Siuvinys

Siena virš lovos jau seniai nebuvo siena.
Ji trūkinėjo kaip senas žvėries šonas, ir iš tų įtrūkimų kartais pasigirsdavo tylus, kantrus krebždesys — lyg kažkas viduje graužtų ne tinką, o tavo mintis.

Mamos siuvinys kabėjo virš lovos kaip langas į kitą klimatą.
Du elniai, mėlyni, taurieji, iš pradžių buvo tik siūlai, tik ornamentas, bet vieną vakarą vienas iš jų sujudėjo.
Pirmiausia — ausis.
Tada — kaklas.
Ir galiausiai — visas kūnas, išsiūtas kryželiu, išlindo iš drobės taip tyliai, lyg būtų pratęs keliauti tarp pasaulių.

Žolė siuvinyje sušnara, nors kambaryje nė menkiausio vėjo.
Antrasis elnias išlenda iš paskos, atsinešdamas šerkšno kvapą ir tą keistą ramybę, kuri būna tik prieš griūtį.
Jų ragai blizga, tarsi būtų padaryti iš tavo neužrašytų baimių.

Saulutė siuvinyje pradeda suktis — ne kaip vaikiškas piešinys, o kaip perdegęs prožektorius, ieškantis ko nors konkretaus.
Jos spindulys perveria kambarį, perveria tave, perveria net tą skylę sienoje, kurioje visada kažkas laukė.

Kaimynų dūmai susisuka į figūras, figūros į žvėris, žvėrys į žodžius, o žodžiai — į šnabždesius, kurie sako, kad žibalas baigias, kad lempa mirksi, kad tuoj bus tamsa tokio tankio, jog net prisiminimai joje nuskęstų.

Ir tada iš skylės išlenda bildukas.
Kruvinos akys, dantys kaip iš anglies, pirštai ilgi, kaip tavo paties nerimo šaknys.
Jis žiūri į tave taip, lyg jau seniai tave pažinotų.
Lyg būtų laukęs.
Lyg būtų tu — tik be odos, be ramybės, be visų tų mandagių kaukių, kurias nešioji dieną.