Romanas 22.

Daug metų Ainė vengdavo giliau pasikapstyt savo jausmuos. Kažkaip vis paviršiais,
paviršiais. Bijojo tikro skaudaus pajautimo - o jeigu nesusitvarkys? Kaip ir laimės bijojo - o
jeigu apgaus? O dabar mintys lindo ir lindo. Tos, kur buvo sukaišiotos į pašalius, užspraustos
pasąmonės plyšiuose, uždarytos tamsiose spintose. Nebestabdė jų. Prisiminimų nebestabdė.
Ainė žinojo, kur gyvena motina. Mama. Labai gerai žinojo. Net labai netoli nuo jos, gal
pusvalandis kelio pėstute. Ten, už Karių kapų, prie ligoninės. Juk ir dirbo toje ligoninėje. Ne,
Ainė nepamiršo. Nepamiršo ir ligoninės, kad ir kaip stengėsi.
Niekad ten nėjo. Net neprisiminė.
Ąžuolynas žaliavo. Dar ne ta brandžia vasaros žaluma, dar tik gaiviai virpančiu, šviesiai
žaliu medžius ir krūmynus klojančiu apsiaustu siautėsi. Žolė buvo nešienauta ir siauri takeliai
priminė ne miesto parką, o labiau pamiškę kur nors užmiestyje. Vežimėlis lengvai ritosi sausu
išmindžiotu takeliu. Ainė stengėsi dairytis aplinkui, tiesiog pati sau rodė ir tą pavasarį, ir saulę
vaiskioj mėlynėj, ir lengvam vėjelyje su spinduliu žaidžiančius lapelius. Rodė. Bandė giliai
įkvėpti tos gaivos, bet oras strigo kažkur pusiaukelėj, virsdamas sunkiu atodūsiu.
Nejučia pasuko link Karių kapų. Pilki paminkliniai akmenys, tarsi pasiklydę žydrai
sužydusių neužmirštuolių jūroje, padrikose eilėse bandė surasti vienas kitą. Ir čia buvo
nešienauta.
Pavardės, pavardės. Gimimo ir mirties datos. Kokios šalies jie žmonės? Kas juos
prisimena? Ar buvo kam reikalingi? Ar jie buvo?
Ainę apėmė tokia beprasmybė... Ji žiūrėjo į miegantį sūnų ir jai darėsi dar baisiau - kam
jie reikalingi? Dingtų, ir nepastebėtų niekas...
Nusipurtė, stengdamasi nusimesti tą jausmą.
Net nepastebėjo, kaip artėjo prie motinos namų.
Taip, ten už tų senųjų „barakų“ buvo žalias medinis namukas. Tuomet. Kada ji ten buvo
paskutinį kartą? Baigus mokyklą ir atvažiavus mokytis į Kauną? Jos tada pasišnekėjo
kiemelyje. Ainė nėjo į vidų, nenorėjo. Dar buvo gyva vaikystės prisiminimų šmėkla.
Kartais mama skambindavo. Retai, lyg bijodama. Ainė atsiliepdavo, bet pati
nepaskambino nė vieno karto.
Namelis nebebuvo žalias. Naujai apmūrytas rausvomis plytomis jis atrodė kažkaip
solidžiai, jaukiai ir visai negąsdino Ainės. Tame pačiame kiemelyje kažkokia moteris
pasilenkusi tvarkė gėlyną. Motina?
Ainė sustojo gatvėje. Ties varteliais.
Trumpam. Ji norėjo eiti tolyn, tikrai ne tam ėjo, kad užeitų.
Dėl ko?
Kažkas ją stabdė, laikė, neleido žingsnio žengti. Ji žiūrėjo į susilenkusią moterį. Ši,
pajutusi žvilgsnį, iš lėto atsistojo ir atsisuko. Dvi nustebusios akys žvelgė į Ainę. Lyg sugauti
dagiliukai narvelyje blaškytųsi - su baime ir viltingai.
- Dukra? - ji užsikirto. Tarsi nurijo sprangų gumulą, - Aine? - sunkiai ištarė.
- Labas.
Ainė nežinojo, ką sakyti. Ji nesiruošė nei kalbėt su motina, nei išvis čia eiti. Ji tik stebėjo
moterį.
O ji suseno. Veidas sukrito. Nuleisti pečiai, kiek pakumpusi nugara ją darė kažkokia
mažesne, bejėge. Pražilo - kažkada dažyti ir jau nuaugę plaukai rodė vos apčiuopiamą
abejingumą. Sau.
- Tai tu užeik. Užeik. Ten, - ji lyg netikėtų savo akimis, nedrąsiai metė žvilgsnį į
vežimėlį, - ten mano anūkas?
- Aleksas.
Mama atidarė vartelius ir Ainei neliko nieko kito, kaip tik žengt į vidų. Tik į nediduką
kiemuką.
Ji atsisėdo ant suoliuko - jau braškančio, klibančio. Pajuodusio. To paties.
- Tu kaip čia?
- Ėjau, - Ainė nežymiai gūžtelėjo pečiais.
Motinos akys lakstė - tai į dukrą, tai į miegantį vaiką vežimėlyje. Godžiai. Jautėsi, kad ji
nori klausti, klausti, bet nedrįsta. Bijo. Bijo išgąsdinti, nuvyti tai, ką dabar turi.
Ainė tylėjo. Ji nežinojo ką sakyt, ko klausti. Ji išvis nežinojo, ar reikia ko klausti, ar ji
nori ką nors sužinoti.
Aleksas pravirko. Ainė jau žinojo, pažino - vaikas alkanas ir reikia pakeisti sauskelnes.
Užtruko, jau turėjo būti namie.
Moteris visad vežiojosi krepšį su visais būtinais daiktais. Tik reikėjo užeiti į vidų.
- Gal galiu užeiti? Reikia su Aleksu susitvarkyti.
Motiną tarsi kas pakeitė. Ji kažkaip atsitiesė, akimirkai atjaunėjo, net plaukai ne tokie
nesutvarkyti pasirodė.
- Žinoma, žinoma, užeik! Aš tuoj, vandens užkaisiu, arbatą. Viena aš, nebedirbu. O
Lionius - paromis, negrįš šiandien, - jautėsi, kad motina kalba bet ką, kad tik užpildytų
nejaukią tylą. Ir nepaleistų, sulaikytų staiga užplūdusias emocijas.
Lionius Ainei buvo lyg ir patėvis. Taip reiktų vadinti. Seniai jį bematė. Nei mylėjo, nei
nemylėjo - jis buvo neblogas, nebijojo Lioniaus maža mergaitė, net užuojautos pas jį
ieškodavo. Seniai.
Namo viduje viskas buvo lyg ir taip pat, bet kartu ir nepažįstama, nauja. Tos pačios
sienos, tie patys keli peizažai ant jų. Bet baldai kiti. Pagalvėlės. Naujas staliukas. Ant jo sena
krištolinė vaza su pamerktais alyviniais vilkdalgiais. Ta pati, kažkada saugoma aukščiausioj
indaujos lentynoj. Dabar indaujos nebuvo.
Ainę visad gąsdino indaujos.
Mama nervingai blaškėsi, lyg nerasdama sau vietos. Puolė kaisti arbatos, nešė puodelius
ant staliuko, bet staiga viską nurinko, patiesė ant stalo pleduką vaikui. Persigalvojo, išstumdė
ant sofos išmėtytas pagalvėles ir pleduką patiesė į jų vietą. Atsargiai į šoną padėjo nuskalbtą
pliušinį tigrą be ūsų.
Ainei dilgtelėjo - tai buvo jos žaislas.
- Kur galiu pašildyt mišinuką?
- Aš pašildysiu, tuoj. Gal prisiminsiu, - nusijuokė. Tas juokas buvo lyg ne vietoj, ne
laiku, bet kartu netikėtai išsklaidė tvyrojusią įtampą. Ne, neišsklaidė, bet kvėpuot tapo
lengviau, Ainė jau atviru žvilgsniu dairėsi po kambarį.
Ji sutvarkė Aleksą, jau švarus vaikas nurimo. Tuoj, nešina buteliuku, grįžo motina.
- Gal leisi pamaitinti? - tas prašymas buvo toks nedrąsus, rodos spontaniškai išsprūdęs.
Išsprūdęs ir iškart išsigandęs.
- Reikės ant rankų paimti. Jis taip pripratęs, - Ainė atsakė ramiai, lyg tai būtų įprastas
dalykas.
Moteris stebėjo, kaip motina maitina jos vaiką. Taip užtikrintai. Jaukiai priglaudusi prie
krūtinės. Galvoj sukosi visokie prisiminimai. Ne tie baisūs, o nuotrupos, likučiai tų gražių.
Jau sotų Aleksą atsargiai paguldė ant sofos. Ainės nuostabai jis iškart užmigo.
- Aš arbatos, gerai?, - mama, padėjusi vaiką, tarsi neberado sau vietos, - Ar kavos?
Greitai aš. Pasiliksi minutei? Papasakosi... apie save, - pasakė, ir nejučia krūptlėjo, sutriko.
- Kavos man.
Ainė neturėjo ką pasakoti.
Motina nuėjo į virtuvę. Pakvipo šviežiai malama kava.
Moteris žiūrėjo į ramiai miegantį vaiką, šalia švelniai paguldytą pliušinį tigrą be ūsų. Tą
patį. Virtuvėje ūžė kavamalė, jaukiai barškėjo puodeliai.
Ainė stebėjosi, kaip motinai viskas sekėsi. „Ji moka. O aš ne“.
Ir staiga jai toptelėjo. Lyg žaibas trenkė mintis, tarsi nušvitimas, - „Aleksui geriausia bus
čia. Čia pasirūpins juo. Aš pati negaliu, juk negaliu... „
Ainė staiga pakilo, griebė kuprinę su savo daiktais ir, paskubom žvilgtelėjusi į Aleksą,
išbėgo į lauką.
Ji susigūžusi greitu žingsniu ėjo į priekį. Kartais probėgom. Žiūrėdama tik po kojomis,
negalėdama pakelti akių. Ne namo, kažkur. Nesava, tarsi būtų ne ji, visa nutirpusi. Sunkiai
kvėpuodama, bijodama suklupti, nugriūti. Nebeatsikeltų.
Galvoje lyg kreivą vinį plaktuku kas kaltų - vienintelė mintis - „Jam ten geriau. Jam ten
geriau... „
Dar greitosiomis suspėjo išjungti telefoną - jos neturi rasti. Ne, namo neis.
Užduso, sulėtino žingsnį. Kiek atsitokėjus, apsidairė. Kur ji? Visai nepažįstama ąžuolyno
vieta. Nesvarbu - namai tikrai kitoje pusėje.
Ir staiga Ainei suvokė - o kas jos ieškos? Kas jos ieškos namie? Šarūnė toli, o motina...
motina nežino kur jos namai. Nieko ji nežino.