Romanas 12.

Kastis vairavo gerai. Na, „gerai“ tai pagal Ainės vertinimą. Pati niekada nevairavusi, ji
visus vairuotojus vertino pagal tai, kiek saugiai ji jausdavosi, sėdėdama šalia. Štai Šarūnė
vairavo blogai - Ainė su kiekvienu stabdymu vis nevalingai norėdavo prisilaikyt priekinio
stiklo, o posūkiuose griebdavosi durelių rankenos. Su Kasčiu buvo ramu.
Vasara įsibėgėjo. Anksčiau, dar mergaitė, Ainė tiesiog dievino stebėt aplinką, dangų,
laukus, gamtos virsmus. Jos su močiute ilgam išeidavo į laukus ir kalbėdavosi, kalbėdavosi.
Dabar, sėdėdama namie ir neišvykdama už miesto, Ainė ir nepastebėjo, kad javai jau greit ir
išplauks, kad rapsai seniai nužydėję ir tai pamiršę. Laukuose, lyg pamesti tualetinio popieriaus
ritinėliai, bolavo susukti nupjautos žolės rulonai. Pakelės medžiai dar buvo sodriai žali, bet jau
praradę tą nerūpestingą pavasarinį naujumą. Taip, vasara mėgavosi pirmomis brandos
akimirkomis, tarytum nenujausdama cikliškai artėjančio rudens. Vis vien artėjančio.
Saulė jau išsivadavo ir rytinės miglos ir tik lengvučiai debesiukai kartais ant kelio
numesdavo nediduką šešėlį.
Ainė su Kasčiu persimesdavo tik vienu kitu žodžiu. Tokia natūrali ramybė, rimtis - ne dėl
žodžių trūkumo, o todėl, kad nebereikia karštiligiškai ieškot temų pokalbiui, kuomet nejauki
tyla dar gąsdina.
- Matei, ten krepšy aš visokių dalykų pasiruošiau. Sustosim kur nors užkąst? Na, tik tam,
kad sustot. Ar skubam, kaip tavo planas?
- Jokio plano. Visas laikas mūsų. Kur norėtum sustoti?
- Tai kad nežinau. Man tai išvis nežinoma kryptis. Pasikliauju tavim.
- Na, tai kai pamatysim ką nors gražaus, tai ir stosim.
Jie išsuko iš magistralės. Kiek siauresnis kelias driekėsi laukais, vis dažniau
pasitaikančiomis kalvelėmis, vienoje ir kitoje pusėje sublizgėdavo didesni ar mažesni
ežeriukai.
- Žiūrėk, navigacija rodo kažkokiu juokingu pavadinimu ežerą. Paršežeris. Stojam? Lyg
ir poilsinė yra. Gal nebus kokia pelkė su uodų tuntais?
- Stojam, aišku.
Ir kodėl tas ežeras taip keistai vadinosi? Nei pelkė, nei kemsynė - didesnę jo dalį supo
pakrančių meldynai, o nuo kelio pusės keliautojus pasitiko smėlėtas krantas su puikiu atabradu,
sporto aikštelės, pavėsinės ir net persirengimo būdelė. Ir nė vieno žmogaus.
- Kaip faina! Jokios užuominos apie paršus, - Ainė numetė basutes ir nubėgo prie
vandens, - šiltutėlis! Gaila, nepagalvojau maudimkę pasiimt.
- Galima ir be.
- Viskas galima, kas netrukdo.
Bet jie dar nesimaudė.
Vienoje iš pavėsinių juos netrukus džiugino mažutė puota - Ainė pasirūpino. Kastis iš
mašinos atsinešė puodelius, Juos moteris kaip tik ir pamiršo.
- Aš turbūt tik gilioj vaikystėj taip iškylavau. Niekingus kelis kartus, - liūdnai tarstelėjo
vyrukas, - vis degalinėje ir degalinėje kavos su burgeriu. Su tėvais retai kur važiuodavom, juk
prie jūros gyvenam.
O saulė užkaitino. Automobilyje visai nesijuto kaitros, kondicionierius palaikė malonią
vėsą, o lauke negelbėjo ir poilsinės stogelio teikiamas pavėsis. Užuovėjoje nejudri šutna jau
pradėjo varginti.
- Nesupyksi, jei išsimaudysiu? Ir vairuot bus lengviau, aš juk nuo pajūrio minu.
- Laisvai, varyk. Aš nuo kranto pažiūrėsiu.
Kastis su visais šortais palengva nubrido į ežerą.
Ainė stebėjo. Net kažkiek vertinančiai, beveik pati to nenorėdama. Bet moteriška akis
nepraleido, kad kūnas, nors ir ne idealiai Atlanto, bet gražiai nuaugęs ir dar nesugadintas
ydingo programuotojo gyvenimo būdo. Gal sportuoja? Matyt.
Vyras, kiek paėjęs nuo kranto, nėrė gylyn ir truputį tolėliau išniręs, nuplaukė. Grakščiai,
profesionaliai. Ainė grožėjosi. Ji įsivaizdavo, kaip vanduo srūva įdegusiu vyro kūnu,
apglėbdamas kiekvieną jo raumenuką.
Per nugarą nubėgo šiurpuliukas. Toks jaudinantis virpulys, lyg strėlė nusliuogė stuburu,
tiesiai nuo menčių link uodegikaulio. Ir kažkur pilvo apačioje spustelėjęs, užbaigė savo kelią.
„O! „ tik šmėstelėjo Ainei. Bet tas spustelėjimas buvo toks mielas. Pamirštai malonus.
Moteris neiškentė. Tai kas, kad neturi maudymosi kostiumėlio? Neilgai galvojus, ji
įsibrido ežeran su visa suknele. Taip net geriau - kol išdžius, ilgiau nebus karšta. Už kelių
žingsnių pajutus, kad ežeras gilėja, ji nuplaukė link Kasčio. Ne taip grakščiai ir profesionaliai,
bet užtikrintai.
Vanduo maloniai vėsino. Plaukti su drabužiais buvo nauja, keista, bet nesunku.
- Ir aš čia.
- Oi, ir tu čia, nustebinai! Išdrįsai, visgi, - jie vos judindami rankas ir kojas ramiai laikėsi
vandens paviršiuje, - žiūrėk, ten vandens lelijos!
- Ė, tik be staigmenų! Tegu auga, nesugalvok skinti.
- Gerai, tuomet tegu jos šiaip būna tau. Įsivaizduok taip - aš nupyniau vandens lelijų
vainiką.
- Įsivaizduoju. Jau. Sunkus, žinok! Galva svyra, - nusijuokė Ainė, - plaukime į krantą,
mes gi į kalnus važiuojam. O man dar apdžiūt, jei nenori mašinoje balos.
Jie neskubėdmi nuplaukė link kranto. Aikštelėje buvo dar vienas automobilis. Kažkas,
matyt, sustojo pramankštint šunį - aplink pavėsines lakstė nemenko dydžio rusvas mišrūnas.
Ainė nuėjo į persirengimo būdelę, išgręžė suknelę ir nusiėmė liemenėlę - greičiau
pradžius. Šlapia suknelė lipo prie kūno, glaudžiai apgaubdama nedidelę, stangrią moters
krūtinę, stamantrias šlaunis. Ji nejučiom pagavo Kasčio žvilgnį. Ne gašlų, ne. Tik tokį šiltai
tiriantį. Turbūt tokį, kokiu ir ji žvelgė į plaukiantį vyrą - su virpančia strėle išilgai stuburo.
Nesusigėdo.
Lengvutė suknelė netruko išdžiūti. Na, tiek, kad galima būtų sėsti į mašiną.
- Tai ką, išsimaudėm, kaip paršučiai ir toliau varom? - Ainė buvo gerai nusiteikus.
Vanduo atgaivino, tas trumputis pasiplaukiojimas dviese maloniai jaudino, norėjosi lėkt, kažko
imtis, nestovėt vietoj.
- Tai kad jau ir Medvėgalis šalia, ne kažkas liko.
Ir iš tiesų, už gerų dešimties minučių jie pasiekė Medvėgalio piliakalnį. Automobilių
aikštelėje stovėjo tik viena mašina.
- Na matai, kaip gerai. Jokių ekskursijų su autobusais, tik kažkokie vieni žmogeliukai.
Nesistumdysim, - pasidžiaugė Ainė.
- Tik nesupyk, aš perskaitysiu, kas stenduose prirašyta. Čia jau mano silpnybė. Luktelsi?
- Kastis sustojo prie kelių informacinių stendų pačioje keliuko, vedančio į kalną, pradžioje.
- Kodėl luktelsiu? Ir aš paskaitysiu - negi slankiosiu po tokią istorinę vietovę aklai. Aš
visad skaitau. Ir visad paskiau pamirštu, - nusijuokė, - bet tam kartui užtenka.
Jiems beskaitant apie kunigaikščius ir jų kovas, prie automobilio grįžo ir tie vieninteliai
piliakanio lankytojai.
Ainė neskubėdama patraukė į kalniuką, paskui ją suskubo ir Kastis. Kalnas buvo tarsi iš
dviejų dalių. Pirma užlipo į kiek žemesnę dalį, kurioje kažkada ir buvo pilis. Kiti laiptai vedė
dar aukščiau, į pačią Medvėgalio kalvą.
- Pažiūrėk koks vaizdas! - Ainei net amą užėmė ta prieš akis atsivėrusi erdvė - sėsk,
Kasti. Sėsk ir žiūrėk.
Jie susėdo prie pat šlaito krašto, tiesiai ant žolės. Pakalnėje žemyn bėgo rausvi
gauromečio sąžalynai, vis pasimesdami meldais ir viksomis apaugusioje pelkėje. O akys...
Akys ieškojo horizonto. Troško nuklysti ten, kur žvilgsnis pasiklystų erdvėj, tuomet surastų
begalybę ir bandytų į ją atsišlieti. Bet prie begalybės juk nepriglusi, neatsispirsi nuo jos.
Žvilgsnis blaškėsi, nesugebėdamas aprėpti bekraštybės.
Abu tylėjo. Stebuklinga vieta - ji tarsi užbūrė, nunešė abudu kažkur į tolimą praeitį. Ar,
aplenkdama tikrovę, į fantastinę ateitį?
- Gal aš tau keistas pasirodysiu, bet aš dabar tarsi filme. Žinok, net matau priešais mus
pakalnėje mažytį kaimuką, sukežusias dūmines pirkeles. Ten tolumoj kūrena laužus - kad
pavojaus dūmus kaimynai pamatytų. Moterys su vaikais per pelkėje išgrįstą kūlgrindą traukia į
pilį, ten kur dabar mes, - vyras svajingai žiūrėjo į tolį ir net neatsikvėpdamas dėstė savo vizijas,
- nelabai kvailai atrodau? Kažkokia keista šios vietos energetika, man taip dar nėra buvę.
- Gerai tu atrodai, normaliai. Ir aš kaip nesava. Man net oro trūksta. Negaliu sulaikyt
žvilgnio, minčių - kažkur lekia, lekia ir neatsiremia. Žinai, tarytum prieš tai buvo mirtinai
pavargusios nuo amžinų ribų. Vis į kažką remiamės ir remiamės, ar ne? - Ainė kalbėjo tuo
pačiu ir Kasčiui, ir sau, - akimis remiamės. Į skaičius, ekranus, žmones. Jauti, kaip jos bėga
ten, tolyn? Mintys. Ten, kur tas tavo kaimukas, kur mūsų ainiai laukia pavojaus dūmo signalo.
Kur nori, ten ir bėga jos. Neklausia.
- Taip, žinok. Trankomės į ribas. Dažniausiai pačių ir sugalvotas. Nes toks gyvenimas yra
teisingas - mus taip išmokė.
- Eina sau, koks čia jausmas fantastiškas, - moteris atsigulė žolėje, - jokių teisingų
gyvenimų nebūna. Einam į tą pelkę? Paieškosim kūlgrindos.
- O gal neinam? Vat kūlgrindos gal neieškom. Geriau į tą aukštesnį kalną dar įkopkim.
Jiedu patraukė link pačios viršūnės. Mediniai laiptai labai prašėsi remonto, vietomis
buvo visai sutrešę ir sulūžę, palaikis turėklas pavojingai klibėjo. Ainė tvirtai kabinosi Kasčiui
už rankos. Taip ramu ir saugu.