Sugrįžimas. Paskutinis mūšis - 2

Po paskutinio mūšio princas Akeilis liko apipešiotas kaip žvirblis. Jo kariai išsibėgiojo. Dar prieš mūšį kažkur dingo Iaka. Tačiau jis buvo gyvas. Sesuo gal pernelyg jauna ir naivi, kad užbaigtų viską vienu kirčiu. Jai neužteko ryžto bent jau suimti brolį. Gal todėl, kad buvo nėščia. Sužeidė jį ir paleido. O galėjo pasinaudoti ištikimų žemesniųjų demonų pagalba. Tai būtų buvę nesąžininga, bet veiksminga. Tačiau ji to nepadarė. Porą metų tai net graudino princą Akeilį. Jis pažadėjo sau daugiau nekelti jokių maištų. Ir net buvo pasirengęs grįžti į Karalystę bei tarnauti seseriai.
Tačiau pamažu šilti jausmai užleido vietą pykčiui ir keršto troškimui. Juk jie buvo lygūs. Ir tėvas tikrai būtų palaikęs jį. Tėvas… Dabar jis sėdėjo sidabrinėj dėžėj ir niekuo negalėjo padėti. Kita vertus, pagalbininkas iš jo buvo ne kažin koks. Nesugebėjo nė motinos suvaldyti. Apie dukrą nėra ko nė kalbėti. Akeilė buvo ryžtingesnė už motiną. Ir gal žiauresnė. Nors brolio pasigailėjo. Ir princas jau nebenorėjo grįžti kaip nuolankus tarnas. Jis norėjo būti Valdovas. Bijoti ir gerbti turėjo ne kaip Valdovės brolį. Gerbti turėjo JĮ. Ir bijoti turėjo JO.
Tiesa, jėgos pradėjo grįžti labai pamažu. Bet jis buvo demonas. Turėjo jį pribaigti, bet sesuo nesugebėjo. Tai buvo klaida, kuri jai brangiai kainuos. Labai brangiai…
Ir Akeilis ėmė ruoštis naujam žygiui. Iš naujo rinko kariuomenę, tarėsi su burtininkais ir raganiais. Rengėsi pulti Karalystę.
- Mano Valdove… - ragana Akšina kaip visada įslinko tyliai.
- Kalbėk.
- Atvyko iš Karalystės.
- Kviesk.
Po akimirkos įėjo pagyvenęs vyras ir žemai nusilenkė:
- Būk pasveikintas, mano Valdove.
- Sveikas gyvas, - princas akimirkai nutilo. – Kaip tave vadinti?
- Šivutas, mano Valdove.
- Ką gi, prisėsk Šivutai. Žmogiškasis kūnas turi savų privalumų, bet ir trūkumų, žinoma.
- Dėkoju, mano Valdove.
Svetys nerangiai išsidrėbė ant kėdės.
- Senokai bebuvau Žemėje. Mane tai vargina.
- Žinau, broli. O aš jau pripratau. Nors šita tremtis mane žudo, bet… kai reikalas toks svarbus.
- Mes, mano Valdove, tikimės, kad greitai grįši į tau teisėtai priklausantį sostą.
Svečias akivaizdžiai padlaižiavo, nes sostas Akeiliui niekada nepriklausė. Tačiau tai vis tiek paglostė savimeilę.
- Kaip sekasi pasiruošimas?
- Puikiai, mano Valdove, - patrynė rankas vyras. – Akeilė praktiškai nebeturi apsaugos. Galėtume nors ir šiandien užimti rūmus. Tačiau vis dar nežinome, kur ji paslėpė Galios akmenį. Tie, kurie žino, tyli. O kankinti ar šantažuoti nedrįstame be tavo leidimo. Tai gali neduoti pageidaujamų rezultatų. Arba duoti priešingus. Be to, iš rūmų dingo lordas Temoras. O tai irgi nežada nieko gera. Ir dar ta Gomoris su savo pranašystėm. Po ano sykio tapo gudresnė. Ir dabar neįmanoma jos sučiupti. Gerai dar, kad ji tik pranašauja, bet nemato ateities tiksliai. O pranašystė, kaip žinia, ir yra tik pranašystė. Kas tiki, o kas ir ne. Vieni aiškina vienaip, kiti – kitaip. Todėl, nors ir labai rizikuodamas, atvykau pas tave, mano Valdove. Noriu žinoti kaip sekasi tau. Ir ką daryti toliau.
- Gerai, kad atvykai, garbusis Šivutai. Atvykai vienas?
- Ne. Su manimi keletas ištikimų demonų.
- Puiku. Manau, kad žinau kur išvyko lordas Temoras. Jis rūmuose vienintelis, kuriam galima patikėti patį atsakingiausią ir svarbiausią darbą.
- Ir kokia gi ta užduotis, mano Valdove?
- Na, ta kvaiša Gomoris, visiems pliurpdama apie savo pranašystę, pamiršo, kad joje galima išgirsti ne tik apie gresiančią nelaimę, bet ir būdus kaip jos išvengti.
- Mano Valdove?
- Pameni Gomoris pranašystę?
Princas užsimerkė ir prabilo lygiu ramiu Gomoris balsu:
- Ir kausis kraujas prieš kraują, meilė prieš meilę, neapykanta prieš neapykantą. Ir bus karūna kraujo rankose. Ir valdys Karalystę du pasauliai…
Princas nutilo ir atsimerkė.
- Vis tiek nesuprantu, mano Valdove…
- O ko čia nesuprasti? Mano sesulė čia, Žemėje, buvo susidėjusi su tokiu kareiva Suairo. O paskui parsirado namo su tuo benkartu savo netikėliu sūneliu. Tarytum kopūstuose būtų radusi. Tai to kareivos vaikas! O dabar žinau, kad vaikai yra du. Dukra gyvena su tėvu. Manau, Temoras išvyko jų ieškoti.


Tšiagunas ir Suairo tylėdami risnojo miško keliuku. Aplinkui ošė pušys ir eglės, kvepėjo sakais, čiulbėjo paukščiai, kažkur toli mūkė karvės, bliovė avys, amsėjo šunys.
- Tai pasakok, - pagaliau paragino Suairo.
- Na, viskas prasidėjo dar nuo anos garbingosios Gomoris pranašystės. Ji išsipildė. Beveik. O tada ji ėmė pranašauti vėl. Visko tau nepasakysiu. Bet esmė tokia, kad tu ir abu vaikai turite būti Karalystėje. Ir kažkas iš to turėtų išeiti. Bent jau taip aiškina tie, kurie išmano. Bet, kaip žinai, aiškintojai nevisada būna teisūs. O mano Valdovė Akeilė, manau, tiesiog nori tave ir dukterį pamatyti. Ji tom pranašystėm netiki, žino, kad pranašystės dažniausiai išaiškinamos tada, kai jau viskas įvyko. Tai tiek.
- Šitiek aš suprantu. O kas ten toj jūsų Karalystėj dedasi?
- Kad lyg ir nieko nevyksta. Bet mes, demonai, jautrūs mintims ir jausmams, todėl jaučiame, kad kažkas negerai. Kažkas kaupiasi. O Valdovė Akeilė ano mūšio metu nedrįso to savo netikšos brolio nudaigoti ir Karalystėje kai kuriuos svarbius įstatymus pakeisti. Užtat dabar kyla problemos. Manau, kad jai ir princui kyla tiesioginis pavojus. O ginti, išskyrus mane ir dar keletą, nėra kam. Vieni bijo, kiti nori Akeilį į sostą pasodinti. Dar kitiems tiesiog patinka maištus kelti. Ir, žinoma, yra laukiančių kuo viskas baigsis. Kas sėdės soste, tam ir nusilenks.
- O kaip tie jūsų žemesnieji demonai. Argi jie neketina padėti?
- Kas žino? Valdovė Akeilė išsiuntė pasiuntinius. Bet ar pagalba ateis, nežinia. Ji neištesėjo visko ką buvo žadėjus. Tai gal jie nemanys, kad turi padėti.
- Ne kas, rodos, - atsiduso Suairo. – Tiesą sakant, tikėjausi, kad daugiau jos nebepamatysiu. Nors, žinoma, tai buvo kvaila viltis. Giliai širdy žinojau, kad tokia diena ateis. Juk mūsų dukra su manim…
- Taip. Čia tai bent pajuokavo dievai, kurie šiaip jau į mūsų Karalystės reikalus nesikiša.
- Ką turi omeny?
- Ar manai, kad be jų įsikišimo dvyniai gimė tokie skirtingi? Dukra – žmogus, sūnus – demonas. Kažką tuo jie norėjo pasakyti, bet pastaruoju metu dievai pritilo, nekalba, neaiškina nieko. Ir pranašai prapuolė. Liko tik Gomoris. Bet jos kalbos labai jau miglotos.
Vėl kurį laiką abu risnojo tylėdami.
- Gal metas grįžt? – pagaliau paklausė Tšiagunas.
- Nereikės. Tuoj bus posūkis. O ten ant kalvelės lauks Eledi.
- O daiktai?
- Viską bus paėmus. Šitą žirgą paliksiu savo senam bičiuliui smuklininkui. Mano mergaitė užauginta kaip kariūnė. Tiesą pasakius, jai tas į kraują įaugę. Juk mes su… Soira abu apsigimę kariai. Ir mokyt nedaug reikėjo. O grįžt namo negalima. Tavęs jau ieško.
- Kodėl taip manai?
- Kaip galvoji, kiek laiko praėjo nuo tos akimirkos, kai tu išvykai, ir to, kai kas nors apie šitai pranešė Akeiliui?


Raudonplaukė pavarė žirgą į mišką ir vikriai įsikorė į plačiašakį ąžuolą šalia kelio. Didžiuoju keliu traukė kariuomenė. Žinia, jaunoji ragana jų nebijojo. Bet geriau pamatyti viską iš šalies. Galima geriau viską įsidėmėti ir suprasti. O sužinoti būtina. Kas čia per pokštai? Karas juk nevyksta, o kažkas traukia per Ordino žemes.
Priekyje žingine jojo lankininkai. Pora šimtų. Toliau be galo be krašto driekėsi įvairiais ginklais ginkluota margaspalvė pėstininkų kolona. Gal pora tūkstančių. Suskaičiuoti buvo sunku, nes jie ėjo labai netvarkingai. Merginai net kūnas sustingo betupint medyje.
Pagaliau pamatė ant žirgų traukiančius vadus. Nors gerai pažinojo aplinkinių karalysčių karo vadus, tačiau šiame būrelyje nepamatė nė vieno pažįstamo veido. Visiems aiškiai vadovavo ir labiausiai gerbtinas buvo žydraplaukis jaunuolis. Metų turėjo tikrai nedaugiau už ją. Kas keisčiausia šalia jo jojo visiškai žila pagyvenusi moteris ir toks pat žilas vyras. Visi šią trijulę supantys jauni karininkai buvo arba žydraplaukiai, arba žaliaplaukiai.
Iš paskos traukė sunkioji kavalerija. Apie tris šimtus karių blizgančiais šarvais.
Kai mergina pamanė, kad jau viskas, iš už posūkio išniro keistas būrelis. Pusnuogės žaliaplaukės žaliaakės gražuolės ant juodų tarsi smala žirgų supo vidutinio amžiaus vyriškį smaragdo plaukais ant balto žirgo.
Tuo keistoji nežinia iš kur atsiradusi kariuomenės kolona ir baigėsi.
Raudonplaukė, nekreipdama dėmesio į nutirpusį kūną, kurį laiką sėdėjo medyje, tarsi tikėdamasi dar ką nors pamatyti. Ji mąstė apie ką tik matytuosius ir nusprendė, kad didžioji jų dalis buvo nežmonės. Be to, ten nebuvo nė vieno burtininko ar raganiaus. Žmonių kariuomenei tai buvo neįtikėtinas dalykas.
Mergina pažvelgė į vakarus. Saulė jau netoli laidos, o ji nuklydusi labai toli nuo pilies. Šiandien grįžti nesuspės. Teks joti naktį. Žinia, anokia čia naujiena, bet ir malonumo jokio. O žinios įdomios ir, turbūt, svarbios. Jeigu jos pernakt, tai ryt apie pietus bus Pily.
Mergina liūdnai papurtė galvą ir nusliuogė ant žemės. Kol ji bandė išjudinti sustingusius sąnarius, iš miško atkinknojo žirgas. Ir jaunoji ragana gana negrabiai užsikabarojo ant jo.
- Na, mielasis, trauksim namo tiesiu taikymu. Tu, žinoma, pavargsi. Bet gal pakeliui sustosim kur nors pailsėti…
Ir pavarė žirgą tiesiai per mišką. Oras atvėso, todėl iš balnakrepšio išsitraukė apsiaustą. Nekentė to drabužio, nes jis gąsdino žmones, tačiau turėjo pripažinti, kad drabužis labai patogus. Saugo nuo visų oro permainų. O nuolat keliaujant tas svarbu.
Bemaž iki vidurnakčio keliavo be nuotykių. Žirgas pats laikėsi krypties. Mergina ramiai sau knapsėjo nosimi, kol užuodė kepamą mėsą.
Ji staigiai truktelėjo žirgą už pavadžio, ir šis sustojo lyg įbestas. Nesugebėjusi nustatyti iš kurios pusės sklinda kvapas, mergina vėl paragino žirgą. Tačiau dabar jojo dar lėčiau ir visomis juslėmis tyrinėjo mišką. Žirgas tyliai prunkštelėjo. Tai reiškė, kad kažkur šalia jaučia kitus žirgus.
- Nagi, mielasis, parodyk kur jie yra…
Netrukus tiesiai priešais save raudonplaukė pamatė laukymėje spingsintį laužą. Ji nulipo nuo žirgo, suspaudė rankoje durklą ir ėmė sėlinti link laukymės. Ten liepsnojo laužas. Ant iešmo kepė, matyt, ką tik sumedžiotas šerniukas. Prie laužo sėdėjo du vyrai ir maždaug jos amžiaus žydraplaukė mergina. Tolėliau ganėsi trys nesupančioti žirgai.
Kažką ragana padarė ne taip, nes mergina vikriai pašoko ir įstatė strėlę į lanką.
- Miške kažkas yra, - pasakė pusbalsiu.
- Miške, brangioji, visada kas nors yra, - pasakė kažkuris vyriškis.
Tačiau mergina griežtai pasakė:
- Kas ten? Išlįskit, nes šausiu. Aš šaudau taikliai.
- Ei! Ei! – ragana patraukė link laužo, o žirgas nurisnojo pas kitus. – Tik nereikia čia dabar šaudyti. Čia tik aš. Vieniša pasiklydusi ragana…
Mergina nuleido lanką, o vienas vyriškių pašaipiai tarė:
- Na ir juokeliai tavo. Tik pamanyk, pasiklydusi Ordino ragana. Tokio nieko dar negirdėjau.
- Čia aš iš baimės taip kalbu, - pasiteisino raudonplaukė sėsdama šalia laužo.
Mėlynplaukis dusliai nusijuokė, o tas, kuris kalbėjo pirma, papurtė galvą:
- Tave išgąsdinsi…
- Visus galima išgąsdinti, - ramiai atrėmė. – Gal susipažinkim. Esu Didžiosios Ragės ordino kariūnė Kibirkštis.
- Mano vardas Eledi, o čia mano tėvelis Suairo ir mūsų bičiulis Tšiagunas.
Ragana, nors ir neparodė, tačiau kiek nustebo, nes merginos tėvu būtų palaikiusi mėlynplaukį. O šiaip mintyse riebiai nusikeikė. Jai šiandien sekėsi. Tiek keistenybių per vieną popietę.
- Pavakarieniausi su mumis? – paklausė Eledi.
- Tikriausiai būtų labai mandagu atsisakyti, bet aš nuo vidudienio nieko burnoj neturėjau. O dabar per skubėjimą pamiršau, kad valgyt noriu. Tik štai nuo kepamos mėsos kvapo pilvas urgzt pradėjo.
- Apsieisim be poniškų mandrybių, - pareiškė merginos tėvas ir pridūrė: - Namo trauki?
- Aha, - linktelėjo.
- Tai ko naktim šlaistais? Suprantu, kad tau tas keblumų nesudaro. Bet gi ir raganoms pamiegoti reikia.
- Tai kad reikalą turiu. Skubų.
- Jei kalbam apie mandagumą, - prabilo ir mėlynplaukis. – Tai koks jau čia skubus reikalas? Gal nebus labai nemandagu klausti?
- Jau paklausei. Tai koks skirtumas? – gūžtelėjo pečiais Kibirkštis, tačiau į klausimą neatsakė.
Kurį laiką visi tylomis valgė.
- O jūs – drąsūs, - nutraukė tylą ragana. – Trise. Vidurnakty. Miške.
- O ko bijoti? – parodė dantis Suairo. – Mes jau tiek visko matėm…
- Na, jūs abu. O tavo dukra?
- Tu irgi viena! Miške. Vidurnakty, - atšovė Eledi. – Mano padėtis, rodos, geresnė.
- Galbūt, - lyg ir sutiko Kibirkštis. – Tačiau net aš turėjau sėdėti medyje, kol prašliaužė ta keista kariuomenė.
- Kariuomenė? – sukluso Tšiagunas.
- Na, taip. Daug mėlynplaukių ir žaliaplaukių. Kažkiek žmonių. Keistos žaliaplaukės amazonės. Ir visiškai neaišku, kas jiems vadovauja ir kur jie traukia.
Pro raganos akis neprasprūdo kaip susižvalgė vyrai. O mergina žiūrėjo į ją. Jai tebuvo įdomu.
- Tai dabar joji į Pilį, kad naujienas praneštum? – paklausė Suairo.
- Taip. Ir apie jus turėsiu pranešti.
- O apie mus kodėl? – pasidomėjo Tšiagunas. – Mes gi paprasti keliautojai.
- Na, turiu pranešti apie visus ir viską. Be to, ne tokie jau jūs ir paprasti.
- O kas dabar vyriausioji? – nei iš šio, nei iš to paklausė Suairo.
- Žaižara.
- Oho! Iškilo mergelė…
- Pažįsti ją?
- Na, taip. Teko susidurti…
Kurį laiką vėl visi tylėjo valgydami. Kiekvienas paskendęs savo mintyse. O jaunoji ragana pagalvojo, kad tie kariai ir šitie keliauninkai yra kažkaip susiję, nors gal vieni apie kitus nė nežino. Na, šitie jau žino.
- Žinai, jeigu jaunoji ragana neprieštaraus, tai mes su ja josim į Ordino pilį.
- Mums į kitą pusę.
- Man atrodo, kad teks prašyti pagalbos. Ponia Žaižara neturėtų atsakyti. Tikrai padės. Ordino pagalba mums dabar būtų kaip tik.
Tšiagunas bandė prieštarauti:
- Mes ir taip vėluojam per tave, užsispyręs seni.
- Užtat mes nejojom Didžiuoju keliu ir nesutikom tos keistos kariuomenės, kuri nežinia, ar draugai, ar priešai. Draugus praleisti, žinoma, gaila, bet priešus sutikti – negerai ir visai nelaiku.
Mėlynplaukis tik linktelėjo. Argumentai buvo teisingi. Tačiau jie labai vėlavo. Valdovė Akeilė turbūt susirūpinusi. Ir dar nežinia kas toj Karalystėj dedasi.
- Tai kaip, Kibirkštie, neprieštarausi?
- Kodėl turėčiau? Su kompanija joti smagiau. O jūs, matyt, turite neprastesnių naujienų vyresniajai negu aš.
- Galbūt, sesule… galbūt… - mąsliai pasakė Tšiagunas, žvelgdamas į laužo liepsną.


Valdovė Akeilė jau sunkiai tvardėsi. Lordas Temoras dingo kaip į vandenį. Žinoma, apie Suairo ir dukterį irgi nebuvo girdėti. Sūnus taip pat išvyko. Ir iš jo jokių žinių. Rūmuose akivaizdžiai kažkas vyko. Ir niekuo, išskyrus kamerdinerį, rūmuose jau nebegalėjo pasitikėti. Tačiau šiuo metu iš jo buvo maža naudos. Kilmingieji išmintingai traukėsi jai iš kelio, kruopščiai slėpdami savo mintis ir jausmus po švelniai gelsvos pagarbos kauke.
- Mano Valdove…
- Taip.
- Man rodos, jie šiąnakt puls.
- Kodėl taip manai?
- Dingo visi kiek patikimesni sargybiniai, o kilmingasis Ebrasas slankioja po rūmus ir visur šniukštinėja. Paskui mane nuolat kas nors sekioja.
- Ar sugebėtum ištrūkti iš rūmų nepastebėtas?
- Manau, kad sugebėčiau. Greitai vakarienė. Sargybos pamainos keičiasi. Šioks toks bruzdesys. O aš senas sukčius…
- Gerai, garbusis Ksaini. Aš patikėsiu tau kai ką, kas jokiu būdu negali patekti į mano brolio rankas. Dink, pasislėpk. Nekišk nosies niekur. Gyvenk ramiai Žemėje. Jeigu tau grėstų pavojus, paslėpk tuos daiktus, kad nieks nerastų. Išdalink elgetoms, kurie parduos. Ir daiktai dings. Mano įpėdiniai juos suras. Jei viskas baigsis gerai, pasitikėti gali tik manimi ir lordu Temoru. Niekas, net mano vaikai ar jų tėvas Suairo negali iš tavęs tų daiktų gauti.
- Suprantu, mano Valdove.
Valdovė Akeilė surinko visas savo kaip valdovės regalijas, valstybės antspaudą, savo testamentą, kurį parašė, kai tik Gomoris pranašystės ėmė pildytis. Testamentas buvo patvirtintas visų reikiamų pareigūnų. Ir, savaime suprantama, kad apie jį žinojo visi.
- Ką gi, keliauk, Ksaini. Tegul globoja tave visi dievai kur tu bebūtum. Visos Karalystės likimą atiduodu į tavo rankas. Visada buvai man ištikimas. Jei nesusitiksim… Ačiū tau už viską.
- Mano Valdove… Visada būsiu tau ištikimas kiek tik pajėgsiu.


Ketveriukė vis gi sulaukė ryto, nes tik raganos žirgas naktį galėjo lengvai mišku keliauti. O joti keliais nesiryžo.
Iškeliavo vos prašvitus. Nors saulei patekėjus apsiausto jau nebereikėjo, bet Kibirkštis jo nenusisiautė, manydama, kad gali kartais pagelbėti.
Kelionė vyko lengvai. Žirgai – gerai pailsėję pernakt. Raiteliai – patyrę ir tvirti. Jojo nesikalbėdami. Pilį turėjo pasiekti pavakare.


Jaunasis princas Eledis buvo labai pavargęs. Žmogaus kūnas – neįprastas. Kratytis ant to gyvulio, žirgu vadinamo, dar blogiau. Laikas slenka taip lėtai, kad net baisu. O širdis nerami. Kaip ten mama? Ar suspės jis su ta pagalba?
Princas bandė didžiajam kariui Odoirui įrodyti, kad visa kariuomenė gali atvykti ir vėliau. O motinai – Valdovei Akeilei – reikia tik nedidelio apsauginių būrelio. Ir kuo skubiau. O karas… Karas dar toli. Galbūt, jo nė nebus. Demonai nemėgsta tiesioginių karų. Jei ką, viskas perkeliama į Žemę. Kariauja žmonės, stumdomi tarsi šachmatų figūrėlės lentoje. Kartais, kaip buvo paskutiniame kare, į karą įsitraukia žemesnieji demonai, patikėję pažadais apie jiems suteiksiamas teises. Tačiau viskas baigiasi melu. Net mama – Valdovė Akeilė – dar nesugebėjo įvykdyti visko, ką buvo pažadėjus žemesniesiems. Todėl karo vadas Odoiras ir neskubėjo labai į pagalbą. Ir jam, jaunam ir nepatyrusiam princui, teko gerokai pavargti kol įtikino.
Princas Eledis puikiai suvokė kodėl motina jį išsiuntė. Rūmuose buvo nesaugu. Nepaisant jauno amžiaus buvo kitoks nei jo draugai. Vienmečiai ir net vyresni vis dar žaidė, diskutavo filosofinėmis ir literatūrinėmis temomis, rėžė sparną aplink merginas. Jie, atrodo, nė nejautė artėjančio susirėmimo. Tiesą pasakius, kai porai draugų princas Eledis užsiminė apie artėjančius neramumus, tie tik sumirgėjo kažką neaiškiai ir pareiškė, kad jų tai neliečia.
- Tai suaugusiųjų žaidimai, - abejingai numojo ranka geriausias jo bičiulis Sažatas. – Jaunimas tokiuose niekuose niekada nedalyvauja…
Tačiau princas Eledis puikiai suprato, kad bent jau jis tai tikrai dalyvaus. Po jo gimimo Karalystė gerokai pasikeitė. Princas žinojo, kad jis kitoks. Ne tik todėl, kad yra princas, bet ir dėl savo tėvo.
Tėvas. Jaunuoliui tai buvo tikras galvosūkis ir širdies skausmas. Žinojo, kad jis – žmogus. Dar žinojo, kad jis augina princesę Eledi. Motinos niekada nedrįso klausinėti, tačiau žinojo asmenį, kuris taip pat pažinojo tėvą ir kuris šiek tiek priklausė nuo princo Eledžio. Tai buvo lordas Temoras. Vienintelis tikrai ištikimas lordas Karalystėje. Bent jau taip sakydavo mama. O ji visada žinojo ką sako. Ir niekada nesakydavo to, dėl ko nebuvo tikra. Taigi, kartą pareikalavo, kad lordas Temoras papasakotų apie tėvą.
- Klausk motinos, prince, - ramiai atsakė lordas.
- Nenoriu jos jaudinti, - atrėmė princas.
Lordas Temoras palingavo galva:
- Jei nežinočiau, kad esi Valdovės sūnus, tai tikrai suprasčiau iš užsispyrimo. Ji niekada neklauso sveiko proto, daro kaip nori. Kaip ir tėvas, beje…
- Nors ką nors, lorde Temorai… Juk buvai jo draugas.
- Draugas? Kažin ar tavo tėvas išvis turėjo draugų. Tarnaujant tavo motinai negalima turėti draugų. Aš irgi neturiu draugų. Jei tavo motina, Valdovė Akeilė, būtų įsakius, tavo tėvas būtų mane užmušęs. Aš jį taip pat. Tačiau paprastai man būdavo liepta jį saugoti.
- Argi žmogus gali nužudyti demoną?
- Žinoma. Nužudyti galima bet ką. Galų gale jam motina būtų ir ginklą, ir patarimų davus.
- Tai mano mama mylėjo tą žmogų?
- Užduodi sudėtingus klausimus, prince Eledi. Aš jos, kaip ir tu, nesiryžau klausinėti. Bet gal ir mylėjo. Demonų moterys keistos. Jų jausmus suprast sunku.
- O tėvas? Jis mylėjo mamą?
Temoras įdėmiai pažvelgė į princą, paskui pasakė:
- Ar aš žinau! Ko gero, mylėjo. Susipažino su ja tada, kai dar nežinojo kas ji tokia. Paskui jam tai buvo šokas. Paskutinį kartą Suairo mačiau, kai atidaviau jam tavo seserį.
- Tai jo vardas Suairo?
Lordas Temoras linktelėjo.
- O kodėl mama atidavė jam mano seserį, o ne mane?
- Visų pirma, todėl, kad ji gimė žmogumi, o tu – demonu. Čia dievai mums iškrėtė tokį pokštą. Be to, Valdovė Akeilė nenorėjo, kad Karalystėje kas žinotų, jog turi du vaikus. Dėl viso pikto…
- Tai koks buvo mano tėvas?
- Na, ne buvo, o yra. Jis gyvas ir sveikas. Tiesa, gerokai pasenęs. Jis – puikus karys. Žemėje nedaug tokių sutikau. Ištikimas. Protingas. Jis…
- Lorde Temorai! – motina mestelėjo oranžinį pykčio debesėlį.
- Mano Valdove… - lordas Tšiagunas išsigando daug mažiau negu princas.
- Tai pasakoji istorijas? – jau ramiai paklausė.
- Princas Eledis labai… ryžtingas…
- Norėjai pasakyti įkyrus.
- Tau geriau žinoti, mano Valdove…
- Prince Eledi, tavo tėvas – puikus žmogus. Labai tikiuosi, kad su juo susipažinsi. Tačiau Karalystėje geriau apie jį nė neužsiminti. Lordai ir šiaip mane spaudžia. Bijau, kad jam ir tavo seseriai gresia pavojus.
- Mano Valdove?
- Taip, lorde Temorai. Man nepatinka padėtis Karalystėje. Tačiau apie tai mes dar pakalbėsim vėliau.
Tuo pokalbis ir baigėsi. Princas Eledis svajojo, kad nuvykęs į Žemę susitiks su tėvu. Tačiau dabar jis vykdė užduotį ir turėjo galvoti ne tik apie motiną, tėvą ir save, bet ir apie Karalystę.
- Prince Eledi…
- Taip, Loti.
- Gal tau reikėtų pailsėti?
- Reikėtų, Loti. Labai. Tačiau nėra kada. Jaučiu, kad motinai gresia pavojus.
- Kaip pasakysi, prince Eledi.