-----_____ 2. Esi _____-----

... Ir dabar nejaučiu kaip toli - arti tą rugpjūčio penktąją pėsčiomis su eilėraščiu link Varėnos nuo Vilniaus buvome nukakę, bet tai prisiminus jaučiu, kad kažkas mano savijautoje peikia, bara, kartu sergėdamiesi, kad užuojautos neiškalbėtų. Žinau, kad net ir eilėraštis bando nemenka dalimi prisiimti sau kaltės. Lyg ne aš, o jis, pajutęs nuovargį, būtų ištaręs:
  - O! Dieve, kaip būtu nuostabu, jeigu dabar karieta. Kad ir radijo,..
Atsimenu, kai jo akys sušvito, apšvisdamos šypseną, bet laikas  buvo greitesnis - tuoj pat išgirdau, kai sužvingo Ygaga, o po akimirkos, netgi nespėjus apsižvalgyti, šalimais atsiradusi karieta atidarė duris. Tuomet gi jau ir eilėraštis:
  - Niekuomet ir niekur, vežėjau, neieškok, ko nepametęs. Betgi ar man, Rūdžių Gramdytojui taip, tamsta, kalbėti? Juolab, kad asmeniškai vis negebu suvokti, kodėl šiai kelionei pasirinkęs būtent mane, tokį nevykėlį, kad anot A. Puoko ,, toks jau labai surūdijęs. Net girgždu per visas siūles, kaip geležinio medkirčio triusikai.
  Dar kartą sužvingo Ygaga ir net nepajaučiu, kaip atsiradau karietos vežėjo vietoje (ant pasostės) su į rankas paduotomis vadžiomis ir botagu. Rūdžių Gramdytojas irgi nebuvo paliktas - sutilpome dviese ir neatrodė, kad tai pasaka ar sapnas, ar netgi Dievo žodis. Labiausiai įtikėtina, kad dvasia apsiprato su apsiėjimais titnage, o jos protas nesunkiai perpranta erdves kaip esminį gyvasties dalyką. Kad ir vietoje užsilikus, o nesiliauni judėti, krutėti, nė sekundei neužsilikti it fotografijoje. Erdvė!... Būtent ji yra VISAKO jungtis po savo begalybę...
  - Paimk botagą, man jis...
  -Taip, taip... tau, tamsta vežėjau, jis nereikalingas, kaip, beje, ir man, - aplenkė mane kalboje R. Gramdytojas, - Man labiau pritiktų kitokio pobūdžio įrankiai. Juolab šiandien.
  - Nagi paskui  mane - opt!, - ir it vėjo pūstelėti suskubome prie Ygagos, aš netgi pakibdamas ant jo kaklo (o titnage! titnage! kaip tai nuostabu apsikabinti turtą, kuris atrodė nesugrįžtamai prarastas). Rūdžių Gramdytojas irgi neliko  bedalis. Sužiuręs žvilgsniu į žirgo akis, pasiliko, pasak jo,, it stinguliu užkeiktas”. Deja, kad ir būdamas šalia,  asmeniškai tuokart jo nemačiu. Ir ne tik jo, Rūdžių Gramdytojo - ne. Ogi nieko - ne, net ir žirgo - ne,  išskyrus glėbiu apkabintą jo kaklą. Ir vis dėlto:
  - O Dieve!, Dieve!  kaip nuostabu, kad  yra tokios laiko  apraiškos, kuomet ir džiaugsmas žmogų akina kaip žaibas. Kodėl, iš ko ir kaip tai susidėlioja, vargiai ar kas gebėtume apsakyti, bet akivaizdu, kad paskata atsiliepti į tokias apraiškas irgi sudėliota iš trejybės: Dieve, tu esi...