Elegantiškai senstant

banalumu pasirausvinus skruostus
šluostės išbrinkusius vokus
sentimentais sudrėkusia nosine --

lėtindama laiką
palydėdavo
kitų saulėlydžius
atsispindinčius
svetimuose languose
  vis laukdama savo

manė
girdinti muziką
…tai tik vėjas
iššnabždantis
kažkada buvusią pasaką
kurios likučius ji iškeitė
atgyvenusių sendaikčių parduotuvėje
[savo atitarnavę]
už klaikią ramybę
ir bunkantį žvilgsnį
... juk niekas nesiūlė daugiau

žvelgdama
iš aukštų
sielos langų
į išbūto miesto griuvėsius
vėl pasilikdavo ten
iki rytojaus
nenorint