Kruvina apokalipsė: šešėlių sąjunga 2 dalis

PROLOGAS: Pelenų palikimas
Miesto ligoninės gaisras, kurį „Aklųjų“ žiniasklaida nurašė tragiškam dujų nuotėkiui, iš tikrųjų buvo pirmasis žmonijos vilties laidotuvių laužas. Tą naktį Lordas Malakajus savo sidabriniu peiliu nutildė pirmąjį pranašystės vaiką, o pelenus pramoninė vėdinimo sistema išnešiojo po naktinį Manhataną. Pasaulis grįžo į įprastas vėžes – žmonės ir toliau tarnavo kaip mėsos ir finansų ištekliai, o vampyrų elitas bei vilkolakių gaujos tęsė savo amžiną, slaptą karą.
Tačiau pranašystė, užrašyta pačiame būties audinyje, nebuvo taip lengvai sunaikinama. Ji nemirė – ji mutavo, virsdama kai kuo daug bjauresniu ir pavojingesniu abiem antgamtinėms rasėms.
Po ligoninės griuvėsių pelenais ir senoviniuose abiejų klanų rankraščiuose buvo atrasta kita, iki šiol slėpta pranašystės dalis. Ji skelbė, kad nukirtus pirmąją šaką, prakeiksmas ieškos naujo indo pačių pabaisų gretose. Šviesos ir taikos era turėjo užgimti iš to, kas tūkstantį metų buvo laikoma didžiausia šventvagyste – iš fizinės sąjungos tarp vampyro ir vilkolakio. Jų bendras hibridinis kūdikis turėjo tapti gyvu ginklu, kuris atims iš abiejų rasių jų galias ir pavers jas mirtingaisiais.
Ši žinia abiejų pusių elitą panardino į paranojišką beprotybę. Sanguis Konsiliumas ir vilkolakių Alfa patinai pradėjo žiaurias vidines raganų medžiokles. Kiekvienas klanų narys buvo stebimas, o mažiausias įtarimas dėl ryšio su priešu buvo baudžiamas pramoniniu mėsos išpjaustymu ir rūgšties statinėmis. Paranoja užliejo požemius, tačiau likimas jau buvo paleidęs savo mechanizmą naktinio klubo neono šviesoje, kur du savo klanų išdavikai – Elena ir Kajus – ruošėsi žengti pirmąjį žingsni į naują, kūno siaubo ir kraujo kupiną pragarą.
I SKYRIUS: Šešėlių teismas
Aukščiausiojo vampyrų elito – „Sanguis Konsiliumo“ – susirinkimas vyko penkiasdešimtame Londono dangoraižio aukšte. Už panoraminių langų tvyrojo naktis, o viduje degė tik prislopinta neoninė šviesa. Prie juodo marmuro stalo sėdėjo šeši seniausieji klanų lyderiai. Jų veidai buvo bejausmiai, aristokratiški ir mirtinai balti. Lapo gale stovėjo Lordas Malakajus. Jo kairė ranka vis dar buvo sutvarstyta po gaisro, o veido odoje matėsi gilūs randai – anomalijos bangos palikimas.
– Tu rizikavai viskuo, Malakajau, – šaltu, tarytum ledas stiklinėje, balsu prabilo konsiliumo pirmininkė, panelė Viktorija. – Ligoninės gaisras sunaikino įrodymus, bet „Aklųjų“ žiniasklaidoje kilo per daug klausimų. Mūsų lojalistai teismuose ir policijoje vos sugebėjo užgniaužti tiesą. Tu vos nepavertei mūsų visų mirtingąja mėsa.
– Anomalija buvo tikra, Viktorija, – tvirtai, nors ir gergždančiu balsu atsakė Malakajus. – Jei būčiau dvejojęs bent sekundę, tas vaikas būtų paleidęs pilną riksmą. Tuomet šio stalo nebūtų buvę. Mes būtume puvę tame pačiame linoleume kartu su žmonėmis. Aš išgelbėjau mūsų nemirtingumą. Kaina buvo maža.
– Maža? – sušnypštė kitas lyderis, jo juodi vyzdžiai išsiplėtė. – Vilkolakiai įsiutę. Jie prarado visą gaują tame gaisre. Jie puola mūsų logistikos centrus visoje Europoje. Kraujo tiekimas sutrikęs. Mes badaujame.
– Karas tęsiasi tūkstantį metų, tęsis ir toliau, – šyptelėjo Malakajus, ištraukdamas iš vidinės švarko kišenės apdegusį pergamintą ritinį. –  Gaisravietėje, po gimdymo stalo pelenais, radau tai. Senosios pranašystės tęsinį, kurį tie žmonės slėpė ginekologijos skyriaus seife.
Viktorija paėmė pergamentą. Jos akys peržvelgė senovinius rašmenis, ir jos veidas pirmą kartą per šimtmetį prarado ramybę. Raštas skelbė: „Kai pirmoji viltis virs pelenais, prakeiksmas ieškos naujo indo. Šunų kraujas ir nakties siela susijungs uždraustoje ugnyje. Tarp vilko ir vampyrės užsimegs tai, kas neįmanoma, ir gimęs vaisius sudegins šešėlius. “ Marmuro salėje įsiviešpatavo mirtina, slegianti tyla.
II SKYRIUS: Kraujo taryba
Tuo pat metu kitoje pasaulio pusėje, giliai po žeme, apleistoje pramoninėje mėsos perdirbimo gamykloje Čikagoje, rėkė vilkolakių elitas. Čia nebuvo nei marmuro, nei kostiumų. Aplink degančias pramonines statines stovėjo septyni gaujos Alfa patinai ir patelės, jų kūnai buvo nusėti šviežiais randais, o ore tvyrojo pūvančios mėsos ir prakaito tvaikas. Vyriausiasis Alfa, vardu Gregoras, trenkė kumščiu į metalinį stalą taip stipriai, kad šis perlinko.
– Vampyrai nužudė mūsų viltį! – rėkė Gregoras, jo žandikaulis akimirkai deformavosi į vilko snukį. – Ketvirtojo aukšto Alfa pranešė, kad jų kariai jau virto žmonėmis, kai Malakajus perplėšė vaiko krūtinę. Jie sudegino pastatą, kad paslėptų savo baimę!
– Mes praradome geriausius kovotojus, Gregorai, – urzgė jauna vilkolakė, vardu Rita. – Mūsų lojalistai gatvėse reikalauja keršto. Žmonės pradeda pastebėti dingstančius kūnus. Jei pradėsime atvirą karą mieste, „Aklieji“ mus iššaudys kariuomene.
– Karas jau prasidėjo, – pasakė senas gaujos šamanas, sėdėjęs tamsoje. Jis išmetė ant stalo kelis kaulinius artefaktus ir seną, iš vampyrų kurjerio atimtą odinį dienoraštį. – Bet mes ieškojome ne ten. Ligoninės vaikas buvo tik netikras pranašas. Tikroji tiesa buvo paslėpta mūsų pačių protėvių kraujyje.
Šamanas atvertė dienoraštį, kuriame buvo nukopijuotas tas pats senovinis tekstas, rasta kita pranašystės dalis.
– Kas čia parašyta? – nekantriai suurzgė Gregoras.
– Čia sakoma, kad pranašystė nemirė, – sušnabždėjo šamanas, jo akys blizgėjo ugnies šviesoje. – Ji transformavosi. Kad prakeiksmas pasibaigtų, tarp šuns ir vampyro turi užsimegzti meilė. Jų bendras kūdikis bus tas, kuris atims mūsų galias arba sunaikins mus visus.
Gamykloje pasigirdo dešimtys gilių, piktų urzgimų. Vilkolakiams pati mintis apie meilę ar sąjungą su „kraujasiurbiais“ buvo bjauresnė už mirtį.
– Suraskite visus mūsų jaunus vilkus, – įsakė Gregoras, jo akys degė geltona ugnimi. – Jei kas nors iš mūsų gaujos bent pažiūrės į vampyrą ne tam, kad perkąstų jam gerklę... aš asmeniškai išlupsiu jam širdį. Ši sąjunga negali įvykti.
III SKYRIUS: Uždraustas neonas
Muzika naktiniame klube „Nocturne“ ne grojo – ji daužėsi į betonines sienas, keldama žemo dažnio virpesius tiesiai lankytojų krūtinkauliuose. Tai buvo elitinė vampyrų pasilinksminimo vieta Manhatane. Pusė čia šokančiųjų buvo „Aklieji“, apsvaiginti narkotikų ir alkoholio, o kita pusė – elegantiški plėšrūnai, tykantys savo aukų VIP ložėse. Šviesos buvo prislopintos iki purpurinio mirgėjimo, idealiai tinkančio paslėpti išsiplėtusius juodus vyzdžius ar per greitus judesius.
Elena sėdėjo prie baro, lėtai sukdama taurėje tirštą, sintetinį kraujo kokteilį. Ji nekentė šios vietos. Ji nekentė Lordo Malakajaus pramoninių „ūkių“, kur žmonės buvo laikomi lyg gyvulių skerdiena, ir tos paranojos, kuri po ligoninės gaisro apėmė visą Sanguis Konsiliumą. Kiekviena vampyrė dabar buvo stebima lyg potenciali išdavikė.
– Šlykštus jovalas, ar ne? – pasigirdo žemas, šiek tiek užkimęs balsas kitoje baro pusėje.
Elena pakėlė akis. Priešais ją stovėjo naujas barmenas. Jis vilkėjo tamsius marškinius, bet jo judesiuose nebuvo pigaus aptarnaujančio personalo plastikos. Jis buvo stambaus sudėjimo, platūs pečiai vos tilpo marškiniuose, o iš po trumpų rankovių matėsi gilūs, seni randai, panašūs į žvėries nagų rėžius. Tačiau labiausiai Eleną sukrėtė kvapas. Jos jautri uoslė akimirksniu pro pigaus odekolono sluoksnį pagavo laukinį, šlapią miško, prakaito ir neapdorotos mėsos dvelksmą. Šunų kvapas.
– Tu... – Elena vos pastebimai krūptelėjo, jos ranka ant taurės įsitempė, o viršutinė lūpa nevalingai pakilo, atidengdama adatinius dantis. – Tu neturėtum čia būti. Tai mūsų teritorija.
– Žinau, – barmenas ramiai nuvalė stalą šlapia šluoste, net nemirktelėjęs prieš jos iltis. Jo akys sekundei sublizgėjo geltona ugnimi. – Aš esu Kajus. Ir aš čia ne tam, kad liečiau kraują. Mano gaujoje po pranašystės vaiko nužudymo prasidėjo raganų medžioklė. Gregoras žudo kiekvieną, kuris jam neįtinka. Man reikėjo dingti.
– Tu pasislėpei vilkų urve, o atėjai į gyvačių lizdą? Tu pamišęs, – sušnabždėjo Elena, žvalgydamasi aplinkui. Jei ložėse sėdintys lojalistai supras, kas stovi už baro, Kajus bus išmėsinėtas gyvas tiesiai ant šių neoninių grindų.
– Aš ieškojau tavęs, Elena, – Kajus pasilenkė arčiau, jo balsas paskendo muzikos bumuose. – Mūsų šamanas sakė, kad Konsiliumo viduje yra viena, kuri atsisako gerti gyvų žmonių kraują. Viena, kuri nori, kad šis košmaras baigtųsi. Pranašystė buvo sulaužyta ligoninėje, bet ji nemirė. Ji... persikėlė į mus.
Elena pajuto, kaip šaltis nusirito jos nugara. Jos širdis, kuri neturėjo plakti, regis, suvirpėjo iš gryno siaubo ir kažkokio keisto, laukinio traukos jausmo. Ji pamatė Kajaus ranką ant baro – stambią, šiltą, visiškai kitokią nei šalti, negyvi jos pačios klano narių kūnai.
– Jei kas nors mus pamatys... – ištarė ji, jos balsas virpėjo.
– Mes jau mirę, jei nieko nedarysime, – nukirto Kajus. – Užpakalines duris saugo vienas iš mano lojalistų šalininkų. Po dešimties minučių baigiasi mano pamaina. Eime su manimi. Arba pasilik čia ir lauk, kol tavo pačios klanas tave paaukos dėl paranojos.
Elena pažiūrėjo į VIP ložę, kur sėdėjo trys prabangūs vampyrai, stebintys minią lyg maisto turgų. Tada ji vėl pažvelgė į laukines, gyvas Kajaus akis. Ji lėtai pastūmė taurę į šalį ir linktelėjo. Draudžiama ugnis buvo uždegta.
IV SKYRIUS: Kūno maištas
Saugi vieta buvo apleistas, užmirštas pramoninis bunkeris po Bruklino geležinkelio mazgu. Čia, tarp drėgnų betoninių sienų ir rūpestingai išvedžiotų senų garo vamzdžių, Kajus buvo įsirengęs laikiną slėptuvę. Vienintelė šviesa sklido iš senos halogeninės lempos, pastatytos ant žemės. Ore tvyrojo tepalų, šlapio cemento ir metalo tvaikas, kuris bent šiek tiek užglaistė abiejų rasių plėšrūniškus instinktus. Tačiau vos tik techninės durys užsitrenkė, užrakindamos juos nuo išorinio pasaulio, prigimtis pareikalavo savo kainos.
Kajus susmuko ant betoninių grindų, paleisdamas gilų, gerklinį urzgimą. Jo kūnas pradėjo nekontroliuojamai virpėti. Elena atsitraukė prie tolimiausios sienos, jos pačios nagai akimirksniu pailgėjo, o dantenos pradėjo kraujuoti – jos iltys skaudžiai stūmėsi į priekį, reikalaudamos šilto, gyvo kraujo, kurio kvapas iš Kajaus kūno dabar tvoskė intensyviau nei bet kada anksčiau.
– Kas... kas tau darosi? – sušnypštė Elena, abiem rankom spausdama savo veidą.
– Pranašystė... ji veikia kaip nuodai, – sukočiojo Kajus.
Jo marškiniai nugaroje plyšo. Elena su siaubo stebėjo, kaip po jo oda pradeda judėti raumenys ir lūžti kaulai. Tai nebuvo įprasta transformacija į vilką. Tai buvo anomalija. Jo pečiai plėtėsi, tačiau stuburas linko į priešingą pusę, o iš porų kartu su kailiu pradėjo sunktis tirštas, pūvantis juodas skystis. Kajus nagais draskė cementą, palikdamas kruvinus rėžius, o iš jo burnos pasipylė šlykštus, putotas vėmalas, sumišęs su ilčių skeveldromis.
Elena nespėjo jam padėti, nes ją pačią užklupo baisus skausmas. Ji parkrito ant kelių, vėmdama juodu skysčiu. Jos oda, visada buvusi šalta ir nepriekaištinga, pradėjo trūkinėti. Iš gilių įtrūkimų ant rankų ir veido pasipylė tirštas, degančio juodo kraujo srautas, kuris tiesiog graužė jos pačios mėsą. Jos akys pasruvo krauju, o smegenyse pasigirdo toks stiprus spengimas, tarsi tūkstančiai adatų smigtų į kaukolę.
– Mes... mes negalime būti kartu... Mūsų kraujas žudo vienas kitą! – klykė Elena.
– Mes privalome, – per jėgą, laužydamas savo paties žandikaulį, išlemeno Kajus.
Vilkdamas savo deformuotą, pusiau vilko, pusiau žmogaus kūną, jis pasiekė Eleną ir sugriebė jos trapią, degančią ranką. Tą pačią akimirką, kai jų odos susilietė, per abu kūnus perėjo baisi iškrova. Tai buvo grynas, koncentruotas skausmas. Jų abiejų žaizdos pradėjo virti – tiesiogine prasme virė kraujas jų gyslose, o ore pasigirdo svylančios mėsos tvaikas. Jų genetiniai kodai susidūrė jų kūnų viduje kaip dvi armijos, naikindamos viena kitą ir kartu kurdamos kažką visiškai naujo, baisaus ir nepažinto. Kajus rėkė, Elena klykė, o jų sumišęs juodas ir raudonas kraujas tekėjo drėgnomis bunkerio grindimis, sujungdamas dvi nesujungiamas rases į vieną kruviną mazgą.
V SKYRIUS: Šešėlio akis
Tuo pat metu, kai Bruklino bunkeryje liejosi verdanti mėsos ir kraujo masė, aukščiausiame Londono klanų dangoraižyje Lordas Malakajus stovėjo savo asmeninėje šventovėje. Tai buvo sterili, visiškai balta salė, kurios centre stovėjo gilus marmurinis baseinas, pilnas tyro, ką tik iš pramoninio ūkio pristatyto „Aklųjų“ kraujo. Malakajus buvo panardinęs rankas iki alkūnių į raudoną skystį, murmėdamas senovinius, kraujo tarybos magijos užkeikimus. Šis ritualas leido jam jausti kiekvieną vampyriško kraujo lašą visame žemyne.
Staiga marmurinis baseinas suputojo. Kraujas pradėjo virti, o jo paviršiuje pasirodė tirštos, pūvančios juodos dėmės. Malakajus atsimerkė – jo vyzdžiai akimirksniu užpildė visą akies obuolį. Jis pajuto neįtikėtiną, baisų virpesį, sklindantį iš Niujorko pusės. Tai buvo genetinė išdavystė. Jo paties gyslose tekantis pradas pajuto, kaip Elena savo noru maišo nemirtingą kraują su šuns biologine mase.
Skausmo banga perskrodė Malakajaus smegenis. Jis ištraukė rankas iš baseino ir suklupo ant marmurinių grindų, spjaudydamas juodais krešuliais.
– Ne... Tai neįmanoma... – gergždė jis. – Pranašystė bando atgimti. Šuns ir gyvatės sąjunga...
Jis sunkiai pakilo ant kojų, jo veidas buvo persikreipęs iš įniršio. Priėjęs prie sieninio terminalo jis aktyvavo užšifruotą ryšį su Niujorku. Ekrane pasirodė trys siluetai. Tai buvo elitinis vampyrų žudikų būrys – „Išgamos“ – būtybės, kurios buvo maitinamos tik vilkolakių mėsos ekstraktu, kad įgytų neįtikėtiną jėgą prieš žvėrių prakeiksmą.
– Bruklinas. Po geležinkelio mazgu, – įsakė Malakajus. – Ten yra viena iš mūsų ir laukinis šuo. Jų kraujas pradėjo jungtis. Suraskite juos. Man nereikia jų gyvų. Išmėsinėkite juos, o jų kūnus supjaustykite į tiek gabalų, kad net atomai negalėtų susijungti. Ir svarbiausia... jei patelės įsčiose jau kažkas užsimezgė... sudeginkite tai mano akivaizdoje.
VI SKYRIUS: Medžioklės pradžia
Bunkeryje skausmo banga lėtai slūgo, palikdama po savęs sunkų alsavimą. Elena ir Kajus gulėjo ant kruvino cemento, vis dar tvirtai susikabinę rankomis. Jų kūnai buvo neatpažįstamai pasikeitę hibridizacijos proceso metu. Elenos oda nebebuvo balta; po ja matėsi pilkšvos žvėries audinių gijos, o jos akys turėjo vertikalius, geltonai švytinčius vilko vyzdžius. Kajus, priešingai, prarado savo laukinį karštį. Jo oda tapo mirtinai šalta, o iš burnos kyšojo aštrūs, vampyriški skustuvai. Pranašystė per prievartą sulydė dvi priešingas biologines rūšis.
– Tu jauti tai? – lėtai, sunkiai judindama žandikaulį, paklausė Elena.
Kajus linktelėjo. Jo naujosios, paaštrėjusios juslės išgirdo tolimą, per drenažo vamzdžius ateinantį garsą. Tai buvo per greiti, per lengvi trys žingsnių poros, artėjančios prie jų techninių durų.
– Jie jau čia, – Kajus pakilo ant kojų. – Tavo klanas mus rado.
Išorinės geležinės bunkerio durys išlėkė į vidų su sunkvežimio smūgio garsu. Į siaurą patalpos neoną įžengė trys Malakajaus „Išgamos“. Jų akys buvo visiškai tuščios, o rankose jie gniaužė pramoninius mėsos kablius ir ilgus, sidabru dengtus ašmenis, nuo kurių varvėjo juodi nuodai.
VII SKYRIUS: Požeminė skerdykla
„Išgamos“ puolė be jokio garso. Pirmasis žudikas akimirksniu atsidūrė prie Kajaus, rėždamas pramoniniu mėsos kabliu jam per šoną. Tačiau Kajaus naujasis vampyriškas greitis leido jam išvengti mirtino smūgio. Kablys tik giliai perplėšė odą, iš kurios pasipylė tirštas, juodas hibrido kraujas. Kajus suurzgė, griebė žudiką už gerklės ir savo plieninėmis iltimis gyvam išplėšė mėsos gabalą iš kaklo.
Tuo pat metu kiti du žudikai apsupo Eleną. Jų sidabriniai ašmenys paliko gilius rėžius ant jos rankų, o nuodai pradėjo deginti hibridinius audinius. Elena paleido laukinį, vilkišką klyksmą – jos nagai smigo vienam iš užpuolikų tiesiai į akies obuolį, išversdami jį lauk kartu su kaukolės fragmentais. Bunkerio sienos pasidengė šviežiu krauju.
Ir tada pagrindinis drenažo vamzdis virš jų galvų subyrėjo į gabalus. Į bunkerį, sukeldami betono ir purvino vandens tvaną, įsiveržė keturi Gregoro vilkolakių medžiotojai. Tai buvo stambiausi gaujos patinai, pusiau transformavęsi į žvėris. Gregoras juos atsiuntė su viena užduotimi: išvalyti išdavystę.
– Užmušti hibridus! Nepalikti nei vieno kraujasiurbio! – užkriokė didžiausias vilkas, vardu Brutus, ir iškart užgriuvo artimiausią Malakajaus žudiką.
Prasidėjo totalus, trigubas chaosas. Siauroje erdvėje trys jėgos susidūrė į vieną kruviną masę. Vilkolakis Brutus griebė vieną iš vampyrų žudikų už kojų ir trenkė jį į betoninę koloną taip stipriai, kad vyro stuburas išlindo per krūtinę. Likęs „Išgama“ savo sidabriniu peiliu spėjo perverti vilko snukį kiaurai, pasiųsdamas jį į mirtiną agoniją. Žvėris rėkė, spjaudydamasis krauju ir putomis, kol abiejų kūnų likučiai susimaišė ant grindų.
Elena ir Kajus atsidūrė šio pragaro centre. Du likę vilkolakių medžiotojai puolė juos abu. Vieno iš vilkų nagai smogė Elenai per pilvą, palikdami gilias vagos žymes. Kajus, pamatęs sužeistą Eleną, prarado bet kokią kontrolę. Jo hibridinė jėga sprogo – jis griebė vilkolakį už žandikaulių ir su baisiu, šlapiu traškesiu tiesiog perplėšė jo galvą pusiau. Smegenų skystis ir karštas šuns kraujas aptaškė bunkerio halogeninę lempą, nuspalvindamas patalpą blausia raudona šviesa.
Paskutinis vilkolakių medžiotojas ir sužeistas vampyrų žudikas susidūrė tarpusavyje, palikdami hibridams trumpą akimirką. Elena, stipriai spausdama savo kraujuojantį pilvą, pajuto tai, kas privertė ją sustingti labiau nei artėjanti mirtis. Giliai jos įsčiose kažkas suvirpėjo. Tai nebuvo skausmas. Tai buvo nauja, tyra gyvybė.
– Kajau... – uždususi sušnypštė ji. – Kūdikis... Jis jau ten. Pranašystė prasidėjo
VIII SKYRIUS: Paskutinis klyksmas
Bunkeryje įsiviešpatavo mirtina tyla, kurią drumstė tik sunkus paskutinio mirštančio vilkolakio alsavimas. Visi užpuolikai gulėjo išmėsinėti, paversti sumaitotos mėsos krūvomis. Tačiau pergalės skonio nebuvo. Elena klūpėjo ant cemento, abiem rankom spausdama savo sudraskytą pilvą. Viduje užgimusi hibridinė gyvybė vystėsi sekundėmis, per prievartą siurbdama paskutines jos pačios jėgas.
– Jis... jis mane degina iš vidaus, Kajau... – sušuko ji, iš jos burnos plūstelėjo tamsi hibridinė masė.
Kajus puolė prie jos, tačiau nespėjo. Bunkerio gilumoje tamsa sutankėjo. Iš šešėlių lėtai išniro pats Lordas Malakajus. Pajutęs hibridinio kraujo užgimimą, jis teleportavosi per kraujo tarybos magijos portalus. Jo veidas buvo bejausmė, balta kaukė, o rankoje blizgėjo tas pats sidabrinis ritualinis peilis iš ligoninės skerdynių.
– Aš jau sakiau tau, Malakajau! – Kajus užkriokė ir pašoko į priekį, atidengdamas savo vampyriškus skustuvus.
Tačiau Malakajus net nejudėjo. Vienu rankos mostu jis paleido telekinetinę bangą, sukurtą iš tūkstantmečių kraujo magijos. Kajaus kūnas buvo tiesiog nublokštas atgal ir su baisiu trenksmu pramušė betoninę sieną. Plieninis armatūros strypas pervėrė hibrido krūtinę kiaurai, prikaldamas jį prie sienos lyg drugelį. Kajus pradėjo vemti krauju, negalėdamas pajudėti.
Malakajus lėtai žengė link Elenos. Ji bandė šliaužti atgal, bet jos kūnas buvo paralyžiuotas augančio vaisiaus svorio.
– Tu išdavei savo nemirtingumą dėl šuns sėklos, Elena, – taria Malakajus šaltu balsu, atsiklaupdamas šalia jos. – Pranašystė yra tik parazitas, bandantis atimti iš mūsų tai, kas daro mus dievais. Šis pasaulis priklauso šešėliams. Ir jis liks šešėliuose.
Elena nespėjo net įkvėpti. Malakajus abiem rankomis pakėlė sidabrinį peilį ir su grynu, chirurginiu tikslumu smigo jį tiesiai į Elenos pilvo centrą – ten, kur plakė maža hibridinė širdis.
Bunkeryje pasigirdo šiurpus, kurtinantis, nebežmogiškas klyksmas. Tai rėkė ne Elena. Tai buvo vaiko, kuris net nespėjo gimti, dvasinis riksmas, kuris perplėšė požemių tylą. Sidabriniai ašmenys akimirksniu sudegino užsimezgusią gyvybę, paversdami ją juodais, rūkstančiais pelenais Elenos įsčiose. Anomalija užgeso visam laikui. Kita pranašystės dalis buvo sunaikinta.
Malakajus ištraukė peilį, nusivalė jį į Elenos drabužius ir atsistojo. Elena suglebo, jos akys užgeso, o vertikalūs vyzdžiai vėl tapo paprastais, mirusiais žmogaus vyzdžiais. Sienoje prikaltas Kajus paleido paskutinį atodūsį, jo galva nusileido ant krūtinės.
EPILOGAS: Amžinojo karo triumfas
Po valandos į bunkerį įžengė likusi Sanguis Konsiliumo armija ir asmeniniai Gregoro vilkolakių medžiotojai. Tačiau kovos tarp jų nebuvo. Pirmą kartą per tūkstantį metų abiejų rasių elitas stovėjo vienas prieš kitą be noro žudyti. Jie žiūrėjo į pelenus, likusius iš vaiko, ir į dviejų hibridų lavonus.
Abi pusės suprato tiesą: jie nekentė vieni kitų, bet dar labiau jie bijojo prarasti savo galią. Pranašystė siūlė taiką, bet taikos kaina buvo jų antgamtinė prigimtis. Jie pasirinko amžiną karą, nes karas garantavo, kad jie išliks plėšrūnais, o „Aklieji“ – maistu. Malakajus pažiūrėjo į Gregorą, kuris stovėjo pusiau transformavęsis didžiulio vilko pavidalu.
– Viskas baigta, – pasakė Malakajus, apsisukdamas ir žengdamas link išėjimo. – Sugrįžkite į savo miškus ir gamyklas, Gregorai. Mes grįžtame į savo bankus. Karas tęsiasi pagal senąsias taisykles.
Vilkas trumpai suurzgė, pritardamas, ir jo gauja lėtai pradėjo trauktis į požemių tamsą. Bunkerio likučiai buvo aplieti rūgštimi ir padegti, kad neliktų nei vieno hibridinio kraujo lašo. Pasaulis viršuje ir toliau gyveno savo ramų, aklą gyvenimą. Žmonės skubėjo į darbus, žiūrėjo televizorių ir auklėjo savo įprastus vaikus, visiškai nežinodami, kad šią naktį jų vienintelė viltis išsivaduoti iš šešėlių valdovų gniaužtų vėl buvo paaukota vardan nemirtingo, kruvino status quo.