Sugrįžimas. Paskutinis mūšis-6

Iš pilies Tšiagunas išjojo lengvai. Sargybiniai miegojo. Knarkė net langai drebėjo. Akivaizdu, kad pasidarbavo burtininkė. Jis galėjo ramiai išsirinkti ginklą ir žirgą. Žirgą rado saviškį. O ginklo, žinoma, ne. Kalavijas buvo puikus. Ir kaip ginklas, ir kaip suvenyras. Brangiai kainavo. Ką padarysi…
Taigi, iš pilies ištrūkti buvo paprasta. O kas toliau? Priešaky Akeilio kariuomenė. Plačiai išsiskleidusi. Kiek laiko reikės, kad ją aplenktum? O palei pelkę – Ordinas. Ar praleis jį? Sukelsi triukšmą, lauk bėdos.
Jis kinknojo pamažu ir vis svarstė ką daryti. Buvo jau vėlyva popietė. Pamaži temo. Buvo taip užsigalvojęs, kad nepastebėjo kaip priešais išdygo trys raganiai iš Akeilio būrio.
- Sveikas, mielasis, - pašaipiai pasisveikino šviesiaplaukė ragana. – Va kur tu. O sakė, kad uždarė taip, kad neištrūksit.
- Sveiki. Daug kas daug ką gali pasakyti. O jūs kur traukiat? Ar karas jau baigėsi?
- Nė neprasidėjo… - burbtelėjo rudabarzdis. – Atsibodo laukt. Ordinas stovi aplink pelkę kaip įkaltas. Vakarop jų dar daugiau atjojo.
- O ką princas?
- Nieko. Prašapo toj stovykloj, - prunkštelėjo šviesiaplaukė. – Nesiseka jam... turbūt…
- Tai jūs paliekat stovyklą?
- Kaip matai, - numojo ranka rudabarzdis. – Nesiruošiam iš nuobodulio numirti. O tu kur trauki?
- Norėčiau į pelkę patekti…
- Man atrodo, jei dar kiek kairiau pasuksi, tai aplenksi Akeilio stovyklą. Na, o su Ordinu teks kaip nors tartis. Ten nepastebėtas neprasmuksi.
- Tikiuosi su Ordinu tartis lengviau. Sėkmės jums.
- Ir tau.
Ir nujojo kiekvienas savo keliu. Tšiagunas kaip patartas pasuko kairiau. Labai sėkmingai aplenkė Akeilio stovyklą, nes toje pusėje buvo žmonės. Pro demonus taip nebūtų prasmukęs. Užtat beveik išsyk, dar nepasiekęs pelkės, susidūrė su Ordino patruliu.
- Stok. Kas tu? – be įžangos paklausė priekyje jojęs raganius.
- Lordas Temoras, - kiek suabejojęs prisistatė.
- Cha! Lordas keistu vardu, apie kurį negirdėjau. Tai kur joji?
- Į pelkę.
- Problema, mielasis. Mums įsakyta nieko neįleisti ir nieko neišleisti.
- Tai ką daryti?
- Turėsim tave vesti pas vyresniąją.
- Aš nieko prieš. Bet pas ją yra princas Akeilis. O, va, jo sutikti tai tikrai nenorėčiau.
- Tai tu iš jo stovyklos bėgi? Ne pirmas. Tirpsta pamažiukais, - prunkštelėjo moteris. – Bet kiti ne į pelkę traukia, o namo.
- Tai pelkės ir yra mano namai. Iš nelaisvės aš bėgu.
- Bėda. Tikrai negalim praleisti, - vėl prabilo vyresnysis.
Tšiagunas suprato: mūšiu pro Ordino sieną neprasiverš. Kažin ar Ordino vyresnioji žino apie jį. Jei pamatys Akeilis, tai padaryti jam, žinoma, nieko negalės. Bet sužinos, kad jis laisvas.
- Veskit pas vyresniąją.
- Taip tai taip. Bet ten derybos vyksta. Įsakyta nieko neleisti.
- Ir kiek laiko ten dviese derasi?
- Kad ne dviese. Trise, - įsiterpė iki šiol tylėjęs raganius.
- Bene Valdovė Akeilė atsiuntė pasiuntinį?
- Nežinau kas jį atsiuntė. Tik labai jau keistas pasiuntinys. Pro mane praėjo, kai prie pelkės stovėjau.
- Tai kas? Kas?
- Ogi kapitonas Suairo. Galai žino…
- Negali būti! – Tšiagunas papurtė galvą. – Pats mačiau kaip jį nužudė.
- Nežinau ką matei. Bet jį pažįstu nuo senų laikų. Tai buvo jis.
- Tai gal tada… - Tšiagunas smarkiai abejojo raganiaus žodžiais. Kita vertus, jei ten atėjo kažkas iš pelkės, tai gal jam pasiseks. – Jeigu ten Suairo, tai…
Tuo metu iš prieblandos išniro raudonų apsiaustų vilkstinė.
- Kas čia dabar? – nustebo rudabarzdis.
- Traukiamės, - atsakė kažkas.
- Tai kaip čia? – sutriko Tšiagunas.
- Va, taip, - ramiai atsiliepė šviesiaplaukė. – Gali joti kur tik nori. Į pelkę ar kur kitur.
Trijulė prisijungė prie vilkstinės. O Tšiagunas ilgokai stypsojo, laukdamas kol ta tyli, rami, tvarkinga armija dingo Ordino pilies kryptimi. Ir niekaip neapsisprendė ką jam daryti. Buvo nesuprantama, kodėl Ordinas pasitraukė. Sutarė su Akeiliu? Akeile? Spjovė į viską? O gal karo nė nebus?
- Ne, - burbtelėjo sau po nosim. – Karas bus.
Galiausiai vilkstinė baigėsi. Tačiau vadų joje tikrai nebuvo. Ir tai glumino. Bet nebuvo laiko svarstyti to, ko vis tiek nesupras, o ir negali pakeisti.
Nusprendė traukti į pelkę. Prie Vartų nesiartins. Sprendžiant iš tos raganos Kibirkšties pasakojimo ten turi būti Akeilę remianti kariuomenė. Nes Akeilio stovykla buvo šalia pelkės.
Ir Tšiagunas, sunkiai atsidusęs, patraukė į pelkę. Vos įžengęs pakliuvo į nelaisvę.
- Stot! Kas toks? Kur trauki?
- Veskit pas vadą, - iškvėpė nusprendęs, kad neturi išeities. Bus arba draugai, arba priešai. Ginčytis su sargyba – beprasmiška.


Eledi sėdėjo ant gulto ir svarstė, kur dabar galėtų būti Tšiagunas. Laimingai pasiekė draugus? Įkliuvo priešams? O gal pabėgo?
Ne. Sudraudė save. Iš tų pasakojimų susidarė įspūdį, kad motinai ištikimas kaip šuo. Iki mirties už ją kausis.
- Avigalviai jūs neraliuoti! – išgirdo raganos Akšinos riksmus. – Kokio galo čia knarkiat? Saugoti jus palikome! Prižiūrėti kalinius!
Po akimirkos jau stovėjo priešais Eledi kambario duris.
- Tai nepabėgai?
- Kodėl turėčiau? Pas tikrą dėdę gi svečiuojuos, - piktai nusišypsojo mergina.
- Tu dar man šaipysies! – pasiuto ragana ir norėjo žengti į vidų.
Eledi atsistojo priešais duris: kojos plačiai, rankos sunertos už nugaros.
- Tik pamėgink! Tu nors ir ragana, bet akis iškabinti dar sugebėsiu.
Akšina persigalvojo. Ji buvo eilinė ragana. Daugiau gyduolė. O mergina nusiteikusi ryžtingai.
- Na na… grįš Valdovas Akeilis.
- Va, kai grįš, tai ir pažiūrėsim. O dabar palik mane ramybėj. Ir ant kareivių nepyk. Jie sąžiningai tarnauja. O štai burtininkai jau padus pasipustė. Nevisi gal… Bet po truputį.
- Labai protinga. Pažiūrėsim, kai…
- Atsibodai! – Eledi apsisuko ant kulno ir nuėjo prie gulto.
Akšina dar kiek pastovėjo koridoriuje ir nuėjo. Reikėjo joti atgal į stovyklą. Keistos derybos baigėsi nei šiaip, nei taip. Ordinas pasitraukė. O kas tose pelkėse – nežinia. Tas prakeiktas Suairo išgyveno. Ir dabar, žinoma, dalyvaus anoje pusėje. Ir yra didelė moralinė parama. O tai – pats baisiausias ginklas.
Ragana sunkiai atsiduso. Vieną akimirką ir ji buvo pasvarsčiusi, kad gal reikėtų dingti iš čia. Bet ji tebuvo tik paprasta ragana-gyduolė. Todėl net pralaimėjęs Akeilis galėtų jai atkeršyti.


Tšiagunas ramiai žingsniavo tarp sargybinių. Šitie buvo demonai. Tačiau visi pakeliui sutiktieji buvo žmonės.
Galiausiai jį įvedė į vado palapinę. Jis dar nesuspėjo apsiprasti, kai išgirdo:
- Vaje, lordas Temoras… Ir kaip gi tu, mielasis, čia atsidūrei? Man sakė, kad tave į nelaisvę paėmė. Paleiskit jį. Savas gi…
- Sveikas, Odoirai. Tai, vadinas, čia tavo kariuomenė Didžiuoju keliu traukė?
- Tai jau taip. O tu kaip čia?
- Kad nė nežinau. Keista viskas. Ordinas nuo pelkės pasitraukė. Kodėl?
- Tuoj. Aš dar irgi nežinau. Sakė, kad Suairo grįžo. Tai ir papasakos.
Lordas Temoras papurtė galvą:
- Jaučiuos į kokią pasaką patekęs. Pats mačiau kaip jį padūrė.
- Norėtum, - išgirdo pažįstamą balsą. – Nepasisekė. Dar neatsikratei manęs.
- Džiaugiuos, kad gyvas. Gaila, kad Eledi nežino.
- Tai kaip tu pabėgai, o ją palikai?
- Ne nuo mūsų tas priklausė. Burtininkė paliko stovyklą ir grįždama užsuko į Akeilio pilį. Mane išlaisvino. O Eledi negalėjo. Arba nenorėjo.
Akimirką truko tyla.
- Odoirai, nesvetingas esi. Gerti noriu. Ir valgyti.
- Atleisk, lorde Temorai. Čia tiek tų naujienų… keistų…
Po akimirkos visi sėdėjo prie stalo ir svarstė susidariusią situaciją.
- Tai kodėl Ordinas pasitraukė? – pilna burna paklausė lordas Temoras.
- Su Akeiliu susitarė, - vyptelėjo Suairo. – Manęs neklausė.
- Tai?
- Na, Žaižara tempė laiką kiek galėjo. Ir, žinoma, norėjo kuo daugiau iš Akeilio išpešti. Ji nė neketino veltis į karą. Bet Akeilis tai to nežino.
- Tai kas iš to? – lordas Temoras gurkštelėjo vyno. – Kokia mums nauda?
- Didelė, - Odoiras nevalgė, gėrė vyną. – Aš dalį savo karių nusiunčiau į Akeilio užnugarį. Toloka. Bet susidurti kaktomuša be paramos – negerai.
- Nežinau… - nutęsė lordas Temoras. – Jei juos paspausi, tai veršis į pelkes. Atlaikysim?
- Turėtume.
- O ką Valdovė Akeilė?
- Tai ji lyg ir suimta. Bet be Akeilio nurodymų niekas nieko jai nedarys. O žinias mes jai perdavėm. Princo Eledžio auklė grįžo į Karalystę. Tikėkimės, kad jai pasisekė. Daugiau nieko padaryt negalėjom.
- Tai gal reikėjo veržtis į Karalystę.
- Svarstėm. Bet ten mus užspaustų. Žinai gi kokios galimybės kovoti Karalystėj. Žmonės beveik bejėgiai. O kokios demonų pajėgos ten, tai mes nežinom.
- Gal jūs ir teisūs. Tai kaip veiksim dabar?


Akeilis siuto. Kibirkščiavo beveik tiesiogine to žodžio prasme. Varė žirgą, trenkė kardu pasipainiojusiam kareiviui. Tas griuvo apsipylęs kraujais. Kiti gi pabiro į šalis kaip pabaidyti žvirbliai.
Labiausiai Akeilis dabar norėjo būti savo demonišku pavidalu. Žemėje, tačiau, tai buvo neįmanoma. Todėl tik daužė ir trankė viską aplinkui. Lyg pasiutęs įlėkė į palapinę ir išsidrėbė krėsle.
Ragana Akšina nervingai kramtė lūpas. Žinojo: jos naujienos įsiutins dar labiau. Užsitęsus deryboms, ji grįžo į stovyklą, kur nerado burtininkės ir trijų raganių. O pilyje neberado ir vieno kalinio. Tada grįžo į stovyklą ir neberado dar dviejų raganių. Tačiau pasakyti reikėjo.
Akeilis galiausiai aprimo.
- Na, pasakok!
- Pabėgo burtininkė ir penki raganiai. Ir dar… pabėgo lordas Temoras.
Akeilis giliai įkvėpė, iškvėpė ir ramiai paklausė:
- Kaip galėjo pabėgti lordas Temoras?
- Burtininkė išleido. Visa laimė, kad Eledi dar ten.
- Taip. Ir dar tas Suairo. Gyvas! Jau maniau jo atsikratęs visiems laikams…
- Ir kuo jis toks pavojingas? Juk senas žmogus.
- Supranti… - Akeilis kiek patylėjo. – Jis turi didelę įtaką žmonėms. Kiek girdėjau, apie jį legendos sklinda. Puikus karys buvo ir geras vadas. Žmonės, kitaip nei demonai, tokių dalykų nepamiršta. Ir nuopelnus vertina ne tik tie, kurie su ta legendine asmenybe buvo susidūrę, bet ir tie, kurie tik pasakojimus girdėjo.
Akeilis patylėjo ir pridūrė:
- Bijau, kad jei pasklis kalbos, žmonėmis nelabai galėsime pasitikėti.


Karo taryba susirinko be valdovės Akeilės. Ją sukvietė kilmingasis Ebrasas. Nes jam buvo neramu. Žinių iš princo Akeilio negavo jokių. Laikyti valdovę suimtą nebuvo gerai. O laikas tiksėjo. Rūmuose, žinoma, neliko jai ištikimų. Dingo princas Eledis. Kažkur prašapo net Ksainis. Dėl jo labiausiai nerimavo garbingasis Ebrasas. Jis buvo visiškai tikras, kad būtent jam valdovė patikėjo savo regalijas ir svarbius dokumentus. Ir tas senas sukčius dingo. Patyręs ir ištikimas.
- Kam mus sukvietei? – irzliai paklausė Minidava. – Valdovo, kaip suprantu, mes neturim. Vienas neišėjo, kitas neatėjo. O šaukti Tarybą gali tik Valdovas.
- Mes… turime problemų… - sunkiai išspaudė Ebrasas.
- Problemų, mielasis, turi tu, - tingiai burbtelėjo Oisenė. – Pietinės provincijos šiuose karuose nedalyvauja.
- Kaip visada, - pasišaipė rytinių provincijų karinių pajėgų vadė Synema. – Pietinės provincijos laukia, kas laimės. O tada ima padlaižiauti.
- O kiti tai ne? – įsiterpė Amidinas. – Ebrasas nors pusę pasirinko. Tiesa, nežinia ar teisingą…
- Ir kas gali pasakyti kuri pusė teisinga? – paklausė Mydlas. – Aš jau labai senas. Ir žinau, kad Valdovė Akeilė yra labai gera valdovė. Be to, visi žinom, kad ji – teisėta valdovė. Arba palaikom teisėtą valdovę. Arba nuverčiam ją ir į sostą pasodinam princą Akeilį. O mes ką veikiam? Pliurpiam čia susirinkę visokias nesąmones. Visi nori pasėdėt savo kamputy, o kai viskas baigsis, tada pulsim padlaižiauti nugalėtojui. Tai kam mes reikalingi?
Blyksčiojo įvairiaspalviai nuotaikų žiburėliai. Bet garsiai niekas nepasakė nė žodžio. Ir tada Meiru drėbtelėjo:
- Ar jums nejuokinga, kad vadinamės karo vadais? Kada kokiam kare dalyvavom? Pas mus gi nieks nekariauja. O jei reikėtų Žemėj kariauti, tai nežinotumėm už kurio galo kalaviją paimti. Irgi, mat, kariai! Vieni vadai. O kur mūsų kariai?
- Mieloji, už tokias kalbas gali ir bausmės susilaukti, - piktai metė Minidava.
- Tikrai? – pašaipiai paklausė. – Ir kas gi mane nubaus?
Tyla.
- O garbingoji Meiru – teisi, - netikėtai įsiterpė vienas žemesniųjų vadų Tatis. – Plepių gauja mes. Ir išvis. Aš vykstu namo. Man Valdovė Akeilė tinka. O koks bus princas Akeilis, niekas nežino. Nemanau, kad puikus. Piktas bus. Ir norės ant mūsų išsilieti.
Jis pasuko link išėjimo, tačiau staiga sugrįžo.
- Turiu pasiūlymą. Siūlau eiti pas Valdovę Akeilę, atsiprašyti už savo neryžtingumą ir paremti ją. Kaip teisingai pastebėjo garbingoji Meiru, ginklu jos paremti mes nesugebėsim. Kas dedasi už Karalystės sienų, mes nežinom. Tai nors morališkai ją palaikysim.
Vėl visi pratylėjo. Kiekvienas tyliai svarstė savo galimybes.
- O aš eisiu su kilminguoju Tačiu, - pareiškė Meiru.
Prie jų prisidėjo penketas jaunesnių Tarybos narių. Ir galiausiai – Mydlas.
- Kur susiruošėt? – suirzo Ebrasas. – Sargyba jūsų neįleis! Valdovė suimta!
Meiru pasisuko į jį ir tyliai, bet grėsmingai pasakė:
- Tu, garbusis Ebrasai, esi niekas. Tik rūmų apsaugos vadas. Ir pamėgink manęs neįleisti. Valdovė tau nedavė tokio įsakymo. Tai ir pasakyk savo pavaldiniams, kad mes įeisim.
Ir čia staiga Minidava prisiminė Vyriausioji vadė besanti:
- Garbusis Ebrasai, o iš kur tu įsakymus gauni? Princo Akeilio nuo jo pabėgimo Karalystėj nematėm. O tu, garbingasis, Žemėj niekada nebuvai.
Ėmė blyksčioti žalsvos susidomėjimo kibirkštėlės.
- Tavęs klausia Vyriausioji vadė, tai atsakyk, - paragino Mydlas.
- Aš… negaliu…
Staiga pasigirdo neįprastai garsus juokas. Visi ėmė dairytis.
- Cha! Cha! Cha! – juokėsi Oisenė. – Tai štai kieno lovoj prapuolė Erusas!
- Tai tu manai… - pasisuko į ją Synema.
- O kur kitur jis galėjo dingti? Ir garbingoji Cenerafija garantuotai tą žino. Todėl atsivilko į rūmus. Žinojo, kad Valdovė geraširdė ir ją priglaus. O kai stos naujas valdovas, tai ji jau bus šalia. Ir mūsų mielasis Ebrasas jo nė neieškojo, nes žinojo kur jis yra.
- Dabar aišku viskas, susidėliojo į vietas, taip sakant, - pirmą kartą prasižiojo Vakarinių provincijų karo vadė Akrava.
- Tiesą pasakius, - tingiai pradėjo Minidava, - aš esu viskuo patenkinta. Man Valdovė Akeilė visai tinka. Nepatinka kai kurios naujovės, bet valdovas tam ir yra, kad visokias nesąmones išdarinėtų. O koks bus Akeilis, tai tikrai nežinom.
- Tu visiškai teisi, - pritarė Amidinas. – Kam čia mums visokių sąmokslų ir staigių pokyčių reikia? Suimam garbųjį Ebrasą, ir viskas.
- Taip, teisūs jūs, - sutiko Mydlas. – Bet karas vis tiek bus. O jei laimės princas Akeilis?
- Ir ką jau jis mums padarys? Žinot gi, kaip viskas vyksta. Turės įkalbinėti, papirkinėti. Tada ir matysim, - pareiškė Minidava.
- Gal ir taip. Tai balsuosim? – paklausė Akrava.
Balsavimas Taryboje buvo seniai begirdėtas dalykas. Tarybos nariai nemėgo savo nuomonės aiškiai išreikšti. Tiesiog visi arba pritardavo valdovui, arba tylom bendrai pasipriešindavo. Jokių atskirųjų nuomonių.
Vyresnieji dar atsiminė kuo baigėsi maištai, kuriuos sukėlė dvynių motina Učiša. Karalystei tas gal ir buvo į gera. Iš pradžių. O štai dabar vėl. Ir niekas tokių sukrėtimų daugiau nenorėjo.
- Galų gale, - vėl prabilo Minidava, - karas vyks blogiausiu atveju pelkėse. Mes tame nedalyvausim. Reikia uždaryti Vartus. Visus. Jei laimės Akeilis, mes jį įleisim.
Ir Taryba nubalsavo. Valdovę Akeilę paleisti iš suėmimo. Suimti Ebrasą. Apsaugos vadu paskirti Amidiną. Uždaryti visus Vartus.