę ir senjorai, ir jaunesnės
poros su vaikais ir šunimis dar gūžėsi, suposi į šalikus ir kėlė apykakles, bet akys buvo atviros
saulei ir bundančiam pavasariui.
Ainė pasuko link prekybos centro - labai retai bet ir ji išlįsdavo į kokią kavinukę espresso
kavos ir pyrago.
Kava kaip visad buvo stipri ir gera. Stebėdama pro langą praeivius, Ainė pasėdėjo dar
keliolika minučių. Išėjus į gatvę, kūnu netikėtai perbėgo drebuliukas, moteris susigūžė nuo
šalto vėjo gūsio ir akimirką padvejojus, grįžo į prekybos centrą. Pasuko kairėn - į vaikiškų
prekių skyrių. Ilgai negalvojus, paėmė didelę pakuotę mergaitiškų sauskelnių. Nesumojo, ką
daugiau, o šie visad pravers. Dar užsuko į alkoholio skyrių, išsirinko vyną. Kiek pasvarsčius,
padėjo atgal. Kur nors rimtesnėje parduotuvėje Šarūnei nupirks gerą kremą. O gal ką nors kito
kūno priežiūrai. Gėlių ras Kaune.
Iki autobuso buvo likęs pusvalandis.
Penktadieninė Kauno autobusų stotis ūžė ir šurmuliavo. Galima buvo pamanyti, kad
būtent šiandien visi miestai nutarė susikeisti gyventojais. Susisukę, įtraukę pečius keleiviai,
ieškodami savo krypties ir įlaipinimo aikštelės zujo aplink autobus, grūdosi į laukimo salę,
plūdo į prekybos centrą ir užkandines. Kažkoks tautų kraustymasis.
Įtraukus galvą į apykaklę, Ainė nuskubėjo centro link, kviesti Boltą kokiam kilometrui
kelio nebuvo prasmės. Draugė laukė - užsakyti sušiai jau buvo atvykę, vynas atšaldytas,
pyragas orkaitėje.
- Na pagaliau, pagaliau prisiruošei! Jau pamaniau, mažąją tik lakstančią pamatysi, - kiek
juokais priekaištaudama, su džiaugsmu pasitiko draugę Šarūnė. Ji impulsyviai tiesiog puolė ant
kaklo. Ainė pasidavė tai nuotaikai ir atsakė šiltu apsikabinimu. Tokiu seniai patirtu ir mielu.
- Na, kažkaip taip. Ilgai ruošiaus. Ko tai, - raustelėjo Ainė, - Bet aš čia, ar ne? Kaip faina,
žinok! Labai, labai džiaugiuos.
- Na ir super, plauk rankas ir pirmyn.
Moteris pasuko iškart į svetainę, turbūt net nesąmoningai aplenkdama vaiko kambarį.
- Eime, gi dukrą parodysiu. Ko bėgi?
- Nebėgu gi. Kažkaip neįprasta dar, - kaltai nusijuokė moteris.
Mažiukė ramiai miegojo. Gražus, rausvas kūdikėlis. Toks keistas, nepažįstamas
žmogutis. Ainė žiūrėjo ir nuoširdžiai žavėjosi. Be jokio sumišimo, kaltės jausmo, pavydo.
- Ji fantastiška. Kaip džiaugiuos. Sveikinu tave, - nusišypsojo ir dar kartą apkabino
draugę.
Dažniausiai namie tik užkandžiaudama, pietaudama kavinėse, Ainė tikrai buvo pasiilgus
paprasčiausiai užsakyto į namus maisto. Sušiai nuo stalo tiesiog išnyko. Ainė su pasimėgavimu
gurkšnojo vyną, vis paragaudama po kąsnelį pyrago. Šarūnė su šypsena stebėjo draugę.
- Nepyk, nerisidedu prie tavo mažos puotos. Turiu savo meniu, - truputį didžiuodamasi
pratarė draugė. Maitinu.
- Gerai tau, - šyptelėjo Ainė.
- Ir gerai, ir krūva nepatogumų, - staiga susivokusi, pasitaisė.
Ore pakibo nejauki trumputė tyla.
- O tu žinai, aš jau seniai noriu tau pasakyti, - Šarūnė pasimuistė, palinko arčiau Ainės, -
jaučiu, pačiai keistas man tas pokalbis bus. Bet pasakysiu. Pameni mūsų pokalbį Alikantėje?
Tada, seniai.
- Kaip man ADHD pripaišei? - šyptetėjo draugė.
- Na taip, bet ne apie tai. Aš apie tai, kad tu tada buvai teisi. Negalima gyvent pagal
sugalvotą planą ir susikurtą struktūrą. Neišeina. O ir nesinori, žinok. Kaip tu tada pasakei?
Visa geometrinė?
- Kažkaip taip. Panašiai turbūt.
- Tai vat - reikia mokėt sustot ir pasimėgaut. Vat kaip dabar suprantu! Neskubu,
nebelekiu. Vis atrodė, kad tas gyvenimas bus kažkada, o dabar tik repeticija ar įžanga kokia.
Kad viskas bus, tik reik gerai suplanuot. Supranti, kokia tai nesąmonė?!
- Matai kaip, - Ainė trumpam nutilo, - o aš kaip tik pradedu atvirkščiai galvot. Gal net tik
jausmas, užuomina į tokį galvojimą? Nesusidėlioju.
- Kitaip, tai kaip? Tu gali kitaip?
- Na, mėginu suprast, kad gyvenime negalima plaukt pasroviui. Kabaliuot kaip kokiam
lapui vėjyje. Taip, viskas atrodo teisinga, tu mėgaujiesi, gyveni ta minute. Gal laimingai, gal
ne. Bet ar tikrai teisinga? Aš gyvenu ta minute, bet kodėl nemoku mėgautis? Nėra manyje jokio
„enjoy your life“.
- O kaip kitaip? Tada pagal planą? Grafiką?
- O gal viduriukas yra? Jaučiu, kad reik kažką daryt pačiai. Galvoti, o ne laukti kažko
gudraus, ir staiga kokią nesąmonę iškrėsti, - Ainė gurkštelėjo vyno. Butelys jau buvo įpusėjęs,
- na nežinau, kažkaip kitaip reik. Ir ne kaip tu tada, bet ir ne kaip aš. Trūksta man kažko. Labai.
Mano vaiko? - pasakė, ir pati išsigandus staiga nutilo.
- Nežinau, ką atsakyt... - Šarūnė net krūptelėjo, išgirdus tokį netikėtą draugės atvirumą, -
Čia kaip ta suknelė, kiekvienai sava pritinka. Neturiu teisės tavęs mokyt ar moralizuot. Ir taip
jau įtartinai protingas tas mūsų pokalbis darosi. Taip retai matomės, o susitikusios...
- Na taip. Turbūt ir nereik manęs moralizuot.
Šarūnė norėjo dar kažką pasakyt, bet pradėjo krebždent mažiukė ir moteris nuskubėjo
pas dukrą. Ainė liko viena. Ji tuščiom akim žiūrėjo į vėl artipilnę vyno taurę, apkramtytą
pyragą, lėkštę nuo sušių. Nė napajuto, kaip tyliai ir išdavikiškai nuriedėjo ašara. O tada
prapliupo.
*