Sugrįžimas. Paskutinis mūšis-5

Ir prasidėjo derybos arba, kaip suprato visi, pilstymas iš tuščio į kiaurą. Pirmiausia Žaižara priekaištavo, kad Akeilis parodė nepagarbą Ordinui ir jai asmeniškai su tokia didele kariuomene traukdamas per Ordino žemes.
- Kad ir kaip tave gerbčiau, ponia Žaižara, tačiau Ordinas nėra valstybė, todėl…
- Akeili, mes esame supirkę žemes iš aplinkinių valdovų, tad šimto varstų spinduliu aplink Pilį yra mūsų teritorija. Ir dalis Sapnų pelkių priklauso mums. Bendra nuosavybė su Karalyste. Sutartį turime. Labai seniai pasirašytą. Visi su tuo sutiko. Visi valdovai tos sutarties laikėsi. Niekada Ordinas neturėjo jokių konfliktų su Karalyste. Ordinui nerūpi, kokie sąmokslai ir kovos vyksta Karalystėje. Bet mūsų teritorijoje karo veiksmai neprasideda Ordino neįspėjus.
- Ponia Žaižara, bet gi aš čia karo nekeliu! Mes tiesiog žygiuojam pro šalį…
- Ar mane laikai visiška neišmanėle, Akeili? Sapnų pelkės įeina į mano teritoriją. Tu, žinoma, keliauji į demonų karalystę su savo seserimi kovoti. Bet kovos tikrai persimes ir į pelkes. Ir šiaip pelkės dėl tų Vartų kelia daug rūpesčių. O jei dar pradėsit karą, kurio metu visokiais burtais mėtysitės, tai aš turėsiu pašonėj burbuliuojančią glitę, kurios apsaugai turėsiu skirti papildomas pajėgas. O darbų turiu pakankamai ir be to.
- Tikrai nemanau, kad esi neišmanėlė. Bet gi pasibaigus karui aš pažadu Sapnų pelkes sutvarkyti. Jei reikės, ir savo apsaugą skirsiu, kad tau rūpesčių būtų kuo mažiau.
- Jeigu tu laimėsi, prince Akeili, tai aš turėsiu dar vieną didelę problemą. Esu pakankamai gerai informuota ir žinau, kad Karalystėje įvyko kai kurie pakeitimai. Taip pat žinau, jog tavo nuomonė tais klausimais yra visiškai priešinga. Tu imsies naujų pertvarkymų. Prasidės bėgimas iš Karalystės. O bėgliai bus tikrai ne patys maloniausi. Žmonės eis prašyti pagalbos. Ne visi galės susimokėti. Aš turėsiu nuostolių, nes negalėsiu net kumečių palikti be pagalbos.
- Nuostolius aš galiu kompensuoti…
- Žinau, bet mano ir Ordino darbo joks auksas ir sidabras neatpirks. Nes laikas bus bjaurus ir darbas bus bjaurus. O dar pridėkime ir tai, kad čia trainiosis daugybė burtininkų, į kuriuos žmonės irgi kreipsis. Dar garantuotai kas nors netoliese pastatys šventyklą. O žyniai – tobula bėda.
- Skundiesi. Nori daugiau iš manęs išpešti…
- Ne. Noriu tavęs nepraleisti, kad karas neprasidėtų.
- Karas vis tiek bus. Jei nesusitarsim, tai tame kare sudalyvaus ir Ordinas, nes aš nesitrauksiu. Tiesiog įsakysiu pulti. O iš pelkės irgi ateis mano kariai. Daug nuostolių turėsi.
- Esi tikras, kad iš pelkės ateis būtent tie, kurių tikiesi?
- O kas dar gali? – sukluso Akeilis.
- Nežinau. Gal dar kas nors ten yra. Pelkės plačios. Nežinau kas už jūsų Vartų. Ir nežinau, ar kur nors šone nėra dar ko nors. Kokios nors trečiosios šalies…
- Kokios dar trečiosios šalies?
- Aš iš kur galiu žinoti?! – staiga pakėlė balsą Žaižara. – Šliaužioja aplinkui kas netingi! Nori su sesute kariauti, tai kariauk savo Karalystėj. Tiek metų keliat sumaištį Žemėj!..


Suairo jautėsi bjauriai. Tai nebuvo pirmas sužeidimas jo gyvenime. Karys juk. Bet buvo jaunas. O dabar metai nebe tie. Ir burtininkas nieko stebuklingo padaryt jau nebegalėjo. Žinoma, sulipdė. Ir tikrai tvarkingai. Bet amžius. Ir sužeidimas toks geras. Padūrė kaip reikiant. Jautėsi taip bjauriai, kad net buvo pasiryžęs grįžti namo. Bet protas prablaivėjo. Suprato, kad jo vaikai pavojuje. Apie Soirą stengėsi negalvoti. Taip, kažkada mylėjo tą moterį, kuri pasivadino Soira. Labai mylėjo. Bet galiausiai paaiškėjo, kad tai net ne moteris. Ir nebuvo tikras net, ar nors kiek buvo jai brangus. Apie meilę jau nė nesvajojo. Taigi…
Vyras lėtai atsisėdo. Skaudėjo dešinį šoną ir šiek tiek svaigo galva. Ne jam, ne jo amžiuje po tokio sužeidimo miegoti ant žemės, keltis dar neprašvitus…
Atsistojo pamažu, susvyravo, bet išsilaikė ant kojų.
- Blogai jautiesi… tėve?
Priešais stovėjo lieknas jaunuolis žydrais plaukais ir atidžiai jį stebėjo.
- Tikrai prastai…
- Girdėjau, sužeidė dėdė Akeilis.
- Na, ne jis konkrečiai, bet…
- Ar tiesa, kad mano seserį ir lordą Temorą paėmė į nelaisvę?
- Taip.
Abu tylėjo. Suairo nežinojo, kas tas lordas Temoras, bet spėjo, kad tai demoniškas Tšiaguno vardas.
- Ar tiesa, kad… motinai… valdovei Akeilei nesiseka?
- Taip. Rodos, maištininkai užėmė rūmus, - jaunuolis nervingai sugniaužė kumščius. – Bet jie nieko mamai nedarys kol… dėdė neateis.
- O kai ateis?
- Nežinau. Mama ir lordas Temoras slapukavo. Nenorėjo manęs jaudinti.
- Na, nenoriu būti blogu pranašu, bet nieko gero tikėtis neverta.
Vėl abu nutilo.
- Aš, - vėl prabilo jaunuolis, - labai noriu daugiau pasikalbėti. Bet atėjau tavęs kviesti į pasitarimą.
Ir abu lėtai patraukė į vado palapinę, kur jau buvo visi susirinkę.
- Aaa… Princas ir mūsų šlovingasis karys. Sėskit.
Ir dėstė toliau:
- Tai dabar manau, kad plane kažkas turėtų keistis.
- O koks buvo planas? – pasidomėjo Suairo.
- Planavom veržtis į Karalystę ir gelbėti Valdovę.
- Nesąmonė! – prunkštelėjo karys. – Ir leisitės uždaromi toj Karalystėj?
Visi sužiuro į Suairo.
- Turim eit iš šitos pelkės ir pult dabar.
- O Valdovė? – paklausė kažkas iš karininkų.
- O ką Valdovė? Sėdi ten ir tegul sėdi. Tie maištininkai nieko jai nedarys kol vyksta kova.
- Manai? – kreipėsi į jį Odoiras. – Sakai, ant tvirtos žemės laimėtume?
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais. – Bet bent jau į spąstus nepakliūtume.
- Bet mama… Valdovė nieko nežinos. Jaudinsis…
- Taip. Pranešti kaip nors reikėtų, - sutiko Suairo. – Kad ant kokios gudrybės neužkibtų. Ji gudri, bet…
- Tikrai, - linktelėjo Odoiras. – Vaikai…
- Aš grįšiu, - ryžtingai pareiškė Eledis.
- Prince Eledi, - atsargiai pradėjo Odoiras ir sumišęs pažvelgė į Suairo. Jis negalėjo sulaikyti princo, bet…
- Nė velnio! – piktai riktelėjo Suairo. – Proto reik turėt! Eledi Akeilio rankose. Tai dar ir tu nori?
Princas sutriko. Motina ant jo niekada nešaukė. Ji net nebuvo rimtai supykusi.
- Ką? Nepatinka? Tu čia visiems gal ir viršininkas. O man – tik sūnus. Žinok, ir į kailį galiu įkrėsti.
Eledis stovėjo lyg stabo ištiktas ir žiūrėjo į tėvą. Tuo tarpu Odoiras pradėjo griausmingai juoktis. Net ašaros ištryško.
- Oi… atpažįstu senąjį kareivą… Cho-cho-cho!
- Bet… - Eledis lyg ir norėjo dar ką sakyti.
- Nė nepradėk! – piktai nutraukė Suairo.
- Atsiprašau… - pasigirdo tylus balsas.
- Kas čia dabar? – ėmė dairytis Odoiras.
- Aš, - nedrąsiai į priekį žengė princo auklė. – Galėčiau aš grįžti… Manęs garantuotai niekas nepasigedo. Kam aš rūpiu? Nepavojinga aš…
- Va, jau protingesnė mintis. O kaip pasiteisinsi? Kur buvai? Ką veikei? Ko grįžai? – apibėrė klausimais Odoiras.
- Sena aš. Sakysiu, kad nebesugebu žmogaus pavidalo išlaikyti. Pasimečiau su princu. Ir nusprendžiau grįžti.
- O kai paklaus, kur princas Eledis?
- Pasakysiu, kad prisijungė prie kariuomenės. O ji patraukė į Akeilio pilį.
- Gal ir tiks… - susimąstęs pasakė Suairo. – Geriau, rodos, nieko nesugalvosim.


Valdovė Akeilė kiūtojo savo kambariuose ir siuste siuto. Ne todėl, kad kažkas kažką blogo padarė. O todėl, kad negalėjo prieš tą blogį kovoti. Tas bejėgiškumas varė iš proto. Nebuvo ne tik kovos, bet ir to nuobodaus valdovės darbo.
Kažkas mandagiai kostelėjo.
- Užeik! – irzliai šūktelėjo ir nė neatsigręžė. Jie nebuvo verti nė Valdovės žvilgsnio.
- Mano Valdove… - tylus ramus balsas.
Akeilė staiga atsigręžė:
- Ika?
- Būk pasveikinta, mano Valdove.
Akeilei užėmė kvapą. Ji tiesiog sustingo. O auklė ramiai tyliai kalbėjo:
- Sena aš, mano Valdove. Nesugebėjau žmogiško pavidalo išlaikyti. Tai aš ir atsilikau. O princas Eledis su tėvu prisijungė prie kariuomenės ir nukeliavo tolyn. Aš ir grįžau…
Akeilė lengviau atsikvėpė. O Ika nusprendė, kad visa kita papasakos vėliau. Tikriausiai dabar jų klausosi.
- Gerai, - ramiai pasakė Akeilė. – Dar vienas malonus demonas. O tai aplinkui vieni išdavikai.
- Taip, mano Valdove… Prašau man atleisti. Man reikia pailsėti…
- Taip taip… eik…


Eledi sėdėjo ant gulto ir verkė. Ji ką tik papietavo, todėl dabar kurį laiką niekas neateis. Galima rodyti jausmus.
Tėvas žuvo. Nė palaidoti negalėjo. Motinos nė sutikus nebuvo. Ir nežinia ar sutiks. Artimiausias giminaitis – bjaurus dėdė, kuris gviešiasi tos keistos Karalystės, kurioje ji nė nebuvo ir nežino kur ji yra. Sako, dar yra brolis demonas. Vieninteliai kiek artimesni asmenys – tas mamos pavaldinys Tšiagunas ir ragana Kibirkštis.
Staiga Eledi į galvą atėjo mintis: kai išėjo maistą atnešęs karys, durų jis neužrakino. Pamiršo?
Mergina lėtai atsistojo, nusišluostė ašaras, priėjo prie durų ir atsargiai jas pastūmė. Durys atsivėrė… Ji kelias akimirkas stovėjo įsiklausydama į tylą. Niekur nė garso. Ji žengė žingsnį ir atsitrenkė į nematomą sieną.
- Nesivargink, - išgirdo ramų Tšiaguno balsą. – Panaudojo kažkokius burtus. Išeit negalėsim, bet kalbėtis dabar galim.
- Kas mums bus? – liūdnai paklausė mergina.
- Nežinau. Bent jau kol kas – nieko. Kita vertus, blogiausia, kas gali nutikti tau, tai priverstinės vedybos.
- Su dėde? – pasišlykštėjusi susiraukė Eledi.
- Nemanau. Jei laimės, Akeilis tave kaip prizą įteiks kam nors iš sąjungininkų.
- O tu?
- Na, mano padėtis sunkesnė. Aš pernelyg nuoširdžiai tarnavau tavo motinai. Ir, kol būsiu gyvas, tarnausiu…
- Kodėl?
- Ilga istorija…
- Papasakok. Laiko, rodos, turim.
- Gerai. Supranti…
- Palauk, Tšiagunai! – staiga nutraukė jį mergina. – O kur ta ragana? Kibirkštis ar kaip?
- Aaa… tu nežinai? Na taip, kareiviai kalbesni negu ta ragana, kuri mus pradžioje prižiūrėjo. Pabėgo ji. Ir niekas nežino kaip. Tai gerokai juos įbaugino. Net Akeilis sunerimo.
- Tai kaip ji pabėgo?
- Ar aš žinau? Ragana ji. Ir, mano manymu, keista ragana.
- Šito tai aš nesuprantu. Ligi šiol pažinojau vieną raganą, pas kurią visi eidavo pagalbos prašyti.
- Tai ten šiaip. Gyduolė ir tiek.
- Tiek to. Neaišku, tai neaišku. O gal ji mum padės?
- Nežinau. Ordinas – keista organizacija. Kai ji grįš į Pilį, ten Akeilį garantuotai paskelbs priešu. Tai juo ir užsiims.
- Negi raganiai gali ką nors demonui padaryti?
- Sudėtinga. Sakau, Ordinas – keista organizacija.
Tuo metu atėjo kareivis ir atnešė valgyti. Radęs kalinius besikalbančius, nieko nesakė. Matyt, šiuo klausimu nurodymų negavo. O gal kalintojai apie tai nė nepagalvojo.
Taigi, po vakarienės Tšiagunas ėmė pasakoti tą keistą istoriją, kuri prasidėjo dar Eledi močiutės valdymo laikais. Merginą domino visos smulkmenos. O laiko jie turėjo.


Žaižaros ir Akeilio derybos vyko lėtai ir nerezultatyviai. Tačiau apie pietus ėmė atrodyti, kad jie susitars.
- Žinai, prince Akeili, gal su tavimi ir galima susitarti. Bet aiškių rezultatų dar nematyti. Man reikia pagalvoti. O urzgiančiu pilvu derėtis nelabai išeina. Todėl papietaukim.
- Su malonumu, - pirmą kartą nusišypsojo Akeilis. Žaižara galiausiai jį pavadino princu. O tai reiškė, kad derybos pajudėjo.
Žaižara atsistojo ir iškišo galvą iš palapinės:
- Neškit pietus!
- Tuoj bus, - pareiškė grįždama. – Ačiū dievams, gerus pietus galiu sau leisti bet kur.
Po akimirkos vienas po kito palapinėn ėmė eiti raganiai: stalas, kėdės, indai, maistas.
- Taviškiams padengė kitoj palapinėj, pietaus su mano karininkais.
Vos susėdo ir įsipylė vyno, galvą palapinėn įkišo Tydoruna:
- Ten svečias pas tave.
- Kviesk. Kaip tik papietausim.
Tydoruna dingo, o palapinėn įžengė Suairo.
- Ooo… štai ir bėda, - saldžiai nusišypsojo Žaižara. – Trečiasis derybininkas. Derybos užtruks… Sėskis, užkąsi.
- Sveikas, Akeili. Matėmės neseniai.
- Tikrai. Palikau tave perpjautu pilvu. Nemaniau, kad ištrauksi.
- Senas karys aš. Sunku mane pribaigti.
- Gaila.
- Atsiprašau, - įsiterpė Žaižara. – Suprantu, kad jums malonu susitikti. Bet gal papietaukim?
Valgė tylėdami. Kiekvienas galvojo apie savo reikalus. Kita vertus reikalai buvo bendri. Karas dėl Karalystės sosto. Karalystės, kuri šiaip jau nerūpėjo nei žmonėms, nei Ordinui. Tačiau likimai taip susipynę, kad dabar dalyvauja visi.
Akeilis svarstė, kad reikėtų mandagiai atsisveikinti ir joti. Reikia kurti naują planą. Ordinas šios gražios raganos asmenyje apmovė jį. Tačiau jis neatsistojo ir neišėjo. Baigė valgyti nusprendęs, kad turi sužinoti ko čia atsibeldė Suairo. Jis tikrai nepereis į Akeilio pusę. Bet ir su seserimi tikrai negalėjo susitikti. Tai ko čia atsivilko?


Princo Akeilio stovykloje nuobodžiavo. Visi. Išskyrus burtininkus. Šie, kaip ir bet kurio karo metu, laikėsi atokiai. Nežiūrint spalvų ir rangų bei kai kurių asmeninių antipatijų, burtininkai laikydavosi drauge. Tai ir dabar sėdėjo prie laužo ir tylom valgė.
Pirmoji prakalbo Uinoma:
- Ar jums neatrodo, kad Akeilis negrįžta pernelyg ilgai?
Ildunas patraukė pečiais:
- Tariasi…
- Baik juokus! Pusdienį jau ten. Ordinas garantuotai jau buvo apsisprendęs kaip elgsis. Tai arba nesiruošia trauktis. Arba tas netikša Akeilis nesutinka duoti to, ko jie prašo.
- Taip, - pritarė Akeila. – Sutinku su tavim. Man pradeda nepatikti mūsų padėtis. Moka gerai, žinoma, bet badu aš ir taip nemirštu.
- Baikit jūs abi! Ar kovos išsigandot?
- Kad kovos nematyti, - nusivaipė Uinoma. – Sėdim. Laukiam. O šiaip… Su Ordinu nenoriu pyktis. Kartais jų pagalbos ir pačiai prireikia.
- Dėl to tai taip, - sutiko Ilounas. – Ordinas, nors raganiai ir menkai magiją valdo, bet kaip organizacija labai stipri. Ir pyktis su jais niekas nenori.
Uinoma gurkštelėjo vyno iš gertuvės, piktai uždarė ją ir ryžtingai pasakė:
- Jūs kaip norit, o aš keliauju iš čia.
Sėdo ant žirgo ir patraukė princo Akeilio pilies pusėn.
Prie burtininkų priėjo raganius Kojus:
- Kur išjojo burtininkė?
- Namo, turbūt… - burbtelėjo Ilounas.
Raganius kurį laiką tylom mąstė. Paskui linktelėjo, greičiau atsakydamas į savo mintis, negu burtininkams. Ir nuėjo prie kitų raganių.
- Man rodos, - vyptelėjo Akeila, - kad raganiai irgi nerimauja.
- Taip. Jie irgi ne kvailiai.
- O ką darysi tu?
- Dar pabūsiu. Namo man toli. Įdomu, su kokiom naujienom grįš mūsų princas. - Tai ir aš dar pabūsiu. Gal kas įdomaus nutiks…


Eledi buvo atidi ir smalsi klausytoja. Kabinėjosi prie kiekvieno sakinio, kiekvieno žodžio.
- Tai tėvelis nežinojo, kad mama demonė?
- Taip. Ligi paskutinės minutės slėpė. Argi Suairo tau nieko nepasakojo?
- Ne. Kankinimais neišpeši. Pasakė, kad ji demonė ir kad turiu brolį demoną. Jokių paaiškinimų.
- Abu tokie, - nusijuokė Tšiagunas. – Akeilė tavo broliui irgi nieko nepasakojo. Tai tas manęs klausinėdavo, o aš negalėjau pasakoti.
- Aha. Aš, kol Muosis buvo gyvas, irgi jo klausinėdavau. Bet tas liepdavo klausti tėvo.
- Taigi. Sunku buvo jiems…
- Sveikučiai! Šnekučiuojatės? – priešais stovėjo burtininkė Uinoma.
- Šnekučiuojamės, - vyptelėjo Tšiagunas. – O tu ką? Grįžai mus visai uždaryti?
- Ne. Joju namo.
- Ką? Karas baigėsi?
- Dar neprasidėjo. Moka man gerai. Bet ne tiek, kad sėdėčiau ir laukčiau nežinia ko.
- Įdomu. Tai Ordinas nepraleidžia?
- Nežinau. Išjojo Akeilis derėtis. Tai vis dar derasi. Gal…
- Aišku. O ko čia atjojai? Kaip sargyba?
- Miega sargyba. Dar kokį pusvalandį miegos. Aš nuimsiu savo burtą. Kito burtininko burto panaikint negaliu. Tai manykitės patys. Gal ir jis atjos. Arba kaip nors patys.
Ir nuėjo nė sudie nepasakiusi.
- Ir ką tai reiškia? – po akimirkos paklausė Eledi.
- Nežinau… - mąsliai atsakė Tšiagunas ir nuėjo atsisėsti ant gulto.
Situacija buvo keista. Kad mūšis bus, jis nė kiek neabejojo. Bet burtininkės poelgis buvo keistas. Jis girdėjo kaip kviečia Eledi, bet neatsiliepė. Galvojo. Galiausiai atsistojo ir ėmė vaikščioti po kamerą. Ir nė nepajuto kaip atsidūrė koridoriuje.
- Ei! – išgirdo šaukiant Eledi. – Kodėl tu koridoriuje, o aš negaliu išeiti?!
Tšiagunas sustojo ir apsidairė nesusivokdamas. Galiausiai pabandė įeiti pas merginą, bet atsitrenkė į nematomą sieną.
- Įdomu… - burbtelėjo. – Aš, vadinas, galiu išeiti. O tu negali. Ir pas tave įeiti aš negaliu.
- Bėk, - ramiai pasakė Eledi. – Man nieko nenutiks. Pats sakei. O tu gal galėsi ką naudingo nuveikti.
Tšiagunas kurį laiką stovėjo priešais merginą.
- Gal tikrai. Grįš pasiutęs Akeilis, manęs nepasigailės. O tu – vertingas įkaitas.
- Taip. Bėk. Mane kas nors kaip nors išvaduos. Gal…
- Motina nepaliks tavęs nelaimėje. Nemalonu, žinoma, tave palikti.
- Aš suprantu. Eik, - liūdnai atsiduso Eledi.