Romanas 13.

Jeigu piliakalnio dalis buvo tvarkingai nušienauta, tai pati kalno viršūnė mėgavosi savo
natūraliu grožiu. Ir kvepėjo, svaiginančiai kvepėjo - stebuklingą eterį skleidė raudonėlis. Pats
jo žydėjimas. Kaip seniai, neatmenamai seniai Ainė matė tiek pat daug šių kvapnių vaistingų
žiedų. Tuomet, kai su močiute eidavo į laukus. O paskiau žiemą gerdavo arbatą. Ji
nesusilaikius nuskynė vieną žiedyną, kitą. Nejučiom visą puokštę.
Kastis, išsitiesęs ant geltonų ožragių ir rausvų dobilų kilimo, tyliai stebėjo moterį. Ir
dangų.
Prisėdo ir Ainė. Prie pat, visai, visai arti. Virpulys nubėgo nugara - toks pats žaibas,
smelkiantis iki pat uodegikaulio, tik šimtąkart stipresnis. Moteris suspaudė Kasčiui ranką,
nevalingai ar norom perduodama tą jaudulį. Jis pajuto, suprato. Švelniai paėmęs už liemens,
prisitraukė Ainę dar arčiau. Pas save.
Ribos dingo. Skrydis į begalybę, kur jau niekur nebeatsiremsi, kur atlyžta, dingsta
varžantis nerimas, mintys ištirpsta. Ir kūnai, pasiekę aukščiausią skrydžio tašką, laisvu kryčiu
sminga prarajon.
Tik dangus ir išmintas raudonėlių rausvumas.
Ainė sunkiai kvėpavo. Kastis ją dar tvirtai laikė glėby.
- Mes įžūlūs?
- Be ribų juk. Nebūna teisingų gyvenimų, - Ainė atlošė galvą ir įsistebeilijo į dangų. Vis
tokie patys balti debesėliai ramiai slinko, numesdami nediduką šešėlį. Vis taip pat.
Jie taip vieni ir liko.
Pakilo. Kastis surinko išsibarsčiusią ir Ainės pamirštą puokštę.
- Vietoj lelijų. Nors, pati juk ir prisiskynei, - įteikdamas pabučiavo į kaktą. Kur galėtų
būti lelijų vainikas.
Grįždami į Kauną, dar sustojo pavakarieniauti - menka puota prie ežero jau ir pasimiršo.
Saulė suko vakarop.
- Aš, tave nuvežęs, grįšiu namo. Nepyksi?
- Jei taip reikia. Tik kelias ilgas. Pavargsi.
- Taip reikia. Aš pas tėtį. Jam nedaug liko.
- Suprantu. Mėginu suprast, - pasitaisė. Ji vėl prisiminė močiutę. Tada nespėjo
atsisveikinti. Akmuo iki šiol nenuritintas.
Namus pasiekė vos sutemus. Nesinorėjo degt šviesos. Prieblanda atrodė sauganti,
apgaubianti ramybe ir koncentruojanti. Ta erdvė, kuri neleis pamesti per dieną sukauptų
jausmų ir minčių. Dar tokių išbarstytų ir sunkiai paaiškinamų.
Ainė susirado į tolimą lentyną užkištą žvakę. Retai ją apnikdavo romantinė nuotaika, o
šįkart taip.
Teko pripažinti, kad diena buvo keista. Tikrai nesuplanuota, iš anksto nesurikiuota. Kaip
Ainė ir deklaruodavo. Sutikta ir priimta visa in corpore. Šį kartą labiau drąsiai, nei visad.
Ne, jos negąsdino tas spontaniškas fizinis artumas raudonėliuose. Tai tik kūnai. Baugino
tai, kad Kastis traukė kaip asmenybė. Žmogus. Ainė norėjo jį ne tik liest. Rūpėjo klausyt ir
ušgirst, sužinot ir pajust kuo vyriškis gyveno. Tai buvo netikėta, per daug greita. Moteris
nežinojo, ar tikrai buvo pasiruošusi priimti naują žmogų į savo gyvenimą. Galų gale - ar tas
žmogus pasiryžęs įžengt į jos erdvę. Gal tai tik iliuzija, fantazijomis pamaitintas troškimas.
Niekuo nepagrįstas artumo ilgesys.
Ainė pasileido Edo Sheerano dainų įrašą. Jo optmistinė melancholija tiko kaip niekad.
Pagalvojus, nuėjo į dušą. Reikėjo tos stiprios vandens srovės - tarsi perkrovimo. Grįžo jau
susisupus į storą chalatą - ir šiltą vasaros vakarą krėtė lengvas drebuliukas. Jau ruošėsi kaip ir
kasvakar paskambinti Šarūnei, savo „sąžinės balsui“, bet taip ir nepaėmė į rankas telefono.
Šįvakar ji pati norėjo rikiuoti savo mintis, be skambių pareiškimų ir teisinimosi.
Ir prieš ką teisintis? Tik prieš save. Kita vertus, juk bepigu kabalioti tarsi lapeliui ant
šakos ir laukti, kur tave nupūs. Bepigu, kai esi viena.
Kai Ainė gyveno su draugu, juk irgi buvo tik pati sau. Bent jau paskutinius mėnesius.
Metus. O dabar juto, kad Kastis po truputį veržiasi į moters pasaulį. Ardo jos nusibrėžtą saugų
ratą. Tariamai saugų, o iš tiesų tokį nusibodusį. Tas netikėtai atsiradęs jausmų proveržis
jaudino ir baugino. O ką, ką ji gali? Sukurti programai gerą kodą, kad be klaidų veiktų ir būtų
nernulaužiamas?
Ainė darys kaip visad - paleis savieigai. Ir pasitiks. Viską - Kastį, naujus jausmus.
Baimę. Nežinomybę. Bus tas besiblaškantis vėjyje lapelis. Smalsus, su nekantrumu laukiantis
kiekvienos naujos dienos.
Tylią muziką ir nebeskubančią ramybę staiga pertraukė nelauktas telefono pyptelėjimas.
„Šarūnė“, - pirma, kas toptelėjo. Bet ne, žinutė buvo nuo Kasčio. Du žodžiai - „Aš namie“.
Kokie dideli tie du žodžiai! Talpūs, tarsi romano skirsnis. Jie aprėpė rūpestį, artumą,
pasitikėjimą. Ar kažką daugiau?
Ką su visuo tuo daryti?
Ainė išsiuntė atsakymą: „Ačiū“.
Tą savaitgalį Ainė važiavo į Palangą. Autobusu. Po ilgų ir linksmų derybų visgi
išsireikalavo, kad atvyks savarankiškai. Kastis veržėsi atvažuoti ją paimti, bet logika nugalėjo.
Ainei patiko važinėti autobusais. Gal todėl moteris ir nevairavo. Net teisių neturėjo.
Visad sakė - bus reikalas, išsilaikys.
Kur nors vykstant autobusu, galima buvo stebėti. Stebėti pakeleivius - tokius įdomius,
skirtingus. Kartais keistus. Stebėti vaizdą pro langą arba vairuotoją. Galima buvo užsimerkus
klausytis muzikos arba audioknygos. Arba nieko. Miegoti. Nevairuodama pati, Ainė jautėsi
daug laisvesnė.
Kastis jau laukė autobusų stoty. Aplink viskas kunkuliavo - jauni, vyresni, kas su
lagaminais, krepšiais, kas tik su lengvutėm rankinėm - įvairiom kryptim šmėkščiojo, keldami
šurmulį ir lengvą erzelį. Savaitgalis.
Kastis paėmė iš Ainės kuprinę ir nunešė mašinos link.
- Matai, kaip punktualiai autobusai važiuoja! Minutė į minutę, - pastebėjo vyriškis.
- Tiksliai paskaičiuota. Autobusams turbūt lengviau, nei mums. Viską numatyt, -
nusijuokė Ainė ir pabandė atsiimti savo kuprinę.
- Na leisk gi paasistuot. Bent savo gimtam mieste. Juk tu svečias, - jie juokais niekaip
nepasidalino kuprine ir kvatodami pro žmones brovėsi link automobilio.
- Be reikalo tu su mašina, - nusistebėjo moteris, - ar tu turi sumanymų ne Palangoje?
- Aš visad turiu sumanymų ne Palangoje, - paslaptingai šyptelėjo vyras ir linksmai
pažiūrėjo į Aine, - bet šįkart viskas paprasčiau. Mano namai tikrai toli nuo autobusų stoties.
Kastis užtikrintai šmirinėjo painiomis vienpusio eismo gatvelėmis ir netrukus jie
privažiavo nenatūraliai „auksinisais“ kupolais tviskančią stačiatikių cerkvę ir šalia esančius
daugiabučius.
- Kažkoks spuogas čia ta bažnyčia, - pastebėjo moteris.
- Cerkvė. Pripratom, pradžioj irgi akį rėžė tarp tų blokų.
- Tu čia gyveni?
- Kaip matai. Anksčiau nuomavo tėvai, dabar jau mano butukas. Tik jūra toli, jaukumo to
palangiško nesijaučia. Miestas ir miestas.
- Tai ir poilsiautojų gal mažiau?
- Pilna jų visur. Palanga.
Butas buvo tikrai tik butukas - nedidukas kambarys ir jau visai mažutė virtuvė. Bet jis
taip derėjo prie Kasčio. Ar vyras prie jo. Rodos, buvo viskas, kas būtina, bet ir nieko
nereikalingo - jokių moteriškų vazelių, nuotraukyčių, ant stalinių šviestuvų prikabinėtų kokių
nors molinių varpelių ar papuošalų.
- O, kokia tvarkinga vyriška buitis. Kaip pas mane, - nusijuokė moteris, - net dagys ant
palangės toks pat. Vienas.
- Ai, tas dagys su istorija. Prastas aš gėlininkas, bet šis kažkaip gyvena. Gal kad močiutė
taip prisakė.
Ainei perbėgo šiurpuliukas - močiutės gėlė, ir čia. Sutapimai ir panašumai ją gąsdino.
Kaip nepaaiškinama mistika, kuri ir kvietė eiti pirmyn, ir tarsi perspėdama stabdė.
- Gal kavos? Ar greit ką užkąst sugalvot? Kiaušinienę ar makaronų?
- Vis dar studentiškai? - pasišaipė.
- Kaip išeina. Kartais kuriu šedevrus. Nori? Pabandysim vakare kokį kulinarinį stebuklą?
- Galim ir pabandyt, - nutaisius rūškaną miną ir tikrai netrykšdama entuziazmu, sutiko
moteris, - bet galim ir nebandyt.
- Supratau, pasitaisau - eisim į miestą. Nepyk, kad neparuošiau programos, - su šypsena
teisinosi Kastis, - norėjau tau palikti veiksmų laisvę.
- Na kokią dar laisvę, tiek aš tą Palangą ir tepažįstu. Vaikystėje tik kartą buvau. Tiesą
sakant, ji manęs niekad netraukė, nepyk. Mane visad erzino ta „pareiga“ vasarą būtinai važiuot
į Palangą. Mes su Šarūne kelis kartus pavasarį esam buvusios. Ir tiek.
- Gerai. Tada vešiu kur norėsiu. Ir ne į miestą, jau žinau. Važiuosim žiūrėt dievybių. Ir
man bus pirmas kartas, dar nebuvęs.
- Dievybės, tai dievybės. Tinka, - norėjo pridurti „su tavim visur tinka“, bet susilaikė. Dar
susilaikė.
Kiek išsukę į šoną, labiau į centrą, jie sustojo prie nedidukės parduotuvėlės. Gal net
greičiau tai buvo kukli meno galerija. Užėjo abudu.
- Luktelk minutę, aš tuoj. Mamai perduosiu keletą dokumentų. Kvietimai į parodą
Kretingoje, dar šis tas.