Romanas 26.

Birštone autobusas sustojo kiek ilgesniam laikui. Ainė išlipo - pakvėpuoti grynu oru,
pramankštinti kojas. Savo vietoje prie lango paliko megztinį - gal niekas neužims.
Stotelėje kas rūkė, kas skubėjo į stoties vidų - gal kavos, gal su kitais reikalais. Vaikai
stengėsi sparčiai suvalgyti ledus. Ainė atkreipė dėmesį į nedidukę senučiukę, iš lėto artėjančią
link autobuso. Liesa, vilkinti griežtą tamsų kostiumėlį. Pasipuošusi. Ji judėjo sunkiai,
atsirėmusi į vaikštynę su ratukais, kurios priekyje perdėm patikliai buvo pasidėjusi didelę
austinę rankinę. Ainė nejučiom žvilgtelėjo į laikrodį. Laiko iki išvykimo dar buvo - spės.
Moteris suskubo grįžt į autobusą ir užėmė savo vietą. Vairuotojas, pamatęs močiutę ir
tarsi ją pažinęs, neįtikėtinai vikriai prišoko ir padėjo jai įlipti. Įkėlė ir vaikštynę. Senolė
nesiveržė į autobuso galą, ji priėjo prie laisvos vietos šalia Ainės ir paklausė, ar nesutrukdys,
atsisėsdama šalia.
- Žinoma, prašau. Gal norite prie lango? - moteris iškart pajuto kažkokį netikėtą rūpestį
ta senučiuke.
- Ne, ne, man išlipt bus patogiau, aš iki Žiežmarių.
Ainė nejučiom pradėjo apžiūrinėt senolę. Ne atvirai, lyg tarp kitko dairydamasi.
Nebejauna, labai nebejauna. Galėtų būti ir Ainės močiute. Akys skvarbios, atviros. Pirmiausia
akis ir pamatė, jos vienintelis jaunatviškas akcentas sausame, raukšlėtame veide. Ji iškart
pastebėjo Ainės susidomėjimą.
- Palmyra. Taip galit ir vadinti, - prisistatė.
Ainė krūptelėjo. Nemalonus šaltukas perbėgo kūnu. „Palmyra“... Vardas, kurį ji
mažiausiai geidė girdėti, kurį jau buvo pamiršusi, ištrynusi iš kiekvienos savo ląstelės.
- Ainė. Ainietė, - po trumpos pauzės, kiek užsikirsdama kažkodėl pilną vardu pasivadino
moteris.
- Na ir puiku. Kur važiuoji, jei neslepi, - neįtikėtinai guviai ir kiek stačiokiškai klausinėjo
seniukė, iškart pradėjusi tujinti Ainę.
- Ne, ne, viskas gerai. Nė nežinau, ko važinėjuos. Gal ieškau ko nepametus... Aš iki savo
kaimo, - Ainė pasakė pavadinimą.
Močiutė, akivaizdžiai susidomėjusi, sukluso.
- Tu ten gyveni?
- Ten užaugau. Dabar gyvenu... visur gyvenu. Kaip ir be vietos, - karčiai šyptelėjo, - o jūs
iš sanatorijos? Ilsėjotės?
- Ir taip, ir ne, - dalykiškai ir kartu paslaptingai pratarė, - aš iš konferencijos. Skaičiau
pranešimą.
Ainė nepatikliai nužvelgė močiutę:
- Jūs? Apie ką, - gal kiek nemandagiai išsprūdo.
- Apie esperanto. Girdėjai tokį dalyką? Yra tokia kalba, - kiek išdidžiai su šypsena
paaiškino Palmyra, - aš ko gero esu pirmoji ir seniausia šios tarptautinės kalbos specialistė
Lietuvoje. Ir geriausia.
Pagyvenusi moteris užsidegusi pradėjo pasakoti apie esperanto kalbos istoriją, kiek ji per
savaitę išsiunčianti laiškų į visą pasaulį, kiek knygų parašiusi. Ainė klausė susidomėjusi, tarsi
jau kažkada seniai girdėtos pasakos. Ji uždavinėjo klausimus - ne iš mandagumo, iš tikro
susidomėjimo.
Nejučiom privažiavo ir Žiežmarius.
- Žiūrėk, vaikeli, ką aš tau duosiu, - Palmyra ištiesė Ainei savo vizitinę kortelę, - čia
mano telefono numeris. Būsi kada šiuose kraštuose - paskambink, gal ir užsuksi kada. Viena
gyvenu. Namas didelis. Nesibaimink, pagalbos neprašysiu, - nusijuokė. Aš pati viską - kitaip
nebus.
Su vairuotojo pagalba Palmyra išlipo iš autobuso. Ainė pamojavo pro langą. Nejučiom,
kaip senai pažįstamai.
Palmyra... Seniukė Palmyra. Palmutė. Kodėl vaikams duoda tokius vardus? Tiek metų ji
nekentė šio vardo. Savo vardo. Nuo pačios pirmos rugsėjo pirmosios, kuomet mokytoja
perskaitė jos vardą prieš visą klasę ir pusė berniukų pradėjo krizenti, kartodami žodį „palmė“.
Nuo tada ji ir liko palme. Fikusu. Atstumtąja klasėje, kaime. Užsisklendusi, tylinti. Pikta.
Vyresnėse klasėse striukės kišenėse randanti kaktusus, vadinama iškasena, paparčiu.
Krūpčiojanti, kai močiutė švelniai pakviedavo „Palmute“.
Išvažiavusi į miestą, pirmiausia pasistengė pamiršti tą vardą, visur prisistatydama Aine.
Ne, dokumentų nekeitė - pirmiausia reikėjo viską ištrinti galvoje. Ji atkakliai ignoravo
Palmyrą. Šarūnė, jos bendraklasė, viską suprato ir lengvai priėmė naują merginos tapatybę.
O dabar? Ta mažutė senučiukė taip viską sujaukė. Iškėlė visą dumblą, purvą. Dideliais
pelkių burbulais kilo prisiminimai.
Mokyklos aktų salė. Kelinta klasė? Septinta, aštunta? Kažkoks renginys, visiems
vaikams reikia pasakyti jau surepetuotus žodžius. Palmyrai - vienas sakinys prancūziškai. Ji
išeina į priekį, jau žiojasi tarti žodį, kai pasigirsta tylios replikos: „Po palme stok, po palme!
Kur vazoną palikai? „
Gal reikėjo nekreipti dėmesio? Mergaitė tik išėjo iš salės. Ir už durų verkė, verkė. Žinojo,
kad niekas neprieis.
Ne, ji Ainė, ne Palmyra.
Jos kaimas buvo visai netoliese, tik tik už Žiežmarių, bet Ainė jau iškart pirko bilietą
viena stotele toliau. Ji važiavo į kapus. Pirmiausia - į kapus.
Stotelėje ji išlipo viena. Aikštelėje prie senų kaimo kapinių nebuvo nė vienos mašinos.
Niekas nepardavinėjo gėlių ar žvakių. Seni metaliniai varteliai buvo dar labiau sukrypę, nei
kad Ainė juos matė prieš gerus dešimt metų. Ir jau neužsidarinėjo. Taip, ji tiek metų nelankė
močiutės. Gal dar ilgiau? Ne, neužmiršo. Niekada neužmiršo, turbūt nė vienos dienos.
Nedalyvavo ir laidotuvėse.
Tą dieną, kai močiutę partrenkė automobilis, Ainė kaip tik sužinojo, kad įstojo į
universitetą. Pirmu numeriu, ten kur ir norėjo. Jos abi labai džiaugėsi.
- Aš tuoj iki parduotuvės, torto. Šampano, - mirktelėjo, apžergdama dviratį. Atsisukus
pamojavo.
Močiutė pati buvo kalta - nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio automobilio.
Vakare atvyko motina. O Ainė sukarščiavo. Kai pradėjo kliedėti, iškvietė greitąją
pagalbą. Ją išvežė į ligoninę, bet nenustatę jokios ligos, po trijų parų išleido. Nebekarščiavo.
Močiutę palaidojo be jos.
Kelis metus Ainė atvažiuodavo iš miesto aplankyt kapų. Dažnai. Tvarkė, kaip mokėjo.
Kol vieną pavasarį vietoje medinio kryžiaus rado naują akmeninį paminklą ir gėlėmis
apsodintą ankapį. Nuo paminklinio akmens iš nuotraukos į ją žvelgė močiutė. Kažkodėl jauna,
tokios Ainė ne neprisiminė. Lyg ne jos būtų.
Kapinės buvo pasikeitusios, ženkliai didesnės. Jei kažkuomet močiutės kapas buvo
pakrašty, tai dabar už jo tęsėsi visas miestas naujų ankapių. Ir įėjimas jau buvo iš kitos pusės,
dėl to senų suklypusių vartelių niekas ir netaisė.
Ryškus, nušveistas užrašas ant paminklo. Undinė. Taip, toks vardas. Ainė kartą paklausė
močiutės, ar jai patinka tas vardas. „Labai, - atsakė, - aplink tokių daugiau nėra“.
Ainė kiek pastovėjo. Neturėjo nei gėlių, nei žvakutės. „Už tai kaktusas ant palangės
namie“, - šmėstelėjo. Nurinko skujas, palaistė kelis serenčiaus krūmelius - gėlės buvo kažkieno
neseniai nuravėtos, tarpai tarp plytelių nubarstyti šviesiu smėliuku.
Į kaimą pasuko senuoju keliuku, kuris nevažinėjamas baigė užželti ir palaipniui virto
neplačiu smulkaus žvyro takeliu. Nešienautos pakelės geltonavo nuo rykštenių. Staiga Ainė
sustojo, bėgte nulėkė į pievą ir pradėjo skinti tas neįmantrias rudenines šluoteles, įterpdama dar
užsilikusių violetinių laukinių vikių. Ji skubom grįžo į kapines ir pamerkė tą spontaniškai
surinktą puokštę.
Dabar jau rami nuėjo į miestelį.