Sugrįžimas. Paskutinis mūšis-4

Įžengus į Sapnų pelkes prie princo Eledžio prisiartino žaliaplaukis jaunuolis:
- Prince, rūmuose įvyko perversmas. Tavo motina suimta. Vartų sargyba sustiprinta.
Princas didvyriškai atlaikė šią žinią. Tačiau akivaizdžiai nuliūdo. Todėl mokytojas Lotis ne visai mandagiai įsiterpė:
- Jaunuoli, gal gali paprašyti, kad didysis karys Odoiras su princu aptartų šias naujienas?
- Taip, pone, - linktelėjo jaunuolis. – Vis tiek ir jam turiu pranešti.
Ir nujojo.
- Ačiū, Loti.
- Pasirengęs tau tarnauti, prince Eledi.
- Man baisu. Ir tik jums su Ika galiu prisipažinti.
- Visiems kartais būna baisu, mano prince, - įsiterpė auklė. – Mūsų Valdovė Akeilė irgi bijo. Tačiau padėtis įpareigoja. Mes su tavimi, prince Eledi.
Liūdėti tikrai nebuvo kada. Aplenkęs sunkiąją kavaleriją link jo ėjo didysis karys.
- Taigi, prince, nesuspėjom. Gal ir aš kiek kaltas. Nemaniau, kad ta padėtis tokia kebli. Užjaučiu, prince. Šiaip ar taip, Valdovė Akeilė buvo geriausia, kas nutiko Karalystei.
- Ačiū už užuojautą, Didysis kary. Tik nereikia mamos… Valdovės Akeilės nurašyti. Namie ji kaip nors susidoros. O dabar turime aptarti naują planą.
Odoiras įdėmiai pažvelgė į princą. Tada mostelėjo savo žaliaplaukėms  gražuolėms:
- Nagi, mano mielosios, mes čia apsistojam. Visus vadus – pas mane.
Merginos pasklido į visas puses šūkaliodamos įsakymus. Ir dar ligi sutemstant stovykla buvo įrengta, o sužibus pirmosioms žvaigždėms prasidėjo pasitarimas.
- Ir ką pasiūlysit? – Odoiras sėdėjo atokiau nuo ugnies.
- Vade, manau, kad ataka galėtų būti sėkminga, - pirmas prabilo jaunuolis, atnešęs žinią princui Eledžiui.
- Ir kodėl tu taip manai? Gal jie ten visokių spąstų įrengė ir tik laukia, kada įkliūsim.
- Mūsų dar nepastebėjo…
- Eik jau. Kelių tūkstančių karių?
- Jie nelandžioja toliau nuo Vartų. O sargyba ir be mūsų turi darbo. Ten kelios jaunos dvasios šėlioja. Žinia, sargybiniai joms nieko negali padaryti. Jos sargybiniams taip pat. Tačiau triukšmo daug. Tai mūsų tikrai negirdėti.
- Na, gerai. Jie nepastebėjo. O tos dvasios nepraneš sargybiniams?
- Nemanau. Joms įdomu kas vyksta. Bet kištis, rodos, neketina.
- Tebūnie. Bet, kai priartėsim, sargyba pakels triukšmą.
- Per kvaili! – atkirto jaunuolis. – Jie pirma norės pamatyti kas vyksta. O tokiam atvejui mes turim žmones.
- Taip, - Odoiras įdėmiai pažvelgė į žmonių vadą Sugylą. – Kiek turim demonų gaudyklių?
- Dešimt, vade. Bet kaip jas į tinkamą vietą pristatyti?
- Šitą dar apgalvosim.
- Ar galėčiau? – nedrąsiai įsiterpė princas Eledis.
- Žinoma, - sutiko Didysis vadas akivaizdžiai tik todėl, kad titulą reikėjo gerbti.
- Jeigu mano demonai apsimestų princo Akeilio parankiniais? Ir pasakytų, kad tose dėžėse esu aš, lordas Temoras ir dar keletas mano mamai ištikimų demonų. Įtarimo tikrai nesukels. Juk niekam ant kaktos neparašyta kieno pusę palaiko.
Kurį laiką buvo tylu. Paskui Odoiras griausmingai nusijuokė:
- Esi toks pat velnio neštas ir pamestas kaip tavo motina ir tėvas! Toks jaunas… Dabar jau tikrai esu garantuotas, kad stojau teisingon pusėn.
- O aš maniau, - išdidžiai krestelėjo galvą princas, - kad ir anksčiau neabejojai.
- Neabejojau, mano Prince, - linktelėjo Didysis karys.
Tačiau visi, ir pats princas, pastebėjo, kad jis pirmą kartą kreipėsi tinkamai.
„Na, - pagalvojo Eledis, - šitą mūšį aš laimėjau. “
- Mintis gera, - pradėjo senas karys. – Turiu papildymą. Per savo netrumpą gyvenimą buvau ton dėžėn papuolęs…
Jaunieji kariai pagarbiai sužiuro į jį.
- Nėr ko vėpsot! – piktai metė. – Nieko ten gero. Bet kurį laiką žmogui jokio poveikio nėra. Todėl ten galima patalpinti kokius penkis karius. Mes buvom keturiese. Visai pakenčiama.
- Žiūrėk tu man! Jau ir turim planą… - išpūtė Didysis karys. – Kol žmonės užims sargybą, grupė demonų įeis pro vartus ir išves valdovę. Negalima jai ten tarp priešų likti.
- Kada vykdysim? – kiek skubotai paklausė princas Eledis.
- Na, žmonės turi tokį posakį: skubėk lėtai. Darysim viską greitai, bet ne paskubom. Daug laiko neturim. Akeilis, man rodos, užgrius greitai.
- Brangute, - kreipėsi į arčiausiai stovinčią žaliaplaukę, - pastatyk sargybos tiek, kad energetinė dėlė neprašliaužtų. Išsiųsk žvalgus link Vartų. Ir iš pelkės. Tegul praneša apie bet kokį krustelėjimą. Likusieji – ilsėtis. Ilgai neteks. Pulsim brėkštant. Sargyba mieguista, brėkšmoj blogiau matyti. O ir tos patarškos dvasios tuo metu pačios įkyriausios būna. Žmonių į sargybą neskirti. Jiems daugiau poilsio reikia. Ir liepk merginoms su jų ginklais pažaisti.


Ištrūko Kibirkštis nesunkiai. Tereikėjo pasinaudoti tuo, kuo ją apdovanojo dievai. Tiesa, ji labai pavargo, šiek tiek apsvilo ir neturėjo žirgo. Niekada to nebuvo dariusi bėdai prispyrus. Treniruojantis iš vienos pilies menės į kitą persikelti nesunku. Dabar gi nežinojo, nei kur tiksliai yra, nei kur turėtų atsidurti. Todėl persikėlė ne ten kur tikėjosi. Bet buvo laisva. Nors turėjo slapstytis, nes nežinojo ar jos kas ieško.
Susiorientavusi patraukė į pilį. Be maisto, be vandens. Valgė uogas, rūgštynes, grybus. Gėrė iš upelio. Ir namus pasiekė jau sutemus. Kaip tik tą dieną, kai į pilį atgabeno Suairo. Tačiau pasiekti vartų nesugebėjo. Sukniubo kalvos papėdėj. Taip ir būtų gulėjus ligi ryto, jei ne burtininkas Aira, kuris atvyko Suairo gydyti. Jis ir pargabeno Kibirkštį į Pilį.
- Kas čia per cirkas? – irzliai paklausė Žaižara. – Tik nesakyk, kad ir tu patekai į kokią bjaurią istoriją? Man ir be tavęs gana…
Kai ragana papasakojo savo nuotykius, vyresnioji visai pasiuto:
- Kokio galo prisidedi prie kažkokių neaiškių kompanijų?! Negalėjai ramiai prajoti pro šalį? Net sveikintis nederėjo!
- Jie atrodė nepavojingi… - bandė teisintis.
- Atrodė… jai atrodė… - burbėjo Žaižara. – Jie ir buvo nepavojingi. Beveik. Užtat jų priešai – net labai.
- Aš atsiprašau…
Vyresnioji jau aprimo ir tik ranka numojo:
- Eik nusiprausi, susitvarkysi, pavalgysi. Beje, tavo bičiulis Suairo gyvas ir yra čia. Gydysim.
Kibirkštis stengėsi neparodyti, tačiau akivaizdžiai apsidžiaugė.
- Dabar su juo Aira terliojasi. Kliuvo seniui nejuokais. Bet jam pasisekė, kad pasipainiojo sena ragana. Eik. Prasideda bjaurūs įvykiai…
- Kokie, ponia?
- Demonų karas.
- Kaip anas?
- Baisesnis. Pati sakei, kad princas Akeilis turi Valdovės Akeilės dukterį. Kaip manai, ką darys motina?
- Bandys tartis…
- Eik jau! Akeilis nesitars. Supranta, kad sesuo dabar nedovanos kaip anąkart. Dabar ji turi vaikus, ne tik Karalystę.
- Ar mes dalyvausim? – nedrąsiai paklausė Kibirkštis.
- O tu kaip manai? Visi dalyvaus. Gerai jau. Dabar eik.


Žaliaplaukė vikriai šmurkštelėjo į Odoiro palapinę.
- Vade…
- A! Kas?
- Prie pelkės stovi keista kariuomenė. Lyg ir Didžiosios Ragės ordinas. O per pelkę čia braunasi žmogus.
- Vienas?
- Taip.
- Tokio juoko dar negirdėjau. Tempkit jį čia!
Po akimirkos lauke pasigirdo bruzdesys, ir vidun įėjo nejaunas vyriškis, už kurio nugaros stypsojo pora sargybinių.
Odoiras buvo suirzęs. Pažadino dėl kažkokio nieko.
- Na? – paklausė irzliai.
- Blogai senų draugų nepažinti…
- Na, draugų aš neturiu. O balsas girdėtas. Eik šen!
Kurį laiką spoksojo į svečią, o tada džiugiai išsišiepė:
- Ar tik ne Suairo čia?
- Tas pat, žalias pasipūtėli.
- Prastai atrodai, seni…
- Taip, gerokai mane Akeilio parankiniai kardais pakuteno.
- Jau įdomu. Pasakok.
- O ką pasakoti? Jojau pas Valdovę Akeilę su dukra ir lordu Temoru. Užpuolė. Padūrė. Manė, kad paliktas nusibaigsiu. Bet man pasisekė.
- O… jie?
- Abu Akeilio rankose.
- Tai ko nepuolei gelbėti?
- Vargu ar aš vienas, kad ir Ordino padedamas, jo pilį įveiksiu.
- Gal tu ir teisus.
- O kokį galą jūs čia veikiat?
- Puolimui ruošiamės. Maištininkai rūmus užėmė.
- Akeilė?
- Suimta. Be broliuko įsakymo niekas nė pirštu nepalies. O Akeilis jau greitai čia bus, turbūt. Beje, princas Eledis čia.
Suairo krūptelėjo:
- O jis ką čia veikia?
- Valdovė Akeilė – protinga valdovė. Išsiuntė sūnų pagalbos kviesti. Taip jis liko laisvas ir palyginti saugus. Tai ko atkeliavai?
- Mane kvietė. Ji man ne valdovė. Bet mano vaikų motina. Ir man rūpi. Jeigu jai bus blogai, tai ir vaikams galas…
- Teisingai. O Ordinas?
- Jie mūsų pusėj. Pirmiausia todėl, kad valdant Akeilei sumažėjo demonų išpuolių Žemėj. Be to, aš su jais nesipykstu. Ir dar Ordinas, rodos, turi kažkokią labai seną sutartį su Karalyste. Jie laikosi sutarčių. O vyresnioji Žaižara nors ir nėra draugė, bet…
- Kaip ir aš?
- Panašiai.
- Tai ką darys Ordinas?
- Jie užtvėrė kelią į Pelkes. Praneš kai pasirodys Akeilis. Ir sulaikys kiek galės. Jis nenorės pyktis su Ordinu. Bandys tartis. Žaižara irgi čia. Vaidins, kad derasi.
- O jei susiderės?
- O kas nuo to apsaugotas?
- Oi, seni! Eik pamiegosi. Greit pulsim.


Ksainis buvo geras karys. Tiesa, tai buvo seniai. Dabar jis tarnavo Valdovės Akeilės kamerdineriu. Tai buvo garbingos pareigos. Atsakingos ir… pavojingos. Ksainis buvo ištikimas. Kodėl? Nė pats nežinojo. Jo šeima buvo sena ir kilminga. O kas šiais laikais nėra kilmingas? Visi žemesnieji iš Karalystės išvyti. Jau seniai. Visus darbus dirbo kilmingieji. Nors Ksainis savo padėtimi buvo patenkintas, bet palaikė ir jaunosios valdovės politiką. Žemesnieji demonai irgi turėjo gyventi savo tėvynėje. Tiesa, jis nevisiškai suvokė valdovės siekį, kad žemesnieji demonai būtų lygūs su kilmingaisiais. Kita vertus, jis matė, kad pasaulis keičiasi. Ir Žemėje, ir Karalystėje. Tai gal ji buvo teisi.
Šiaip ar taip Ksainis buvo ištikimas ir neketino priešintis valdovės įsakymams. Jei valdovė, būdama geros nuotaikos, klausdavo jo nuomonės, tai Ksainis sąžiningai ir pasakydavo. Ankstesniais laikais tai būtų buvę pavojinga. Dabar blogiausia ko galėjai sulaukti buvo atsainiai mestas:
- Kvailys!
Valdovė Akeilė nebuvo itin taktiška, tačiau supratinga ir pakanti kitų, nors ir kvailoms, jos manymu, nuomonėms. Gal net pernelyg pakanti. Reikėjo griežčiau įgyvendinti savo tikslus. Gal būtų buvę galima išvengti šitų nelaimių. Nors gal ir ne. Brolis atkakliai siekė sosto.
Ksainis nusprendė išeiti į Žemę netoli Marapo miesto. Taip patarė valdovė. Seniai čia bebuvo, todėl gerai neišmanė gyvenimo Žemėje. Tačiau iš valdovės pasakojimų suprato, kad tas miestas – tautų, rasių, tikėjimų ir luomų kratinys, kur kiekvienas rūpinasi savimi. Niekas nesidomi svetimais reikalais. Be to, dar Karalystėje nusprendė, kad galės būti kovos meno mokytoju. Pinigų jam netrūko. Valdovė davė nemažą kapšą. Be to, nurodė bankininką, kuriam parašė laišką ir rekomendavo kaip patikimą klientą, kuris neribotai galėjo naudotis kapitonės Soiros vardu atidaryta sąskaita. Tais pinigais Ksainis manė pasinaudosiąs tik kraštutiniu atveju. Pragyvenimui jis tikėjosi užsidirbti.
Gerą žirgą nusipirko iš keliaujančio pirklio, pamelavęs, kad jo žirgas krito. Žirgas buvo tikrai geras. Bet kainavo Ksainiui dvylika auksinų. Gerokai perdaug. Tačiau derėtis ant kelio su pirkliu… Arba pėdinti iki Marapo pėsčiomis. Nei viena, nei kita jam nebuvo paranku.
Lėtai kinknodamas keliu link miesto Ksainis vis dar negalėjo atsigauti, kaip lengvai paspruko iš Karalystės. Visi buvo užsiėmę savais reikalais ir valdove, žinoma. Buvo aišku, kad greitai prasidės karas. Princas Akeilis neketino nusileisti. Valdovę stebėjo, o jį kažkodėl paleido iš akių. Gal laikė tik buku valdovės įsakymų vykdytoju, kuris nieko vertas kaip savarankiška asmenybė. Vis gi kurį laiką jis vis gręžiojosi, tikėdamasis persekiotojų. Jų nebuvo. Tikrai nebuvo. Ir Ksainis nurimo. Išvaizda nesiskyrė nuo žmonių. O kadangi žmogiškuoju pavidalu buvo žilas, tai buvo panašus į eilinį keliautoją. Todėl įsilieti į minią buvo paprasta.
Marape apsistojo užeigos namuose. Ryte paklausė šeimininko, kur yra valdovės nurodytas bankas. Iš to kaip lankstėsi ir šypsojosi šeimininkas nusprendė, kad bankas itin solidus.
Padėkojęs pėsčias patraukė į banką. Miestas buvo toks, kaip jį apibūdino valdovė. Daugybė elgetų, raganių, burtininkų, bajorų, samdinių ir dar galai žino kokių perėjūnų. Taip pat buvo akivaizdu, kad čia šmirinėja dvasios, demonai, o gal ir dievai.
Bankininkas Žamusas buvo juodas kaip anglis, be galo aukštas ir stambus. Perskaitęs kapitonės Soiros laišką, parodė visus trisdešimt du nepriekaištingai baltus dantis ir greitakalbe ėmė berti:
- Labai malonu, pone Akoma. Kapitonės Soiros rekomendacija. Nieko geriau nė nereikia. Ponios sąskaita per pastaruosius dvidešimt metų gerokai, gerokai išsipūtė. Jei tik tau reikia, galiu tuoj pat kad ir šimtą auksinų išmokėti.
- Ačiū, garbusis Žamusai. Kol kas tuo nesinaudosiu. Pats turiu santaupų. Štai, - ištraukė kapšelį. – Čia šimtas auksinų.
- Ach, pone! Labai malonu, pone, - dar saldžiau pragydo bankininkas. – Tuojau pat atidarysime sąskaitą.
- Dar turiu šiokių tokių šeimos brangenybių. Ar bankas gali priimti jas saugoti?
- Žinoma, pone. Kaip gi, pone. Tik reikės mokėti vieną auksiną už du mėnulius.
- Puiku. Sudaryk sutartį, pone Žamusai.
Kai visi popieriai buvo pasirašyti, o Ksainio auksinai ir valdovės jam patikėti daiktai dingo banko saugyklose, jis paklausė:
- Gerbiamasis Žamusai, gal galėtum man rekomenduoti kokį pastatą, kur galėčiau gyventi ir mokyti karo meno?
- Ar norėsi, gerbiamasis, pirkti, ar nuomoti.
- O kaip patartum?
- Jei žadi čia įsikurti ilgiau kaip penkias vasaras, tai geriau pirkti, o…
- Kad aš, garbusis Žamusai, šito nežinau. Gali man tekti ir po kelių mėnulių išvykti.
- Tada geriau nuomok. Aš parašysiu raštelį vienam ponui, kuris tuo užsiima. Garantuosiu, kad esi patikimas klientas.
Taigi, Ksainis įsikūrė ir ėmė laukti.


Princas Akeilis subūrė savo kariuomenę ir dabar iš pilies balkono žvelgė į margą minią. Didžiąją jos dalį sudarė žmonės ir mišrūnai, kaip paniekinamai vienas sau vadino žmonių ir demonų sąjungos palikuonis. Garsiai šito, žinoma, sakyti nedrįso. Gal tik ištikimajai Akšinai prasitarė. Jei žodis išsprūstų viešai, būtų netekęs dalies savo karių. Būtų didelė netektis, nes demonai iš Karalystės sudarė labai nedidelę dalį. Tačiau dėl mišrūnų išvaizdos jų negalėjai atskirti. Tai sudarė įspūdį, kad jį palaiko didelė dalis demonų. Dar buvo keletas laisvųjų raganių ir burtininkų atskalūnų. Jų nedomino Karalystės politikos peripetijos. Jiems rūpėjo tik pinigai. O mokėjo Akeilis gerai. Šiaip jau burtininkai ir raganiai į Akeilį žiūrėjo įtariai. Jie nenorėjo veltis. Todėl kartais Akeilis pagalvodavo, kad galėjo geriau sutarti su žemesniaisiais ir jiems ką nors pažadėti. Juk pažadų galima ir netesėti.
Taigi, princas atsiduso ir rėžė kalbą:
- Mano mieli bendražygiai, broliai ir seserys! Šiandien išeiname į žygį. Karas bus žiaurus. Bet mūsų pusėje tiesa. Mano sesuo apgaule užgrobė sostą. Įkalino mūsų tėvą. Mes turime atstatyti tiesą ir tvarką. Ir mes tai padarysime. Tačiau kai kurie iš jūsų nesulauks mūsų pergalės. Bet jūsų auka nebus veltui! Jūsų vardai bus aukso raidėmis įrašyti mūsų Karalystės metraščiuose. Mes atsiimsime Karalystės sostą iš apsišaukėlės Akeilės. Mes tapsime tikraisiais Karalystės ir Žemės valdovais.
Ir taip toliau, ir panašiai. Būtų kalbėjęs dar ilgiau, jei šalia stovėjusi ragana Akšina nebūtų kumštelėjusi, kad gana. Pernelyg ilgos kalbos greitai pabosta, todėl nedidina kovingumo ir ryžto. Taigi, princas Akeilis baigė šūkiu:
- Į mūšį, mano broliai, mano ištikimieji pavaldiniai!
Kariai šaukė „valio“. Žmonės šaukė silpniau, demonai buvo entuziastiškesni. Raganiai ir burtininkai tylėjo. Jie turėjo savų tikslų, o ir jausmus rodyti nebuvo įprasta.
Princo Akeilio kariuomenę sudarė du tūkstančiai žmonių pėstininkų ir tūkstantis demonų bei mišrūnų pėstininkų, pusantro tūkstančio sunkiųjų raitininkų, kurie beveik visi buvo žmonės, ir pora šimtų žemesniųjų demonų. Žemesnieji demonai buvo silpnoji Akeilio vieta. Nekentė jų ne tik dėl prigimties, kaip dauguma kilmingųjų, bet ir už tai, kad aname kare palaikė seserį. Dar buvo du tūkstančiai pėsčių ir aštuoni šimtai raitų lankininkų. Be to, armija turėjo penkis juoduosius burtininkus ir net dvylika laisvųjų raganių. Tiek burtininkai, tiek raganiai buvo nepatikima publika. Jiems reikėjo daug mokėti. Labai daug… Visa laimė, kad aukso, sidabro ir brangiųjų akmenų Akeilis turėjo pakankamai.
Ilgai sprendė princas ir Temoro bei Eledi klausimą. Iš pradžių manė juos palikti pily. Tačiau negalėjo palikti tinkamos sargybos. Be to, jį trikdė nežinia kaip pabėgusi ragana. Jei išėjo, tai galėjo ir sugrįžti. O gal ir kalinius galėjo išsivesti. Paskui sumanė juos vestis drauge. Akeilis netgi turėjo porą demonų gaudyklių. Bet nenorėjo jų rodyti visiems kariams. Nežinia kaip sureaguotų demonai. Be to, nors Eledi buvo demoniškos prigimties, tačiau niekas nežinojo kaip ją gali paveikti ta dėžė. O kol kas, nors princas Akeilis ir buvo įsitikinęs savo pergale, bet norėjo turėti kozirį. Ir princesė Eledi turėjo būti sveika gyva. Taigi…
Galiausiai išeitį pasiūlė burtininkas Ičnajotas. Jis ir burtininkė Uinoma ant belaisvių uždėjo kiekvienas savo burtą. Tokį derinį atpainioti buvo sudėtinga. Nebent įsikištų koks dievas. Tačiau bendru visų sutarimu toks posūkis buvo neįmanomas. Jei būtų norėję, tai dievai jau būtų įsikišę.
Taigi, taip užburtus juos galima buvo palikti su nedidele sargyba. Nes Tšiagunas ir Eledi paprasčiausiai negalėjo išeiti iš savo kamerų.
Princas Akeilis piktai šypsojosi galvodamas apie tai, kad, net jam pralaimėjus, sesuo negalės išlaisvinti sau brangių… Ko? Demono ir dukters, kas ji bebūtų.
Kariuomenė pajudėjo. Princas Akeilis sėdo ant žirgo ir, apsuptas burtininkų, raganių bei karininkų, nuvedė savo ją link Sapnų pelkių. Tai buvo artimiausi Vartai į Karalystę. Be to, valdovų rūmai buvo būtent šalia šitų Vartų.
Sukorus maždaug pusę kelio, grįžo žvalgai ir pranešė stulbinančią naujieną. Kelią į Sapnų pelkes užtvėrė Ordino kariuomenė. Tebuvo apie pusę tūkstančio karių, tačiau tai – ypatingi kariai. O princas Akeilis visai nenorėjo pyktis su Ordinu.
- Na? – kreipėsi jis į šalia jojančius. – Ir ką tai reiškia?
- Daug ką, - atsiliepė Šivutas. – Ordinas šnipų turi visur. Gal pamatė judančią kariuomenę ir nusprendė pasiteirauti kur ir ko. Čia Ordino žemės.
- Arba ta… Kibirkštis. Ji pabėgo. Žinia, grįžo į Ordiną. Ar manot, kad toks akibrokštas pradžiugino Ordino vyresniąją? – paklausė Akšina.
- Kas dar?
- O gal jie sudarė sutartį su Akeile? – paklausė vienas jaunesniųjų karininkų.
- Ne! – griežtai pareiškė raganius Nitnaras. – Ordinas su niekuo jokių sutarčių nesudarinėja. Jie gali prie ko nors prisidėti, bet tik dėl savanaudiškų tikslų.
- Tai gal jie sustojo vidury ir laukia, kas daugiau pasiūlys? – viltingai paklausė princas Akeilis.
- Princesė Akeilė šiuo metu nieko negali pasiūlyti, - pasakė Šivutas.
- Bet gal jie nežino? – įsiterpė Akšina.
- Mano Valdove, - pasiūlė Šivutas, - gal mums pasukti pro kitus Vartus?
- Nitnarai, kiek laiko mes judėtume iki kitų Vartų?
- Su tokia kariuomene? Mažiausiai penkias paras. Kariai pavargs. Ypač žmonės. O tada dar reikės keliauti per Karalystę. Žmonės ir… kiti, vargu, ar galės ten įeiti.
Kurį laiką visi jojo tylėdami. Buvo aišku, kad su Ordinu teks susidurti. Vis gi princas Akeilis manė, kad susitarti pavyks. Palenkti į savo pusę – tai jau tikrai ne. Bet atsilyginti už pasitraukimą iš kelio… Galų gale atlyginti tai raudonplaukei žalą. Ir, žinoma, pažadėti didesnę veiksmų laisvę Ordinui, kai jis laimės. Juk visi žino, kad Ordinas savo gretose norėtų turėti ir demonų vaikų. O kodėl gi ne? Ko gero, ir Valdovui Akeiliui, ir jo įpėdiniams tai būtų naudinga. Galbūt kas nors iš demoniūkščių užims vyresniosios vietą… Tada Karalystė turėtų neribotą galią čia, Žemėje. Dalis juodųjų burtininkų seniai prijaučia jam. Tik visi nori žarijas žarstyti svetimomis rankomis.
- Žvalgai, mano Valdove, - nutraukė jo apmąstymus Piartas.
- Kas?
- Ordino kariūnai. Trys. Kaip visada.
- Gerai. Kviesk.
Šį kartą buvo dvi moterys ir vyras. Pirmoji jojo raudonplaukė Kibirkštis. Šį sykį ji vilkėjo pilną karinę aprangą. Prie šono kabėjo kalavijas, už nugaros lankas ir strėlinė, ant kaklo durklas. Dešinėje jojo pagyvenęs raganius niūriu randuotu veidu. Iš kairės – kažkokia bespalvė ragana. Tiesą sakant, aiškiai buvo matyti tik drabužiai ir ginklai. Veidas ir plaukai kažkokie išplauti. Ir gilios juodos akys. Net princui Akeiliui tapo nejauku.
- Tydoruna… - nejaukiai sušnabždėjo kažkas iš raganių.
Akeilis jau nebesuspėjo paklausti kas ji tokia.
- Sveikas gyvas, Akeili! – linksmai pasisveikino Kibirkštis. – Kaip laikaisi?
Princas tik galva linktelėjo. Neišdrįso net pataisyti, kad kreiptųsi su titulu.
- Esam Didžiosios Ragės ordino vyresniosios Žaižaros pasiuntiniai. Mane pažįsti. O čia – Suopis ir Tydoruna.
- Malonu. Ar turėčiau pristatyti savo svitą?
- Ne. Tuos šmėklas už tavo nugaros mes pažįstam. O tavo karininkai mūsų nedomina.
- Ką gi. Tai ką liepė perduoti sesuo Žaižara?
- Nevadink jos seserimi. Dar įsižeis… - nusivaipė Tydoruna. – Matant kaip elgiesi su savo kraujo asmenimis…
Akeilis, sukandęs dantis, nutylėjo. Žinia, galėjo atšauti, kad jie su savo giminaičiais elgiasi nė kiek ne geriau.
Tuo tarpu Kibirkštis kalbėjo:
- Didžiosios Ragės ordino vyresnioji Žaižara norės sužinoti, kur trauki su tokia didele kariuomene per Ordino žemes. Ir dar norės kompensacijos už tai, kad vieną jos pavaldinę buvai sulaikęs be pagrindo, nes Ordinas su tavim šiuo metu nekariauja. Nebent tas sulaikymas ir reikštų karo paskelbimą iš tavo pusės. Ir dar vyresnioji tikisi kompensacijos už leidimą praeiti su šita kariuomene per Ordino žemes. Man nieko nesakyk, aš tik perdaviau ką liepė. Aš liksiu su tavim, o tiedu grįš į stovyklą pranešti, kad atvyksti.
Abu raganiai apsisuko ir šuoliais nulėkė atgal. Kibirkštis gi be ceremonijų įsispraudė tarp Akeilio ir Akšinos.
- Tai kaip pabėgai? – galiausiai paklausė Akeilis.
- Taip aš tau ir pasakysiu! – linksmai atšovė. – Tai buvo staigmena. Ir šiaip… Tavęs, manau, laukia dar kelios.
- Kokios?
- Jei pasakysiu, juk nebus staigmena?
Jie jau pakilo ant kalvelės, nuo kurios atsivėrė įdomus vaizdas.
Kalvos papėdėje stovėjo didelė palapinė. Sprendžiant iš dydžio, puošnumo ir sargybinių skaičiaus joje buvo apsistojusi vyresnioji. Toliau plytėjo Sapnų pelkės, apjuostos glaudžia raudonų apsiaustų grandine. Pro čia galima tik bandyti prasiveržti. Praeiti nepastebėtam… Pro raganius?
- Karui ruošiatės? – pasiteiravo Akeilis.
- Taip. Su tavimi. Ar su pelke.
- Geriau su pelke, - nusišypsojo Akeilis.
- Mums tas pat, - abejingai gūžtelėjo pečiais Kibirkštis.
- Mano kariuomenė didesnė.
- Ką gali žinoti…
Princas pasisuko į Piartą:
- Jūs liekat ant kalvos. Su manimi joja Ičnajotas, Nitnaras, du karininkai, Akšina ir keturi asmens sargybiniai.
Būrelis žingine patraukė link palapinės. Juos pasitiko Tydoruna. Žemu šnypščiančiu balsu paliepė:
- Tie, kas eis į palapinę, ginklus palieka čia.
Akeilis nebandė prieštarauti. Apsauginius paliko prie palapinės.
- Sveikas atvykęs, prince Akeili.
Žaižara sėdėjo prie ugniakuro ir žiūrinėjo kažkokius popierius. Ji neatsistojo, nenusilenkė, nors šiaip pasisveikino lyg ir tinkamai.
- Sveika gyva, ponia Žaižara.
- Sėskit.
Du raganiai atnešė svečiams pagalvėles ir išėjo.
- Gali eiti ir tu, - mostelėjo Kibirkščiai.
Taigi, Žaižara su svečiais liko viena.
- Nebijai, kad paimsim tave įkaite? – nustebo Akeilis.
- Net gi tu nesi toks kvailas, kad taip susipyktum su Ordinu.
- Ačiū už gerą nuomonę, - nusivaipė princas.
- Ne tokia jau ji ir gera.