Atrakcionas „Siaubo kambarys“

Šviesus prekybos centro tarnybinis koridorius visiškai užgožė tolumoje likusį parduotuvių ir maisto zonos triukšmą. Prie tualetų rodyklės, tiesiai lygioje pilkoje sienoje, glūdėjo durys su vos pastebimu užrašu: „Atrakcionas: Siaubo kambarys“. Šalia įmontuotame ekrane (skaneryje) degė užrašas: „Bilietas – 20 eurų“. Šviesus, savimi pasitikintis trisdešimt penkerių metų vyriškis nerūpestingai priglaudė telefoną prie skaitytuvo. Pasigirdo trumpas pyptelėjimas, magnetinė spyna spragtelėjo, ir vyras, paslapčiomis susikaupęs pašaipiai šypsenai, žengė į vidų.
Už slenksčio jo laukė tik lipni tamsa ir šaltis. Telefonu pasišviesdamas kelią, jis atstūmė sunkias duris, kurios garsiai užsitrenkė jam už nugaros, o automatinis užraktas akimirksniu užsirakino. Plikos lemputės apšviesto kambario centre stovėjo medinis stalas. Už jo sėdėjo „Monstras“ su kraupia gumine kauke ir, nuleidęs galvą, kažką vangiai rašė ant sulankstyto popieriaus lapo.
– Ir tai viskas? Jūs rimtai? – nusivylęs paklausė vyras, susikryžiavęs rankas ant krūtinės. – Aš sumokėjau dvidešimt eurų už tai, kad žiūrėčiau, kaip žmogus guminėje kaukėje pildo ataskaitą? Aš, tarp kitko, mokytojas! Mano mokiniai prie lentos gąsdina dešimt kartų stipriau. Reikalauju grąžinti pinigus!
Monstras ramiai padėjo rašiklį ir prabilo sausu balsu:
– Pinigai negrąžinami. Taisyklės tokios: išėjimo durys neatsidarys, kol neatsisėsite į mano vietą. Jūs galėsite išeiti tik tada, kai ateis kitas lankytojas ir įtikinsite jį atsisėsti vietoj jūsų.
Vyras sustingo, o pašaipą jo veide greitai pakeitė lipni, šalta baimė. Jis pribėgo prie durų, pradėjo įsiutęs kumščiais į jas belstis, tačiau jos buvo užrakintos aklinai.
– Jūs... jūs juokaujate? – neužtikrintai prabilo vyras. – Čia atrakciono dalis? Kiek laiko jūs jau čia sėdite?
– Koks jums skirtumas? – gūžtelėjo pečiais Monstras. – Aš duosiu jums kaukę, jūs ją užsidėsite. Kai užimsite mano vietą, aš galėsiu išeiti. O jūs lauksite kito kliento. Sėskite, nestabdykite eilės.
– Palaukite... – vyro balsas pradėjo drebėti. – O kokios garantijos, kad jei aš atsisėsiu į jūsų vietą, aš apskritai iš čia išeisiu? O kas, jei niekas daugiau neįeis?!
– Jokių garantijų. Juk Jūs patys čia atėjote ir patys sumokėjote. Nesukite man galvos.
– Bet aš... aš juk! Aš nemoku gąsdinti! Kaip aš priversiu ką nors atsisėsti į šitą prakeiktą kėdę?!
Monstras pakilo iš už stalo.
– Čia jau jūsų reikalas. Įjunkite kūrybinį mąstymą. Prisitaikykite prie auditorijos.
– Aš... – vyras sunkiai nurijo seilę, prabildamas vos girdimai. – Aš bijau, kad man nieko neišeis.
– Na, juk dėl to čia ir atėjote. Kad bijotumėte, – atsakė Monstras. Jis pasilenkė ir iš po stalo ištraukė kitą, dar senesnę kaukę. – Štai, pasimatuokite. Po stalu yra traškučių ir vandens. Ir svarbiausia: kai kas nors įeis, nebėkite iškart prie durų, nes mechanizmas užstrigs ir liksite čia dviese amžinai.
Monstras apsisuko ir ramiai išėjo pro atsivėrusias duris, kurios už jo su tyliu dūzgimu vėl užsidarė. Vyras liko visiškai vienas. Pasidavęs nežiniai, jis lėtai atsisėdo į kėdę ir užsidėjo kaukę. Sunkaus kvėpavimo garsas aidėjo gumos viduje. Jis pasiekė po stalu gulintį traškučių pakelį, pasišvietė telefonu ir pamatė galiojimo datą: „Geriausias iki: 2021-10-12“ – jie buvo pasibaigę prieš penkerius metus.
Staiga sunkus užraktas spraktelėjo, ir durys šiek tiek atsivėrė. Ant slenksčio pasirodė keturiolikos metų mergaitė, smalsiai žvelgianti į vidų. Vyras greitai išsitiesė ir pro kaukę mėgino prabilti kuo draugiškesniu balsu:
– Laba diena! Įeikite, prašau. Atsisėskite į mano vietą...
Mergaitė pažvelgė į jį su nepasitikėjimu, žengė žingsnį atgal ir patraukė pečiais:
– Atsiprašau... Bet koridoriuje ką tik sutikau kitą monstrą. Jis sakė, kad jokiu būdu nesėsčiau į jūsų vietą, nes kitaip durys neatsidarys.
– Palauk! Sustok! – sušuko vyras, bet……….
Mergaitė pradingo tamsiame koridoriuje, durys su sunkiu metaliniu garsu užsitrenkė, o užraktas vėl spragtelėjo. Vyras liko sėdėti tamsiame kambaryje, visiškoje tyloje, laikydamas rankose seniai pasibaigusio galiojimo traškučių pakelį.