Nauji namai

Iki šiandienos ligoninėje ji tik lankė kitus: tėvą, mamą. Labai seniai – dar savo vyrą, kai jam šalino apendicitą. Su apendicitu buvo lengviausia. Po darbo užbėgdavo į ligoninę, užnešdavo švarių drabužių, lengvo maisto, kad prasklaidytų ligoninės kvapus, ir išskubėdavo pasiimti dukros iš vaikų darželio.
Su tėvu buvo sunkiau. Ligoninės šešerius metus buvo tapusios kasdienybe. Paskutiniai tėvo metai – nuolatinis buvimas tai vienoje, tai kitoje miesto ligoninėje. Gal dėl to paskutinis jo noras ir buvo mirti namuose.
Su mama buvo visai kitaip – sunkiau. Ligoninė nebuvo tik šiaip ligoninė. Ten buvo psichikos sutrikimų ligoninė, ir tik tam tikrą valandą, nurodžius paciento vardą bei pavardę, personalas ją atvesdavo į susitikimų koridorių. Tą rudą suolelį prie geltonos sienos ji mena ir dabar. Prisimena ir mamą, susisukusią į flanelinį ligoninės chalatą. Pamena tik drabužio medžiagą, o spalvos susilieja. Tik nežino tiksliai, ar tai jos atmintyje ryškumas taip išsiskaido, ar tas chalatas nuo dėvėjimo jau tuomet buvo toks blankus.
Bet visa tai – tik prisiminimai apie ligonines. Ta patirtis, buvimas lankytoja, šiandien jai mažai padeda suprasti, kaip čia reikės įsikurti palatoje. Ligoninės palata dabar bus jos nauji namai.
– Jūsų numeris – 317. Palydėsiu jus, – paslaugiai ištaria seselė ir skubiai nužingsniuoja į priekį.
Suprasdama, kad negali atsilikti, ji irgi skuba ją vytis, nors nuo greitesnio ėjimo ir diegia šoną. Seselė pastumia tamsaus medžio duris, ir ji jau beveik stovi savo naujuose namuose. Tiesiai prieš langą. Saulės spinduliai krenta ant grindų lyg rodyklė, rodanti, kur eiti. Ten – arčiau lango, nes kitos dvi lovos užimtos.
Ji žengia saulės spinduliu iki nauja patalyne perklotos lovos. Atsisėda ant krašto su visu maišu ir toliau jį spaudžia prie peties. Nieko per daug vertingo medžiaginiame maiše nėra: tik jos ryškiai rusvas chalatas, šlepetės, sausainių pakelis „Milka“, litras mineralinio vandens, knyga, higieniniai paketai ir telefono įkroviklis.
– Laba diena. Suprantu, mano lova čia? – pasitikslina pas senbuves palatos gyventojas.
Abi sutartinai linkteli.
Ji apsidairo bandydama suprasti, kuri jos spintelė – ar toji šalia, prie lango, ar gale, prie kojų. Prie lango užimta, tad tenka viską susidėti prie kojų. Išsitraukia chalatą, šlepetes. Likusį maišą pabando padėti į spintelę neiškraustytą. Kai viskas lieka krepšyje, kažkaip ramiau. Galbūt dėl laikinumo pojūčio – kad gali bet kada stverti rišulį ir išeiti namo. Chalatas – bala jo nematė, gali ir likti ant lovos, jeigu ką.
Vėl prisėda ant lovos krašto. Turi persirengti, bet ji taip gėdijasi rengtis prie svetimų žmonių – dar nuo mokyklos laikų. Nuo to smirdančio kūno kultūros persirengimo kambario. Pati net nežino kodėl. Niekas iš jos tuomet nesišaipė, bet iš kitų dažnai šaipydavosi. Galbūt ji anuomet tiesiog nenorėjo tapti ta, iš kurios irgi pradės tyčiotis.
Nusisuka į sieną ir susikaupusi pradeda kuo skubiau tempti nuo savęs rūbus, kad apsivilktų ligoninės marškinius. Galėtų ir neskubėti. Kaimynėms tai visai nerūpi. Jos pasakoja viena kitai apie darbus ir buhalterinę apskaitą. Akivaizdu: viena jų labiau patyrusi, kita – mažiau, bet vis tiek joms labai toli iki jos įmonės buhalterio – tai ji supranta iškart iš pokalbio nuotrupų.
Užsivilkusi ligoninės drabužį, įsisuka į chalatą ir susikelia kojas ant lovos. Užsidengia antklodės kampu, kad nešaltų pėdos. Saulė ir toliau šviečia pro langą. Jei būtų dabar namie, atsigultų ir tiesiog stebėtų saulę. Bet ji ne namie. Ji – ligoninėje.
Kaimynės linksmai nusiteikusios, lyg ne vėžio pjauti iš vidurių susirinkusios, o tiesiog popietės arbatėlei. Tauškia apie viską, o ji klausosi. Niekas juk geriau už senbuvius nežino tvarkos – kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. O jai trūksta žinių. Turi sužinoti, ar reikia atsilyginti gydytojai, seselei. Mama visada dėdavo visiems ligoninėje sutiktiesiems į kišenę pinigų, kai tėtis gulėjo ligoninėse. Liepdavo ir jam pasiimti smulkių bei duoti sesutėms.
Pinigų ji šiandien pasiėmė truputį, bet kaip ir kam juos paduoti – nežino. Neturi tam nei įgūdžių, nei instinktų. Todėl ji įdėmiai klausosi, ką kaimynės kalbasi. Maža ką – gal išgirs ką nors naudingo.
Bet anos dvi, atrodo, turi svarbesnių temų. Po kelių sakinių tampa aišku, kad viena turi mažą pudelį, o kita – didelę akitą. Pudelio šeimininkė dievina savo šunelį, o akitos – aiškiai pervargusi nuo savo augintinio. Pasakodama labiausiai akcentuoja krentančius gaurus ir tai, kad negali laisvai keliauti. Gal kas kitas ir nejaustų to nuovargio, bet ji jaučia. Ji irgi turi savo borderkolį, todėl skiria, kada žmonės apie gyvūnus kalba su meile, o kada – su pykčiu.
„Nepasakosiu apie savo Nilą, tai jau tikrai ne šitoms dviem“, – nusprendžia. O galėtų. Prisijungtų prie pokalbio.
Nuo šuniukų moterys pereina prie vaikų. Keista, kad pirmiausia ne prie vyrų, bet gal moteriškas instinktas veikia taip.
– Maniškiai niekada neskambina. Vyras man ir sako: nepergyvenk, paskambins, kai bus blogai. Jeigu neskambina – vadinasi, viskas gerai, – guodžiasi akitos savininkė.
Keista, bet ji labai tiksliai pakartoja tą patį, ką ji ir pati su savo sutuoktiniu namuose kalbasi apie dukrą.
– Aš tai vėlai gimdžiau, – tęsia pokalbį kaimynė iš lovos priešais.
– O aš žinojau, kad reikia iki dvidešimt penkerių, taip ir gimdžiau – pagal taisykles. Visada gyvenu pagal taisykles, – pasigiria akitos savininkė.
Tikrai keista asmenybė. Kalba taip, lyg būtų kitų veidrodis. Ji juk irgi laikėsi taisyklių. Ir štai rezultatas – dabar gyvens palatoje.
– Ai, tas jaunimas. Tik savęs žiūri. Nei gimdyti anūkų, nei tėvų prižiūrėti. Jiems tik dėl savęs, kad laimingi būtų, – sudejuoja pudelio šeimininkė.
– O ar ne to savo vaikams linkime – kad būtų laimingi? – neištvėrusi įsikiša į pokalbį.
Abi lyg žaibu perlieja ją žvilgsniais. Gal ir užsipultų, bet suskamba gyvenančios pagal taisykles telefonas.
– Labas, mama. Taip, ligoninėje... Na, kokiame Kaune? Čia Klaipėdoje... Jau tu visai, mama! Na, kaip taip neatsimeni, kad tik liepos mėnesį Kaune. Na, tu visai... – supykusi padeda ragelį ir iškart pasiguodžia: – Na, jau visai nuseno. Liepos mėnesį man operacija – vokų patempimas. Kaip ji taip maišosi? Šiaip esu jau pasidariusi riebalų nusiurbimą, krūtų mažinimą ir dabar dar laukia vokų patempimas.
Suskilęs tas veidrodis visgi. Iškreiptas atspindys. Ji ir dėl tos vienos operacijos, kad jai vėžį išpjautų, šiandien nuo ryto patiria panikos atakas. O čia kažkas šalia tiek savo noru papildomų operacijų planuoja.
Ar po operacijų gyvenimas tampa gražesnis? Ar ligoninės palatoje tampa gražiau, ramiau, saugiau? Ar įmanomas toks virsmas?
Saulė vis dar šviečia pro langą. Sėdėdama ant lovos ji pažvelgia dabar jau iš viršaus į spindulių taką. Ar tai kažkada taps norma ir ji, kitą kartą žengdama šiuo taku, šypsosis?
Gali būti ir taip. Gali išaušti diena, kai ji džiaugsis, kad vis dar girdi palatos kaimynių balsus ir skundus. Gal ir pati norės daugiau papasakoti. Akivaizdu: jei nori pradėti sveikti, turi pabūti ligoninės palatoje. Tai geriausias psichoterapijos kabinetas, iš kurio negali pabėgti, net prisidengęs pretekstu, kad laikas vedžioti šunį.