Romanas 19

Šarūnė atsimerkė. Akys buvo pilnos išgąsčio, nieko nesuprantantis žvilgsnis bylojo, kad
draugė nesusigaudo, kur esanti.
- Kelkis gi, nubusk pagaliau. Naktis, pūga. Mes turim važiuot iš čia.
Šarūnė pakėlė galvą. Nuo šlapių plaukų ant stalo lašėjo vanduo. Ji atsisėdo, įdėmiai
pažiūrėjo į Ainę:
- Atsimenu. Siaubas. Viskas siaubas ir mėšlas. Tu seniai čia?
Ainė neatsakė. Ir pyktis, ir gailestis maišėsi jos sieloje. Ir baimė. Taip ir žiūrėjo viena į
kitą. Apsiblaususios Šarūnės akys skaidrėjo, žvilgsnis po truputį įgavo prasmę.
- Man bloga.
- Atnešiu arbatos. Mačiau, ir mineralinio yra.
- Ne taip man bloga. Ne kūnui. Širdis turbūt miršta. Bando kažkur makaluotis visa
apsivėmus nuo gyvenimo šlykštumo.
- Dar bjauriau negalėjai pasakyt? - Ainė prisėdo arčiau draugės.
- Atsiprašau. Bet toks jausmas. Nebegaliu sau meluoti. Apie tą sumautą prasmę. Aš
nežinau, kur ji, nežinau, - lyg pritvinkusi pūlių votis, netikėtai pratrūko Šarūnė.
- Augis?
- Ir jis. Man jo labai reik, labai. Jis nežino, kaip smarkiai reik. Aš gi visad ekrane jam
šypsausi, sakau, kad viskas puikiai. Puikiai... O jis pabuvo čia mėnesį ir vėl išvyko.
- O tu nenori viską mest ir važiuot pas jį?
- Noriu. Nedrįstu.
Šarūnė kalbėjo tarsi jau ir blaiviai, bet buvo tokia atvira, tokia pažeidžiama ir nuoga, kad
Ainė juto, jog draugė dar nespėjo užsidėti savo kasdienės racionalumo kaukės.
Staiga vėl replėmis suspaudė pilvą. Tik šį kartą daug stipriau ir jau skaudžiai. Tarsi peiliu
perrėžė juosmenį. Tas pojūtis po akimirkos niekur nedingo, jis užtruko, užsilaikė. Ainė nutilo,
sulaikė kvėpavimą, stipriai užsimerkė.
- Kas tau? - Šarūnė, rodos, per sekundę grįžo į save. Pabandė.
- Nežinau. Pilvą spaudžia, lyg į guzą traukiasi. Labai skaudžiai. Niekad taip nebuvo.
Gimdyt anksti juk? Gal nervai?
- Vandenys nenubėgo? - Šarūnė žvelgė jau beveik blaiviom akim, veidas neslėpė
susirūpinimo.
- Na ne, niekas nenubėgo.
- Turbūt paruošiamieji sąrėmiai, būna beveik visad. Viskas gerai, nurimk, - draugė
ramino, bet nevalingai trūkčiojantčios lūpos ir išdavikiškai drebantis balsas sunkiai slėpė vidinį
nerimą, - bet kuriuo atveju reik kviest taksą.
Ainė nuėjo prigult ant sofos, o Šarūnė ėmėsi taksi iškvietimo. Su Boltu nesisekė.
Sistemai suradus automobilį, vairuotojai po kelių minučių atmesdavo iškvietimą. Ir taip vienas
po kito.
- Kažodėl niekas nenori mūsų iš čia pasiimti, - mėgino juokauti Šarūnė. Ji vis gėrė ir gėrė
vandenį, iš visų jėgų stengdamasi blaivintis.
- O tu pažiūrėk, kas už lango darosi. Nematei dar?
Šarūnė priėjo prie didžiulio terasos lango. Kitoje pusėje niekaip nenorintis pasiduoti
vasaris, rodos visą žiemą taupęs savo siutį ir jėgą, maišė dangų su žeme. Kaip tyčia šiandien.
Kiek leido matyti žibinto šviesa, užpustyti buvo keliukas, terasa, durys.
- Neoptimizuojantis vaizdelis. Anaiptol.
- Aš irgi mačiau. Nepatiko, - Ainė pasimuistė, pabandė patogiau įsitaisyti. Niekaip
nerado sau patogios padėties, - Aš kažkur telefone dar turiu paprasto taksi numerius. Gal
pabandyk jiems?
- O kaip tu jauties? - kaip įmanydama ramiau užklausė draugė.
- Ai, panašiai šūdinai. Tarpais taip suima, kad uždust gali.
- Tu tik sakyk man viską.
- Na, sakysiu, gerai. O tai ką nors pakeis? Pūga baigsis? Atvažiuos eskortas mūsų
pasiimt?
- Pabandyk neįsitempt, gerai?
- Jau, bandau, - moters balsas staiga virptelėjo, - ir vėl... tuoj, palauk...
- Pakvėpuok, pakvėpuok ramiai.
Šarūnė skambino ir skambino visais turimais numeriais. Joks taksistas nesutiko važiuot -
kelias iki atokios priemiesčio sodybos buvo nepravažiuojamas.
- Skambinu 112.
- Ir ką sakysi? Dvi durnės užpustytos? Viena gimdo, o kita, girta daktarė, aplink
šokinėja? Negimdau juk dar, pati sakei - paruošiamieji. Ir ką tas 112? Malūnsparnį atsiųs? Mes
ir taip jau kaip filme. Agata Kristi kažkokia, - Ainė ironiškai šyptelėjo, - klasikinis trileris.
Būtų žiauriai banalus scenarijus, jei man iš tiesų taip neskaudėtų.
- Nekalbėk nesąmonių. Mes dvidešimt pirmam amžiuj, normalioj, civilizuotoj ir
pakankamai mažoj šaly, kur net normalių atstumų nėra. Prasikas kas nors. Traktorius koks.
- Gerai, gerai, skambink. Nelauksim gi, kol visa ta žiema ištirps, vis vien reiks iš čia
kažkaip išsinešdint. O tu gal turi kam iš artimųjų paskambinti? Aš - ne. Vis dar viena, kaip
pirštas, - sarkastiškai ir nekantriai mestelėjo Ainė.
- Kam? Mamai, sesei? Ir ką sakyt paskambinus? Sukelsiu tik paniką ir jokios pagalbos.
Augis toli, - skaudžiai virptelėjo balsas.
- Viskas, skambink tai greituškei, tuoj nebegalėsiu apsimetinėt, kad galiu kentėti, - Ainės
veidą perkreipė skausmo grimasa, - einu pavaikščiot, neišguliu.
Moteris sunkiai atsikėlė iš minkštos, gilios sofos, pūškuodama nušlepsėjo link virtuvės.
- „Nieko sau, kaip kokia senė nepajudu. Prisigyvenau“, - sumurmėjo panosėje.
Sąrėmiai dažnėjo ir ilgėjo. Juos pravaikščioti buvo šiek tiek lengviau, nei pragulėti, bet
kiekvienas toks naujas susitraukimas buvo vis stipresnis, verčiantis sustoti, riestis į krūvą,
įsikabinti iki pirštų traškesio į kėdę ar stalą.
- Aine! Greituškė atvažiuos! - iš svetainės moterį pasiekė džiaugsmingas draugės
šūksnis, - jie tikrai siunčia mašiną. Su traktorium priešaky.
- Aha. Bet man, rodos, vandenys nubėgo, jeigu aš ką nors suprantu, - Ainė, išsigandusi,
stovėjo šiltoje baloje. Plačios džinsų klešnės buvo permirkusios, iš po jų blauzdomis tekėjo
skaidrus skystis.
- Ramiai tik. Vandenys skaidrūs, vaikiukui viskas gerai. Juda?
- Duodasi. Bet dabar pritilo.
- Teisingai.
- Ką man dabar daryti? - sutrikusi moteris akimis atsakymo ieškojo pas dar nelabai
žinančią ko imtis draugę.
Šarūnė atsisėdo už stalo. Užsimerkė. Pasėdėjo minutę ar dvi. Atsikėlė, tarsi nubraukdama
girtumo miglą ir abejones, jau daug ryžtingiau pažvelgė į draugę:
- Gerai. Susitvarkysim. Lauksim pagalbos ir ruošimės. Nepyk, bet reiks pažeist tavo
privatumą, - kaltai, net kiek apsimestinai, šyptelėjo draugė. Ji stengėsi susikaupti ir atrodė, kad
žino, ką daro, - noriu žinot, koks atsidarymas.
- Ką nori daryk. Tik daryk. O tai tuoj rėksiu.
Šarūnė nusiplovė rankas ir dezinfekavo jas ant stalo palikta taip ir nepradėta degtine -
labai laiku prisiminė. „Prisireikė“, - šmėstelėjo.
- Susikaupk, Aine. Tu tuoj gimdysi. Beveik pilnas. Susikaupk tik.
- Kas pilnas? - moteris giliai, tarpais trūkčiojančiai kvėpavo.
- Gimdos kaklelio atsidarymas. Čia kažkas visiškai neįtikėtino. Neturėjo taip būti.
- O tu žinai ką daryti? - neramiai muistydamasi ant to paties, dabar paklodėmis užtiesto
svetainės stalo, tarp sąrėmių nerimastingai klausinėjo Ainė, - ką su vaikiuku darysim? Jis gi per
mažas.
- Ramiai tik, žinai kiek aš gimdymų priėmusi? - drąsino draugę Šarūnė, nedrįsdama
prisipažinti, kad rezidentūroje pati priėmė vos kelis. Akušerių priežiūroje, - tuoj greitoji pribus.
Pribus, pamatysi.
Šarūnė, kaip įmanydama, kiek leido sąlygos ruošėsi priimti gimdymą. Rizikingą,
išankstinį geriausios draugės gimdymą. Susirado ir alkoholyje gerai išmirkė žirkles virkštlelei
nukirpti. Neturėdama spaustuko, karštligiškai svarstė, kas geriau - virvutę virkštelei perrišti
pamirkyt toje pačioje degtinėje, ar verdančiame vandenyje.
Ji net neleido sau suabejoti tuo, kad viskas bus gerai. Nedrįso pagalvoti, kad kas nors
galėtų nutikti gimdyvei ir jos vaikui.
Atkakliai ir šiurkščiai į jos blaivėjančias smegenis brovėsi kaltė.
Ainė jau sunkiai besivaldė. Sąrėmiai buvo dažni ir stiprūs. Ji be perstojo klausinėjo, ar
išgyvens jos vaikas, o Šarūnė, ausį priglaudusi prie pilvo, vaizdavo, kad klausosi vaisiaus
širdelės dūžių. Net ir negalėdama tik ausimi ką nors išgirsti, ramiu tonu tvirtino, kad viskas
gerai. Buvo labai svarbu, kad draugė išlaikytų savitvardą ir klausytų komandų. Dabar reikėjo
tik prakvėpuoti kiekvieną naują gimdos susitraukimą. Ir nesistanginti, dar nesistanginti.
Svetainės kampe televizorius rodė trilerį. Draugės net nepastebėjo šio trečio dalyvio, bet
šis savotiškai ramino, gesino bekylantį beviltiškumo jausmą. Ir kai lauke pasigirdo greiderio
burzgimas bei už lango sumirguliavo raudonai mėlyni greitosios švyturėliai, nė viena į tai
neatkreipė dėmesio.