Romanas 15.

Duris atidarė apkūni pagyvenusi ponia. Gal net ne pagyvenusi, o gyvenimo kiek
„sudėvėta“.
- Užeik, užeik, mažute. Atostogauji? Pavėlavai namučius susirasti?
Jos sutarė dėl kainos. Tik šeimininkė niekaip nesutiko nuomoti kambariuką vienai
nakčiai, mat jai neapsimokėjo. Ainė jautė, kad ji smarkiai permoka, bet nesiginčijo. Koks
skirtumas - norėjosi tik greitai lįst į dušą ir paskiau tyliai susisukt lovos kamputyje. Ir įkraut
telefoną - šis velnio civilizacijos išmislas buvo reikalingas.
- Gal vakarieniautum? Susibaigus, matau, mažute. Už lyšną euriuką aš greit kokį kiaušinį
prakepsiu. Su naminiu pomidoriuku, juoda duonele. Čierkutės nenorėsi?
Šeimininkė, akivaizdu, buvo kiek godi tam „lyšnam“ euriukui, bet tuo pačiu ta keista jos
šneka ramino, net guodė. Godumas stebėtinai derėjo su nuoširdumu.
Ainė pajuto, kokia ji alkana. Alkana ir pavargusi. Ji sutiko pavakarieniauti.
- Tai tu kurkis, kurkis patogiau, - kalbėjo apkūnioji ponia, aprodydama nediduką
kambariuką palėpėje, - o po to apačion į virtuvę ateisi. Aš čia lėkščių nenešiu, rankos nedrūtos,
virpa man jos, nelabosios.
Šiltas vanduo nepadėjo atsipalaiduoti. Moteris dar bandė atsigauti kontrastinio dušo
pagalba, bet ledinis vanduo tik kėlė dar didesnį stresą ir drebulį. Gana šiandien tų kontrastų,
kūnas jų nebepriėmė.
Ainė paliko telefoną krautis savo kambarėlyje. Visą tą laiką jis atkakliai tylėjo. Nulipo
žemyn pas šeimininkę, į virtuvę.
- Ne per anksti, ponia?
- Žinai, o tu vadink mane Regina. Karaliene, - nusijuokė, - kažkada norėjau pavadint
savo namus „Reginos vasaros rezidencija“, bet kad žinai, gyvenimas kitaip sudėliojo.
Pasijuokė ten debesyse iš manęs.
Jautėsi, kad ponia Regina buvo seniai su kuo bebendravus, ištroškusi kalbos ir
pašnekovų. Matyt, nebuvo populiari jos „rezidencija“.
Ji patiekė paprastutę ūkišką kiaušinienę, papjaustė kelis pomidorus, duonos. Tiek tų
vaišių. Jau po kelių kąsnių Ainė pajuto, kad kiaušinienė stringa skersai gerklės. Ji pasisotino.
Ne, viskas buvo skanu, bet neatslūgusi įtampa vėl ėmė viršų.
- Oi, matau, reik tau čierkutės. Reik, po biesais. Aš tau sedulinės lašą, naminės? Gerai? -
šeimininkė pakilo ir nelaukus atsakymo, ant stalo pastatė du stikliukus.
Naminė trauktinė buvo stipri. Labai stipri. Karštis nuslinko stemple žemyn, iki pat
skrandžio, rodos ugnimi nuplikydamas jautrią gleivinę. Ainė tylėdama pabaigė kiaušinienę.
Staiga apėmė toks begalinis silpnumas, atimantis rankas ir kojas, svaiginantis galvą, bet
netikėtai skaidrinantis mintis.
Vos vilkdama kojas, moteris užlipo į savo kambarėlį. Lyg senas maišas, krito lovon.
Kraunamame telefone buvo vienintelė žinutė, Šarūnės atsiųsta šypsenėlė. Kiek padelsusi,
paskambino draugei. Pradžioj bandydama tik aptakiai, bet pokalbio eigoj atsivėrusi, Ainė
papasakojo visą šios dienos istoriją. Dienos? Atrodė, kad nuo ryto autobusų stoty praėjo visa
amžinybė, tiek visko įvyko ir taip dramatiškai apsivertė auštyn kojom.
- Kas, Šarūne, su manimi ne taip? Lyg raupsuotoji kokia. Kodėl, kodėl aš visuomet
paliekama? Nuo vaikystės mėtoma kaip karšta bulvė. Visą gyvenimą, o dabar ir vėl.
- Baik, Aine, baik. Iš tavo pasakojimo nė sekundei nepatikėsiu, kad Kastis tave taip ėmė
ir paliko. Nė akimirkai, žinok, netikiu. Ar buvo nors kokia užuomina, nors mažiausias
įtarimas? Netikrumo jausmas? A?
- Mmm. Na ne, nieko, - Ainė neryžtingai myktelėjo, - viskas taip gražu buvo. Kaip net
nebūna.
- Čia kažkas nutiko. Kažkas labai netikėto. Taip, turbūt dramatiško. Gal tėčiui kas nors
staiga? O gal mamai? Sakei, galerijoj šviesa palikta?
- O gal ji ten visuomet paliekama?
- Nujau, taip ir paliekama. Dėl ko? O gal Kasčiui kas nutiko? Na maža kas, juk su
mašina, - bandė racionaliai mąstyti draugė, apsvarstydama tikėtinus ir netikėčiausius variantus.
- Tu neramink manęs čia be reikalo.
- Ką be reikalo, aš realiai dabar svarstau, dėlioju kas nutikt galėjo. Gal tikrai jis ligonis?
Gal koks diabetikas? Gal komoj, paskambint negali. O gal tikrai psichika? Ar staiga kas su
galva. Tu nepradėk viską sau versti ir kaltinti.
- Na, nežinau. Kad čia pirmas kartas būtų. Bet amžiais gi, pastoviai su manim taip, -
Ainė susirietė, lyg norėdama grįžt į saugią embriono pozą. Įsčiose.
- Viskas, nepanikuoji, - Šarūnė jau griežtai, net pakeltu balsu ramino Ainę, - čia tau ne
filmas, kad jį ateiviai pagrobtų ar mafija. Na, nebent jis ten kokiai priešiškai šaliai programas
kūrė. Juokauju, žinoma.
- Gerai, Šarūne, baigiam. Neturiu aš jėgų daugiau.
- Gerai, baigiam. Tu tik nesugalvok ryt išlėkt namo, luktelk. Visvien sumokėjai už
kamabarį. Ir laikyk mane žinioj. Mąstysim kartu.
Dar panaršė telefone. Kastis buvo neprisijungęs.
Taip ir gulėjo - susisukus į kamuoliuką, nejudėdama. Jau nebegalvojo nei apie Kastį, nei
apie save. Norėjosi visai užsikloti, su galva. Dingti. Užmigti ir rytą nubudus suprasti, kad visa
tai buvo tik baisus sapnas.
Miegas neėmė.
Ji tikrai palindo po antklode ir iki viršaus užsiklojo. Palindo su visais drabužiais, tarsi
būtų pasiruošusi esant pirmai komandai kur nor lėkt.
Nesekė, kiek laiko taip pragulėjo. Miego taip ir nesulaukė. Ainė atsikėlė ir tyliai,
bandydama neprikelt šeimininkės, ant pirštų galų nusileido į apačią. Atsargumas buvo
bereikalingas, svetainėje dar šoko įvairiaspalvės televizoriaus ekrano šviesos. Matyt nemiegojo
ir Regina.
- Ir kurgi dabar, mažute, susiruošei?
- Prie jūros. Dar nebuvau, - vietoj sugalvojo atsakymą moteris.
- Kokia dar jūra, ten juoda naktis, dar kojas išsisukysi kopose.
- Aš atsargiai, telefonu pasišviesiu.
Gatvelėje nebuvo nė gyvos dvasios. Ošė jūra. Ji buvo visai čia pat, vos už kelių pušų ir
kopų. Tas lygus, monotoniškai banguojantis ošimas buvo kažkoks baugus ir kartu kviečiantis.
Dienos šurmuly jo nesigirdėjo, o dabar jūra atsigavo ir uždainavo savo naktinę dainą.
Ainė nesvarstydama nuėjo paskui tą garsą. Link kopų, link tų nerimstančių bangų. Per
menką pušynėlį iki pat smėlio ribos takas buvo apšviestas, o toliau galima buvo pasikliauti tik
mėnulio šviesa. Šis atsargus dangaus žibintas nebeturėjo kur slėptis juodai giedrame vasaros
danguje ir blyškiai nušvietė kelią per kopas. Akys apsiprato su tamsa ir moteris atsargiai
žingsniavo pirmyn, link vis stiprėjančio ošimo. Dėl visa pikta ištiesusi pirmyn rankas.
Netrukus nusileido į paplūdimį. Turbūt, nes galėjo tik spėti pagal lygų pagrindą po
kojomis ir bangų alsavimą. Vis stiprėjantį ir lyg norintį užlieti, pagrobti, pražudyti moterį.
Tamsoje.
Ainė nejučiom porą žingsnių atsitraukė. Atsisėdo ant šlapio smėlio - matyt neseniai čia
būta bangų.
Užsimerkė. Atsimerkė. Tamsa buvo tokia juoda, kad nebuvo jokio skirtumo. Blyški
mėnulio nuograuža matyt pasislėpė už su diena pabėgt nesuspėjusio debesiuko. Tik lygus
ošimas priešais, beveik prie pat kojų. Raminantis? Bauginantis? Grasinantis.
Greitai atsistojusi, kiek galėdama greičiau, moteris pasuko atgal. Suėmė tokia
nepaaiškinama, gaivališka baimė, lyg būtų bejėgis pirmykštis žmogus nepaaiškinamoje
laukinėje gamtoje. Rodos oro pritrūko. Žilvičių šakos braukė per veidą, akis, moteris klupo
smėlyje, bet tiesiog paniškai bėgo į šviesą. Ten, į miestą, kur tikėjosi nors menko saugumo.
Name pas Reginą dar degė šviesa. Duris rado atrakintas.
- Na va, parėjai. Tai ir gulsim, tai ir ramu. O tai žinai, aš už nuomininkus atsakinga, -
nusijuokė šeimininkė ir, sunkiai atsikėlusi, nunešė savo stambų kūną užrakinti verandos durų.
- Jūra baisi, - kažkodėl pasakė Ainė.
- Naktis, mažute, naktis. Arbatėlės gal?
Ainė atsisakė ir užlipo pas save. Turėjo vandens.
Atsigulė nusirengusi. Ir užmigo, iškart užmigo. Sapnavo ant jos griūvančią jūrą. Vanduo
krito su trenksmu, bangos virto ant pečių, galvos, drebindamos tylą - lyg dūžtantis stiklas. Ainė
gūžėsi, slėpėsi, bet tas garsas jos nepaliko. Nubudo besidaužančia širdim, tvinksinčiu tašku
galvoje. Gerklę smaugė dusulys.
Daugiau nebeužmigo. Švito.
Vos atsigavus nuo sapno, moteris griebė telefoną - į realybę sugrįžo tuoj pat. Ekrane
nieko naujo nepamatė, jokių skambučių, žinučių. Kastis neprisijungęs. Minutę padelsus,
paskambino - abonentas buvo nepasiekiamas.
Keltis nenorėjo. Mintys aiškesnės netapo, jos vangiai vartėsi, stumtelėdamos viena kitą,
nerangiai bandydamos išlįst į viršų bet vėl paskęsdamos pilkame rūke.
Ainė visiškai nežinojo, ką jai daryti, kur eiti. Ko imtis.
Pirmame aukšte žvangėjo indai, ūžė kaitinamas arbatinukas. Ponia Regina nesivargino
saugoti svečių ramybės. O gal ir tos „virpančios“ rankos neleido tyliai ruoštis.
Pakvipo kava.
Ainė pasirąžė, atsisėdo lovoje. Stipriai patrynė kaktą, žandus. Gurkštelėjo vandens.
Mintys po truputį skaidrėjo, tarsi norėdamos materializuotis, bandė įgauti plano pavidalą.
Moteris nusileido į virtuvę. Šeimininkė, pati jau papusryčiavusi, puolė siūlyti
nuomininkei kavos, pusryčių. Kavos Ainė išgėrė.
Ji jau žinojo, ką darys. Tarsi siutas kažkoks ją apėmė, pyktis.
Ainė važiuos namo. Nieko neieškos, nelauks, neskambins. Eis į autobusų stotį ir pirmu
autobusu grįš į Kauną.
Kas ji tam vyrui, kad pultų ieškoti? Miške palikta net mėnesio nebendravusi pažįstama?
Gražiom svajonėm patikėjusi kvailelė? Ir kur ieškoti, galų gale? Į darbą dar paskambint? Juk
turi jis tėvus. Tegu jie ir rūpinasi.
Greitai susikrovė kuprinę, padėkojo Reginai ir, patikinus šeimininkę kad negrįš, skubiu
žingsniu paliko namus.
Kuo labiau tolo nuo Reginos „rezidencijos“, tuo mažiau ryžto ir pykčio buvo Ainės
eisenoje. Žingsnis lėtėjo ir ties posūkiu į gatvelę, kurioje Kasčio mama turėjo galeriją, moteris
stabtelėjo ir neryžtingai pasuko link meno dirbinių parduotuvėlės. „Tik žvilgtelsiu, juk visvien
išvažiuoju“, - gilumoj, tarsi pasiteisinimas, sukirbėjo nedrąsi viltis.
Deja, galeriją ji rado uždarytą. Kaip ir vakar, viduje degė šviesa.
Priėjusi Vytauto gatvę, Ainė dvejodama sustojo. Taip, ji eina į autobusų stotį, ir tik ten.
Bet... Kasčio bute liko keli jos daiktai. O jeigu jis ten. O gal? Ir vėl pradėjo dygti mažutė
viltis. Moteris pasuko link daugiabučių kvartalo.
Durų niekas neatidarė.