Romanas 27.

Močiutės namas buvo pačiame miestelio centre, prie pat parko, kuris kažkuomet buvo
akmenimis grįsta turgaus aikšte. Taip pasakojo. Vaikystėje Ainei patiko ta vieta - visas
gyvenimas vyko prieš akis, šalia buvo klubas, vasaros estrada.
Po to nelaimingo atsitikimo namas atiteko Ainės tėvui, močiutės sūnui. Testamento
nebuvo, o gal tokia ir močiutės valia būtų buvus. Moteris niekada ten nebuvo grįžus.
Senas medinis vaikystės namas buvo apkaltas šviesiomis dailylentėmis, puikavosi nauju
stogu ir švietė neseniai keistais langais. Į parko pusę, vietoj seno priengio, kurį močiutė
atkakliai vadino gonkomis, buvo pastatyta nauja plati terasa ir virš jos kabojo gerai matomas
užrašas „Nauja kepyklėlė“. Ainės tai kažkodėl nė kiek nenustebino. Ji tik pajuto graužiantį alkį
ir ilgai negalvojus užsuko ko nors užkąsti. Meniu niekas neatnešė, tik priėjo jauna mergaitė ir
paprašė prieiti prie prekystalio išsirinkti bandelių ir gėrimą.
- O gal turite maisto? - nelabai mandagiai užklausė Ainė. Jai kažkodėl nepatiko ta
mergina.
- Ką turite omeny?
- Na, ko nors dar be bandelių. Šilto.
- Užklausiu virtuvėje, - bandė šypsotis mergina.
Netrukus ji pasiūlė dar likusio sultinio ir bandelių su dešrelėmis. Ainei labai tiko
pasiūlymas, iš alkio net pajuto renkantis burnoje seiles.
- Ir kavos. Su pienu, didelį puodelį.
Prie kepyklėlės privažiavo automobilis, po to dar vienas. Matyt, patogi vieta viliojo. O
gal ir asortimento pasiūla.
Ainė kantriai laukė. Iš virtuvės, nešinas dideliu puodeliu matyt moteriai skirto sultinio,
išėjo pagyvenęs vyriškis. Toks savimi patenkintas, išlyginta juoda prijuoste - neabejotinai
kepyklėlės šeimininkas.
Moteris žiūrėjo į tą vyriškį, o galvoje sukosi padrikos mintys, išplaukę vaizdai, kurie
tarytum visi stengėsi sutilpti į kažkokį vieną paveikslą, bet vis išsilakstydavo, nesusitardavo
dėl vietos, netilpo į rėmus. Nuotraukos, albumai. Veidai. Veidas.
„Tėvas“ - staiga viskas stojo į vietas. Taip, tas pagyvenęs vyriškis - Ainės tėvas. Ji tai
suvokė aiškiai, neabejodama. Kaip faktą. Bet nesuvirpėjo nė mažiausia stygelė jos širdy.
Nedzingtelėjo joks varpelis. Net pati nusistebėjo tokia ramybe. Tik nuogas faktas.
Moteris susidomėjusi stebėjo šeimininką. Tėvą. Aukštas, žilstelėjęs, visai nepraplikęs.
Kelių dienų barzdelė, tamsios akys, gražiai įdegęs veidas jį darė panašų į atvykėlį pietietį. Iš po
atraitotų baltų marškinių rankovių matėsi dalis ryškios tatuiruotės. Tvarkinga prijuostė apveržė
kiek didoką pilvuką. Tas gadino visai neblogą bendrą vaizdą. „Apžiūrinėju lyg veislinį arklį“, -
toptelėjo Ainei ir ji net tyliai sau nusijuokė.
Sultinys buvo karštas, bandelė dar šilta, o kava skani. Moteris priėjo prie prekystalio,
padėkojo, atsiskaitė. Tėvui.
O moterį aptarnavusi mergina buvo labai panaši į šeimininką.
Ainė nuėjo prie upelio ieškoti gluosnio.
Šis buvo nulūžęs - jau iš tolo pamatė. Matyt audros palaužtas. Gluosniai ilgai negyvena.
Ir upelio slėnis buvo neiššienautas - moteris sunkiai brido per kibius žolynus. Tik upelis tas
pats - geltono smėliuko dugnu, seklus ir greitas. Tokios pačios besiplaikstančios vandens žolių
kasos srovėje. Ir iš tolo kvepiantys ajerai. Ar tik taip pasirodė?
Tik Ainės tilto nebebuvo.
Moteris pasuko link bažnyčios. Močiutė jos ten nesivesdavo, bet mergaitė su Laima ir
keliais berniukais savaitgaliais visad tykojo vestuvininkų ir tvėrė jiems kelią. Saldainių
išpirkai. Aplink šventorių žaliavo didžiulis sodas. Gamtai rudenėjant, medžiai linko nuo
gausaus šiųmečio derliaus, obuolių kilimai raudonavo vešlioje žolėje. Nerenkami, apspisti
širšių vaisiai gedo, puvo, atiduodami duoklę žemei.
Dar saulė nepasiekė pietų, o įspūdžiais skurdžiame moters gyvenime įvyko tiek, kad ji ir
obelį pamiršo. Obelį, kuri ją čia ir atginė.
Prisiminė.
Iki autobuso išvykimo buvo likusi dar beveik valanda ir moteris nuskubėjo į kitą
miestelio galą. Jau iš tolo pamatė senąjį medį. Vis dar žalią, savo negausų derlių išmėtantį dar
vidurvasarį. Akivaizdžiai apsenusi obelis dar kvietė į savo pavėsį. Kažkas po ja buvo sukalęs
neįmantrų suoliuką - nepamiršta. Netekusi kelių stambių šakų, bet toji, nuo kurios taip
nesėkmingai krisdavo Ainė, nors ir apžiūvusi, buvo vietoje. Tarsi tiek metų laukė senos
draugės.
Taip knietėjo vėl užsiropšti ir nerangiai plumptelti žemyn... bet dabar jau moteris
pragmatiškai įvertino, kad šaka paprasčiausiai nuluš. Nesinorėjo skubinti likimo.
O senojo palaikio Laimos namo vietoje buvo įrengta vaikų žaidimų aikštelė - vieta
tinkama, šalia daugiafunkcinis centras. Ainė prisiminė aprūkusią to namo krosnį, šalia kurios
skudurų krūvoje, po šlapiomis Kristės kelnėmis jos slėpė saldainius. Lyg ne su ja viskas būtų
vykę - vaizdas buvo tarsi nespalvotame sename kine. Fragmentuotas, begarsis, trūkčiojantis.
Bet mielas ir neskaudus.
Tą namą nugriovė seniai, iškart, kai Laimą ir mažąją Kristę išsivežė vaikų teisių tarnybos
ir kai jų motina visai netrukus dingo. Lyg niekad nieko ir nebūtų buvę.
Reikėjo grįžti į stotelę.
Ir žiemos Ainė sulaukė Druskininkuose. Ruduo buvo kažkoks klampus, slegiantis. Kaip
reta. Vis anksčiau sužibdavo šviesos languose, gatvės ištuštėjo, nebetraukė pažliugę Ratnyčios
šlaitai. Ankstyvi žvarbūs vakarai visai neviliojo pasivaikščioti, niūrų laiką po darbo moteris
dažniausiai leido žiūrėdama fimus. Nebeskaitė knygų - tai jau reikalavo aktyvesnio veiksmo,
dalyvavimo siužete. Į ekraną buvo galima paprasčiausiai spoksoti.
Susiskambindavo su Šarūne. Ši vis žadėjo atvažiuoti į Lietuvą, bet ko gero pavyks tik
prieš Kalėdas. Augiui misiją vis tęsė ir tęsė. Bet prieš šventes reiks grįžti būtinai - draugė
gimdyti svetur nenorėjo. Ilguose pokalbiuose jos šnekėjosi apie viską. Apie viską, išskyrus
vaikus. Aleksą. Apdairiai aplenkdavo šią jautrią temą, suvokdamos, kad gyvenimas jas
išskirstė į skirtingas stovyklas. Ir kiekviena slapta vildamasi, kad laikas tą klaidą ištaisys.