Romanas 25.

Dar iš vakaro pradėjo lyti. Ir visą dieną grasinosi pratrūkti, bet tik saulei baigiant dienos
kelionę, vėjo nešiojamos juodų debesų draiskanos susirinko į sunkią krūvą ir praplyšo. Pylė
lygiai, sodriai, be vėjo. Garsiai. Lyg stipriomis, nenutraukiamomis vandens stygomis žemė
bandytų prisirišti dangų. Ta monotoniška muzika tarsi ir migdė, slopino, bet kartu augino
nepaaiškinamą nerimą. Ainė vartėsi, ieškojo patogios padėties nerimastingoms kojoms, kurios,
rodos, iš paskutiniųjų stengėsi išlaikyti Ainę būdraujančia.
Vasaros pabaigos nakties liūtis nugalėjo. Moteris įmigo giliai ir sunkiai.
Ant galvos, pečių krito stiklai. Indai dužo, skambėjo, bet moteris nejuto jokio skausmo.
Ir vėl nubudo išmušta šalto prakaito, smarkiai plakančia širdimi ir, rodos, dusdama nuo dažno
kvėpavimo. Susigūžusi, susirietusi. Ir vėl. Tik kažkas buvo kitaip, kažkas naujo ir nepažinto.
Ainė bandė prisimintį taip nuspėjamą ir kartu neraminančiai naują sapną. Pasąmoėje juto, kad
tai svarbu. Stengdamasi neatsimerkti, dar neišeiti iš tos klampios pusiau snūdo būsenos, bandė
grįžti į sapną.
Medis. Turbūt senutė obelis iš jos kaimo. O gal tai gluosnis, tas, kur prie upelio. Šakos
tolygiai juda vėjui į taktą. Jose tyliai skimbčioja buteliukai, puodeliai, stiklinėlės. Tarsi
besileidžiantys iš skaidrios mėlynės. Moteris nukreipia žvilgsnį žemyn. Ten močiutė. Ji ne
viena - rankose vaikas. Ainė krūpteli, bet ne, tai ne Aleksas. Kažkokia juodbruva mergaitė
trumpute gėlėta suknele. „Visko, visko užteks“, - dusliai, nepraverdama burnos sako močiutė.
Moteris žino, kad tai močiutė. Ainė artėja, labai nori ją paliesti. Ar mergaitę? Senoji lyg
blykšta, tolsta, atsiremia ranka į medį ir tada... tada viskas pabyra. Buteliukai, stiklinės,
mėgintuvėliai. Garsiai ir be skausmo. Ir vėl tas drebulys. Neišsipildęs noras prisiliest.
Ainė atsimerkia.
Tą sekmadienį Ainė nutarė, kad eis į sveikatingumo parką. Nuo ryto. Tik pasivaikščioti,
atsipalaiduot, iškristi iš rutinos - tikrai neplanavo sveikatintis, jai tai nė kiek nerūpėjo.
Seniai girdėjo tokį parką esant, seniai ruošėsi nueiti. Kažkas vis stabdė, vertė atidėlioti.
O sekmadienį nubudus kartu su apsiblaususia, blyškia rudenėjančio dangaus saule, staiga
nutarė - nebeis nei į kapines, nei prie ežero. Ir prie kompiuterio nesėdės, ir nieko nedirbs.
Parkas buvo kitame Druskininkų gale. Karolio Dineikos, berods - kažkur buvo girdėjus.
Ainė praėjo pro šalį visų informacinių stendų - nenorėjo žinot jokios istorijos, tik troško pajust
paskutinių vasaros dienų alsavimą, stebėt rudenėjančių pievų smilgas, susikaupusius paskutinei
kelionei medžių lapus, išretėjusius gėlynus, tarsi nenusprendžiančius, ar jau laikas migt. Ir
kodėl taip staiga?
Ar tai vis gi nebuvo spontaninis noras? Moteris niekaip negalėjo atsigauti po savo
paskutinio sapno. Rodos ir pamiršdavo tą nakties viziją, rodos dienos darbuose, vos išniręs iš
pasąmonės, jis tuoj pat nuplaukdavo kažkur toliuosna, ištirpdavo, taip ir neįgijęs kontūro. Bet
liko nerimas. Nerimas, kad kažko ji nesuprato. Liko jausmas, kad tą kažką naują reikia suvokti
ir užtvirtinti.
Pirmą kartą jai nebuvo baisu. Pirmą kartą Ainė nesijautė sapne kalta. Negi?
Moteris labai norėjo mieste rasti obelį. Ne tą, kuri auga kur nors kieme už tvoros. Ne.
Norėjo paliesti laisvą ir vienišą seną medį.
Kažkodėl atrodė, kad tame Dineikos parke jį ras.
Parkas Ainę nuvylė. Ne tai, kad nuvylė, gal greičiau nemaloniai nustebino. Moteris
tikėjosi kažko labiau laukinio, natūralaus. Gal panašesnio į Kauno Ąžuolyną? Kaži, kodėl
buvo susidariusi tokį įvaizdį? Gal suklaidino žodis „sveikatingumo“?
Ainę pasitiko trinkelėmis klotais takeliai, griežtai betone įrėminti gėlynai ir patogūs
suoliukais. Daugybė modernių aikštelių vaikams, pavėsinių... Mestelėjusi žvilgsnį į
informacinį žemėlapį, pastebėjo, kad kažkur parko tolumoje turėtų būti žaliau, ramiau. Ir
mėlyna Ratnyčios upelio juosta kvietė eiti pirmyn. Ainė pasuko į šoną.
Už pirčių ir kaskadų komplekso ji rado tai, ko jos akys ieškojo - beveik laukinius,
vasaros gale pamirštus nušienauti, stačius Ratnyčios šlaitus, upelio vagą tvenkiančius
išvirtusius sausuolius, ant kurių taikiai ilsėjosi ančių šeimynos. Seni, ties sraunia upelio vaga
palinkę gluosniai patikimai saugojo sutūpusių paukščių ramybę.
Ji prisiminė medį. Ar tą iš sapno? Ar tą tikrąjį, prie mažyčio šviesaus upelio jos kaime.
Kažkoks be galo šiltas prisiminimas pradėjo atsargiai prašytis į moters sąmonę. Neįkyriai, bet
atkakliai struktūrizavosi, įgydamas beveik realų, apčiuopiamą pavidalą.
Mergaitei jau gera pas močiutę. Gera kaime. Kas, kad „miesčionkos“ į savo draugiją dar
nepriima vietiniai vaikai, kas kad ji dažniausiai būna viena - taip daugiau mato, girdi. Pati
susigalvoja žaidimų. Pati geriausia vieta - seklus, šviesaus smėlio dugnu, vingiuotas upelis.
Taip ir vadinamas - upelis, be jokio pavadinimo. Platūs, dabar kruopščiai nušienauti slėniai
leido manyti, kadaise čia buvus didelės upės. Taip sakė močiutė.
Ir gluosnis. Vienintelis toje pakrantėje, kur dar drįsta nukeliauti vaikas. Storas, tvirtas,
nors ir pasviręs ties upeliu taip, kad gali nesunkiai juo pereiti į kitą pusę. Tarsi tiltu. Užaugęs
vienoje upelio pusėje, o savo vešlią lają dovanojantis jau kitam krantui.
Mergaitei patinka braidžioti. Dugnas tvirtas, be jokio dumblo. Kaskart, staiga įšokus į
vagą, ji pabaido mažyčių žuvelių pulką, kuris, jau jai ramiai stovint, sugrįžta ir smalsiai
„ragauja“ vaiko pirštukus. Kartais pakrantės žolėse ieško ajerų lapų. Močiutė pamokė, kaip
juos nulaužt, kad pajust saldžiai malonų kvapą. Tokiais vakarais valgomi krosnyje ant ajerų
kepti grikiniai blynai. Būtinai dar karšti, nes po to galėsi jais tik žaisti, lyg su molinėmis
čerpėmis.
Prisiminimai buvo tokie gražūs, tokie šilti, kad Ainė per ilgą laiką pirmą kartą taip
atsipalaidavus, kone užsnūdo. Realybė, prisiminimai, ar jau tik pasąmonės vizija?
Jos dviese sėdi ant tvirto medžio kamieno. Tarsi ant tilto. Ji ir mama. Mama vis saugo
vaiką - „Atsargiai! Nesilenk, nesimuistyk! Nukrisi! „ Ir vis stengiasi prilaikyt. Mergaitei pikta -
ji daugybę kartų čia braidžiojo, šokinėjo. Įkritus sušlapo ir vėl išdžiuvo.
Bet kodėl neliko to pykčio ir nepasitenkinimo dabar? Iš kur tas malonus prisilietimo
pojūtis, nuo kurio Ainei darėsi ramiau ir saugiau. Jausmas, kad ir ji rūpėjo.
Ar tai sapnas.
Ne, obels parke Ainė nerado. Gal ne obelis ir ieškojo? Obelis iš kitur, iš kitų jos vizijų.
Dar labai blankių, lyg ir netikrų. Nedrąsių ir vos vos bandančių prisibelsti. Nejaukių.
Kitą dieną Ainė pasiprašė išeiginės. Ryte nubudo ir aiškiai suvokė - ji šiandien važiuos į
kaimą. Ko? Upelio, gluosnio? Obels? Ar to šilto prisiminimo?
Nė nesistengė svarstyti.
Autobusas buvo tiesioginis. Taip kelionė ilga, per pusę Lietuvos, ratais - per kaimukus ir
miestelius.
Ainei patiko autobusai.
Autobusas nebuvo pilnas, tad Ainė galėjo rinktis kur sėdėti. Įsitaisė prie lango, beveik
priekyje. Moteriai labiau patiko sėdėti gale - būtų galėjus ramiai stebėti keleivius, jų dažną
kaitą kaimeliuose, įsivaizduoti atsitiktinių pakeleivių amžių, profesijas. Klausytis telefoninių
pokalbių nuotrupų ir bandyt įsivaizduoti jų šeimas, artimuosius ar draugus. Šį kartą „galiorkos“
užimti ji nespėjo, bet autobuso priekyje vietų netrūko.
Dabar ji geriausiai matė vairuotoją - įdomų vyresnį vyriškį. Netvarkingai nenusiskutusį,
kiek prasegtais languotais marškiniais ir klasikine žvejo liemene su daugybe kišenių. Apkūnų,
linksmą, pastoviai zujantį kėdėje, lyg žarijų po juo būtų paberta. Vairuotojo kabina buvo atvira
ir radijo stoties, kurios jis klausėsi buvo priversti klausytis visi keleiviai. Rodos, tai nieko
netrikdė, su šypsena į tai žiūrėjo ir Ainė. Žinias keitė muzika, jas orų prognozės ir vėl muzika -
kažkokia retai girdima, senoji lietuviška estrada.
„Mažas esi ir pakeisti nieko negali... „ Šią Stakėno dainą moteris buvo ne kartą girdėjusi.
Vieną iš nedaugelio šios dienos autobuso koncerto repertuaro. Viso kito ji gal ir neišgirdo.
„Mažas esi ir suprasti nieko negali... „
Pirmų mokyklinių atostogų vasara. Mergaitė sėdi obely, ant pačios žemiausios šakos,
kurią tik galėjo pasiekti. Senutėje, sulaukėjusioje, dar išlikusioje pačiame gatvelės gale ir tarsi
saugančioje seno kaimo ramybę. Ji labai laukia draugės. Tos, su kuria klasėje taip pat niekas
nedraugauja. Laima liksma ir daug visko pripasakoja. Mergaitė ir tiki, ir ne. Šiandien pilnos
šortukų kišenės šokoladinių saldainių - nori pavaišinti draugę. Laima juos labai mėgsta, bet
niekada neturi. Jos iškart bėga į draugės namus - saldainius reik paslėpti. Mergaitė, šokdama
nuo obels, nesėkmingai plumpteli į dilgėles. Niekis, reik skubėt, kol negrįžo draugės mama su
Kriste. Jos slepia saldainius nešvarių rūbų krūvoje šalia malkomis kūrenamos viryklės, ant
kurios puodas su susvilusia, jau kaži kada surūgusia koše. Reikia bėgt, nes tuoj atžirglios
sunkiai tiesiai vos bepaeinanti Laimos motina ir paliks prižiūrėti mažąją Kristę. Pati, jei
pasieks lovą, grius miegot - iki vakaro.
Mergaitei tai mažai rūpi. Tik kartą ji paklausė močiutės, kodėl niekas nedraugauja su
Laima.
„Niekada nereikia dalinti pasaulio. Visiems užteks“ - tų žodžių tuomet ji nesuprato, bet
jie nuramino.