Sugrįžimas. Paskutinis mūšis-7

- Grįžo žvalgai, - pranešė žaliaplaukė.
- Kviesk vadus, princą Eledį, lordą Temorą, Suairo, - paliepė Odoiras.
Kai visi susirinko, pakvietė žvalgus. Pirmasis kalbėjo stebintis princo Akeilio kariuomenę.
- Jie vis dar stovykloj. Nematyt jokio judėjimo. Negalėjom prieit arti. Bet, rodos, sumažėjo burtininkų ir raganių. Vakar princas Akeilis siautėjo. Rėkė, mėtėsi daiktais. O šiaip visi tylom kiūto. Mūsiškių dar nematyti. Ordinas atsitraukė, bet netoliese įkūrė stovyklą. Stebi.
- Aišku, - Odoiras gurkštelėjo vyno. – O kas pelkėj?
- Jie uždarė Vartus. Visus. Išorėj stovi tik Vaiduokliai. Buvom prie jų. Bet jie nė nemirktelėjo. Žinoma, praneš apie mus.
- Ir ką tai reiškia? – susirūpino Suairo.
- Karalystė užsivėrė. Visiškai, - paaiškino lordas Temoras.
- O tie… vaiduokliai?
- Buki sargybiniai. Jie gali vaikščioti pro uždarytus Vartus. Bet jie tik stebi, - paaiškino Odoiras.
- Tai kas dabar bus?
- Na, mūšis kažkaip baigsis. Viduje užsidarė maištininkai. Jei mes laimėsim… Nužudyt Akeilio negalėsim…
- Nepajėgsim, - patikslino Odoiras. – Nebent į dėžę uždarytumėm.
- Tada jie į dėžę uždarys Valdovę Akeilę, - burbtelėjo lordas Temoras. – Lygiosios.
- Tai kas tada bus? – nesuprato Suairo. – Kas ta dėžė?
- Kalėjimo kamera, - niūriai paaiškino lordas Temoras.
- Tai mes dabar negalim nei laimėti, nei pralaimėti?
- Derybos, - nusiviepė Odoiras.
- Vienose jau buvau, - atsiduso Suairo.


Akeilis sėdėjo palapinėje ir klausėsi vadų. Jo manymu jie kalbėjo vėjus. Pulti. Ką pulti? Lįsti į Sapnų pelkes? Nieks nežino ką ten sutiksi. Ten yra Suairo. Ir lordas Temoras greičiausiai ten. O daugiau? Akeilis nežinojo, kas vadovauja visai kariuomenei. Buvo tikras, kad tai kas nors iš žemesniųjų demonų. Sesuo galėjo jais remtis beveik besąlygiškai. O Akeilis niekino juos. Ir dabar taip greitai pataisyti santykius nepasiseks.
- Galite eiti. Man reikia pagalvoti.
Galvoti reikėjo anksčiau. Akeilis jau suprato tai. Buvo piktas. Nekentė sesers. Norėjo atkeršyti. Norėjo valdžios. Norėjo būti Valdovu. Tačiau ir dabar dar nebuvo apsisprendęs kokiu valdovu nori būti. Vadovauti kažkokiems maištininkams ne tas pat kaip valdyti Karalystę. Tiesą pasakius, nė nežinojo kaip vyksta gyvenimas toje Karalystėje. Žemėje buvo jau taip seniai…
- Valdove… - tyliai kreipėsi Akšina.
- Kas? – irzliai atsiliepė.
- Atvyko burtininkė Iaka. Prašosi pas tave.
- Kas? Kokio galo?
- Neįleisti?
- Įleisk, - numojo ranka.
Iaka įėjo. Atrodė prastai. Tačiau galvą laikė aukštai iškėlusi.
- Sveikas, mielasis…
Balsas kiek prikimęs. Paakiai pajuodę.
- Sveika, jei taip sakai. Bet neatrodai… Prapuolei kažkur…
- Ir neieškojai…
- Atleisk, mieloji, bet turėjau ir tebeturiu svarbesnių reikalų.
- Na, taip. O aš maniau, kad myli mane.
- Niekada tau to nesakiau.
Iaka liūnai atsiduso:
- Tiek to. Ne meilės ieškoti atvykau.
- Tai ko?
- Aš tik neseniai ištrūkau iš nelaisvės.
Akeilis sukluso:
- Nori pasakyti, kad tada, kai dingai, tave paėmė į nelaisvę? Kas?
- Tavo brangioji sesulė.
- Kodėl? Ji gi suprato, kad…
Akeilis užsikirto. Nenorėjo pasakyti, kad Iaka jam niekada nerūpėjo. Nerūpi ir dabar.
- Taip. Jau supratau. Ne dėl tavęs ir ne dėl manęs.
Burtininkė nutilo. Rodos, jai buvo sudėtinga kažką pasakyti.
- Sakyk gi! – susinervino Akeilis. Jam vis neramiau darėsi. Suprato, kad dabar išgirs kažką, ko visai nenorėtų girdėti.
- Aš buvau nėščia, - staiga išspjovė Iaka.
Akeiliui užėmė kvapą. Kalė! Buvo tikras, kad prasidėjęs su burtininke tokių problemų neturės. O čia… Tačiau greitai susitvardė.
- Ir nieko man nesakei?
- Maniau… po mūšio…
- Puiku! Kokio galo tu į tą mūšį ėjai?
- Nežinau. Norėjau padėti…
- Tai ką tau padarė?
- Paėmė į nelaisvę.
- Ir?
- Nieko blogo. Leido pagimdyti.
Vėl nutilo.
- Tai baigsi pasakot galų gale?!
- Pagimdžiau dvynius. Berniuką ir mergaitę.
- Ir kur tie vaikai?
- Nežinau… - pravirko, tuo labai sutrikdydama Akeilį.
Raminti ir guosti jis nesirengė. Atsistojo ir išėjo iš palapinės.
- Akšina! – pašaukė. – Atnešk ko nors užkąsti!
Grįžo.
- Aprimai? Tai kaip su tais vaikais?
- Paėmė juos iš manęs. Išsyk. Nežinau kur juos padėjo. Mane ligi šiol laikė uždarę. Bet kažkodėl sargyba apsileido. Visai nesunkiai pabėgau.
Akeilis susimąstęs vaikščiojo ratu. Staiga sustojo priešais burtininkę.
- Manau, kad tave tyčia paleido.
- Kodėl?
- Kad pas mane ateitum ir apie vaikus pasakytum.
- Kodėl?
- Kodėl? Kodėl? Kad mane iš vėžių išmuštų.
Tuo metu į palapinę įėjo Akšina su pora karių. Atnešė maistą. Kai jie išėjo, Akeilis tėškė:
- Kalė! Ta kalė viską žinojo! Ir dabar!..
Griebė taurę vyno, išgėrė vienu ypu.
- O vaikai? Kaip čia aiškiau paklausus…
- Abu žydraplaukiai. Man pasirodė, kad mergaitė – demonė, o berniukas – žmogus.
- Vadinas, - burbtelėjo mąsliai, - viskas atvirkščiai.
- Kas atvirkščiai?
- Matai, mieloji, mano sesulė irgi susilaukė dvynukų. Berniukas – demonas, mergaitė – žmogus. O tėvelis – sušiktas kareiva Suairo. Kalė!


Kai mandagiai pasibeldė į duris, Akeilė suirzo. Ko dar reikia? Tiesą pasakius, net sunerimo kiek. Laukė blogų naujienų.
- Užeik! – šūktelėjo.
Ir vos suvaldė nustebimą ir nerimą, kai į menę vienas po kito įplaukė visi penkiolika… ne, keturiolika Tarybos narių.
- Atleisk, Valdove Akeile, už sutrukdymą. Tačiau Taryba priėmė keletą svarbių sprendimų ir nusprendėme tave informuoti, - pirmas kreipėsi vyriausias Tarybos narys Mydlas. – Vyriausioji karinių pajėgų vadė Minidava informuos tave.
- Klausau, - pasakė ramiai.
- Valdove Akeile, - Minidava slinktelėjo kiek į priekį, - Taryba, rūpindamasi Karalystės gerove, nusprendė, kad tas niekam nereikalingas karas jokiu būdu negali persikelti į Karalystės teritoriją. Todėl mes uždarėme visus Vartus. Be to, Taryba nusprendė, kad rūmų sargybos viršininkas Ebrasas neteisėtai tave sulaikė. Todėl nuo šiol esi laisva. Tik, kaip supranti, Valdove Akeile, nei tu, nei mes iš Karalystės išeiti negalime. Už tokį pažeidimą Taryba suėmė garbųjį Ebrasą. Ir jis bus teisiamas, kai baigsis visa ši sumaištis. O naujuoju sargybos viršininku paskyrė garbųjį Amidiną.
Menėje įsivyravo tyla. Akeilė bandė sudėlioti mintis.
- Ačiū, - pagaliau prakalbo, - už tokius protingus sprendimus. Visada žinojau, kad, esant ypatingoms aplinkybėms, Taryba priima teisingus sprendimus.
- Tikiuosi, kad garbingieji Tarybos nariai papietaus šiandien su manimi, - pridėjo po akimirkos.
- Taip, žinoma, Valdove Akeile, - atsiliepė Mydlas.
Tuo tarpu Oisenė linksmai pridėjo:
- Valdove Akeile, turėtum dar kai ką žinoti. Garbusis Erusas niekur neprapuolė. Tiesiog perėjo į Akeilio pusę.
Valdovė susitvardė ir nusijuokė:
- Tai dabar įšoko į dar vieną lovą. Garbingoji Cenerafija šįkart gali būti patenkinta. Lova gali būti labai minkšta.
- Bet gal ir ne… - pridėjo po akimirkos.
Tarp Tarybos narių nuvilnijo juoko banga. Tik Mydlas susilaikė. Žinant aršų Valdovės būdą, juokelis skambėjo grėsmingai.
- Tai laukiu pietums, garbingieji Tarybos nariai.
Ir ji liko viena.
- Taip, - pasakė tyliai. – Karalystė nenori neramumų. Žinoma, jei laimės Akeilis, jie manęs nepasigailės.
- Ach, taip: garbingoji Cenerafija… - prisiminė.


Iaka prisijungė prie burtininkų. O princas Akeilis liko su savo niūriomis mintimis.
Vaikai. Kol kas vaikų jo planuose nebuvo. O ta kvailė pati susiorganizavo. Be jo žinios. Kur dabar tie vaikai? Juos kažkur paslėpė Akeilė? Kas dar gali žinoti? Juk ne pati priėmė gimdymą. Lordas Temoras irgi tame nedalyvavo, nes visą laiką prilipęs prie jos. Suairo? Ne. Jis turėjo rūpesčių su savo dukra.
Kaip nelaiku ši naujiena. Ji jaukia jo mintis ir planus. Jeigu vaikai sesers rankose, tai derybos bus keistos. Jis dar turi Eledi. Kita vertus, galėtų pasakyti, kad apie tuos vaikus nieko nežino ir nenori žinoti. Bet kaip į tai pažiūrėtų dabartiniai šalininkai? O ypač tie, kurie kol kas žiūri kuo viskas baigsis?
- Kalė!
- Kas?! – krūptelėjo tą akimirką palapinėn įėjusi Akšina.
- Ne. Ne tu. Tos abi. Ir mano sesuo, ir ta kvaiša Iaka.
Ragana nutylėjo.
- Ko atėjai?
- Siuntinėjom žvalgus. Niekaip negalėjo prie Vartų prasmukti. O dabar nuėjo ir grįžo.
- Ir kaip?
- Vartai uždaryti. Prie jų stovi Vaiduokliai. Neįsivaizduoju kas tai.
- Sargai. Nepraeisi. Pakviesk man Šivutą.
- Mano Valdove… - po akimirkos į palapinę įėjo pakviestasis.
- Sėsk. Girdėjai: Karalystė uždarė Vartus. Turbūt visus. Ar įsivaizduoji kas vyksta?
- Nežinau. Gali būti gerai. Ten iš pelkės gal bandė į vidų patekti. Tai Ebrasas užsidarė dėl viso pikto.
- Tikėkimės.
Abu patylėjo.
- Mano Valdove, man rodos, kad reikėtų ruoštis mūšiui. Pernelyg ilgai mes čia tūpčiojam.
- Reikėtų. Bet anie sėdi pelkėje ir nerodo jokių gyvybės ženklų.
- Bijau, kad gali pajudėti netikėtai…


Į Cenerafijos kambarius valdovė įplaukė kibirkščiuodama pykčiu. Nepasibeldė. Ją pamačiusi Cenerafija suprato, kad vizitas nėra draugiškas.
- Garbingoji Cenerafija, pasirodo, nėra jau tokia garbinga, - sušnypštė. – Puiki aktorė esi…
- Nesuprantu, Mano Valdove…
- Gal gana? Apkvailinai mane anąkart. Bet dabar gana. Jau žinau kur tavo vyras. Tapo išdaviku. Prisijungė prie mano brolio.
- Valdove… - Cenerafija dabar galvojo tik apie tai, kas laukia jos dukterų.
- Tylėk, išdavike! O aš dar maniau, kad sutuoksim vaikus.
Akeilė tiesiog duso iš pykčio. Prie Tarybos narių ji susivaldė. O dabar galėjo išsilieti.
- Ką blogo padariau tau ar tavo vyrui? Arba kam nors iš jūsų giminės? Ką tokio gero pažadėjo mano brolis? Ar manai, kad tas, kuris išdavė savo kraują, tesės pažadus svetimiems?
- Mano Valdove…
- Nebevadink manęs taip, Cenerafija. Tavo vyro ir tavo giminės patirs didelę gėdą. Ir nežinau, ar galėsi ištekinti savo dukteris. Bent jau aš prieštarausiu bet kokiai santuokai. O tu gi žinai, kad valdovo nuomonė šiais klausimais labai svarbi.
Ir išėjo nelaukusi atsakymo.


Princas Eledis sėdėjo ant rąsto šalia tėvo ir klausėsi jo pasakojimo apie seserį.
- Tai ji žinojo, kad mama demonė.
- Taip. Kai jai sukako penkiolika, viską papasakojau.
- Ir kaip ji reagavo?
- Niekaip. Pasakė: aišku. Ir viskas.
Eledis atsiduso:
- Keista. Man tai sukėlė labai daug minčių ir abejonių. Puoliau skaityti šia tema.
- Ir ką įskaitei?
- Na, yra tokia teorija, kad žmonės ir demonai turi bendrus protėvius. Bet… sena teorija. Vėliau į tą teoriją kažkodėl nieks nebesigilino. Aš rengiausi šią temą panagrinėti. Bet va – karas.
- Nieko. Dar turėsi laiko. Karas gi baigsis kažkada.
- O kas, jei laimės dėdė? – kažkaip vaikiškai sumirksėjo, lyg bandydamas sulaikyti ašaras.
Suairo nebuvo itin jautrus. Bet jam pagailo šito jauno demono, kuris lyg ir buvo jo sūnus. Dar ir dabar negalėjo tuo patikėti.
- Nė nekalbėk taip! – pasakė gal kiek griežtokai. – Mes laimėsim.
- Gerai būtų… Aš dėl mamos bijau…
- Nereikia dėl jos bijoti. Va, manęs, nors aš tik žmogus, nesugebėjo užmušti. O mama…
- Žinau. Jos beveik neįmanoma nužudyti. Dėdė neturi to akmens, kuris visas galias suteikia. Bet yra baisesnių dalykų. Jie ją uždarys į tą dėžę…
- Ką uždarys į dėžę? – priešais stovėjo lordas Temoras.
- Aš apie mamą, lorde Temorai. Rūpinuosi…
- Nė negalvok apie tai! – pyktelėjo. – Tavo motina, prince Eledi, labai stipri demonė.
- Va, abu tais pačiais žodžiais, - liūdnai šyptelėjo vaikinas.
- Tai turi patikėti. Mes seni kareivos. Išmanom tuos dalykus.
- Tikiuosi, lorde Temorai.
- Ne tikėkis, o tikėk, - užbaigė. – Šiaip atėjau jūsų į pasitarimą pakviesti. Mūsų žalias kareiva mano, kad metas pulti.
Princas Eledis atsistojo ir patraukė į Odoiro palapinę. Suairo stojosi irgi eiti.
- Palauk, - lordas Temoras prisėdo šalia. – Keistų žinių gavom. Sutiksi seną pažįstamą, atvyko Aimija.
- Ir kas? Nepamenu, kad draugais būtume buvę.
- Ne apie tai kalba. Juk pameni, kad buvo tokia burtininkė Iaka, kuri pastojo nuo Akeilio?
- Na, pamenu, kad tos žydraplaukės raganos ją nugalabijo.
- Baik jau! Niekas jos nežudė. Pagrobė. Tai va: pagimdė ji dvynius. Berniuką ir mergaitę.
- Spėsiu: vienas – žmogus, kitas – demonas.
- Aha.
- Ir kas iš to man? Arba mums?
- Nežinau. Vaikus paėmė, atidavė kažkam auginti. Ir jie pasimetė.
- Nieko sau!
- Žinoma, keista. Bet taip jau nutiko. Nelabai ir svarbu, nes tie vaikai nežino kas jų tėvai.
- Tai kas svarbu?
- Pabėgo burtininkė Iaka. Ir kaip manai, kur patraukė?
- Pas tėvelį?
- Taip. Apie tai žvalgai pranešė. Sako, kad Akeilis nelabai apsidžiaugė nei ja, nei vaikais.
- Nepavydžiu jam, - nusiviepė Suairo. – Man ir tai buvo smūgis. O jam…
- Tai man jo negaila. Bet kaip ta žinia pakeis įvykių eigą? Ir negaliu niekam pasakoti. Pasakiau tik tau.
- O Aimija?
- Toji tikrai neprasitars. Ji dar ir Valdovės Akeilės rūstybės bijo.
- Na, taip. Mano brangiosios charakteris nėra itin švelnus. Po karšta ranka pakliuvęs gali ir galvą palydėti.
Abu kiek patylėjo.
- Tai gal eikim. O tai pasiges.
- Jūs jau meilužiais tapot? – nuaidėjo pašaipus klausimas.
- Sveika, žydraplauke ragana. Pasišiukšlinai, kiek girdėjau.
- Labas ir tau, senas kareiva. Maniau, kad jau seniai kojas pakratei. O tu dar visai neblogai atrodai…
- Tai jūs abu labiau į meilužius panašūs, - nusiviepė ir lordas Temoras. – Einam. Dar sąmokslininkais palaikys.
Ir visi trys patraukė į Odoiro palapinę, kur jau visi buvo susirinkę.
- Kur valkiojatės? – irzliai pasitiko Odoiras.
- Tai Suairo su Aimija susitiko ir niekaip atsidžiaugt negali, - labai rimtai paaiškino lordas Temoras.
- Jūs pažįstami? – nustebo vadas.
- Teko susipažinti, - Suairo prisėdo ant laisvos kėdės.
- Tai ir puiku. Visi pažįstami. Visi savi. Pradėsim. Atjojo žygūnas ir pranešė, kad kita mūsų armijos dalis jau išsidėstė Akeilio užnugaryje. Atžygiavo, pailsėjo. Klausia kada.
- Savaime aišku, dieną, - pareiškė lordas Temoras. – Žmonėms taip geriau.
- Nesutinku, - įsiterpė Suairo. – Gal žmonėms kiek lengviau. O demonai?
- Taip, demonams naktį būtų geriau, - sutiko Odoiras. – Mes galėtume eiti savo tikru pavidalu. Na, tie…
Jis užstrigo. Vadinti save ir kitus panašius žemesniaisiais demonais buvo kažkaip…
- Žemės demonams, - įsiterpė princas Eledis.
- Ačiū, prince Eledi, - lengviau atsikvėpė vadas. – Mums būtų paprasčiau. Tas žmogiškas kūnas gerai. Bet kovoje geriau būti savimi. Žinoma, tai neliečia žydraplaukių…
- Kodėl? – susidomėjo Suairo.
- Savo tikrosios būsenos tiesiog negalime Žemėje turėti, - paaiškino Eledis.
- Aišku. Tai kaip?
- Šiąnakt, - nusprendė Odoiras.