Romanas 16.

Jau daug ramesnė, lyg atlikusi pareigą ir sudėjusi visus taškus, Ainė įsėdo į autobusą. O
ką ji galėjo padaryti pasilikusi? Ką pakeisti?
Kelias buvo ilgas ir sunkios mintys vis grįždavo ir grįždavo. Moteris stengėsi žiūrėti pro
langą, grožėtis jau rudeniu alsuojančia vasaros branda, kaip įprastai stebėti pakeleivius, bet tik
labai trumpam pavykdavo atsipalaiduoti. Ji mintyse vis atsukinėjo tų nedažnų savo susitikimų
su Kasčiu minutes. Kiekvieną akimirką. Ir niekaip negalėjo rasti nė mažiausio kabliuko, nė
menkiausios užuominos, kad kas nors jų santykiuose būtų nenuoširdu ir netikra. Kaip ji galėjo
abejoti Medvėgalio diena? Ainė taip ir vadino tą išvyką - „Medvėgalio diena“. Tai bus vienas
gražiausių jos gyenimo nuotykių, kas benutiktų.
Bet faktas liko faktu - Ainė viena važiavo namo. Vėl skaudžiai suspaudė širdį. Rodės, ir
nebepaleis.
Skambino Šarūnė, bet moteris neatsiliepė. Vėliau, vėliau ji pati perskambins.
Visą kitą savaitę Ainė jautėsi tarsi skęsdama. Vis kapanojosi, mojavo rankomis, spyrėsi
kojomis ir vis vien panirdavo į drumstą pelkę. Niekaip negalėjo atsikratyti to jausmo. Taip, ji
dirbo, tyčia vaikščiojo į ofisą. Nors labiausiai norėjosi tik sėdėti sofoje ir, nuotoliu prisijungus
prie darbinio kompiuterio, vaizduoti, kad dirba. Bet tuomet tas drumstas liūnas traukė tik
gylyn.
Šarūnė, neklausiusi draugės, pati bandė ieškoti Kasčio, tačiau bergždžiai. Pavardė jo
buvo labai jau įprasta, o gimimo datos nežinojo ir Ainė. Štai taip ir nežinojo.
Savaitgalį draugės susitiko. Pagaliau „gyvai“. Gyvendamos viename mieste, jos matėsi
neleistinai retai, visą buvimą kartu atstodavo virtualus bendravimo surogatas. Vis tas Šarūnės
darbas.
Kaip tyčia tą dieną lijo. Pylė nuo nakties ir rytą įkyrus lietus net nežadėjo nurimti. Bet
ilgai planuoto susitikimo jos neatšaukė, tik perkėlė po stogu. Ką gi - pasivaikščios po
prekybines Akropolio erdves, pasėdės kokioje nors kavinukėje, o gal ir kokį įdomesnį filmą
pažiūrės.
Šarūnė, nematyta nuo grįžimo iš Alikantės, Ainei pasirodė sulysusi, pajuodusiais
paakiais. Pervargusi.
- Dar nenori kur nors užkąst? Nors kavos kokios? Mane tos parduotuvės baigia išsunkti, -
po netrumpo „vojažo“ per parduotuves, pasiūlė Šarūnė.
- Oi, jau seniai norėjau sakyti, vos velkuosi. O kiti taip ilsisi, pasirodo. Košmaras.
Azijietiško maisto restorane buvo mažiausiai žmonių, ten jos ir prisėdo. Ganėtinai
praalkusios, moterys užsisakė pilną stalą patiekalų.
- O tu ne per daug dirbi? Kažkokia susibaigusi visa, - iš tolo užklausė Ainė, tuo pačiu
vengdama temos apie save ir Kastį. Ji suprato, kad jos visvien prieis prie tos kalbos, bet iki šiol
vis stengėsi apeiti skaudulį.
- Ai. Ne darbas čia. Nenoriu kvaršinti tau galvos dar ir savo problemomis. Savų apsčiai
turi.
- Tai kas dabar? Augis? - lyg pirštu į akį bedė Ainė.
- Jo. Pratęsė jo misiją ir jis, rodos, tuo labai patenkintas. Ir kažkoks atitolęs visas. Ne
apie atstumą aš žinoma, Bangladešas tikrai toli, - šyptelėjo, - bet kažkoks ne mano. Nuotraukų
kiek įkelia, vis kažkokią daktarę šalia matau.
- Nu jo... Šalia, tai kaip? Visai šalia?
- Na, ji paprasčiausiai visose nuotraukose šmėžuoja. Ai, nekreipk dėmesio, gal aš čia jau
paranojikė. Labai tikėjausi, kad Augis grįš kitą savaitę, o dabar dar vos ne iki Kalėdų pasilieka.
Turi atostogų gi. Ir parvažiuot nenori. Vat kas baisiausia, - Šarūnė mašinaliai šaukštu maišė
krevečių sriubą, vos neišpildama jos ant stalo.
- Gal tikrai hiperbolizuoji? Žinai, kaip per atstumą atrodo. Išsikreipia viskas.
- Na, matysim. Valgom, sriuba šąla.
Praalkusi, beveik be pusryčių, Ainė įniko į maistą.
- O tau tos krevetės normaliai suėjo? - jau atstūmusi tuščią lėkštę, suabejojo moteris.
- Na, kaip ir gerai. Valgiau ir suvalgiau, - Šarūnė siekė antro patiekalo.
- Ir aš suvalgiau. Bet ko tai jos man jau pabuvusios pasirodė. Toks prieskonis įtartinas.
- Nu baik. Paimam geriau ko nors stipresnio. Kokteiliuko kokio, ar ką?
- Imam.
Rytą Ainė kėlėsi sunkiai. Vis dar lijo. Jau antra para pylė. Lietaus surinkimo sistemoms
neatlaikius tokio vandens kiekio, tvino gatvės. Tai nebuvo tos linksmos žiedadulkėmis
nudažytos pavasario balos, kurios kviesdavo į lauką ir versdavo giliau įkvėpti gaivos. Liūdnas,
drumzlinas vanduo plukdė pirmus krentančius medžių lapus ir pranašavo nenumaldomai
ateinantį rudenį. Ne dabar, dar ne dabar, bet užsimiršti neleido.
Norėjosi tik gulėti. Į ofisą ji jau vėlavo, teks dirbti iš namų. Na ir ko ten vilktis tokiu oru.
Dar keliolika minučių patinginiavusi ir pasiklausiusi monotoniško lietaus barbenimo,
galop lėtai nuleido kojas, atsikėlė.
Įtartinai susvaigo galva. Vos atsistojus, staiga supykino. „Krevetės. Sakiau, krevetės“.
Ji tik tik spėjo nulėkti iki tualeto. Išsivėmus, truputį palengvėjo. Moteris susirado
telefoną ir sunerimusi paskambino Šarūnei:
- Laba. Tu kaip jauties?
- Normaliai. Dirbu, šiaip. Nutiko kas?
- Kaip tau tos krevetės vakar, gerai viskas?
- Puikiai.
- O man ne. Nepasikeliu, pykina.
- Geros tos krevetės. Tu testą pasidaryk. Aš nejuokauju, beje, - griežtai, daktariškai
mestelėjo Šarūnė.
Ainei, pakirto kojas. Ji padėjo telefoną ant stalo, nė nebaigus pokalbio. Atsisėdo atgal ant
lovos. Testas. Nėštumo testas. Moteris karšligiškai ėmė skaičiuoti dienas, savaites... Rankos
drebėjo, galvoj tvinksėjo ir sukosi vienas žodis - nėščia?
Ne, ne. To neturėjo būti. Net besistengiančiai neplanuoti ir nesprausti savęs į rėmus Ainei
tai būtų per didelis akibrokštas. Tik ne dabar.
Ainė tiesiog pagriebė nuo stalo kompiuterį, greitai prisijungė prie darbo pokalbio - vos
suspėjo. Pasiliūlė užbaigti kolegos projektą, nors dar vakar visaip bandė išsisukti nuo tos
užduoties. Ir dirbo, dirbo.
Nėštumo testo ji nepirko. Ne. Dar nutarė palaukti. Tiesą sakant, net minties neprileido -
visu vidumi neigė tokią galimybę. Staiga išbraukė tą mintį, storai užtušavo juodu markeriu.
Čia buvo tas atvejis, kai emocijos ir net kūnas iš paskutiniųjų priešinosi sveikam protui.
Visą dieną ji jautėsi kaip ir įprastai. Žinoma, stengėsi apie tai negalvoti, vos gimstančią
abejonę tuoj pat vydavo šalin, bet norom nenorom pagaudavo save sekant savijautą. Viskas
gerai, abejonių nebuvo. Ir vis nejučiom žvilgteldavo į brūkšniais ir rutuliukais sužymėtą
kalendorių. Na, šiek tiek vėlavo mėnesinės. Šiek tiek, negi pirmas kartas. Galų gale stresas.
Taip, be abejo stresas tam turėjo įtakos.
Vakare ji susitiko su Šarūne - trumpam. Moterys nuėjo išgert kavos, mergaitiškai, su
desertu. Ir paplepėti. Pokalbis, lyg mašalų spiečius aplink laužą, suko ratus aplink svarbias ir
paširdžius krebždinančias temas, bet jų nelietė. Ainei nesinorėjo prisimint Kasčio ir juo labiau
rytinio pykinimo, o Šarūnė visaip vengė kalbos apie save ir Augį. Saugiai vystėsi kalba, apie
orą ir bites - Ainei pasirodė per karti kava, Šarūnei nepasisekė su budėjimu, bet nors desertas
bendru sutarimu buvo vykęs.
Tik išsiskiriant, draugė neišlaikė:
- O tu kaip? Testą pasidarei? Ar viskas normaliai?
- Bus normaliai.
- Tu tik nesąmonių nekrėsk.
- O kaip Augis, - atgal krepštelėjo Ainė.
- Gerai, skirstomės, - šyptelėjo Šarūnė.