Sugrįžimas. Paskutinis mūšis - 3

Iki pilies liko visai nedaug. Ir keliautojai atsipalaidavo. Tą akimirką ant kalvos pasirodė raitelių būrelis.
- Ar ten taviškiai? – viltingai Kibirkšties paklausė Suairo.
- Juk matai, kad ne! – atšovė mergina. – Man rodos, jie labiau panašūs į taviškius.
- Šito ir bijojau… - burbtelėjo Tšiagunas. – Čia neturėtų būti nieko. Kariuomenę aš dar suprantu. Jie, ko gero, traukia padėti Valdovei Akeilei. Tačiau šitų čia neturėtų būti.
- Ką darysim? – ramiai paklausė Kibirkštis.
- Teoriškai, tu gali joti sau. Mes tik bendrakeleiviai. Tu nežinai, kas mes tokie, kur keliaujam ir ko.
- Na, teorijos manęs niekad neguodė. O praktiškai?
- Praktiškai, - išsiviepė Suairo, - tavęs nepaleis. Jie gi nežino, kad tu nekalta ir…
- Kad tave energetinės dėlės suėstų! – staiga tyliai nusikeikė Tšiagunas. – Ten gi princas Akeilis!
- Mus puls? – ramiai paklausė Eledi.
- Tai jau tikrai, dukrele. Dabar ir aš jį pažinau. Matai, štai tas ant širmo žirgo yra tikras tavo dėdė ir mirtinas tavo motinos priešas – tikras jos brolis dvynys, princas Akeilis.
- O kodėl dėdė?..
- Nėr kada, vaikeli. Bet šiaip čia svarbiausia valdžia ir turtai.
- Ir atmink, mergele, - pridėjo Kibirkštis, - visada viskas būna dėl valdžios ir turto.
Jie stovėjo lygioje vietoje. Slėptis nebuvo kur. Bėgti beprasmiška. Kautis beviltiška. Visgi Suairo pasakė:
- Eledi, į žydraplaukius šaudyti beprasmiška. Šaudyk į žmones. Žydraplaukių mes nenužudysim. Bet kalavijais ir durklais kautis įmanoma.
Princo Akeilio būrelis lėtai artėjo. Tai buvo trys laisvieji raganiai ir penki žydraplaukiai. Sunku pasakyti, ar tai buvo demonai ar mišrūnai, kaip juos vadino Akeilis, kai nieks negirdėdavo. Niekino juos, tačiau negalėjo apsieiti be tokios pagalbos. Žemesnieji demonai visai neketino prisidėti. O kilmingųjų buvo tik saujelė. Šalia princo Akeilio jojo ištikimoji ragana Akšina.
Akeilis mostelėjo ranka. Ir jo palyda apsupo keliautojų būrelį.
- Oho, kokia kompanija! – pašaipiai išsiviepė princas Akeilis. – Lordas Temoras, mieloji dukterėčia ir jos tėtušis. O kas ši raudonplaukė gražuolė? Iš apsiausto…
- Didžiosios Ragės ordino kariūnė Kibirkštis, - išdidžiai prisistatė mergina. – Malonu būtų žinoti su kuo kalbuosi.
- Princas Akeilis.
- Nesakyčiau, kad labai malonu, bet ką darysi. Ko norėjot?
- Labai mielai, panele, tave paleisčiau. Tačiau… negaliu. Pasiduokite geruoju. Ir viskas bus gerai. Valdovė Akeilė jau mano rankose. Princą Eledį irgi greit rasime. Negarantuoju jums karališko gyvenimo, bet gyvybę išsaugosite.
- Nepūsk miglų, Akeili…
- Prince Akeili!
- Joks tu ne princas man! Nuo tos akimirkos, kai stojai prieš teisėtą sosto paveldėtoją, man nebesi princas.
- Mielai tave pribaigčiau, lorde Temorai.
- Pabandyk, - negera ugnim sužibo lordo akys.
- Nemėginsiu. Jūs visi man dar reikalingi. Jojam.
- Nė velnio, - burbtelėjo Suairo ir metėsi prie arčiausiai stovinčio žydraplaukio.
Užvirė mūšis. Akivaizdžiai nelygus. Tačiau besiginantieji turėjo tą pranašumą, kad galėjo šauti ir durti. Tuo tarpu puolantieji stengėsi paimti keliautojus gyvus. Vis gi aukų išvengti nepavyko. Vienas raganių šiek tiek atsitraukė, akimirką stebėjo Suairo, kuris buvo įsitraukęs į kovą su mėlynplaukiu. Kiti kovėsi kas sau, kiekvienas už save. Raganius linktelėjo galva vienas sau, spustelėjo žirgą ir suvarė durklą Suairo į pilvą. Suairo loštelėjo, o tada nukrito nuo žirgo.
- Tėveli! – riktelėjo Eledi ir puolė prie susmukusio vyro.
Dėl to akimirkai sutriko Tšiagunas ir Kibirkštis. Princo Akeilio palydovai šoko nuo žirgų, nutraukė žemėn Kibirkštį ir Tšiaguną, pagriebė Eledi ir atitraukė nuo tėvo. Susirėmimas baigėsi.
- Palikit tą nevykėlį vilkams! – piktai mestelėjo princas Akeilis. – Ten jam ir vieta. Būti ištąsytam po kaulelį.
- Tėveli… - verkė Eledi. – Jūs niekšai! Leiskit nors palaidoti žmoniškai!
- Liaukis! – piktai riktelėjo Kibirkštis. – Nepadės! Tu gi, kaip suprantu, princesė. Nesiseiliok!
- Ramiau, vaikeli, - tvirtu balsu pasakė lordas Temoras. – Tas tikrai nepadės. Tai demonai, brangioji. Jie neturi tokių jausmų…
- Turi! Ir dar kokius! – piktai riktelėjo Akeilis. – Nekenčiu! Tavęs ir tos kalės savo sesers! Kai tik ji bus mano rankose…
- Rodos sakei, kad ji jau tavo rankose, - gudriai prisimerkė Kibirkštis.
Princas Akeilis piktai metė:
- Tylėk, kvaila raganiūkšte! Ji mano bendrininkų rankose.
Princas mostelėjo ranka. Ir grupelė pajudėjo.


Valdovė Akeilė visiškai neturėjo kuo užsiimti. Po to, kai išvyko Ksainis, rūmuose liko vienintelis ištikimas žmogus – jos senoji auklė Amoa, kuri niekuo negalėjo padėti, tiesiog buvo šalia.
Lordo Temoro tėvas, lordas Kiargas, per pasiuntinį klausė, ar nevertėtų jam su keletu ištikimų demonų atvykti į rūmus. Tačiau Valdovė Akeilė kuo griežčiausiai įsakė likti namie ir nesikišti.
- Aš padariau viską, kas įmanoma, kad išsaugočiau kuo daugiau, - pasakė pasiuntiniui. – Perduok lordui Kiargui, kad esu jam dėkinga. Bet kol kas geriau jam nesikišti.
Taigi, Valdovė Akeilė plūduriavo prie lango ir žvelgė į sodą. Ten buvo tuščia. Kapstėsi pora sodininkų, kuriems nerūpėjo jokie perversmai, nes jų padėtis dėl to nesikeitė.
Staiga atsivėrė kabineto durys ir vidun įžengė apsaugos viršininkas Ebrasas su keletu kareivių.
- Princese Akeile, tikiuosi, kad nesipriešinsi, nes…
- … tai beprasmiška, - ramiai užbaigė Valdovė. – Aš žinau. Tai ko nori?
- Prašau atiduoti visus valdovo atributus.
Valdovė Akeilė švelniai blykstelėjo rožine spalva:
- Deja, garbusis Ebrasai, aš nieko neturiu. Gali apieškoti visus rūmus ar net visą Karalystę. Gali mane kankinti, bet, vargu, ar aš ką pasakyčiau. Kita vertus, aš galiu pasakyti keletą vardų, tačiau negalėsiu pasakyti kur tie demonai yra, nes nežinau.
- Princese Akeile, kankinti tavęs aš nesiruošiu, nes neturiu tam įgaliojimų. Ir man užteks tavo garbės žodžio, kad niekur nebėgsi iš rūmų.
- Mielasis, manęs iš čia neišvarysi. Nebent nešte išneštum.
Po šių žodžių Valdovė Akeilė nusisuko į langą, o karių grupė, vadovaujama Ebraso, išėjo iš kabineto.
- Taigi, Amoa, princas Eledis nesuspėjo. Lordas Temoras taip pat.
- Na, dar nežinia, mano Valdove.
- Negaliu pakęsti! – piktai žybtelėjo ryškia oranžine spalva. – Turiu laukti ir nežinau kas vyksta.


Kalinius įkurdino princo Akeilio pilies rūsiuose. Tiesa, sąlygos nebuvo labai blogos. Maitino gerai. Gultai nors ir paprasti, bet tvarkingi. Be to, kamerose buvo židiniai. Tik nebuvo langų. O durys tvirtos ir visada užrakintos.
Pirmiausia princas Akeilis aplankė raganą Kibirkštį.
- Pasakyk man, gražuole, ko tu tąsaisi su tais nevykėliais maištininkais?
- Malonėk į mane kreiptis pagarbiai, - išdidžiai pareiškė ragana. – O apie tuos, tavo nuomone, nevykėlius maištininkus aš išvis nieko nežinau. Su jais susitikau tik šiąnakt. Buvo pakeliui, tai ir traukėm drauge. O kai mane puola, tai aš ginuosi.
Princas Akeilis buvo gerokai aukštesnis už raganą. Jis priėjo visai arti ir įdėmiai pažvelgė į raganą. Akimirką jam šmėstelėjo mintis, kad kaip ragana, kuri yra iš esmės yra žmogus, mergina labai keista. Jos smaragdinės akys nerodė jokios baimės, o nuo merginos sklido kažkokia keista energija. Tačiau demonas buvo pernelyg pasipūtęs ir įsitikinęs savo pergale, todėl sušnypštė:
- O jei tave kankinčiau…
Ragana šyptelėjo:
- Norėčiau tai pamatyti. Bet kol kas, matyt, neteks.
- Tu drąsi. Stok tarnauti man. Aš gerai moku.
- Aš netarnauju niekam.
- Visos raganos kam nors tarnauja.
- Aš nesu paprasta ragana. Didžiosios Ragės ordino kariūnai tarnauja tik Didžiajai Ragei.
- Bet iš kažko juk gyvenat?
- Na, tai tikrai ne tavo reikalas.
- Žiūrėk tu man!
Princas Akeilis apsisuko ant kulno ir išėjo. O jaunoji ragana atsisėdo į krėslą priešais židinį, įbedusi susimąsčiusį žvilgsnį į ugnį.
Tuo tarpu princas Akeilis nužingsniavo pas princesę Eledi.
Šioji sėdėjo ant gulto krašto, įbedusi žvilgsnį į priešingą sieną. Buvo verkusi, tačiau dabar jau nurimusi. Ji net nepasuko galvos į Akeilį.
- Sveika, gražioji dukterėčia.
Mergina nieko neatsakė.
- Na, nereikia būti tokiai piktai.
- O kokia turėčiau būti? – paklausė. – Tu nužudei mano tėvą!
- Nėra ko gailėti to nukriošusio senio, kuris tik atsitiktinai tapo tavo tėvu.
- Niekas šiame pasaulyje neįvyksta atsitiktinai, - atrėmė. – Ko nori? Aš nepageidauju su tavimi kalbėtis.
- Oi, meilute, negalima taip kalbėtis su savo kalėjimo viršininku.
- Ar gali atsitikti dar kas nors blogiau?
- Gali. Pavyzdžiui, įsakyčiau tave kankinti. Arba nužudyti…
- Prašom… - gūžtelėjo pečiais mergina. – Aš nežinau nieko tokio, ką galėčiau pasakyti net kankinama. O mirtis man būtų išsivadavimas.
- Gal tu ir teisi. Tačiau tu galėtum iki gyvenimo pabaigos sėdėti daug bjauresniame kalėjime už šitą. Arba dar galėtum ištekėti už manęs.
- Tu gi mano dėdė!
- Ir kas? Demonų pasaulyje tai gana įprasta. Iš bėdos net dukterį galima vesti. Arba už sūnaus ištekėti.
- Šlykštu!
- Bet praktiška.
- Tai ko nori?
- Kol kas nieko. Atėjau pasižiūrėti, ar tau nieko netrūksta.
Princas Akeilis jau ruošėsi išeiti, bet prie durų dar sustojo ir pasakė:
- Šiandien gavau žinią, kad tavo motina suimta. Taigi, dabar galiu užimti sostą. Ryt ryte ir iškeliausim. Man beliko sugauti tavo nupiepėlį brolį. Tada motinėlė net raštu atsisakys sosto.
Eledi nieko neatsakė.
Ir princas Akeilis patraukė pas lordą Temorą.
Šis gulėjo ant nugaros ir žiūrėjo į lubas. Atrodė visiškai ramus. Įėjus princui nė nekrustelėjo.
- Turėtum atsistoti ir žemai nusilenkti Valdovui.
- Tu nesi mano valdovas, Akeili. Aš prisiekiau Valdovei Akeilei.
Tačiau vis gi Temoras atsisėdo:
- Tai ką pasakysi?
- Atėjau pranešti tau naujienų. Akeilę jau suėmė. Net pasipriešinimo nebuvo. Liko viena. Visi išsilakstė kaip žiurkės. Net tavo tėvas – lordas Kiargas – sėdi savo rūmuose ir balso nekelia. Tiesa, kažkur prašapo princas Eledis. Tačiau mano žvalgai jau aptiko jo pėdsakus.
- Tai gerai. Gali džiaugtis. Kam visa tai pasakoji?
- Nenoriu laikyti nežinioje. Kita vertus, žinau, kad esi bukas kareiva, bet tikiuosi, kad susiprasi pereiti į mano pusę. Juk nenori grįžti į tą dėžę?
- Sėdėjau tiek, galiu pasėdėti ir dar. Pagalbos iš manęs nesulauksi.
- Na, gal dar persigalvosi…
Akeilis išėjo. Jis patraukė į savo kabinetą. Reikėjo ruoštis grįžti į Karalystę. Kaip Valdovui. Tik kur tas prakeiktas akmuo?


Durys į Valdovės Akeilės kabinetą atsivėrė ir įėjo Ebrasas.
- Turiu kai ką pranešti tau, princese…
- Aš, žinoma, kalinė, bet mano gyslomis teka valdovų kraujas. Todėl sekantį kartą malonėk įeiti mandagiai atsiprašęs.
- Taip… princese…
- O dabar sakyk ko nori ir dink iš čia. Kalbėsiuos tik su broliu.
- Turiu tau pranešti, kad tavo vaikų tėvas Suairo žuvo, o lordas Temoras, tavo dukra Eledi ir kažkokia ragana Kibirkštis yra suimti.
- Viskas?
- Taip.
- Ką gi, pasakei ką liepė. Eik!
Ebrasas išėjo.
- Na, mano mieloji aukle, mes turime labai didelių nemalonumų.
- Tačiau apie princą Eledį jis nieko nepasakė, mano Valdove.
- Taip. Ko gero, jam pasisekė geriau.


Suairo atmerkė akis ir pamatė juodas voratinkliais aptrauktas trobos lubas.
- Aha, atsigaivelėjai galų gale… - išgirdo gergždžiantį balsą.
- Kur aš?
- Mano troboj, žinoma.
Vyras aplaižė perdžiūvusias lūpas ir paklausė:
- O tu kas?
- Aš ragana Gura. Radau tave laukuos krauju plūstantį. Beje, ir tavo žirgas aplink dvakinėjo.
- Dėkui… - išspaudė.
- Dar nedėkok. Žaizda bjauri. Dar gali ir nusibaigti.
- O tu… maloni… - vyptelėjo.
- Tai pati nesuprantu kam čia tave atsitempiau. Nė nežinau ar galėsi už pagalbą susimokėti. Vieni nuostoliai…
- Susimokėsiu… Jei ne aš, tai tie, kuriems aš svarbus…
- Taigi, svarstau, priešams ar draugams tave įduoti. Kažin, kas daugiau sumokėtų?
- Mano draugai nelabai malonūs. O jau apie priešus nė nekalbu…
- Gerai. Gal ir sutarsim. Tai kas tie tavo draugai?
- Turbūt… tu su jais susitikt negalėsi… bet… gali pranešti Ordino vyresniajai…
- Žaižarai ar ką?
- Jai. Turėtų man padėti…
- Jeigu manai, kad tie velnio išperos man sumokės, tai klysti. Jie tik atimt moka…
- Ji – gal ir ne… bet padės su draugais susisiekti…
- Ką gi, pilis netoli. Bet turėsiu tave bent pusdieniui palikti.
- Gerai. Jei lemta mirti, tai tavo buvimas nepadės…
- Na ir juokdarys! Gal ir neveltui tave gelbėjau. Tvirtas esi. Gal koks vertingas…
- Patikėk, sene, labai reikšmingas… Daug norinčių mane pribaigti… Lygiai tiek norinčių mano kailį išgelbėti…
- Gerai jau. Ruošiuos.
- Dar… pasakyk, kokie sužeidimai…
- Visi viduriai išmakaluoti, brangusis. Sunkiai sekėsi surankioti. Manau, kad ligi amžiaus galo bėdų turėsi. Bet daugiau padėt negaliu. Aš tik paprasta ragana.
- Ir šiaip… labai… padėjai…
Kurį laiką ligonis gulėjo užsimerkęs, sunkiai alsuodamas. O senė bruzdėjo po trobą. Ruošėsi.
- Dar pasakyk…
- Ko?
- Gal matei ką keisto?
- Prieš keturias ar penkias dienas traukė Didžiuoju keliu keista kariuomenė. Ir dingo Sapnų pelkėse. Manau, keisčiau jau nieko būt negali…
- O kodėl… sapnų pelkės?..
- Kad ten kaip sapne. Kažkas dingsta, kažkas atsiranda iš niekur…
Ligonis vėl užsimerkė ir nurimo.
- Tai aš keliausiu, - pagaliau pranešė ragana.
Ligonis neatsiliepė.


- Mano Valdove! – Akšina įsiveržė į kabinetą kaip vėjas.
Princas Akeilis rašė pirmąjį savo kaip Valdovo įsaką, todėl persmeigė raganą įsiutusiu žvilgsniu:
- Sakiau: ne-truk-dy-ti!
- Mano Valdove, - jau ramiau pasakė Akšina, - dingo viena kalinė.
- Kas? – Akeilis negalėjo patikėti, kad teisingai suprato.
- Ragana pabėgo, - patikslino Akšina.
- Kaip? Ją kas nors išleido?
- Kas, mano Valdove? Juk raktus turiu tik aš. Negi manai?..
- Ne. Nemanau. Bet kaip?
- Nežinau. Tiesiog jos nėra.
- Tu juk ragana.
- Ir ką? Aš nepriklausau Ordinui. Jie ten visokių triukų moka. Be to, pas juos dažnai slepiasi visokie… neaiškūs padarai. Ir dievai, ir demonai. Kas supaisys?
- Kiti du?
- Yra. Nieko jiems nesakiau.
- Teisingai. Tiesą pasakius, ir su Ordinu nenorėčiau pyktis. Man užteko ano karto. Jie palaikė Akeilę. Dėl to turėjau daug nemalonumų. O ta ragana tikrai buvo atsitiktinė jų kompanijoj.
- Po šito pabėgimo, mano Valdove, aš nebesu tokia tikra.
- Tai ką daryti​?
- Kaip ir nieko. Tik reikėtų pasisaugoti.
- Ko ir kaip?
Ragana papurtė galvą.
- Ar turim žinių iš Karalystės?
- Jokių naujienų, mano Valdove.
- Gerai. Gali eiti.
Ragana išėjo. Princas vėl susimąstęs palinko virš savo raštų. Tačiau mintis nutrūko. O širdyje suskrebeno jausmas, kad ne viskas klostosi taip, kaip norėtųsi. Guodė tai, kad Eledi ir Temoras jo rankose. Tiesa, princas Eledis kažkur prašapo. Bet tai ilgai netruks. Sostas vis tiek jo rankose.
Ir princas vėl ėmėsi darbo.


Senoji ragana Gura nemėgo Ordino. Kaip ir visi. Jo nemėgo nei žmonės, nei dievai, nei demonai ar dvasios. Nemėgo ir eilinės raganos. Tačiau visi turėjo su jais skaitytis. Taigi, kelionė į Ordino pilį nebuvo maloni. Tačiau eiti reikėjo. Jeigu sužeistas žmogus šaukiasi Ordino vyresniosios… Ims ir numirs. Ordinas kažkaip viską sužinos. Jie visada sužino. Už nepranešimą gali stipriai nukentėti. Kita vertus, ta keista armija, nužygiavusi tiesiai į Sapnų pelkes. Nieko gero nesitikėk. Ir ko ji išėjo tą dieną žoliauti? Na, žinoma, saulė, mėnulis ir žvaigždės rodė, jog tai pati tinkamiausia diena. O žolelių taip ir neprisirinko.
Senė sustojo prie vartų, mandagiai prisistatė ir paprašė susitikimo su vyresniąja. Sargybinis kurį laiką, rodos, mąstė, paskui mostelėjo pro šalį bėgančiam berniūkščiui:
- Lėki, nuvesk šitą seną raganą pas vyresniąją!
- Ji ruošiasi išjoti!
- Tuo labiau! Ne taip dažnai senos raganos aplanko. Matyt, svarbu…
- Gerai. Kas man? Eime, močiute.
Gura lėtai nupėdino paskui berniūkštį, viena sau šypsodamasi dėl to kreipinio. Močiute jos nevadino jau gal šimtą metų. O šitam papūstažandžiui raganiukui nė motais. Ne tokių matęs.
Vyriausioji Žaižara buvo labai jauna. Su ja palyginus, žinoma. Turėjo gal apie keturiasdešimt metų.
- Dėl šventosios Ragės! Juk man reikia išjoti! – riktelėjo piktai.
- Man sargybinis liepė, - nė kiek nesutrikęs paaiškino Lėkis ir nukurnėjo laiptais žemyn.
Vyriausioji tik galvą papurtė. Matyt, vaikams čia buvo suteikta daug laisvės.
- Gerai. Sakyk, ko nori.
- Aš lyg ir nieko, ponia Žaižara. Bet prieš porą dienų netoli savo trobos laukuose sužeistą karį radau. Vos gyvas buvo. O šiandien atsigaivelėjo ir paprašė tau, sese, pranešti.
- Vardas koks?
- Suairo sakėsi esąs…
- Ir kokį galą jis čia veikia? – nustebo ir, išsikorusi per langą, šūktelėjo: - Pakvieskit man Suopį!
- Nežinau, sese. Nesakė. Tik sakė, kad jo draugai nemieli, o priešai – dar baisesni.
- Na, tas vyrukas įsivėlęs į tokią sumautą istoriją, kad sunku ir apsakyti.
Vidun įbrazdėjo nejaunas vyriškis randuotu veidu:
- Šaukei?
- Kinkyk vežėčias. Senajai raganai sunku pėsčiai keliauti. Be to, atgal teks ligonį parvežti. Kartu paimk dešimt karių ir gydytoją. Išsiųsk kvieslį pas artimiausią burtininką-gydytoją. Kiek suprantu, ligonis ne mūsų nosiai. Be to, ant kojų reikės pastatyti greitai. Dar pasakyk, kad atidedu kelionę. Išsiųsk žygūną, kad praneštų, ir sustiprink apsaugą.
- Kunigaikštienė pasius…
- Tegul geriau pagalvoja kas būtų jei aš pasiusčiau.
Suopis išėjo.
- Tai kas dar?
- Nežinau, sese, ar tai svarbu. Dieną prieš tai, kai radau tą karį, Didžiuoju keliu traukė didelė kariuomenė. Keisčiausia, kad nuėjo į Sapnų pelkes.
Žaižara vėl metėsi prie lango:
- Ar Kibirkštis grįžo?
Atsakymas buvo neigiamas.
- Kur ji valkiojas? Čia aplink kažkokios armijos, o aš nieko nežinau. Juk ton pusėn išvyko.
Tuo metu sugrįžo Suopis.
- Mes pasiruošę.
- Gerai. Ačiū tau, sese Gura.
Ji atidarė komodą ir ištraukė kapšelį:
- Čia tau užmokestis. Labai svarbios žinios, sese.