Ainę pasitiko namai, kruopščiai Šarūnės suruošti priimti mamą su nauju gyventoju.
Moteris sustojo tarpdury - tai buvo jos butas ir sykiu kažkoks svetimas, pilnas nepažįstamų
daiktų, neprijaukintų smulkmenų. Tuščius miegamojo kambario kampus dabar užėmė
pastatomos lentynėlės su drabužėliais Aleksui, buteliukais, nepažįstamais prietaisais - gal
maistelio šildyklės, gal pieno nutraukėjai. Tai nebuvo Ainės daiktai.
Šalia jos lovos glaudėsi nedidelė vaikiška lovelė.
Ainė padėjo vaikišką krepšį su ramiai miegančiu sūnumi svetainėje ant staliuko. Su
siaubu nubraukė šmėstelėjusią mintį - „ Nedera jis čia... „
Moteris sutrikusi stovėjo ir su baime žiūrėjo į savo vaiką. Ligoninėje jai viskas buvo
aišku, juk ir gyveno dviese palatoje kone savaitę, keitė sauskelnes, prausė, maitino. Bet tai
buvo ligoninėje. Ji nebuvo viena.
- Tu gal jį nurenk, sušils kambary. Šilta čia pas tave, - Šarūnė jau sunešė iš mašinos
krepšius su pirkiniais ir baigė juos iškraustyti.
- Ai, nu teisingai. Tuoj. Aš tik truputį dar... Tu gal gali dar neišvažiuoti? - staiga išsprūdo.
- Žinoma, pasiliksiu, tik ryt anksti į darbą.
Ainė susikaupė. Ji atsargiai išėmė iš krepšio mažiuką, pradėjo nurenginėti. Sūnus
nepatenkintas pravirko - šaižiai skrosdamas įprastą šių namų tylą.
„Kur jį dėt? „, - su išgąsčiu pagalvojo.
Ainė paėmė į glėbį Aleksą, priglaudė arčiau - taip ligoninėje ramindavo. Bet kur tas
tvirtumo, ramybės jausmas, užplūdęs ją pirmą kartą palatoje paėmus vaiką? Kur tas pakylėta
palaima - tai mano sūnus?
Priglaustas mažiukas kiek pasiraukė ir nurimo.
Nurimo ir Ainė. Iki vakaro, o ir iki pat ryto maitino, keitė sauskelnes. Tvirtai laikydama,
nešė vaikį į kriauklę prausti - viską darė tvarkingai, kaip buvo išmokusi ligoninėje. Kaip darbą.
Jau ir naktį nebebijojo - svetainėje, kiekvienąkart jai pakilus, vartydavosi ir Šarūnė.
Tai turėjo tapti jos kasdienybe. Tik be Šarūnės svetainėje.
Rytą draugė išvyko į darbą.
- Skambink, jei ko reikės. Ir kai maudysi ateisiu. Gal susitvarkysim dviese?
Pirma paskambino pati Šarūnė. Ne iš karto, pradėdama iš tolo ji pranešė, kad išvažiuoja.
Pas Augį. Ainė tik klausė ir linkčiojo galvą. Taip, ji džiaugėsi. Bet sykiu bijojo, labai bijojo
likti viena.
- Džiaugiuos, tikrai džiaugiuos. Kad išdrįsai. Greitai vyksti?
- Už poros savaičių, gal net vėliau - vizos, skiepai. Bet Augis dabar saugioj šaly, ir aš
galiu atvykti.
- Gal irgi dirbsi?
- Neee. Padėsiu jam prie kompiuterinių darbų gal kiek. Žinok būsiu. Paprasčiausiai
būsiu. Kartu.
Ainė nepasakė, kaip jai baisu.
Stumiamas vežimėlis lengvai ritosi Ąžuolyno takeliais. Pirmyn. Aleksas miegojo.
Sunkios mintys spraudė smegenis į kampą. Tokios, kokias ji norėtų tik stumti kuo toliau nuo
savęs, paleisti su pavasario vėju į visas keturias puses, susivėlusiais gniutulais nuritinti nuo
stačių Aukštųjų Šančių Ąžuolyno šlaitų.
O šlaitai kad sužaliavo! Tarp išsimėčiusių dar tik spalvą įgaunančių krūmynų geltonu
kilimu bėgo plukės, mėlynavo užsibuvę rūteniai. Takelius švelniai rėmino savo trumpą
benefisą pradedančios pienės, tarsi norėdamos nukonkuruoti saulę žemėje, jos ryškiu geltoniu
klojo kiekvieną laisvą saulėtą lopinėlį.
Pavasaris grįžo. Ainė tai žinojo, suprato. Bet nejuto. Su pavasariu grįžo ir energija - taip,
moteris dar turėjo užtektinai jėgų nemiegoti naktimis, ant rankų sūpuoti sūnų, šildyti maistelį...
Bet ramybė kažkur vėlavo. Neskubėjo grįžti ir kantrybė.
Ne taip viską įsivaizdavo Ainė. Gražiau viskas turėjo būti. Ji, vaikščiodama po Ąžuolyną
vis bandė kalbėtis su Aleksu. Kaip tuomet, kai jis buvo dar įsčiose. Ir piliakalnį jam rodė, ir
Nemuną nuo šlaito. Bet tai buvo tik jau sakytų frazių kartojimas, tik jau kažkada ištarti žodžiai.
Nejuto ji to artumo, kai anuomet nuo kiekvienos šviesesnės minties vaikis jaukiai krepšteldavo
kur nors į šonkaulius ar po kepenim.
Aleksas buvo gražus berniukas, kuriuo ji privalėjo rūpintis ir sąžiningai stengėsi atlikti
savo pareigą.
Nuolat slėgė gėda, kad ji niekaip neįstengė susigrąžinti to vienintelį kartą išjausto
pakylėjimo! Tokio, kuris atrodė amžinas. Ji gulė su ta kalte ir gėda, su ja ir kėlėsi.
Tą pavakarę, bevežiojant Aleksą, jau visai prie namų juos užklupo lietus. Ainė su
vežimėliu vos spėjo įlėkt į laiptinę.
Liftas neveikė.
„Kodėl? Kodėl viskas man? Ką dabar negerai darau? „ - bejėgiškumas ir neviltis pakirto
kojas. Rodos iš niekur kylanti neviltis, tarsi iš smulkmenos, bet tai turbūt buvo paskutinė
nutrūkusi kilpelė, ant kurios šiaip ne taip laikėsi moters kantrybė.
Tyliai, be garso verkdama, Ainė sunkiai ir lėtai kilo laiptais. Su vežimėliu glėby, kuriame
ramiai miegojo Aleksas, kur buvo ir atsargiai sukrauti krepšiai. Tas nešulys buvo
nepakeliamas. Kuo aukščiau moteris lipo, tuo labiau atrodė, kad tuoj viską mes ir susigūžusi
tupės tarp aukštų. Bet šlapiu nuo ašarų veidu, sunkiai alsuodama ji lipo į viršų. Pasiekus gal
ketvirtą ar penktą aukštą, staiga sugalvojo, kad juk gali palikt vežimėlį ir nusinešt vieną sūnų.
Viduje net nusijuokė ir palengva, tik su Aleksu glėby pasiekė devintą aukštą.
Reikėjo tik grįžt pasiimt vežimėlį su daiktais. Ir staiga Ainę sukaustė panika - kaip dabar
palikt vaiką vieną? O jeigu užsitrenks durys? Jeigu ji pames raktą? Palikt duris praviras? O
jeigu kas Aleksą paims? - kaip vinys į galvą kalė baprasmiški klausimai.
Nepaaiškinama, net nelogiška baimė purtė moterį. Ji taip išsigando dėl savo sūnaus, kad
tik sėdėjo ant sofos stipriai apsikabinus Aleksą ir lingavo. Taip stipriai kad vaikas pravirko. Ji
pajuto, koks nenusakomai brangus jai tas mažas berniukas.
Bet tas jausmas Ainei neatnešė palengvėjimo. Anaiptol.
„Jetau, aš juk niekam tikusi mama... Aš nesugebu, nesugebu juo pasirūpinti. Savo vaiku...
Aš net krūtim sūnaus nė karto nepamaitinau, net pagimdyt normaliai nesugebėjau! „, - ji su
siaubu akyse žiūrėjo į vieną tašką, stipriai glausdama jau garsiai klykiantį vaiką, - „Reika jį
atiduot. Atiduot tam, kas pasirūpins. Rast šeimą, normalią šeimą, kuri užaugins, kuri galės...
turi būt juk. Aš negaliu, nemoku. Neverta ir netikusi. „
Moteris pratrūko raudot - garsiai, pasikūkčiodama, beveik šaukdama.
Vaikas, tarsi išsigandęs, užtilo.
Staiga Ainė susivokė. Sugrįžo iš kažkokio kito, baisaus pasaulio. Nutilo. Iš siaubo, rodos,
plaukai pastiro, - „O Dieve, ką aš sakau? Kaip aš taip? Juk mano! „
Bet tas žodis „atiduot“ liko... Kažkur giliai, pilkoje pasąmonės gelmėje, bet liko.
Gyvenimas, nekreipdamas fėmėsio į nuotaikas ir vidinius virsmus, bėgo, lėkė savo keliu.
Kiekvienam kitas tas kelias. Kieno tiesus greitkelis su aplink nuobodžiai nokstančiais
kukurūzais, kieno vingiuotas kaimo vieškeliukas, apsodintas žydinčiais sodais. O gal pilkas
miesto gatvių labirintas. Ainė labai norėjo galvot, kad pati pasirenka jį, tą kelią, o tas, žiūrėk, iš
kvepiančio sodo ją vėl į tamsią miesto bromą nusviedžia.
Ainė niekaip neįstengė palikt tos slegiančios pilkumos.
Aleksas per miegus šyptelėjo. Turbūt dar nevalingai. Augo vaikas, retėjo dienos
miegeliai, vis daugiau sau dėmesio reikalavo, vis daugiau savo dėmesio rodė mamai.
Vienintelis spindulėlis, prasiskverbiantis pro tą Ainę gaubiantį šydą buvo sūnaus šypsena.
Kažkas naujo, tyro ir naivaus. Kažką tokio bejėgiško ir prašančio tame kūdikio šypsnyje juto
moteris. Negalėjo atsispirti neatsakius, nueiti šalin. Nesušilti.
Ir vis tiek, kai Aleksas užmigdavo, moteris, vietoj to kad pailsėtų ar atsipalaiduotų
malonioj ruošoj, tarsi įkrisdavo į stuporą. Ir dabar ji nejudėdama gulėjo sofoje. Tik mintys
sukosi ratu. Ne, greičiau tai buvo viena vienintelė refleksija - neproduktyvi, slegianti,
beprasmiška. Ainė niekaip negalėjo atsikratyti protu nepaaišnamo jausmo, kad ji viską daro
neteisingai. Kad ji neverta motina, nieko negalėsianti duoti savo vaikui. Pirmiausia - saugumo.
Ir ta kaltė ją gniuždė ir varė į dar tamsesnį kampą.
Suskambo telefonas. Žinoma, Šarūnė. Telefonas vis skambėjo, bet Ainė nė piršto
neįstengė pajudinti. Ji, net Aleksui suvirkus, sunkiai bepasikeldavo nuo sofos - įsistebeilijusi
sekė vos vos judantį tamsų užuolaidų rašto šešėlį lubose.
Skambutis netilo. Bijodama, kad nenubustų Aleksas, moteris sunkiai ištiesė ranką ir
pasiėmė į rankas telefoną. Atsiliepė. Žinojo, Šarūnė neatlyš.
- Gal miegojai? Ar kas negerai? Kas čia per veido išraiška?
- Gulėjau. O kas negerai?
- Veidas tavo kažkoks... kaip uola.
- Uola, - Ainė šyptelėjo, - turbūt uola. Granitas, nepramušu.
- Aleksas sveikas?
- Jooo. Turbūt jam viskas gerai. Nežinau, ką su savim daryt.
Staiga Ainė pratrūko. Netikėtai pati sau ji vos ne greitakalbe pradėjo pasakoti draugei,
kad jau nebesusitvarko. Ne, ne su vaiku, su savim. Tokia ji negali auginti vaiko, ji kenkėjas, ji
tik tampa priešu brangiausiam žmogui. Ašaros tyliai tekėjo skruostais, o moteris tik kartojo,
kad ji neverta savo sūnaus, kad stiprūs žmonės pasirūpintų juo geriau. Ji silpna, labai silpna.
- Ainyte, ką tu šneki? Tu suvoki? Ta, kuri gimdei pūgoj ir dar mane, durnę, gelbėjai? Tu
gyvenime tiek pasiekei, man taip toli iki tavęs. Tu vaiką turi!
- Neguosk, bergždžia... Aš apie save pati viską žinau.
- Klausyk, tau reikia pagalbos. Aš susitarsiu su tikrai geru psichiatru. Tuoj pat, dabar. Ir
nebijok to žodžio „psichiatras“- dažniausiai žmonės būna ne psichiniai ligoniai, o laiku negavę
pagalbos nelaimėliai. Dabar pat tariuosi, gerai?
- Neisiu aš niekur. Išvis niekur.
- Tu girdi mane? Tau pagalbos reik!
- Tu ar girdi mane? Neisiu!
- Gerai, tu turėk tai minty. Aš tada tau kitą dalyką pasakysiu. Tik nesupyk, žinau, tu tos
temos nelieti. Bet... Kaip čia geriau pasakius, - Šarūnė akimirkai užsikirto, - tu dar turi tėvus.
Mamą. Na turi gi.
- Neturiu. Seniai, - Ainės balsas buvo kažkoks nenatūralus, lyg begendančio roboto.
- O tu pagalvok. Kitaip pagalvok. Na pajudėk, negulėk taip. Jetau, ką man su tavim
daryti? Nu neatlėksiu aš iš kito pasaulio krašto. Patikėk, yra ta pagalba vietoj, - jau ir Šarūnei
verkt norėjosi.
- Aleksas bunda, iki.
Staiga nuspaudus mygtuką, Ainė numetė telefoną ant sofos.
Turbūt pažadintas garsaus pokalbio, nepatenkintas suniurzgė vaikas. Moteris sunkiai
pakilo, nuėjo į miegamą pas sūnų.
„Oras gražus, pamaitinus reiks išeit pasivaikščiot.
Ir vėl tas „reiks“. O kodėl ne „noriu“? „



Kormilecaitė


