Romanas 28.

Tą dieną Ainei reikėjo važiuoti į Kauną. Darbas nuotoliu moteriai labai tiko ir patiko, bet
kelis kartus metuose įmonė rengė dalykinius susitikimus, kuriuose privalėjo dalyvauti visi
darbuotojai. Savotiškai Ainė ir laukė tų dienų. Pasiilgo šurmulio, kalbų, juoko. Mandagių
apsikabinimų. Kelios dienos metuose - pats tas laikas, kad neįsipareigoti, per daug nesuartėti ir
nevaidinti artimų kolegų.
Į Kauną norėjosi, nes prieš kelias dienas grįžo ir Šarūnė.
Prieššventinis miestas Ainę pasitiko sunkia dargana ir žvarba. Miesto purvu pažymėti
automobiliai beveik neišsiskyrė spalvomis, visi vienodai pilki tarsi per prievartą riedėjo
grindiniu ir, lyg keršydami praeiviams, taškėsi tuo purvu. Norėjosi tik gūžtis, įsisupti į
šiltesnius apdarus ir kuo greičiau įsmukt ten, kur šilta, kvepia jaukumu ir kava.
Moteris pasitaisė šaliką, tiesiog įkrito su visa galva į minkštą vilną. Ne, kavinės ji
neieškos, geriau greičiau pasiekti ofisą - ten visuomet kokybiška kava ir susitikimų proga
užsakyti rinktiniai užkandžiai. Ir žmonės - kelis kartus metuose norėjosi pamatyti tik
internetiniuose pokalbiuose girdėtus kolegas. Keista, turbūt pirmą kartą dirbdama šioje
įmonėje, ji geidė susitikti su bendrdarbiais.
Tačiau tik įpusėjus susirinkimui, tas erzelis, aktyvus keitimasis nuomonėmis Ainę ėmė
varginti bei slėgti. Ji jau sunkiai besukaupė dėmesį, mintys klaidžiojo nejučia peršokdamos tai
nuo programų kūrimo prie būsimo susitikimo su Šarūne, tai akimirkai atgal prie projekto ir vėl
kur nors į Akropolio piceriją. Sekundei sušmėžuodavo Šančiai, Ąžuolyno takeliai ir
neužmirštuolės Karių kapuose.
Po dalykinės dalies laisvesniam susitikimo pratęsimui ji nepasiliko. Nemelavo - reikia
dar ir su drauge susitikti. Akropolyje, picerijoje. Šarūnė, vos ne metus atbuvusi karštoje
egzotinėje šalyje, atsivalgiusi aštriais prieskoniai skanintų ryžių ir baklažanų, tiesiog svaigo dėl
paprastų tautiškų picų. Su padažais.
Keistas tas jųdviejų susitikimas buvo. Ainei nemaloniai priminė tą pirmą Šarūnės
apsilankymą ligoninėje po gimdymo. Lyg norinčios pulti į glėbį - juk tiek laiko nesimatė - o
sykiu tarsi kieno per prievartą stumiamos viena kitos link.
Šarūnė buvo pasikeitusi. Ženkliai pastambėjusi, jau nemažas pilvas lošė ją atgal ir
anksčiau dažniausiai kiek pakumpusi, dabar atrodė išdidžiai išsitiesusi. O ir Ainė ne iškart
atpažįstama pasirodė. Dar labiau susmulkėjusi, nedažyti, lietuviško lino spalvos ataugę plaukai
siekė pečius. Ji tarsi visa susiprastino, stengėsi neišsiskirti, prisitaikė prie žiemiškos darganos.
- Na, tai labas, - kiek pabrėžtinai garsiai pirma pokalbį pradėjo Šarūnė, - ale jau tuoj ir
neatpažinsim viena kitos.
- Laaaba, - nusišypsojo, Ainė, - tai duokš, apkabinsiu gi. Jei apglėbsiu dar, - nusijuokė,
stengdamasi nukrauti tvyrančią įtampą.
Gana jaukiai įsitaisiusios prie kiek nuošalesnio stalelio, jos užsisakė picas. Parduotuvių
lankytojai, po darbų išalkę biurų darbuotojai ir niekur po pamokų neskubantys mokiniai lyg
amžinas skruzdėlynas zujo pirmyn ir atgal. Bet tai teikė savotiško atsipalaidavimo, nevertė
atvirauti, norėjosi taip pat lengvabūdiškai krizenti kartu su mokykliniu jaunimu.
O pokalbis ir nestrigo. Po pirmų sumišimo akimirkų jos jau bendravo laisvai kaip visad,
pertaukdamos viena kitą, lyg skubančioje fugoje šokinėdamos nuo temos prie temos. Šarūnė,
nors ir neklausiama, nejučia pradėjo pasakoti apie sunkią savo nėštumo pradžią. Neįkyriai, bet
jautėsi, kad jai tai labai svarbu. Ji būtų norėjusi apie vaikiuko laukimą pasakoti ir pasakoti, bet
jautė, kad Ainę tas pokalbis glumino. Moteris tik santūriai užduodavo kokį abstraktų klausimą,
mandagiai linkčiojo ir vis dažniau įsistebeilydavo kažkur į picerijos kampą.
- Klausyk, - staiga surimtėjo Šarūnė, - aš noriu tavęs paprašyti vieno dalyko. Žinoma, tu
nieko neprivalai, bet... pabandyk, - draugė užsikirto dvejodama, atsilošė dar labiau, rankos
neramiai maigė servetėlę, - pabandyk man paaiškinti, prašau...
- Ką paaiškinti, - nekantriai pertraukė draugę Ainė, - gal tikrai neprivalau?
- Ne, neprivalai. Bet gal gali pabandyt? Kodėl... kodėl Aleksas pas tavo mamą?
Šarūnė norėjo paklausti tiesiai, - „Kodėl tu jį palikai? Kodėl palikai vaiką? „ - bet jautė,
kad negali. Galbūt ir teisės tokios neturi.
Ainė tik ramiai pažiūrėjo į draugę:
- Nes jam ten geriau. Nes kažkada ir man taip buvo geriau.
- Geriau? Ir tau buvo geriau?
- Aš nenoriu apie tai kalbėti, Šarūne. Nenoriu. Ir taip jau, - Ainė giliai atsiduso, net
išbalo, - aš tai pirmą kartą ištariau. Garsiai. Nes tu paklausei.
- Atleisk, aš tik noriu suprasti. Nesmerkiu nė sekundei, neteisiu. Bet nesuprantu.
- Šarūne, išgirsk. Aleksui ten geriau.
Šarūnė nutilo. Pirštais vis maigė tą servetėlę, nevaligai perplėšė pusiau. Atrodė, kad ji
bando suvokti, pajusti tų žodžių prasmę. Kažką tokio svarbaus, išsprūdusio draugei iš
pasąmonės.
- Gerai, ačiū. Aš pabandžiau, tu pabandei. Dabar aš gal kiek ir neadekvati, - šyptelėjo, -
atleisk. Gerai?
- Viskas gerai. Tu gi turi teisę klaust. Aš gal net kada nors būsiu pasiruošusi kalbėti. Tu
kavos ar arbatos? Man dar grįžti į Druskininkus, - staiga temą pakeitė Ainė.
- Arbatos. Ir va ano pyragėlio. Storėt tai storėt! O tu ir pas mane gali pernakvot. A?
- Važiuosiu. Kavos išgersiu, be pyragėlio.
Ainė palaukė, kol atvažiavo Šarūnės kviestas Boltas, atsisveikino su drauge ir iš lėto
patraukė link autobusų stoties. Į vakarą išsigiedrijo, šlapią šaligatvį traukė plonas ledukas,
kuris miesto žibintų šviesoje pavojingai blizgėjo. Žmonės stengėsi tipenti atsargiai dėliodami
kojas ir mintyse keiksnodami nepasiruošusius komunalininkus.
„Gal Kalėdos bus su ledu? O koks skirtumas... „ - šmėstelėjo.
Staiga Ainė sustojo. Ji paskubom išsitraukė telefoną ir drebančiom rankom surinko taksi
numerį. Nedvejodama, neabejodama nė vienai sekundei. Pasąmonė jau buvo nutarusi. Nuo
pietų ji vijo lauk tą mintį, kuri atkakliai brovėsi į jos protą. Stengėsi galvoti apie viską, apie bet
ką, tik ne apie tą kažkadą buvusį nemaloniai žalią, o dabar jau rausvomis plytomis apmūrytą
namuką Aukštuose Šančiuose. Ir kiek ji beginė tas įkyrias mintis, vis labiau suvokė, kad ten
nuvažiuos. Šįvakar. Tuoj pat.
Taksisto paprašė sustoti prie Karių kapų. Ne, prie namo ji neis. Tuo labiau į vidų. Jokiu
būdu! Tik iš tolo. Tik į langus. Ji žinojo, kad iš kitos gatvės pusės puikiai matosi namuko
kiemas. O jos tamsoj tikrai niekas nepastebės. Ir kodėl turėtų.
Ainė visa virpėdama išlipo iš automobilio. Žvilgsnis karštligiškai lakstė, ieškodamas
šviesų kiemelyje. Languose. Tamsu. Kitoje gatvės pusėje buvo visiškai tamsu. Tik juodas
namas blausioje žibintų šviesoje. Moteris pajuto, kaip rankos nutirpo, ji tarsi suledėjo visa,
-“Kodėl tamsu, ar nutiko kas? „ Pamiršusi bet kokį atsargumą, ji perbėgo gatvę ir vos neįpuolė į
kiemuką. Už vartelių automobilio nebuvo ir taip - langai pasitiko baugia tamsa. Ainė stengėsi
mąstyti blaiviai - „Gal svečiuose? Juk dar ne vėlu, tik temsta anksti... Gal atostogose, juk
šventės artėja? „ Tačiau bet kokias racionalias mintis vijo šalin vis labiau nevaldomas nerimas ir
tik viena mintis tiksėjo įkyriu skaudžiu tašku - „Kas Aleksui? „
Beveik bėgte ji aplėkė namą iš kitos pusės, slystelėjo, skaudžiai nukrito - tamsu buvo ir
ten, paskutinė maža viltis pamatyt švieselę žlugo. Ainė grįžo prie vartelių, atsisėdo ant žemės,
nugara atsirėmė į tvorelę. Ne, ji negali dabar išvažiuoti. Vienas po kito pro ją pravažiuodavo
automobiliai, praslinkdavo pavieniai praeiviai. Krėtė drebulys - dabar jau ir nuo šalčio.
Skaudėjo nubalnotus kelius. Moteris nežinojo, ką daryti. Ji net negalvojo, ką daryti, tik
monotoniškai lingavo į taktą vienintelei minčiai - „Kas nutiko? „
Kiek laiko šitaip?
Staiga viena pravažiuojanti mašina sulėtino greitį ir sustojo prie vartų. Ainė pašoko ir
pasislėpė šešėlyje. Širdis daužėsi taip, kad rodos turėjo girdėti visa gatvė.
Automobilis tyliai įvažiavo į kiemą, apšviesdamas suklypusį suoliuką, nykius, žiemai
pasiruošusius gėlynus. Pirmas sunkiai išlipo pakumpęs vyriškis. „Leonas“, - pažino. Atsidarė
užpakalinės durelės ir pasirodė moteris. Jos motina. Iš automobilio ji atsargiai paėmė miegantį
vaiką ir nusinešė į namus.
„Koks didelis“, - rodos visai ne vietoj šovusi mintis, - „Jetau, jie namie... „
Ainė susmuko ant žemės. Laiminga. Tik šito, tik šito ir tereikėjo.
Kol atsitokėjo, kurį laiką stovėjo, rodos, bijodama giliau įkvėpti, staiga atsiplaidavusi,
tarsi sklendinti kažkokioj nenusakomoje ramybėje ir laiko nesvarume.