Šešėliai virš megapolio

1 skyrius: Keistas kritimas
Naktinis Vilnius skendėjo drėgnoje lapkričio vėsoje. Antakalnio kalvose įsikūrusioje observatorijoje jauna astronomė Elena taisėsi akinius, stebėdama skaitmeninius monitorius. Kompiuterių aušintuvai tyliai dūzgė, o už didžiulio lango pūpsojo juodi medžių siluetai. Staiga viena iš programų, fiksuojanti netoli Žemės skriejančius objektus, pradėjo įsižiebti ryškiai raudona spalva.
Garsinis signalas supypsėjo tris kartus.
– Ką užfiksavai? – Elena sumurmėjo pati sau, skubiai kaukšėdama klaviatūra. – Greitis per mažas asteroidui. Trajektorija... jie stabdo? Ne, tai neįmanoma.
Monitoriaus ekrane pasirodė trys objektai. Jie judėjo ne kaip paprasti meteoritai – jų trajektorija buvo idealiai sinchroniška, tarsi trys krentančios žvaigždės būtų susitarusios, kur leistis. Elena pritraukė vaizdą. Objektai neskleidė jokio šiluminio pėdsako. Jie buvo šalti kaip pats kosmosas.
– Profesoriau, jūs turite tai pamatyti, – Elena greitai surinko vadovo numerį, tačiau telefone pasigirdo tik keistas, ritmiškas traškesys. – Alio? Profesoriau?
Ryšys nutrūko. Tuo pat metu observatorijos šviesos trumpam prigeso, o monitorių ekranai suvirpėjo, palikdami tik žalsvas linijas. Trys objektai tyliai praskriejo pro viršutinius atmosferos sluoksnius ir nukrito kažkur už miesto, link tamsių Labanoro girios pakraščių. Šviesos pliūpsnio nebuvo. Tik keistas, kurtinantis elektromagnetinis impulsas, kurį Elena pajuto kaip metalo skonį burnoje.
Tuo pačiu metu, po senamiesčio grindiniu, gotikinio rūsio gilumoje, atmosfera tapo slegianti. Šimtmečius skaičiuojantis Žemės vampyrų klanas buvo susirinkęs aplink masyvų ąžuolinį stalą. Klano vyresnysis, Aurelijus, kurio veidas atrodė lyg iškalta marmurinė skulptūra, staiga paleido iš rankų krištolinę taurę. Šviesiai raudonas skystis ištiško ant akmeninių grindų.
– Kas nutiko, Aurelijau? – iš šešėlio išniro jaunas, nekantrus vampyras Lukas, instinktyviai apnuogindamas iltis. – Tu išbalai labiau nei įprastai.
Aurelijus neatsakė. Jis prispaudė delną prie krūtinės, ten, kur kažkada plakė širdis. Vyresnysis sunkiai gaudė orą, nors kvėpuoti jam nereikėjo.
– Badas... – sušnibždėjo Aurelijus, jo balsas virpėjo iš gilaus, gyvuliško siaubo. – Ar jaučiate tai?
– Apie ką tu kalbi? Mes maitinomės vos prieš valandą, – atkirto Lukas, tačiau staiga pats susmuko ant kėdės.
Jo akys patamsėjo, o gyslos po oda tapo ryškiai juodos. Kiti kambaryje buvę klano nariai pradėjo dejuoti, griebdamiesi už galvų ir pilvų. Tai nebuvo paprastas noras gerti kraują. Tai buvo stingdantis, deginantis tuštumos jausmas, tarsi kažkas didžiuliu siurbliu siurbtų pačią gyvybinę energiją iš miesto. Ir iš jų pačių.
– Miestas... jis tamsėja, – prabilo kitoje stalo pusėje sėdinti senoji klanų žynė Viktorija. – Žmonių sielų šviesa... ji gęsta. Kažkas ryja jų gyvybę per atstumą. Jei jie mirs, mes neturėsime kuo maitintis.
Aurelijus lėtai atsistojo, jo akys sužibo mirtina, naktine ugnimi. Jis priėjo prie siauro rūsio langelio, žvelgiančio į gatvės lygį. Lauke švietę žibintai vienas po kito užgeso.
– Tai ne liga ir ne žmonių karas, – ištarė Aurelijus, žvelgdamas į juodą nakties dangų, kuriame ką tik ištirpo trys keisti šešėliai. – Kažkas atvyko į mūsų medžioklės plotus. Lukas, surink sargybinius. Turime sužinoti, kas bando pavogti mūsų miestą.
2 skyrius: Tušti kūnai
Vilniaus universitetinės ligoninės Priėmimo skyriuje tvyrojo mirtina, klaustrofobiška tyla, kurią baisiai trikdė tik medicininių aparatų pypsėjimas. Elena stovėjo koridoriaus gale, įsikibusi į šaltą kavos puodelį. Jos akys buvo paraudusios nuo bemiegės nakties. Prieš kelias valandas jos vadovas, profesorius, buvo atvežtas čia tiesiai iš savo namų.
Gydytojas Matas išėjo iš reanimacijos palatos, nusiėmė apsauginius akinius ir pavargusiu judesiu pasitrynė kaktą.
– Elena, aš nežinau, ką tau pasakyti, – jo balsas buvo duslus. – Mediciniškai jis gyvas. Širdis plaka, plaučiai dirba. Bet smegenų aktyvumas... jo tiesiog nėra. Tai ne koma. Tai kažkas kita.
– Ką reiškia „kažkas kita“? – Elena žengė žingsnį į priekį, jos balsas virpėjo. – Jis juk nereaguoja į jokius dirgiklius?
– Ne. Vyzdžiai nereaguoja į šviesą, nėra jokių refleksų. Tyrimai rodo, kad visi neuromediatoriai smegenyse yra tiesiog... išdžiūvę. Tarsi kažkas būtų išjungęs pagrindinį jungiklį jo galvoje ir palikęs tik tuščią kūną. Ir jis ne vienintelis. Šią naktį atvežė jau dvylika žmonių iš to paties rajono. Visi su tais pačiais simptomais.
Elena prisiminė naktį matytą elektromagnetinį impulsą ir tris šaltus meteoritus. Ji drebančiomis rankomis atsidarė nešiojamąjį kompiuterį, kurį atsinešė kartu. Ekrane švietė jos pačios sukurta programa, fiksavusi keistus energijos pėdsakus.
– Žiūrėk, Matai, – ji atuko ekraną į gydytoją. – Štai čia, kur prasidėjo epidemija, mano sensoriai fiksuoja visišką foninės energijos vakuumą. Kažkas tiesiog išsiurbė elektromagnetinį lauką aplink tuos žmones. Ir tas vakuumo centras dabar juda link Labanoro girios.
Gydytojas tik liūdnai papurtė galvą.
– Elena, tu persidirbai su savo žvaigždėmis. Tai greičiausiai naujas neurotoksinas arba virusas. Grįžk namo, pailsėk.
Tuo pat metu ant ligoninės stogo, pasislėpę už masyvių vėdinimo šachtų šešėlių, stovėjo Aurelijus ir Lukas. Jų naktinis matymas leido puikiai matyti per langus viduje vykstančią dramą. Lukas piktai sučiaupė lūpas, apnuogindamas iltis, kurios išsivystė instinktyviai, pajutus artėjantį pavojų.
– Jie bjaurūs, – sušnypštė Lukas, žiūrėdamas į palatose gulinčius žmones. – Aš bandžiau prieiti prie vieno iš tų ligonių gatvėje prieš jiems atvažiuojant. Jų kraujas... jis vis dar šiltas, bet jame nėra jokio skonio. Jokios gyvybės kibirkšties. Tai lyg gerti vandenį iš balos. Tie kosminiai parazitai nuodija mūsų maistą!
– Tai ne nuodai, Lukai, – šaltai pataisė Aurelijus, jo ilgas tamsus paltas plevesavo vėjyje. – Tai absoliutus badas. Tie padarai minta ne kūnu, o siela. Jie ryja jų emocijas, jų valią, jų astralinę energiją. Žmogus be šios energijos yra tik mėsos kiautas. Mums toks kraujas neduoda jokios jėgos.
– Jei jie tęs tai, mes išmarinsime badu per kelias savaites, – Lukas smogė kumščiu į betoninę stogo sienelę, palikdamas gilią įdubą. – Koks mūsų planas? Sunaikinti tuos kosminius parazitus?
– Pirmiausia turime suprasti, su kuo turime reikalą, – Aurelijus nukreipė žvilgsnį žemyn, kur pro ligoninės duris su kompiuteriu rankose išeidinėjo Elena. – Matai tą merginą? Ji naktį kažką užfiksavo savo observatorijoje. Jos kompiuteryje yra duomenys, kurių mums reikia. Kosminiai siurbikai jau seka jos energijos pėdsaką.
– Nori, kad ją pašalinčiau? – paklausė Lukas.
– Ne, – Aurelijus sugriebė Lukui už peties, jo gniaužtai buvo stipresni už plieną. – Mes ją apsaugosime. Jei ji žus, mes prarasime vienintelį šansą sužinoti, kaip tie parazitai veikia. Pasiruošk, naktis tik prasideda.
3 skyriaus: Pirmasis susidūrimas
Labanoro giria skendėjo klaustrofobiškoje, tirštoje tamsoje. Šimtamečių pušų viršūnės aimanavo nuo kylančio vėjo, o žemę klojo tirštas rudens rūkas. Elena klampojo per šlapias samanas, viena ranka spausdama prie krūtinės nešiojamąjį kompiuterį, kita – stiprų prožektorių. Jo šviesos spindulys skrodė rūko sieną, ieškodamas anomalijos epicentro. Ekrane mirksėjo skaičiai: elektromagnetinis fonas čia buvo nukritęs iki kritinės ribos.
– Čia pat... – sušnibždėjo Elena, jos kvėpavimas virto baltais garų debesėliais. – Sensoriai rodo, kad objektas tiesiai už šitos kalvos.
Ji užlipo ant kalvagūbrio ir staiga sustingo. Visas miško gyvumas aplinkui buvo išnykęs. Ant žemės gulėjo negyvi paukščiai, o aplinkinių medžių spygliai akimirksniu pagelto ir pradėjo byrėti, tarsi iš jų būtų išsunktas pats laikas.
Prožektoriaus šviesa užkliuvo už trikampio, kristalinio meteorito fragmento, įsmigusio į žemę. Jis neskleidė jokios šilumos, tačiau virš jo levitavo kažkas, kas privertė Elenos širdį nusiristi į kulnus. Tai buvo bekūnė, pusiau perregima būtybė, sudaryta iš mirgančių, neoninių melsvų gijų. Ji neturėjo veido, tik dvi tuščias, švytinčias orbitas ir tįstančias energijos galūnes, kurios siurbė šviesą net iš Elenos prožektoriaus.
Būtybė lėtai atsisuko į Eleną. Merginą akimirksniu sukaustė stingdantis šaltis. Ji pajuto, kaip jos mintys pradeda lėtėti, o krūtinėje kylantis džiaugsmas, baimė ir prisiminimai virsta pilka, tuščia mase. Kosminis vampyras tiesiog iš tolo pradėjo siurbti jos dvasinę energiją. Elena norėjo rėkti, bet iš jos burnos neišsiveržė nė garsas. Jos keliai sulinko.
– Paleisk ją, kosminis parazite! – staiga per miško tylą nuskambėjo įsiutęs balsas.
Iš tamsos, neįtikėtinu greičiu, lyg paleista strėlė, iššoko Lukas. Jo akys degė kraujo raudonumu, o iltys buvo visiškai apnuogintos. Šuolyje jis išsitraukė medžioklinį peilį ir rėžė tiesiai per švytintį būtybės siluetą.
Tačiau ašmenys tik perskrodė orą, palikdami melsvų kibirkščių pėdsaką. Kosminis vampyras nesureagavo į fizinį skausmą. Vietoj to, viena iš jo energijos gijų apsivijo Luko riešą. Jaunasis vampyras baisiai suriko – ne iš skausmo, o iš staigaus, visa apimančio bado. Jo veido gyslos pajuodavo, o šimtmečius kaupta kraujo jėga pradėjo garuoti tiesiai į ateivio kūną.
– Lukai, atgal! – pasigirdo griausmingas Aurelijaus balsas.
Klano vyresnysis išniro iš rūko, rankose laikydamas senovinį, sidabru kaustytą kardą, ant kurio ašmenų buvo išraižytos apsauginės runos. Aurelijus suprato, kad fiziniai ginklai neveikia, todėl sutelkė visą savo vidinę, naktinę magiją į ginklo ašmenis. Jis smogė ne į pačią būtybę, o į žemėje esantį kristalinį meteoritą – ateivio energijos inkarą šioje pasaulio dimensijoje.
Pasigirdo kurtinantis traškesys. Meteoritas skilo pusiau, paleisdamas galingą elektromagnetinę bangą. Kosminis vampyras paleido Luką ir skausmingai suvirpėjo, jo melsvas švytėjimas trumpam išblėso. Supykęs padaras paleido garsą, panašų į stiklo dūžį, ir akimirksniu ištirpo tarp medžių viršūnių, palikdamas tik stingdančio ozono kvapą.
Lukas sunkiai nukrito ant samanų, gaudydamas orą ir drebėdamas iš silpnumo. Aurelijus greitai prieidamas prie jo, perrėžė savo riešą ir pridėjo prie Luko lūpų:
– Gerk. Tau reikia atgauti jėgas. Šitas padaras vos neišsiurbė tavo nemirtingumo.
Elena, vis dar sėdėdama ant žemės ir drebėdama, stebėjo šį vaizdą plėsdamasi iš siaubo. Jos prožektorius apšvietė du vyrus, kurių vienas ką tik gėrė kito kraują, o jų akys švietė tamsoje.
– Kas... kas jūs tokie? – sulemeno Elena, bandydama atsitraukti atgal. – Jūs ne žmonės...
Aurelijus lėtai atsisuko į ją, paslėpdamas iltis ir išsitiesdamas per visą savo didingą ūgį. Jo balsas buvo ramus, bet keliantis pagarbą.
– Mes esame tie, kurie tave ką tik išgelbėjo, Elena. Ir tie, kurių tavo pasaulis bijojo tūkstančius metų. Bet dabar mes turime bendrą priešą. Ir tu turi tai, kas gali padėti juos sustabdyti.
4 skyrius: Šešėlių taryba
Elena sunkiai rijo seiles, kai Aurelijaus ranka prilaikė ją, vedančią pro drėgnus, arkinius požemių skliautus giliai po Vilniaus senamiesčiu. Sienose degė senoviniai deglai, o ore tvyrojo amžių senumo dulkių ir metalo kvapas. Jos nešiojamasis kompiuteris vis dar buvo prispaustas prie krūtinės – tai buvo vienintelis materialus daiktas, primenantis jai apie racionalų mokslinį pasaulį, kurį ji paliko viršuje.
– Įeik, – tyliai ištarė Aurelijus, atverdamas sunkias, kaustytas duris į didžiulę salę.
Salės centre stovėjo masyvus akmeninis stalas. Aplink jį sėdėjo keliolika figūrų, apsisiautusių tamsiais apsiaustais. Jų veidai buvo balti kaip kreida, o akys stebėjo Eleną su neslepiamu alkiu ir nepasitikėjimu. Pasirodžius merginai, patalpoje kilęs šnabždesys akimirksniu nutilo.
– Aurelijau! – nuo stalo galo pakilo aukštas, randuotas vampyras Gabrielis, klano karo vadas. Jo balsas dundėjo kaip perkūnija. – Tu atsivedei čia žmogų? Į mūsų švenčiausią vietą? Tu pažeidei pirmąją mūsų išlikimo taisyklę!
– Ramiau, Gabrieli, – ramiu, bet stingdančiu tonu atsakė Aurelijus, ranka nurodydamas Elenai pasilikti šalia jo. – Šis žmogus yra raktas į mūsų išsigelbėjimą. Lukas vos nežuvo Labanoro girioje. Tie padarai... jie nenaudoja fizinės jėgos. Jie siurbia nemirtingųjų energiją taip pat lengvai, kaip ir mirtingųjų.
Prie stalo pasigirdo sunerimęs šurmulys. Senoji žynė Viktorija palinko į priekį, jos ilgi, juodi nagai subraižė akmeninį stalo paviršių.
– Jos protas... jis pilnas formulių ir skaičių, – sušnibždėjo Viktorija, fiksuodama savo blausų žvilgsnį į Eleną. – Ji matė jų atvykimą. Ji matė jų šviesą.
– Palaukite, – Elena pagaliau sukaupė drąsą ir žengė žingsnį į priekį, nors jos keliai vis dar drebėjo. – Jūs kalbate apie mane taip, lyg būčiau tiesiog objektas. Jūs esate... vampyrai. Tikri vampyrai. Jūs geriate žmonių kraują!
– Taip, mergaite, – šyptelėjo Lukas, sėdintis šone ir vis dar atrodantis kiek silpnas po susidūrimo. – Bet mes esame vietiniai ekosistemos plėšrūnai. Mes nemuša savo grobio be reikalo. Mes palaikome balansą. O tie kosminiai parazitai, kurie ką tik nukrito iš tavo mylimo dangaus, nepalieka nieko. Jie išdžiovina sielą. Jie paverčia tavo rūšį daržovėmis, o mus – tuščiais šešėliais.
Aurelijus trenkė delnu į stalą, nutildydamas visus.
– Užteks ginčų, – jo akys sužibo mirtina ugnimi. – Šią naktį mes privalome priimti sprendimą. Kosminiai vampyrai jau infiltruojasi į miestą. Jei jie sunaikins Vilniaus gyventojus, mūsų klanas išmirs iš bado. Mes neturime kito pasirinkimo. Šešėlių taryba privalo stoti į atvirą, nors ir nematomą, žmonijos gynybą. Mes tapsime jų skydu.
– Ginti gyvulius? – pasibjaurėjęs spjovė Gabrielis. – Tai žema!
– Jei gyvuliai išmirs, vilkai nudės iš bado, Gabrieli! – atkirto Aurelijus. – Elena, parodyk jiems, ką užfiksavai.
Elena drebančiais pirštais atvėrė kompiuterį ir padėjo jį ant akmeninio stalo. Ekrane nušvito trys trimačiai grafikai, rodantys elektromagnetinio lauko anomalijas virš Lietuvos.
– Jie nukrito trijose vietose, – pradėjo aiškinti Elena, bandydama susitelkti į mokslą, kad nepasiduotų baimei. – Labanore buvo tik pirmasis fragmentas. Kiti du nukrito netoli pagrindinių energijos mazgų – prie elektrinės ir miesto centre. Jie minta ne tik žmonėmis, jiems reikia aukšto dažnio energijos, kad stabilizuotų savo kūnus mūsų atmosferoje. Jie kuria tinklą. Jei jie jį sujungs, visas miestas panirs į amžiną katatoniją.
Aurelijus pažvelgė į tarybos narius.
– Girdėjote ją. Mes pradedame karą. Lukas, su savo būriu saugosi šią merginą – ji privalo rasti būdą, kaip suardyti jų tinklą. Gabrielis ruošia karius naktiniams patruliams. Nuo šios akimirkos, kiekvienas žmogus šiame mieste yra saugomas Žemės vampyrų klano. Balsuojame.
Vienas po kito tarybos nariai pradėjo kelti rankas. Net ir Gabrielis, sunkiai atsidusęs, pakėlė savo randuotą delną.
5 skyrius: Nemirtingųjų strategija
Naktinis Vilnius pasikeitė. Šešėliai, kurie šimtmečius tykojo žmonių, dabar tapo jų nematomais sargais. Žemės vampyrai pasidalino sektoriais: Gabrielio kariai judėjo stogų briaunomis virš Gedimino prospekto ir užkaboriais aplink stotį, akylai stebėdami kiekvieną vėlyvą praeivį. Jie ieškojo ne kraujo kvapo, o melsvo, šalto mirgėjimo, išduodančio kosminių parazitų artumą.
Tuo tarpu slaptoje klano laboratorijoje, įrengtoje po senuoju universiteto anatomijos teatru, Elena karštligiškai dirbo. Aplinkui stovėjo Luko sunešta moderniausia elektronika, pavogta iš apleistų tyrimų centrų, sumaišyta su keistais senovinio kulto artefaktais. Lukas sėdėjo ant metalinio stalo, nuobodžiaudamas sukinėdamas rankose sidabrinį durklą.
– Na, mokslininke, – ištarė Lukas, stebėdamas, kaip Elena lituokliu jungia varinius laidus prie keisto, sferinio emiterio. – Kaip sekasi mūsų kosminių musgaudžių projektas?
– Tai ne musgaudis, Lukai, – neatitraukdama akių nukirto Elena. – Tai kryptinis elektromagnetinio rezonanso generatorius. Jei Labanoro girioje jūsų vado kardas suveikė todėl, kad nukirto kristalo ryšį, vadinasi, šie padarai turi specifinį virpesių dažnį. Jie destabilizuojasi, kai susiduria su priešingos poliarizacijos banga.
– Man labiau patinka tiesiog perkirsti juos pusiau, – nusišiepė Lukas, blykstelėdamas iltimis.
– Tavo kirtis vos nepavertė tavęs tuščiu kiautu, pamiršai? – Elena pagaliau padėjo lituoklį ir atsisuko į jį. – Fizinė jėga prieš juos yra niekas. Štai, žiūrėk. Man reikia energijos šaltinio, kuris galėtų išgauti bent dešimties gigahercų impulsą sekundės daliai. Paprasti akumuliatoriai išsilydys.
Lukas lėtai nuleido kojas ant žemės. Jo veidas tapo rimtas. Jis priėjo prie Elenos, išsitiesė ir pridėjo savo šaltą delną prie prietaiso pagrindo.
– O kaip mūsų energija? – tyliai paklausė jis. – Senovinė kraujo magija, kuria mes gyvi. Viktorija sako, kad mūsų nemirtingumas yra tiesiog sukoncentruota, nesenstanti gyvybinių jėgų forma. Ar gali panaudoti mane kaip bateriją?
– Tu juokauji? Tai per daug pavojinga. Aš net nežinau, kaip tavo... biologija reaguos į tokį dažnį, – Elena sutriko, pajutusi nuo jo sklindantį šaltį.
– Mes neturime laiko, Elena. Gabrielis ką tik pranešė per radiją – prie pagrindinės miesto šiluminės elektrinės užfiksuotas masinis energijos krytis. Jie jau pradeda siurbti tinklą. Jei jie jį perims, miestas užges amžiams. Junk tuos savo laidus prie manęs.
Elena dvejojo tik akimirką. Ji prijungė du storus, elektrodus primenančius varinius gnybtus prie Luko riešų. Lukas giliai įkvėpė. Elena nukreipė emiterio vamzdį į seną, nenaudojamą laboratorinį monitorių kambario gale.
– Pasiruošk. Trys, du, vienas... paleidžiu rezonansą! – Elena nuspaudė jungiklį.
Prietaisas garsiai suurzgė. Lukas staiga išsilenkė, jo akys nušvito ryškia naktine ugnimi, o per skaidrias laidų gijas link emiterio nusidriekė tirštas, tamsiai raudonas energijos pulsas. Tai nebuvo elektra – tai buvo pati vampyro gyvybinė esmė.
Iš emiterio vamzdžio išsiveržė nematomas, bet ore juntamas slėgio pliūpsnis. Kambario gale stovėjęs monitorius akimirksniu sprogo, o jo stiklinis kineskopas subyrėjo į smulkias dulkes. Svarbiausia – ore trumpam pasirodęs melsvas foninis spinduliavimas buvo visiškai ištrintas, palikdamas tik švarią, šiltą erdvę.
Lukas susmuko ant kelių, sunkiai kvėpuodamas, bet jo veide švietė triumfuojanti šypsena.
– Velniava... Tai buvo geriau nei stipriausias ekspreso. Ginklas veikia.
– Veikia, – Elena pribėgo ir padėjo jam atsistoti, pati nustebdama, kad nebejaučia jam baimės. – Bet tu atidavei per daug jėgų. Tau reikės...
– Maisto? – Lukas pažvelgė į jos kaklą, bet greitai nusuko akis ir susitvardė. – Ne, išgyvensiu. Pasiimk šitą žaisliuką. Turime važiuoti prie elektrinės. Gabrielio vyrams ten reikia pagalbos, o mes ką tik gavome kuo atsikirsti
6 skyrius: Šviesos ir tamsos ginklai
Vilniaus termofikacinės elektrinės teritorija priminė apokaliptinį košmarą. Didžiuliai  kaminai stiepėsi į juodą dangų, o aplink juos sukosi keistas, melsvas rūkas. Visi transformatoriai gūžė žemu, grėsmingu dažniu, kibirkščiuodami ne natūralia geltona, o šalta neonine šviesa. Žemės paviršiumi nusidriekė elektros kabeliai, iš kurių kosminiai vampyrai tiesiogiai rijo energiją.
Lukas ir Elena staigiai sustabdė seną juodą visureigį prie pagrindinių vartų. Elena ant pečių spaudė sunkų emiterį, dabar sujungtą su specialia kuprine, kurioje buvo įmontuotas Luko kraujo magija įkrautas stabilizatorius.
– Žiūrėk ten, – Elena parodė pirštu į aukštos įtampos pastotę.
Ten, pakibę ore virš transformatorių, levitavo trys kosminiai parazitai. Jų gijos buvo įsisiurbusios į pagrindinius miesto mazgus, o aplinkui ant betoninių platformų gulėjo keli elektrinės apsaugos darbuotojai – visiškai ramūs, atviromis, stiklinėmis akimis. Jų sielos energija buvo išsiurbta kartu su elektra.
– Gabrieliaus vyrai jau čia, bet jie ilgai neišlaikys! – sušuko Lukas.
Iš šešėlių iššoko keturi Žemės vampyrai, ginkluoti senoviniais kardais, tačiau kosminių ateivių paleistos energijos bangos juos nubloškė atgal. Kiekvienas prisilietimas prie melsvų gijų siurbė naktinių grobuonių šimtmečių jėgas. Gabrielis, visas kruvinas ir pajuodavusiomis veido gyslomis, suklupo ant vieno kelio, bandydamas apsiginti kardu.
– Lukai, dabar! – suriko Elena, nukreipdama prietaiso vamzdį į artimiausią ateivį. – Man reikia tavo energijos impulso!
Lukas tvirtai suėmė abu elektrodus, kyšančius iš jos kuprinės. Jo akys akimirksniu nušvito mirtina raudonumu, o iltys išsivystė tiek, kad pradūrė apatinę lūpą. Tirštas, tamsus energijos srautas per laidus suplūdo į emiterį. Prietaisas pradėjo vibruoti taip stipriai, kad Elenai atrodė, jog jai suluš rankų kaulai.
– Ugnis! – Elena nuspaudė gaiduką.
Iš emiterio išsiveržė akinanti tamsiai raudonos ir baltos šviesos pynė – šviesos ir tamsos, mokslo ir kraujo magijos hibridas. Banga skrosdama orą pataikė tiesiai į centrinį kosminį vampyrą. Padaras paleido siaubingą, stiklą rėžiantį garsą, jo melsvos gijos pradėjo trūkinėti ir degti purpurine ugnimi. Po sekundės kosminis parazitas tiesiog sprogo, palikdamas tik saują šaltų, subyrėjusių kristalų.
– Veikia! Švęskit, kraugeriai, mes turime kuo juos mušti! – triumfuodamas suriko Gabrielis, pajutęs, kad jį slėgęs stingdantis badas akimirksniu atslūgo.
Tačiau kiti du kosminiai vampyrai, pajutę grėsmę, paliko transformatorius ir sinchroniškai atsisuko į Eleną bei Luką. Jų tuščios orbitos sužibo ryškiau, o link visureigio nusidriekė dešimtys melsvų, gyvates primenančių energijos čiuptuvų.
– Elenai, jie persigrupuoja! Krauk dar kartą! – sušuko Lukas, tačiau jo balsas išdavė gilų nuovargį. Jo oda tapo pilka – pirmojo šūvio energijos kaina buvo per didelė.
– Prietaisas perkaista, jam reikia dešimties sekundžių aušinimui! – Elena karštligiškai stebėjo raudonai mirksintį indikatorių, o melsvos gijos jau artėjo prie jų, stingdydamos orą aplinkui.
7 skyrius: Mergaitė ir monstras
Melsvos energijos gijos artėjo tarsi švytinčios gyvatės, stingdydamos orą ir paversdamos krintančius lietaus lašus smulkiais ledo kristalais. Elena juto, kaip tirpsta jos pačios mintys, o kūną kausto pažįstamas dvasinis paralyžius. Šalia jos Lukas klūpojo ant kelių. Jo akys, anksčiau degusios raudonumu, dabar buvo blausios, o oda atrodė plona ir trapi lyg pergamentas. Jis atidavė per daug savo esmės ginklo užtaisui.
– Elena... – jo balsas buvo vos girdimas šnabždesys, jame nebeliko jokios nemirtingo grobuonies didybės. – Bėk. Prietaisas nespės išsivalyti... Jie tave ištuštins.
Elena pažvelgė į emiterio indikatorių. Raudona lemputė vis dar mirksėjo: Aušinimas. Likę 6 sekundės. Bet kosminiai vampyrai neturėjo tikslo laukti. Vienas iš čiuptuvų jau vijosi aplink Luko riešą, gerdamas paskutinius jo gyvybės likučius. Jaunasis vampyras net neturėjo jėgų rėkti.
Ji suprato: jei Lukas išgaruos, ji liks viena prieš du kosminius monstrus. Mokslinis protas karštligiškai ieškojo išeities. Viktorija minėjo, kad Žemės vampyrų nemirtingumas yra sukoncentruota gyvybinių jėgų forma, kurios dabar Lukui trūko. O kas turėjo švarios, nesugadintos gyvybės energijos? Ji pati.
– Velniop viską, – sušnibždėjo Elena.
Ji numetė emiterio vamzdį ant žemės, prišoko prie Luko ir abiem rankomis sugriebė jo veidą. Lukas sunkiai pakėlė vokus, jo akyse atsispindėjo gyvuliškas alkis, sumišęs su siaubu dėl to, ką ji ketina daryti.
– Ką tu... – nespėjo ištarti jis.
– Gerk, – nukirto Elena ir pati priglaudė savo kairįjį riešą prie jo atvirų, sausų ilčių. – Gerk, kol abu nemirėm!
Pajutęs šilto, gyvo kraujo kvapą, Lukas prarado bet kokią civilizuoto elgesio kontrolę. Senoviniai instinktai perėmė jo kūną. Jo iltys giliai įsmigo į Elenos odą. Mergina aiktelėjo iš skausmo, tačiau kartu su skausmu atėjo neįtikėtinas, deginantis jausmas. Tai nebuvo tiesiog skysčio praradimas – ji juto, kaip jos emocijos, prisiminimai ir pati sielos šiluma srautu plūsta į jį.
Tačiau įvyko kažkas, ko nei vienas iš jų nesitikėjo. Kadangi Lukas vis dar buvo prijungtas prie jos kuprinėje esančio hibridinio stabilizatoriaus, Elenos dvasinė energija, susijungusi su Luko kraujo magija, sukūrė galingą uždarą grandinę. Tai nebuvo vienpusis maitinimasis. Tai buvo simbiozė.
Luko kūnas akimirksniu prisipildė jėgų, jo gyslos nušvito ne juoda, o skaisčiai auksine-raudona spalva. Tuo pat metu Elena pajuto, kad jos pačios baimė išnyko, užleisdama vietą šaltam, plieniniam vampyriškam ryžtui ir paaštrėjusiems pojūčiams. Ji pradėjo matyti pasaulį Luko akimis – pastebėjo kiekvieną oro virpesį ir tikrąją kosminių parazitų struktūrą.
Emiterio indikatorius supypsėjo: Paruošta.
Lukas nepaleisdamas Elenos rankos, viena ranka sugriebė numestą ginklo vamzdį. Jų abiejų energija – žmogiškoji siela ir nemirtingasis naktinis pradas – sutekėjo į emiterį trigubai stipresne jėga nei anksčiau
– Šįkart kartu, – Luko balsas nuskambėjo tiesiai Elenos galvoje, jų protams susijungus.
Elena kartu su juo uždėjo pirštą ant gaiduko ir nuspaudė.
Iš vamzdžio išsiveržė nebe tiesiog spindulys, o milžiniška, akinanti auksinės ugnies banga. Ji nuvilnijo per visą elektrinės pastotę, akimirksniu sudegindama abu kosminius vampyrus iki pelenų ir priversdama likusius melsvus debesis išsisklaidyti virš miesto. Aplinkiniai transformatoriai liovėsi kibirkščiavę ir grįžo į įprastą darbo režimą.
Lukas lėtai atsitraukė nuo jos riešo. Žaizdelės akimirksniu nustojo kraujuoti, pasidengusios plona plėvele. Abu sunkiai kvėpavo, žiūrėdami vienas į kitą. Mergaitė ir monstras ką tik tapo kažkuo daugiau – gyvu tiltu tarp dviejų pasaulių.
– Kas... kas tai buvo? – sušnibždėjo Elena, vis dar jausdama Luko proto aštrumą savo galvoje.
– Tai buvo mūsų aljansas, – tyliai atsakė Lukas, švelniai nuvalydamas kraujo lašą nuo jos riešo. – Tu nesi tiesiog mokslininkė, Elena. Tu dabar esi mūsų pasipriešinimo širdis.
Gabrielis ir jo kariai priėjo prie jų, tylėdami ir su pagarbia baime žvelgdami į šį keistą duetą. Jie suprato, kad šis hibridinis ryšys yra vienintelis ginklas, galintis išgelbėti Žemę.
8 skyrius: Užtemimas
Naktinis dangus virš Vilniaus staiga nusidažė tiršta, taukine juoduma, kuri prarijo net mėnulio ir žvaigždžių šviesą. Atsakydami į prarastus karius prie elektrinės, kosminiai vampyrai paleido visuotinį impulsą. Vieną akimirką megapolis mirgėjo milijonais žiburių, o kitą – paniro į absoliučią tamsą. Užgeso viskas: gatvių žibintai, automobilių žibintai, telefonų ekranai ir ligoninių generatoriai. Miestą sukaustė stingdantis, anomalus šaltis.
Elena ir Lukas važiavo atgal link senamiesčio, kai jų visureigio variklis tiesiog numirė vidury gatvės.
– Visiškas elektromagnetinis kolapsas, – Elena iššoko iš mašinos, stebėdama, kaip aplinkiniuose namuose prasideda panika. Žmonės bėgo į gatves, ieškodami šviesos, tačiau ore jau tvyrojo melsvas, elektrinis rūkas. – Jie blokuoja bet kokį dirbtinį signalą. Jie kuria izoliuotą zoną.
– Jie ateina, – Lukas sugriebė Eleną už peties ir patraukė po daugiabučio balkono stogeliu.
Iš juodo dangaus, lyg krentantys pelenai, pradėjo leistis šimtai švytinčių gijų. Kosminiai vampyrai nebelygino savo jėgų – jie puolė masiniu srautu. Praeiviai gatvėse krito vienas po kito. Žmonės nespėdavo net surikti; melsvi čiuptuvai akimirksniu prisiliesdavo prie jų kaktų, išsiurbdami emocijas, sąmonę ir valią. Gatvės pildėsi gyvais lavonais, kurie tiesiog stovėjo arba klūpėjo, žvelgdami į tuštumą stiklinėmis akimis.
– Mes negalime jų visų išgelbėti su vienu emiteriu! – sušuko Elena, nustėrusi nuo aplinkui vykstančio siaubo.
– Mums ir nereikia visų, mums reikia išlaikyti pozicijas, – iš tamsos išniro Aurelijus, lydimas dešimties geriausių klano karių.
Žemės vampyrai judėjo naktinio matymo zonoje, kuri jiems buvo natūrali. Jie suformavo gyvą žiedą aplink suklupusius žmones. Gabrielio kariai, naudodami savo antžmogišką greitį, stūmė ateivius atgal, kapodami jų energijos gijas sidabriniais ašmenimis, įrautais jų pačių kraujo magija. Tai buvo kruvinas ir sekinantis gatvių mūšis, kurį žmonės aplinkui matė tik kaip keistus, neryškius žaibus tamsiame rūke.
– Aurelijau, jų per daug! – perjungdamas savo energiją į Elenos ginklą, sušuko Lukas. Jo gyslos vėl pradėjo tamsėti. – Jei šitas užtemimas tęsis, miestas mirs iki ryto.
– Jie kuria kupolą virš miesto, – Elena karštligiškai tikrino mechaninį kompasą, kuris sukosi ratu be sustojimo. – Jie naudoja tris pagrindinius taškus, kad išlaikytų šitą tamsą. Tai masinis sielų rijimas. Jie nori mus izoliuoti nuo likusio pasaulio.
Staiga vienas iš kosminių parazitų prasiveržė pro Gabrielio gynybą ir rėžėsi tiesiai į Žemės vampyrų būrį. Vietoj to, kad siurbtų po vieną, šis padaras tiesiog pradėjo traukti foninę gyvybinę energiją iš pačių naktinių grobuonių. Du jaunesni klanų nariai susmuko, vemdami juodu krauju, jų kūnai pradėjo virsti dulkėmis
– Atgal! – sušuko Aurelijus, blokuodamas ateivio puolimą savo kardu, kuris nuo perkrovos pradėjo skilti. – Elena, ruošk prietaisą! Mes turime trauktis į požemius. Čia, atviroje erdvėje, jie turi pranašumą. Šis užtemimas yra jų teritorija.
Elena nuspaudė emiterio gaiduką, išvalydama kelią link artimiausio kanalizacijos šulinio, vedančio į senamiesčio rūsius. Tačiau žvelgdama į tūkstančius mieste gęstančių sielų švieselių, ji suprato: laikas nenumaldomai bėga. Kosminiai vampyrai perėjo į galutinę fazę.
9 skyrius: Išduoti šešėliai
Požemių drėgmė ir vėsa nebeteikė saugumo jausmo. Sukritę viename iš giliausių senamiesčio rūsių, Žemės vampyrai atrodė išsekę. Lukas sėdėjo atsirėmęs į plytinę sieną, jo kvėpavimas buvo sunkus, o Elena stengėsi perrišti savo riešą, kurį vis dar maudė po ankstesnio mirtino kontakto. Viršuje, už kelių metrų betono ir žemių sluoksnio, tvyrojo mirtina užtemdyto miesto tyla.
– Kažkas negerai, Aurelijau, – į salę įsiveržė Gabrielis, jo akys degė įniršiu, o drabužiai buvo suplėšyti. – Šiaurinis sektorius visiškai apleistas. Valterio būrys dingo. Jie turėjo saugoti Žirmūnų tiltą, bet ten dabar pilna tų skraidančių parazitų.
– Galbūt juos išnaikino? – tyliai paklausė Elena, pakeldama akis nuo kompiuterio.
– Ne, – nukirto Gabrielis. – Vampyro žūtis palieka pelenus ir dvasinį klyksmą, kurį mes visi jaučiame. Čia kažkas kita. Jie tiesiog pasitraukė.
Sunkios rūsio durys garsiai girgždėdamos atsivėrė. Įžengė trys vampyrai, vadovaujami Valterio – jauno, ambicingo klanų tarybos nario. Jo veidas nebuvo pilkas nuo bado; priešingai, jo oda švytėjo keista, melsva, pulsuojančia šviesa, o gyslos ant kaklo atrodė lyg pripildytos skysto neono.
– Valteri, – Aurelijus lėtai atsistojo, ranka instinktyviai nusileisdama ant kardo rankenos. – Kur tavo kariai? Kodėl palikai postą?
– Mes radome geresnį kelią, Aurelijau, – šaltai nusišypsojo Valteris, o jo akys trumpam sužibo melsva, svetima ugnimi. – Kol tu verti mus badauti ir rizikuoti gyvybėmis dėl šitų mėsos gabalų, mes sudarėme sandorį su ateities valdovais.
– Tu išdavikų padugnė! – suriko Lukas, bandydamas stotis, bet Elena jį sulaikė.
– Pažvelk į mane, Lukai! – Valteris pakėlė rankas, iš jo pirštų  pasipylė melsvos energijos kibirkštys. – Jie neminta mūsų krauju. Jiems reikia tik žmonių sielų. O mums jie siūlo dalį tos energijos. Ji stipresnė už bet kokį kraują. Ji daro mus tikrais dievais, o ne naktiniais gyvūnais, besislepiančiais kanalizacijoje!
– Jie jus išnaudos ir išspaus kaip tuščias kempines, – Aurelijaus balsas buvo ramesnis nei įprastai, bet jame skambėjo mirties nuosprendis. – Tu atvėrei jiems duris į mūsų prieglobstį.
Valterio šypsena išblėso.
– Jie jau čia. Jie nori tos mergaitės ir jos prietaiso.
Tą pačią akimirką rūsio lubos pradėjo skilti. Senovinės plytos subyrėjo į dulkes, ir pro plyšius į požemį pradėjo sunktis tirštas, melsvas rūkas. Kartu su juo nusileido kelios bekūnės kosminių vampyrų figūros. Valteris ir jo išdavikų būrys atsidengė iltis ir puolė savo buvusius brolius.
– Gabrieli, gink Eleną! – suriko Aurelijus, išsitraukdamas kardą ir staugdamas į kovą su Valteriu.
Kardas susidūrė su Valterio rankomis, kurias dabar saugojo melsvos energijos skydas. Kilo baisus triukšmas – plieno, magijos ir svetimos kosminės jėgos susidūrimas. Kambaryje prasidėjo chaotiškas tamsos ir šviesos karas. Išdavikai, įkrauti kosminės energijos, buvo greitesni ir stipresni, tačiau ištikimi Žemės vampyrai kovojo už savo išlikimą.
– Elena, junk emiterį! – rėkė Lukas, dengdamas ją savo kūnu nuo skriejančių melsvų gijų.
Elena drebančiomis rankomis sujungė laidus, tačiau požemyje nebuvo kur bėgti. Jie buvo įstrigę spąstuose, o išdavystė smogė tiesiai į pasipriešinimo širdį.
10 skyrius: Gatvių mūšis
Elena užsimerkė, kai emiterio impulsas sudraskė artimiausią išdaviką į tamsiai mėlynas skaidulas. Požemis griuvo. Aurelijus stipria ranka griebė ją už apykaklės ir išstūmė pro skylę lubose tiesiai į naktinį Vilniaus asfaltą.
Lauke virė tikras pragaras. Senamiesčio gatvės tapo atviru kariniu poligonu. Šviesos vis dar nebuvo, tačiau dangų raižė purpuriniai ir žali energijos blyksniai. Išdavikai vampyrai, apsvaigę nuo kosminių parazitų suteiktos galios, judėjo neįtikėtinu greičiu. Jie šokinėjo nuo stogo ant stogo, puldinėdami ištikimus Aurelijaus karius.
– Mums reikia judėti link Karoliniškių! – per vėjo staugimą šaukė Elena, spausdama prie savęs perkaitusį kompiuterį. – Mano duomenys rodo, kad visas energijos tinklas dabar pumpuojamas į Vilniaus televizijos bokštą! Jie naudoja jį kaip anteną, kad sustiprintų signalą ir pribaigtų miestą!
– Kelias laisvas nebus! – suriko Lukas, numesdamas nuo savęs melsvą parazitą, kurį ką tik perrėžė sidabriniu durklu. – Žiūrėkite į priekį!
Gedimino prospekto gale, rūko sūkuryje, išsirikiavo Valterio išdavikų būrys. Už jų nugarų levitavo dešimtys kosminių vampyrų, jų čiuptuvai pulsavo sinchroniškai, tarsi pasirengę mirtinam salvės šūviui. Jie blokavo bet kokį praėjimą.
– Klano kariai! – griausmingu balsu į savo naktinius brolius kreipėsi Aurelijus, iškeldamas virš galvos švytintį kardą. – Šimtmečius mes buvome šio miesto valdovai ir jo tamsioji dalis. Šią naktį mes nesislepia. Mes kaunamės už savo namus ir už tuos, kurie neturi jėgų apsiginti! Už Žemę!
Gabrielis pirmasis pasileido bėgti į priekį. Už jo pajudėjo visa Žemės vampyrų armija. Du klanai susidūrė vidury prospekto su kurtinančiu trenksmu. Tai buvo brutalus naktinių būtybių karas: lūžtantys kaulai, ilčių smūgiai ir magiški sprogimai. Išdavikai turėjo kosminės energijos pranašumą, tačiau ištikimieji vampyrai kovojo su laukinio žvėries įniršiu, neturėdami kur trauktis.
– Elena, dabar tavo eilė! – Lukas sugriebė emiterio laidus, jo akys vėl pasruvo krauju, o veidas išsitempė nuo skausmo, kai jis pradėjo atidavinėti savo jėgas ginklui.
Elena nukreipė vamzdį tiesiai į kosminių parazitų spiečių, palaikantį išdavikų gynybą.
– Pasitraukit iš kelio! – suriko ji ir nuspaudė gaiduką.
Akinanti hibridinės energijos banga perskrodė prospektą, tiesiog nušluodama tris kosminius monstrus ir išdegindama melsvą rūką. Gabrielis pasinaudojo šia akimirka ir savo kardu nukirto galvą vienam iš pagrindinių Valterio padėjėjų. Gynyba sutrūkinėjo.
– Pirmyn! Prie mašinų! – sušuko Aurelijus, rodydamas į apleistą policijos visureigį, kurio mechaninis variklis po Elenos impulso trumpam atgijo. – Mes pralaužėme liniją. Tikslas – televizijos bokštas!
Vampyrai sušoko ant važiuojančio visureigio laiptelių ir stogų, o mašina padangų klyksmu pajudėjo per tuščias, gyvų lavonų pilnas gatves link tolumoje stūksančio tamsaus bokšto silueto.
11 skyrius: Energijos lizdas
Vilniaus televizijos bokštas atrodė lyg milžiniška, švytinti adata, perverianti juodą dangaus skliautą. Aplink jo viršūnę ratu sukosi tūkstančiai melsvų energijos gijų, sudarydami gigantišką sūkurį. Visi miesto elektros ir dvasinės energijos srautai tekėjo tiesiai į šį tašką. Bokšto papėdėje, ant automobilių stovėjimo aikštelės asfalto, tvyrojo stingdantis, ledinis rūkas.
Policijos visureigis suverdėjo ir sustojo šoniniu slydimu. Elena iššoko pirmoji, ant pečių spausdama smarkiai įkaitusį ginklo generatorių. Lukas ir Aurelijus sekė iš paskos, jų akys karštligiškai žvalgėsi aplinkui.
– Pažvelkite į viršų, – Elena pakėlė prožektorių, bet jo šviesą akimirksniu prarijo melsva aureolė. – Jie nenaudoja bokšto tik kaip antenos. Jie kuria tarpgalaktinį portalą.
Aurelijus priėjo prie stiklinio bokšto įėjimo, kurį dengė tirštas, kristalizuotas ledo sluoksnis. Viduje nesimatė jokių gyvybės ženklų – tik dešimtys apsaugos darbuotojų ir lankytojų, sustingusių katatoniškoje būsenoje tiesiog ant grindų.
– Jie siurbia visą šalį, – prabilo Aurelijus, jo balsas skambėjo neįprastai dusliai. – Aš jaučiu, kaip gęsta šviesos Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje... Jie nenaikina miesto. Jie naudoja Vilnių kaip degalų stotį, kad atvertų duris visam savo laivynui. Štai koks tikrasis jų invazijos mastas. Jei tas portalas viršūnėje visiškai atsidarys, Žemė taps tuščiu, negyvu akmeniu per kelias dienas.
– Tuomet turime lipti į viršų ir susprogdinti tą jų generatorių, – Lukas išsitraukė paskutinį sidabrinį durklą, jo rankos nežymiai drebėjo iš bado. – Liftai, aišku, neveikia?
– Ne, – Elena patikrino kompiuterį, kurio ekranas mirgėjo nuo perkrovos. – Visos grandinės sudegusios. Teks lipti avariniais laiptais. Tai daugiau nei tūkstantis pakopų.
– Vampyrams tai ne problema, Elena, – liūdnai šyptelėjo Lukas, pažvelgdamas į ją. – Bet tu esi žmogus. Tavo plaučiai ir širdis turi ribas.
– Aš neturiu kito pasirinkimo, – Elena tvirtai pataisė kuprinės diržus. – Be manęs jūs nežinosite, kurias jungtis nukirsti, kad nesukeltumėte branduolinio lygio rezonanso sprogimo, kuris nušluotų pusę Vilniaus. Judam.
Staiga iš viršutinių laiptų šešėlių pasigirdo šiurpus, melsvą šviesą skleidžiantis juokas. Laiptų aikštelėje pasirodė Valteris. Jo kūnas jau beveik prarado žmogišką formą – oda buvo perregima, o pro ją matėsi pulsuojantys kosminės energijos kanalai. Šalia jo stovėjo keli milžiniški, bekūniai kosmoso vampyrai, kurių tuščios orbitos žiūrėjo tiesiai į herojus.
– Pavėlavote, senienos, – sušnypštė Valteris, pakildamas kelis centimetrus virš laiptų pakopų. – Portalo stabilizacija jau pasiekė devyniasdešimt procentų.
Aurelijus žengė į priekį, iškeldamas savo įskilusį kardą.
– Lukai, griebk Eleną ir bėkite link techninių šachtų šone. Aš sulaikysiu Valterį. Tai mano, kaip klano vyresniojo, pareiga išvalyti šią gėdą.
12 skyrius: Pasiaukojimas
Avarinės laiptinės durys užsitrenkė su baisiu trenksmu. Lukas griebė Eleną už juosmens ir, naudodamas paskutinius savo antžmogiškos jėgos likučius, pradėjo nešti ją aukštyn metalinėmis pakopomis. Žemiau jų, už betoninės sienos, pasigirdo kurtinantis griausmas. Aurelijaus ir Valterio dvikova prasidėjo. Senovinis plienas susidūrė su kosminio neono plazma, o smūgio bangos vertė vibruoti visą televizijos bokšto pamatą.
– Mes privalome skubėti! Portalas viršūnėje tuoj pasieks kritinę masę! – šaukė Elena, viena ranka spausdama emiterį, kita – laikydamasi už Luko kaklo.
Laiptinėje oras buvo retas ir stingdančiai šaltas. Kas penkiasdešimt pakopų ant sienų pasirodydavo melsvos gijos, bandančios sugriebti bėglius. Lukas šokinėjo per kelis laiptus vienu metu, jo gyslos ant kaktos pulsavo juodumu, o kvėpavimas virto sunkia, kruvina dejonė. Badas ir nuovargis ardė jo nemirtingą kūną iš vidaus.
Tuo tarpu bokšto papėdėje, stikliniame fojė, virė mirtinas mūšis. Valteris levitavo ore, iš jo rankų virto melsvos ugnies pliūpsniai, kurie lydė betoninę apdailą.
– Tu pasenai, Aurelijau! – šaukė išdavikas, jo balsas skambėjo lyg kelių būtybių choras. – Tavo amžius baigėsi! Mes esame naujieji šio pasaulio dievai!
Aurelijus, visas kruvinas, jo ilgas paltas virto skarmalais, stovėjo tvirtai. Jo šimtmečių senumo kardas buvo nusėtas giliais įtrūkimais, bet vyresniojo akyse nebuvo baimės. Tik gilus, tėviškas liūdesys.
– Tu pardavei mūsų namus už iliuziją, Valteri. Parazitas niekada nebūna dievu. Jis lieka tik parazitu.
Su šiais žodžiais Aurelijus paleido savo ginklą. Jis suprato, kad kardu Valterio neįveiks. Klano vyresnysis užsimerkė ir sutelkė visą savo penkių šimtų metų sukauptą kraujo magiją, savo prisiminimus, jėgą ir pačią esmę į vieną vienintelį tašką savo krūtinėje. Jo oda pradėjo švytėti akinančia, tamsiai raudona, pulsuojančia šviesa.
– Ką tu darai?.. – Valterio balse pirmą kartą pasigirdo tikras, žmogiškas siaubas. Jis suprato, kas vyksta.
– Aš grąžinu žemei tai, ką iš jos paėmiau, – sušnibždėjo Aurelijus ir atvėrė rankas.
Įvyko dvasinis branduolinis sprogimas. Aurelijaus kūnas virto akinančiu grynos, nemirtingos energijos pliūpsniu. Tamsiai raudona banga nusidriekė per visą fojė, akimirksniu sudegindama Valterį iki pelenų ir sunaikindama tris aplinkui buvusius kosminius vampyrus. Ši banga nuvilnijo bokšto šachtomis aukštyn, pasiekdama ir laiptinę, kurioje bėgo Lukas su Elena.
Lukas akimirksniu pajuto šį impulsą. Jis suklupo ant laiptų aikštelės, o iš jo akių ištryško ašaros.
– Aurelijus... Jo nebėra. Jis paaukojo save, kad išvalytų apačią ir duotų mums laiko.
Raudonoji banga ne tik sunaikino priešus, bet ir trumpam užpildė laiptinę šilta, gyvybine energija. Lukas pajuto, kaip jo jėgos grįžta, o badas atsitraukia. Elena padėjo jam atsistoti, jos pačios širdis plakė lyg pašėlusi.
– Jo auka bus veltui, jei mes nepasieksime viršūnės. Pažiūrėk – portalo sūkurys jau pradeda plėstis į šonus!
Lukas tvirtai suėmė Elenos ranką. Jo veidas tapo nepalaužiamas.
– Einam. Pribaigsim šitą naktį.
13 skyrius: Galutinis tinklelis
Buvusio restorano „Paukščių takas“ stiklinis kupolas buvo išdaužytas. Aplinkui švilpė ledinis naktinis vėjas, o platforma, kuri kažkada lėtai sukosi pramogaujantiems lankytojams, dabar pulsavo mirtinu ritmu. Salės centre tvyrojo pats kosminių parazitų valdymo centras – didžiulis, levituojantis kristalas, į kurį lyg upės tekėjo melsvos dvasinės energijos gijos iš viso Vilniaus. Kristalo viršūnė raižė dangų, kur juodame debesų sūkuryje jau vėrėsi gigantiškas, tarpgalaktinis portalas. Jame matėsi artėjantys kiti kosminio laivyno šešėliai.
Lukas ir Elena įsiveržė į salę. Elena iškart puolė prie pagrindinio techninio skydo, esančio po kristalu, o Lukas išskleidė savo ginklo laidus, pasirengęs mirtinam užtaisui.
– Portalo stabilizacija pasiekė devyniasdešimt aštuonis procentus! – sušuko Elena, per vėjo staugimą vos girdėdama savo balsą. Jos rankos karštligiškai spaudė kompiuterio klavišus. – Paprasto rezonanso impulso neužteks. Jei tiesiog šausime į kristalą, portalas sugrius, bet sprogimas sudegins visų mieste esančių žmonių smegenis!
– Tai ką siūlai, mokslininke? – Lukas nukreipė emiterį į tris gigantiškus kosminius sargus, kurie lėtai pradėjo atsiskirti nuo centrinio kristalo ir artėti prie jų. – Jie mums neduos daug laiko galvoti!
– Turime pakeisti poliarizaciją ir nukreipti visą sukauptą energiją atgal į viršų, tiesiai į jų pagrindinį motininį laivą, esantį už portalo ribų! – Elena atsisuko į Luką, jos akyse degė mokslo ir desperacijos ugnis. – Rezonanso dažnis turi būti moduliuojamas per mūsų abiejų gyvybinį ryšį. Bet impulsas bus toks stiprus, kad mes abu galime sudegti.
Lukas nusišypsojo, jo iltys sublizgo melsvame kristalo spinduliavime. Jis priėjo prie jos ir stipriai suėmė abu prietaiso gnybtus.
– Aurelijus paaukojo penkis šimtus metų savo nemirtingumo, kad mes čia stovėtume. Aš pasiruošęs. O tu?
– Aš irgi, – Elena tvirtai uždėjo rankas ant jo delnų, sujungdama jų energijas.
Tą pačią akimirką trys kosminiai sargai paleido mirtinus energijos čiuptuvus tiesiai į juos. Lukas ir Elena vienu metu nuspaudė emiterio gaiduką.
Įvyko neįtikėtinas rezonansas. Jų susijungusi energija – tyra, stipri žmogiškoji siela ir senovinė naktinė vampyro magija – sutekėjo į emiterį. Prietaisas pradėjo ne tik šviesti, bet ir skilti nuo neįtikėtinos galios. Vietoj paprasto spindulio, iš emiterio išsiveržė tirštas, auksiniu-raudonu žaibu pulsuojantis tinklelis.
Šis tinklelis apgaubė centrinį kosminių parazitų kristalą. Elena karštligiškai perjungė paskutinį jungiklį:
– Dabar! Grąžinam prekę siuntėjui!
Kristalas suvirpėjo ir pakeitė savo švytėjimą iš melsvo į skaisčiai raudoną. Visa iš Lietuvos gyventojų ir miesto tinklų išsiurbta energija, paversta mirtinu naikinamuoju impulsu, galingu pliūpsniu išsiveržė aukštyn pro televizijos bokšto viršūnę. Milžiniškas energijos stulpas smogė tiesiai į portalo centrą, tiesiai į ten tykantį kosminį laivą.
Pasigirdo ne fizinis, o dvasinis sprogimas, suvirpinęs visos šalies erdvę. Dangaus sūkurys akimirksniu nusidažė ugnimi, ir portalo gilumoje esantys kosminių parazitų šešėliai pradėjo skilti bei dulkėti. Portalo durys pradėjo nenumaldomai užsitrenkti, įtraukdamos kosminius parazitus atgal į tamsiąją visatos tuštumą.
Tačiau grįžtamoji banga smogė ir pačiam „Paukščių takui“. Emiteris Elenos ir Luko rankose sprogo, nublokšdamas juos abu į skirtingas puses ant sudužusių stiklų
14 skyrius: Aušra po mūšio
Virš televizijos bokšto kabojęs juodas portalas subyrėjo su paskutiniu, erdvę virpinančiu traškesiu. Kosminio laivyno likučiai virto pelenais ir sudegė atmosferoje, palikdami tik trumpalaikį purpurinį šiaurės pašvaistės švytėjimą virš Lietuvos. Stingdantis, anomalus šaltis, kelias valandas kaustęs miestą, pradėjo sklaidytis.
Išdaužytoje „Paukščių tako“ salėje tvyrojo dūmai. Elena lėtai atmerkė akis, dejuodama nuo kūno skausmo. Aplinkui mėtėsi sudegusio emiterio metalo gabalai. Ji sunkiai atsistojo ant kelių ir karštligiškai pradėjo ieškoti Luko.
– Lukai! – jos balsas buvo užkimęs. – Lukai, kur tu?
Vampyras gulėjo netoli sugriauto centrinio kristalo. Jo oda buvo išblyškusi, o drabužiai padengti suodžiais, tačiau išgirdęs jos balsą jis silpnai sujudėjo ir atsirėmė į stiklo šukes. Jo akys pamažu prarado tą mirtiną, auksinį spindesį ir grįžo į įprastą, tamsią naktinio grobuonies spalvą.
– Aš čia... – Lukas sunkiai nusišypsojo, nusivalydamas dulkes nuo veido. – Atrodo, tavo mokslinis eksperimentas pavyko. Aš vis dar nesubyrėjau į dulkes.
– Mes tai padarėme, – Elena priėjo prie jo ir padėjo atsisėsti, jausdama, kaip jų protus jungęs telepatinis ryšys pamažu blėsta, palikdamas tik gilų, abipusį supratimą. – Portalas užsidarė. Jie išvyti.
Lukas pažvelgė pro išdaužtą stiklinį kupolą žemyn į Vilnių. Rytuose dangus pradėjo lėtai šviesėti, nusidažydamas švelniai rausvais ir pilkais tonais. Tai buvo pirmoji tikra aušra po ilgo, košmariško užtemimo.
Miesto gatvėse prasidėjo masinis nubudimas. Žmonės, kurie tūkstančiais stovėjo katatoniškoje būsenoje kaip tušti kiautai, pradėjo giliai įkvėpti oro. Jų veiduose vėl pasirodė emocijos: baimė, sutrikimas, nuostaba. Jie trynėsi akis, žiūrėdami į aplinkui esančią tamsą ir apleistus automobilius. Keista epidemija pasibaigė taip pat staiga, kaip ir prasidėjo.
– Pažvelk į juos, – tyliai ištarė iš šešėlių išniręs Gabrielis. Jo kario apsiaustas buvo sudraskytas, o veidas nusėtas kovos randais, tačiau jo žvilgsnyje nebebuvo ankstesnės neapykantos žmonėms. – Jie prabunda. Jie manys, kad tai buvo masinė haliucinacija, techninė avarija ar nepaaiškinamas atmosferos reiškinys. Jie niekada nesužinos, kas vyko šią naktį.
– Ir tai geriausia, – pridūrė Lukas, nukreipdamas žvilgsnį nuo kylančios saulės, kuri jau pradėjo deginti jo jautrias akis. – Mūsų darbas atliktas. Aurelijaus auka nebuvo veltui. Miestas gyvas.
Elena atsistojo šalia jų, stebėdama, kaip pirmieji saulės spinduliai paliečia televizijos bokšto viršūnę. Žemės vampyrai pradėjo trauktis atgal į laiptinės šešėlius, ruošdamiesi pasislėpti nuo dienos šviesos. Elena suprato, kad jos gyvenimas niekada nebebus toks pat. Ji matė visatą, kurioje mokslas susitinka su magija, ir pažino monstrus, kurie pasirodė esą didesni žmonijos gynėjai nei patys žmonės.
15 skyrius: Amžini sargai
Praėjo trys mėnesiai. Vilnius pamažu sugrįžo į savo įprastą, skubantį ritmą. Žiniasklaida ir vyriausybinės komisijos galiausiai uždarė bylą dėl „Didžiojo užtemimo“, oficialiose išvadose viską nurašiusios unikaliam viršutinių atmosferos sluoksnių jonizacijos reiškiniui ir masiniam elektromagnetiniam impulsui, sukėlusiam laikiną neurologinį šoką gyventojams. Žmonės mielai patikėjo šiuo logišku paaiškinimu. Jiems buvo lengviau galvoti apie gamtos anomaliją nei pripažinti, kad tą naktį jų sielos kybojo ant plauko.
Elena stovėjo toje pačioje Antakalnio observatorijoje, kur viskas ir prasidėjo. Ant jos stalo gulėjo nauji tyrimų duomenys, tačiau šįkart ji stebėjo ne kosmosą. Jos kairįjį riešą dengė elegantiška odinė apyrankė, paslepianti senus randus – amžino ryšio su nemirtingųjų pasauliu ženklą.
Durys tyliai, be jokio garso atsivėrė. Į kambarį įžengė Lukas. Šįkart jis vilkėjo tvarkingą, tamsų paltą, o jo veidas atrodė ramus, nebepasiduodantis tam gyvuliškam badui, kuris jį kankino prieš kelis mėnesius.
– Vėl ieškai ateivių? – nusišypsojo jis, prieidamas prie jos ir sustodamas prie didžiulio lango, už kurio mirgėjo naktinio miesto šviesos.
– Ne, – Elena atsisuko į jį su švelnia šypsena. – Žiūriu, ar mūsų sukurti barjerai veikia. Elektromagnetinis skydas virš miesto stabilus. Jei tie energijos parazitai kada nors sugalvos grįžti, mes juos pastebėsime dar prieš jiems pasiekiant atmosferą.
– Puiku. Nes Gabrielis neturi jokio noro vėl lakstyti stogais su sudužusiais kardais, – nusijuokė Lukas.
Po Aurelijaus žūties ir Valterio išdavystės Žemės vampyrų klano tvarka iš esmės pasikeitė. Gabrielis tapo naujuoju Šešėlių tarybos vadovu. Jo vadovaujami nemirtingieji nebemąstė apie žmones kaip apie paprastus gyvulius ar maisto išteklius. Klano įstatymai buvo perrašyti: nuo šiol atvira agresija prieš mirtinguosius buvo baudžiama mirtimi. Vampyrai perėjo prie slaptos, kontroliuojamos simbiozės – jie naudojo kraujo donorų bankus ir privačias klinikas, visiškai atsisakydami smurto gatvėse. Mainais už ramią medžioklę, jie prisiėmė amžiną įsipareigojimą: būti nematoma naktine miesto gynyba nuo bet kokių išorinių ar vidinių grėsmių.
– Kaip tu jautiesi, Elena? – Lukas pažvelgė į jos akis. Nors jų telepatinis ryšys po mūšio susilpnėjo, tam tikra dvasinė gija išliko amžiams. Ji nebuvo vampyrė, bet ji nebebuvo ir paprastas žmogus. Ji tapo vieninteliu tiltu tarp dviejų naktinio Vilniaus pusių.
– Jaučiuosi saugi, – atsakė ji, žvelgdama į tolumoje stūksantį televizijos bokštą, kuris naktį švietė ramia, gelsva šviesa. – Žinodama, kas saugo šitą miestą, kai visi kiti miega.
Lukas paėmė jos ranką, ir abu kurį laiką tylėdami žiūrėjo į megapolio šviesas. Žmonija tęsė savo gyvenimą, kurdama ateitį ir net nenutuokdama, kad giliai šešėliuose, kur tamsa susitinka su senamiesčio grindiniu, budi jie – amžini sargai, pasiruošę paaukoti savo nemirtingumą dėl mirtingųjų pasaulio.