liepsnom

kam seną skrynią klaidų atsivožėm -
draudė žodį. skandino viltis,
griovė simbolius, perdažė kryžius,
kam ir vėl sunaikinom jautrius
pranašautojus, kviečiančius šventę
kam ir vėl nuslopinom garsus,
kad tyla netikra susikauptų.
žodis pats turi rasti raides
ir su jom šokio naktį surengti.
o kitaip - jo visi pasiges
ir nebus net prasmės išgyventi.
jau sustokim - draudimų lietum
savo norus isteriškai prausti.
viskas buvo ir visko dar bus:
meilė žodžiuos, tikėjimo šventės.