Sugrįžimas. Paskutinis mūšis

Senis kiūtojo prie židinio. Galėjai pamanyti, kad jis jau miręs. Susmukęs giliame krėsle, akys užmerktos, krūtinė vos vos kilnojasi. Krustelėjo tik malkų įmesti.
Buvo jau po vidurnakčio kai mirtinoj tyloj pasigirdo ramus arklio kanopų caksėjimas. Senis neatsimerkė ir niekaip neparodė, kad ką nors išgirdo. Tačiau atidesnis stebėtojas būtų pamatęs kaip po jo ne itin prabangiais, tačiau kokybiškais drabužiais įsitempė raumenys. Senio kūnas tapo stangrus ir tvirtas, pasiruošęs šuoliui. Veido raukšlės išsilygino. Veidas tapo susikaupęs ir šiek tiek rūstus.
Kanopų caksėjimas nutilo prie vartų. Brakštelėjo sklendė. Ir nekviestas svetys įjojo kieman.
Akimirką buvo tylu. Paskui prunkštelėjo žirgas. Galiausiai tylus beldimas į duris.
Senis nė nekrustelėjo. Tik jo dešinė ranka nuslydo nuo kelių ir tvirtai suėmė šalia krėslo stovėjusio kalavijo rankeną.
Dar kartą pabeldė. O po akimirkos durys lėtai prasivėrė. Ir vidun įžengė į juodą apsiaustą susisupęs vyras.
Tą pat akimirką senis tapo jaunesnis, rodos, dvidešimčia metų. Jis pašoko iš krėslo, rankose švystelėjo kalavijas, kuris nubrėžęs lanką sustojo prie pat nekviesto svečio gerklės. Tačiau šis nė kiek neišsigando, tik pirštinėta ranka atsargiai atstūmė ginklą ir pasakė:
- Na na… Šitaip svečius sutinki. Fe! Ir tai mane, seną bičiulį…
Senis nuleido kalaviją ir atsukdamas nugarą svečiui burbtelėjo:
- Mes nebuvom bičiuliai…
Svečias nė kiek nesutriko. Numetė apsiaustą ant pasipainiojusios kėdės ir atsisėdo ant suolo šalia židinio.
- Bjaurus oras, - pasakė nelabai skųsdamasis.
Abu kurį laiką tylėjo. Senis vėl prasmego krėsle, tarytum nė nebuvo iš jo pakilęs. O svečias kurį laiką dėbsojo į ugnį.
- Tai tau neįdomu, ko aš pas tave atvykau… - ne paklausė, o konstatavo.
- Neįdomu, - tvirtu balsu pareiškė senis. – Bet tu juk vis tiek pasakysi. Ir manau, kad man tai nepatiks.
- Ką gali žinoti, - truktelėjo pečiais svečias. – Bet gal paskui šnektelsim. Vis dar tikiuosi, kad tapsi svetingesnis ir pasiūlysi man valgyti ir gerti…
Senis atsiduso ir nukiūtino virtuvėn, iš kur po akimirkos grįžo su vynu ir užkandžiais. Tuo tarpu svečias atidžiai jį stebėjo. Senis kiūtino po kambarį taip, tarytum būtų vos gyvas. Atrodo, svečią tai linksmino.
- Tai kiūtai čia sau vienas… - gurkštelėjo vyno. – Na, ne vienas. Su dukra juk?
Šeimininkas nutylėjo. Jis irgi gurkšnojo vyną.
- Gerai. Niekada nebuvom bičiuliai. Bet ir ne priešai… Jei ką blogo tau ir padariau, tai… Ir dabar visai nesiveržiau su tavimi susitikti. Mane siuntė todėl, kad JI nori tave matyti. Ir dukterį.
- Tai galėjo pati atvykti, - pagaliau atsiliepė šeimininkas.
- Liaukis! – mostelėjo ranka. – Juk žinai, kad dabar tokia padėtis… Tiesą sakant, jai vėl reikia tavo pagalbos.
- Žmogau, - išsiviepė senis. – Ar tau, ar jai galvoj negerai? Juk matai, esu sukriošęs senis.
- Tiesa, galvų jūs neturit… - pridėjo kažkaip ypatingai piktai.
- Vajeee… - nutęsė svečias. – Na, kai man kalaviją prie gerklės prikišai, taip neatrodė. Ir išvis, liaukis vaidinęs sukriošėlį!
- Aš nevaidinu. Man gi jau daugiau nei šešiasdešimt…
Svečias papurtė galvą ir atsiduso:
- Tu visada buvai keistas. Net gi kaip žmogus. Suprantu, kad vaidini prieš žmones. Gal dar prieš dukterį. Tačiau aš ne tas, kuriam reikia akis dumti. Esu gerokai pavargęs. Seniai taip bekeliavau.
- Galėjai ir dabar nesivarginti.
Svečias susiraukė ir piktai kando duoną su kumpiu, lyg šie būtų kalti, kad su šeimininku negali rimtos kalbos pradėti. Ir kurį laiką vėl buvo tylu.
- Suairo, laiško ji tau neparašė. Teks pasitikėti mano žodžiu.
- Man nerūpi! – staiga plykstelėjo senis. – Dvidešimt metų praėjo. Viską pamiršau…
Svečias vos nepaspringo vynu.
- Tu mane baigi išvesti iš kantrybės! Lyg aš tave pirmą kartą matyčiau. Kad tave demonai! Baikim vieną kartą su tais išsisukinėjimais. Arba sakyk kas yra. Arba aš turiu visas teises nekreipti dėmesio į tavo ožiavimąsi.
- Pabandyk… - senis išsišiepė parodydamas sveikus baltus dantis. – Dar nežinia, ar tau pavyks…
- Na, esu tikras, kad kovoje vienas prieš vieną tikrai pralaimėčiau. Betgi sakiau: aš turiu VISAS teises.
- Tikrai norėtum tą padaryti mano dukros akivaizdoje?
- Mano norų tikrai niekas neklausė. Gavau įsakymą.
- Vis dar klausai jos?
- Nejuokink! Ji – mano Valdovė. Ką galiu daugiau daryti? Aš, be to, jai skolingas už laisvę. Ir, jei kalbėsim tiesą, tai mūsų karalystė niekada neturėjo tokio puikaus valdovo ištisus tūkstantmečius. Todėl turiu tiek asmeninių, tiek visuomeninių interesų. Ir prieš šį vėją nė tu nepapūsi. Valdovės Akeilės motina paaukojo valstybės labui mane. Ji paaukos tave, jei reikės…
- Ir vaikus?
- Ne. Bet tu ir vaikai – visiškai skirtingi dalykai.
Šeimininkas pirmą kartą atsisėdo tiesiai ir atviru žvilgsniu pažvelgė į svečią.
- Tšiagunai, kodėl blogas naujienas pranešti ji pasirinko tave?
- Nes tik su manimi ji gali būti beveik visiškai atvira.
- Beveik…
Abu nutilo.
- Pernakvosi ar tai labai skubu? – pagaliau paklausė Suairo.
- Labai skubu, bet pernakvosiu. Nes, kaip žinai, šiuo metu niekur labai nenuskubėsi.
- Ar nors puse lūpų pasakysi, kas atsitiko?
- Na… Tiesą pasakius, tai susiję su pranašystėm, pora mūsų pažįstamų magų ir princu Akeiliu. O apie kitas smulkmenas nė nekalbu. Mirštu kaip noriu miego. Todėl apie visa kita – ryt.


Valdovė Akeilė plūduriavo žydru debesėliu savo darbo kabinete. Pastaruoju metu tai buvo nuolatinė jos būsena. Pagyvenusi kurį laiką tarp žmonių, ji išmoko valdytis. Todėl dabar arba būdavo rami, arba gebėdavo meistriškai apsimesti.
Valdovė Akeilė nuplaukė prie lango ir pažvelgė į sodą, kur žaidė jos sūnus. Jos džiaugsmas ir jos skausmas.
Garbingojo Neto sūnus Sažatas staipėsi priešais Valdovės sūnų kaitaliodamas spalvas. Jis buvo gerokai vyresnis ir mokėjo daug daugiau. Buvo geras jaunuolis iš geros šeimos. Tačiau sūnui sunkiai sekėsi bendrauti ir mokytis. Kažkas buvo netaip… Tiesą pasakius, Valdovė puikiai žinojo kas. Jos sūnus buvo kitoks, nes ir jo tėvas…
Valdovė Akeilė pajuto, kad jos spalva keičiasi. Ji pamažu iš žydros virto tamsiai mėlyna, beveik juoda. Ji bloškėsi nuo lango ir piktai riktelėjo:
- Ksaini!
Kamerdineris įšvilpė gerokai pablyškęs iš baimės.
- Mano Valdove?
- Ar lordas Temoras grįžo?
- Ne, mano Valdove…
- Kai tik grįš…
- Taip, mano Valdove… Aš žinau.
- Gali eiti.
Ji jau aprimo ir vėl nuplaukė prie lango. Ką apgaudinėja? Juk ne lordo Temoro laukia. Laukia JO. Keista, kad po tiekos metų vis dar nepamiršo. Ir ko? Mirtingojo, kuris nė nevertas jos. Kilmingos. Valdovės.
Pajuto, kad vėl praranda savitvardą. Taip. Atrodo, nėra taip gerai išmokusi susivaldyti. Cha!
Ji vėl susikaupė. Vaikai iš sodo jau buvo dingę. Tarp augalų plūduriavo tik keletas jaunuolių, besiginčijančių filosofinėmis temomis.
Pajuto kažką įeinant.
- Mano Valdove…
- Taip?
- Atvyko pasiuntinys nuo garbingojo Eruso.
Kurį laiką Valdovė tylomis galvojo. Ko reikėjo garbingajam Erusui? Ir kodėl neatvyko pats? Nebuvo įprasta, kad kokias nors žinias Valdovei per pasiuntinį perdavinėtų.
- Ko nori?
- Nesako.
- Tai aš jo nepriimsiu. Arba pasako tau, arba tegul grįžta pas šeimininką. Ir… Kodėl neatvyko kilmingasis Erusas?
- Aš jam perduosiu, mano Valdove.
- Perduok.
Ksainis grįžo anksčiau nei galima buvo tikėtis.
- Mano Valdove… kažkas negerai: kilmingasis Erusas dingo. Ir niekas nežino kur. O pasiuntinys – ne pasiuntinys. Tai jo žmona – kilmingoji Cenerafija. Kaip galėjau apsirikti…
Akeilė kurį laiką tylėjo. Argi jau? Jau prasidėjo? Ir nuo ko? Erusas tikrai nėra tas, kuris čia svarbiausias… Na, taip, kilmingasis. Labai kilmingas. Giminė tokia sena, kad gali lygintis su Valdovės gimine. Tačiau jie niekada nedalyvavo politikoje, buvo abejingi valdžiai. Niekada nerėmė Valdovės giminės, bet ir nepalaikė sąmokslininkų. Tai kodėl jis?
- Kviesk, - Valdovė nuplaukė link sosto.
Kilmingoji Cenerafija įplaukė ramiai ir didingai, kaip ir dera kilmingojo Eruso žmonai, kuri ir pati neprastos kilmės. Tačiau akivaizdžiai buvo suirzusi ir apsigandusi, todėl kiek nestabili.
- Klausau tavęs, kilmingoji Cenerafija.
- Mano Valdove, - išspaudė ši, - kreipiuosi į tave prispausta didžios nelaimės.
- Girdėjau. Papasakok smulkiau.
- Mano Valdove, mano vyras kilmingasis Erusas prieš dvi dienas išsiruošė į kelionę pas tave. Turėjo greitai grįžti, bet negrįžo. O tada sužinojau, kad nebuvo pas tave atvykęs. Ir niekur, kur tikėjausi jį rasti, nepasirodė. Tarytum į Juodąją bedugnę būtų prasmegęs. Todėl ir atvykau pas tave, mano Valdove, maldauti, kad padėtum man jį rasti…
- Taigi, - Valdovė trumpai blykstelėjo oranžine pykčio spalva, tačiau greitai susitvardė. Taip galėjo atrodyti, tačiau ji tą padarė tiksliai apskaičiavusi ir laiką, ir trukmę, ir intensyvumą.
- Taigi, - pakartojo jau ramiai. – Niekada tavo vyras kilmingasis Erusas nerėmė manęs. Laimė dar, kad nerengė sąmokslų. Juk žinai, kad jį daug kas būtų palaikęs. Dabar tu būtum Valdovė…
Kilmingoji Cenerafija išmintingai nutylėjo, parodydama šiokį tokį išgąstį ir pagarbą pablyškimu.
- Štai ir svarstau, ar tikrai tavo vyras prapuolė. O gal norite mane į spąstus įvilioti?
- Mano Valdove…
- Aš neleidau tau kalbėti, - sausai nutraukė. – Nežinau, ar turėčiau tau padėti. Jeigu tavo vyras dingo visiems laikams…
Valdovė išlaikė pauzę, kuri privertė kilmingąją Cenerafiją išblykšti dar labiau. Kai kur prasimušė net violetinė nevilties spalva.
- Kita vertus, jei padėsiu tavo vyrui, tai galėsiu tikėtis jo paramos…
- Mano Valdove, nieko negaliu pažadėti už savo vyrą…
Akeilė linksmai nučiuožė prie lango. Ten vėl žaidė jos sūnus su draugais.
- Ar turi vaikų?
- Taip, mano Valdove. Dvi dukteris.
- Kokio amžiaus?
- Vienai beveik du tūkstančiai. Kita dar visai jaunutė, tik septyni šimtai.
Valdovė susimąstė. Ar tai ta proga, kuria jai siūlė pasinaudoti garbingoji Gomoris, kad sugrąžintų ramybę į karalystę.
- Ar jau galvojote apie vedybas?
- Na, vyresnioji turi sužadėtinį, o mažylė dar labai jauna.
- Ką ji veikia?
- Mokosi, mano Valdove. Mes su vyru manome, kad kilminga nuotaka turi nusimanyti ne tik apie politiką, karo meną ir panašius dalykus. Ji mokosi dainuoti, groti, piešti. Be to…
- Norėčiau tokios marčios…
- Mano Valdove… - viešniai užėmė kvapą, ji kiek paraudo.
Akeilė suprato, kad ji negali atsakyti nei teigiamai, nei neigiamai. Ir akimirką mėgavosi Cenerafijos sutrikimu. Paskui ramiai tarė:
- Neprašau atsakyti dabar. Pasitarsi su vyru. Ir merginos paklausim… Bet būtų gerai, kad ji susipažintų su mano sūnumi. Be to, manau, kad tau, kilmingoji Cenerafija, su dukromis reikėtų persikelti į mano rūmus. Kol… Erusas atsiras. Nežinau kas vyksta. Dar nieks nesibaigė. Rodos, artinasi karas.
Valdovė Akeilė nutilo ir paskendo savo mintyse. Ar ne per daug pasakė? Kita vertus, visi čia viską žino. Na, be smulkmenų…
- Gerai, mano Valdove. Kaip paliepsi. Tik prašau man skirti apsaugą. Nežinau, ar visais savo vyro kariais galiu pasitikėti…


Tšiaguną pažadino skambus ir labai pažįstamas juokas. Jis atsisėdo ir pažvelgė pro langą.
Lengvu odiniu drabužiu apsirengusi mergina šuoliais lėkė keliuku link namo. Jojo ji ant Tšiaguno žirgo. Be balno, įsikibusi į karčius. Vėjyje plaikstėsi žydri plaukai.
- O Chaose… - suvaitojo svečias. – Kaip iš akies traukta Soira…
Mergina jau žvitriai nušoko nuo žirgo ir pavarė jį į aptvarą prie kitų.
- Tėveli! Ar svečias jau pabudo?
- Jei dar nebuvo pabudęs, tai nuo tavo šėliojimo tikrai pabus.
- Atleisk, tėveli! – visai nebuvo panašu į atsiprašymą, ir kalbėjo ji nė kiek ne tyliau. – Bet jau šiaip ar taip laikas keltis! Negi drybsos ligi pietų!
Tšiagunas iškišo galvą pro langą ir šūktelėjo:
- Mergiotė teisi, Suairo! Metas keltis.
- Labą rytą, pone! – skambus balsas plaikstėsi vėjyje kaip ir plaukai. – Pusryčiai tuoj bus ant stalo!
Ir dingo tarpdury.
- Atsibudai, seni? – Suairo stovėjo priešais langą. – Ir kaip tau mano duktė?
- Be galo panaši į motiną…
- Taigi… Net nejauku kartais. Ateik pusryčiauti. Eledi bus ką paruošusi. Ji jau išmaudė tavo žirgą.
Tšiagunas apsirengė ir išėjo kieman prie šulinio nusiprausti.
Eledi tikrai buvo pagaminusi pusryčius. O dabar sėdėjo prie stalo ir valgė didelį rasotą obuolį. Suairo lėtai gurkšnojo arbatą.
- Dar kartą labą rytą. Buvau pavargęs po kelionės, tai kiek pramigau.
- Nieko tokio, pone! – nusijuokė mergina. – Koks gi skirtumas? Mes irgi vėlai pusryčiaujam. Tėtis, tiesa, anksti keliasi. Bet aš…
- Gal liausies tauškusi… - susiraukė Suairo.
- Atsiprašau!.. – suskardeno. – Tėvelis tik apsimeta, kad pyksta. O šiaip jis geras…
Tšiagunas linktelėjo:
- Tikrai. Auksinės širdies žmogus… kol kalavijo rankoje nelaiko.
- Na, nežinau… - Eledi įdėmiai pažvelgė į tėvą. – Kažkaip net netikiu, kad jis kovose dalyvavo. Toks tylus ramus senukas…
- O kas tave joti išmokė? Ir kieno ten lankas su strėline?
- A… Na, tėvelis, žinoma…
- Ir ko dar tave tėvelis išmokė?
- Labai jau smalsus, - irzliai įsiterpė Suairo.
- Ar jūs su tėveliu seni draugai?
- Taip, - linktelėjo Tšiagunas.
- Ne, - burbtelėjo Suairo.
Merginos veidu nuslydo kažkokia keista išraiška. Ir visi akimirkai nutilo.
Baigęs valgyti Suairo atsistojo ir pareiškė:
- Dabar mes su ponu Tšiagunu josim. Parodysiu jam apylinkes. Tu čia viską sutvarkyk. Nujok pas malūnininką. Paprašyk, kad namus ir žirgus prižiūrėtų. Gal kokį mėnesį… Ne, tris. Ir ruoškis kelionei. Ilgai. Man pabalnok Erelį. O sau… Stirną.
- Aš noriu Žvaigždės! – kaprizingai pareiškė mergina.
- Ne! – lyg kirviu nukirto. – Tokioj kelionėj ji netiks.
- O… kur keliausim?
- Einam, Tšiagunai.
- Kur keliausim, tėveli? – tyliai, bet reikliai pakartojo mergina.
- Pas tavo motiną, - metė per petį išeidamas.


Veidai Karo taryboje buvo niūrūs. Ir Valdovė Akeilė nežinojo, ką jie slepia. Čia, be abejo, buvo keletas išdavikų. Vienas kitas bailys. Pora abejingų ir… O kas buvo ištikimas?
Labai trūko lordo Temoro. Tai buvo kone vienintelis demonas, kuriuo ji galėjo visiškai pasitikėti.
Vyriausioji karinių pajėgų vadė Minidava – geibi gražuolė. Nors mokyta geriausių strategų bei taktikų, tačiau kvaila kaip avis. Postas pereidavo vyriausiai dukrai pagal motinos liniją. Ir dabar Akeilė gailėjosi, kad pradėjusi valdyti nepakeitė šito kvailo įstatymo. Turėjo progą, nes keitė daug ką. Bet pabijojo susipykti su gausia ir kilminga Minidavos motinos Sakšinos gimine. Jau tada norėjo į tos vištos vietą skirti lordą Temorą. Bet nesiryžo. Ir dabar jai tas atsirūgs…
- Ką gi, ponios ir ponai, turime nuspręsti ką dabar darysim.
Visi tylėjo pavirtę žalsvais susimąstymo debesėliais. Nors bent pusė susirinkusiųjų nemąstė, niekada neturėjo jokių planų ir negalėjo nieko patarti. Tiesą pasakius, neturėjo ir jokios karinės patirties. Ir Valdovė pasigailėjo dar vieno: kad neįtraukė į Tarybą žemesniųjų demonų karo vadų. Tie buvo tvirti, apsukrūs, patyrę ir ištikimi, bet neturėjo jokio sprendžiamojo balso. Ji išdrįso padaryti tik tiek, kad apsistatė patarėjais iš to luomo.
- Kilmingoji Minidava, ką manai? – kreipėsi tiesiai, nesitikėdama jokio protingo atsakymo.
Išvis nevertėjo tos Tarybos kviesti. Tačiau privalėjo. Ir dar norėjo žinoti jų nuomonę. Kad galėtų orientuotis situacijoje. Kuri dar nebuvo tokia bloga. Tačiau kilmingasis Erusas taip ir neatsirado, nors Valdovės sekliai išmaišė visą karalystę. Ir Akeilė niekaip nerado atsakymo, kodėl jis.
- Man atrodo, Valdove Akeile, kad padėtis visiškai normali. Kilmingasis Erusas vėl užkrito kokios gražuolės pily. O kad dabar visi jo ieško, tai ir neišlenda.
Per susirinkusiuosius nusirito rožinio juoko banga. Vadė paskelbė purpurinio pasitenkinimo bangą, manydama, kad pasakė ką juokingo. Tačiau ji vienintelė ir nesuprato, kad juokiamasi iš jos.
Šurmuliui aprimus atsiliepė Pietinių provincijų karo vadė Oisenė:
- Garbingoji Cenerafija nebūtų tokio triukšmo sukėlusi. Ji visada žinojo koks smailas jos vyras prie moteriškos giminės. Ji visada žinojo kur jis yra. Nė nesislėpė niekad labai.
- Taigi, - konstatavo Valdovė, - dingo pernelyg keistai. Juk pas mane ruošėsi.
Kažkur kairėje šmėstelėjo baltas susierzinimo šešėlis. Tačiau Akeilė nesuprato kas. Gaila. Juk tai turėjo kažką reikšti.
- Ir ką kilmingasis Erusas norėjo, Valdove, tau pasakyti? – abejingai paklausė Amidinas.
- Jei tai žinočiau, - metė Valdovė, - nė neklausčiau jūsų. Žinočiau ką daryti.
- Žinoma, Valdove. Bet gi garbingoji Cenerafija su dukromis tavo rūmuose. Kodėl? Juk ne pasisvečiuoti atvyko…
Valdovė tylėjo susimąsčiusi. Toks tiesus klausimas nebuvo įprastas.
- Nuo kada Valdovė privalo aiškintis, su kuo bendrauja ir kodėl? – atrėmė Oisenė.
- Nuo šiandien, - burbtelėjo rūmų apsaugos viršininkas Ebrasas. – Kai tokia padėtis…
- Kokia padėtis? Dingo vienas kilmingasis… Negi pirmą kartą? – netikėtai išmintingai įsiterpė Minidava.
Valdovė nusprendė dar patylėti.
- Ne aš sukviečiau šitą idiotišką posėdį, kuriame nėra apie ką kalbėti, - pašaipiai išspaudė Ebrasas.
Visos spalvos salėje priblėso. Tai buvo atvira nepagarba Valdovei. O gal ir bandymas išprovokuoti. Visi sužiuro į Akeilę, kuri vis dar nežinojo kaip reaguoti. Tiktai viena sau nusprendė, kad rūmų apsaugą reikės patikėti žemesniesiems demonams. Reikia saugotis.
- Aš manau, - lėtai pradėjo vyriausias Tarybos narys Mydlas, - kad visi žino apie garsiąją pranašystę. Tai nėra čia ko niekus šnekėti. Mes esam dvasinės būtybės ir visi jaučiam, kad kažkas vyksta. O kas? Kažkas slepia kažką, o kažkas kažką jaučia. Viskas taip neapibrėžta. Mūsų karalystėje visada taip buvo. Mes visi pernelyg laisvi, savarankiški ir orūs. Nežinau ar tokia valstybė gali gyvuoti ilgai…
- Juk gyvuoja, - iškvėpė Ebrasas.
- Ar tikrai? Esu tikras, kad jei žmonės susivienytų, tai mus su visa mūsų magija, mokslu ir išmintim sutryptų… Galų gale, nereikia, kad susivienytų visi. Tereikia, kad keli imtųsi vadovauti. Geros kariuomenės, dešimties burtininkų ir būrio Ordino raganių. O jei dar prisidėtų kelios dvasios…
- Baisius dalykus kalbi, kilmingasis Mydlai. Gerai, kad žmonės tavęs negirdi.
- Valdove, gyvenai tarp žmonių ir žinai, kad kalbu tiesą. Žmonės nėra silpnoji rasė. Jie tik kitokie. Juk sugeba jie demonus pavergti. Nevisada sėkmingai. Bet sugeba. O ką, jei porą demonų panaudos prieš mus.
Įsivyravo tyla. Absoliuti. Visi puikiai suprato, kad gudrus senis aiškiai pasakė, ką Valdovė turėtų daryti. Ar kilmingasis Mydlas žinojo apie Valdovės planus? Gal tik spėliojo? O gal manė, kad Valdovė pati nesusipras?
- Matau, kad tik kilmingasis Mydlas turi šiokių tokių minčių. Arba jis vienintelis išdrįso savo nuomonę pasakyti… Į sekantį Tarybos posėdį aš pakviesiu…
Akeilė lėtai išplaukė į savo darbo kabinetą. Tačiau vos užvėrusi duris piktai riktelėjo:
- Ksaini!
Šis įlėkė kaip vėjas:
- Klausau, Valdove…
- Naujienos?
- Jokių, mano Valdove.
- Gerai. Kviesk visus karo patarėjus. Ir išsiųsk patikimą demoną pas jo prakilnybę Odoirą.
- Taip, mano Valdove… - ir sustingo plūduriuoti drumzliname debesėlyje.
- Kas?! – dar labiau suirzo Akeilė.
- Gal Valdovė malonėtų nurodyti tą patikimą asmenį?
- Taip. Tikrai. Kur tų patikimų rasti?
- Ar… galėčiau savo Valdovei patarti?
- Klok! – Akeilė tapo nepermatomai žydra.
- Mano manymu turėtų vykti princas Eledis…
- Ar pamišai?! Jis gi toks jaunas! Ir… tai pavojinga.
- Valdove, nužemintai prašau man atleisti už mano kvailus sapaliojimus… Bet, - Ksainis nutilo, bandydamas išspausti iš savęs geraširdišką geltonį.
- Sakyk jau…
- Pirmiausia, princas Eledis perduos Valdovės mintį žodis į žodį. Antra, garbusis Odoiras, supras kaip jį gerbi ir pasitiki. Trečia… - kamerdineris nutilo nervingai kaitaliodamas spalvas.
- Tęsk, jei pradėjai… - Akeilė visiškai nurimo, nors žinojo, kad tuo savo dirbtiniu ramumu Ksainio neapgaus.
- Valdove, rūmuose taip pat nesaugu…
- Ir tu pastebėjai?
- Taip, mano Valdove. Vakar kilmingąją Cenerafiją su jos dukterimis perkrausčiau arčiau tavo apartamentų. Ir sargybą parinkau pats. O sūnų telydi auklė Ika ir garbusis Lotis. Jie tikrai neleis princui pražūti.
- Gerai. Pakviesk princą. Kiti tegu ruošiasi kelionei.