Romanas 9.

Skrydis buvo po pietų, tad moteris neskubėdama susikrovė kuprinę iš ryto. Viskas tilpo į
rankinį bagažą, per tą mėnesį ji neužgyveno jokių naujų daiktų. O kur juos dėt, tuos daiktus,
kai niekad neturėjai namų? Ji ir neapsikraudavo.
Ainė vargais negalais sugrūdo du apelsinus - vieninteles lauktuves Šarūnei - ir pridavė
apartamentus.
Stotelėje, laukdama autobuso, moteris vis grąžėsi, trepseno, tai užsidėdavo ant pečių, tai
vėl nusiimdavo kuprinę. Sėdosi ant suoliuko ir tuoj pat stojosi. Nerimo. Ne, ne dėl to kad
nespės, kad įsės ne į tą autobusą. Ne, Alikantėje viskas labai paprasta.
Kažkoks nepaaiškinamas jausmas ją vertė nenorom dairytis, lyg ko lauktų, tikėtųsi
staigmenos. Moteris, bandydama dar iš tolo įžiūrėti atvykstantį autobusą, įsistebeilijo į gatvę,
bet akys neramiai lakstė, mėgindamos žvilgsniu pagauti kažką nesamo, užribinio.
Išvyko viena.
Sutvarkiusi oro uosto formalumus ir įlipusi į lėktuvą, ji atsipalaidavo. Keista buvo taip
skristi vienai. Nečežens kikendama maišeliais nuo sumuštinių, nesidalins viena ausine muzikai
paklausyt ir dar labai šviežiais, nesusigulėjusiais įspūdžiais - pačiais tikriausiais, laiko
neapdorotais.
Ir pirmą kartą ji skrido namo tokia rami. Be tamsaus įprastai lydinčio šleifo, laukiant,
žinant iš anksto, koks bus jos sutikimas namie. Kokio sutikimo nebus - taip reikėtų įvardinti.
Visus tuos metus, kai ji keliaudavo su drauge, Ainės draugas likdavo namie. Žinoma, ji
daug kartų kvietė jį vykti - tik dviese, įsivaizduodama jųdviejų romantiškus pasivaikščiojimus
nematytuose miestuose, ramias vakarienes šiltam pajūry ar trankias naktis įtartinai
pavojinguose klubuose. Jos vyriškis visad atsisakydavo - tai neatidėliotinį darbai, tai skrydis
per ilgas, tai draugams tą laiką jau pažadėjęs. Tiek to, Ainė vykdavo su Šarūne, kurios Augis
taip pat amžiais turėjo kitų planų. Jos išmoko taip keliauti ir kitaip jau nebenorėjo.
Bet grįžimas. Augis visad pasitikdavo Šarūnę oro uoste. Jei tik galėdavo. Visad su
bučiniais, apsikabinimais. Ir kiekvienąkart apipildavo klausimais:
„Na, kaip? Pavyko? Pasakok, kas ten ypatingesnio? Ar kas kitaip, ar lauktuvių bus? „
Nesvarbu, ko klausinėjo Augis, bet jis būdavo išsiilgęs.
Jie visad parveždavo ir Ainę namo. Jos draugas niekada ir nesisiūlė. Pirmą kartą grįžusi
iš tokios kelionės, Ainė dar tarpdury pradėjo karštai pasakoti apie Barseloną. Nė nepastebėjus,
kad jos vyriškis neuždavė nė vieno klausimo, nešyptelėjo ir net nieko neatsakė. Po
valandžiukės atsitokėjusi, Ainė pajuto, kad kalbėjo viena ir tik sau. Solo be klausytojų. Ir tokia
apsikvailinusi pasijuto.
Ainė ne kartą bandė suprast, klaust, kas negerai? Pavydas? Pyktis? Bet gi jis pats
sakydavo: „Aš negaliu, važiuok su Šarūne“. Jau geriau tai būtų ir pyktis, ir pavydas. Kad tik ne
abejingumas.
Ir kiekvienąkart, tik įlipus į lėktuvą, ją apimdavo tas bjaurus kaltės, nesupratimo ir
nereikalingumo jausmas. Paskutiniu metu vis silpnesnis, bet visad lydintis nemalonus šleifas.
Lyg trukdantis giliai įkvėpti.
O dabar moteris skrido rami. Ji kvėpavo laisvai. Žinodama, kad jos niekas nepasitiks, ji
tuo džiaugėsi. Tikrai geriau tas tikras „niekas“, nei tuščios akys ir tyla nueinant.
Ir dar nauji namai. Kas, kad ne jos. Bet tik vienai Ainei skirti. Matyti tik nuotraukose, jie
viliojo, traukė nepažintu naujumu.
Ir iš tiesų pirmas įspūdis nenuvylė. Ainė grįžo dar su šviesa ir vakarinė birželio saulė,
tarsi pasitikdama naują šeiminkę, jaukiai žvilgčiojo pro virtuvės langą. „Dar reikia parsivežti
močiutės dyglį“ - akis bandė tuščia, vieniša palangė.
Norėjosi šypsotis.
Moteris išėmusi du apelsinus, kuprinę atsainiai numetė ant sofos. Ryt, viską ryt. Ir
išsikraus, ir išsiskalbs ryt. Pagalvojus, visgi viską išvertė ir iš krūvos ištraukė lengvutį chalatą
ir naktinius. Kol kas užteks.
Rodėsi, kad Ainės gyvenimas susirado vėžes. Gana tiesias, lygias. Nuobodokas, bet
patikimas. Išvažiavusi į Alikantę iš šalto ankstyvo pavasario, palikusi tuščius ir ją išdavusius
namus, moteris grįžo į vasarą ir šviesą. Šilumą. Tarsi naujai persikrovęs kompiuteris, ji
atsivertė baltą lapą, į kurį pasirįžo rašyti ir visai naują tekstą.
Tą rytą ji susiruošė į ofisą. Porą kartų savaitėje jai patikdavo sutikt kolegas, atsisėst už
modernaus kompiuterinio stalo, žiūrėt į didžiulį dvigubą darbinio kompiuterio ekraną. Ainė
puikiai mokėjo dirbti ir namų sofoje su nešiojamu kompiuteriu, bet tokie išėjimai į visuomenę
moterį mobilizuodavo ir ko gero padidindavo darbo našumą. Bent jau kartą šitaip užsiminė
bosas.
Ankstyva kava ir kuklūs pusryčiai neužtruko, Ainė jau žiūrinėjo artimiausio atobuso
išvykimo laikus, kai netikėtai pyptelėjo telefonas. Tokiu laiku paprastai jos netrudė ir tie
negausūs draugai.
Moterist žvigtelėjo į ekraną. Kastis. Iš netikėtumo širdis krūptelėjo, užskubėjo, tarsi
bijodama kur nors pavėluoti. Apie tą atsitiktinai sutiktą vyrą visą tą laiką Ainė galvojo ne
daugiau, kaip apie eilinį kelionės prisiminimą. Lygiai tiek, kiek apie keistąją grybų gatvę,
Benidormą ar Altėją. Gal ir visai negalvojo, tiesą sakant. Bet širdis, išdavikė, suskubo.
Žinutėje buvo tik nuotrauka - viena iš tų nevykusių nuo Santa Barbaros kalno. Jiedu
besikvatojantys ir saulėlydis kreivame horizonte. Virš auksinių stogų.
Širdis palengva nurimo. Ją užliejo nelaukto prisiminimo šiluma.
Ainė negalvodama nusiuntė atsakymą - širdutę. Impulsyviai. Tuoj susigriebė, norėjo
ištrinti. Bet tik pakėlė pirštą... ir paliko.
Kokia graži dienos pradžia.
O ta žinutė Ainės jau ir nebepaliko. Net ir kitą dieną. Labai knietėjo brūkštelt Kasčiui
kokį žaismingą sakinuką ar nusiųsti nuotrauką. Jau kelis kartus net bandė tai padaryti, buvo
atrinkusi ir juokingą vaizdelį su melancholiška musmire. Jų susitikimų kaltininke. Bet, bet
atidėdavo kitam kartui. Arba į niekada. Juk Kastis jos nusiųstą širdutę matė. Ir nieko daugiau
neatrašė. Moteris pasitikrino. Net pati nustebo, kad jai tai parūpo.
O gal jis tik suklydo? Gal ir neketino nieko siųsti? Juk būna. Net kompiuteristams.
Vasara beveik įpusėjo. Tokia šilta, maloni - seniai tokia bebuvo. Dienos nekankino
alinančia kaitra, naktis kartkartėmis nuprausdavo sodrios, per dieną prisirpusios liūtys. Tuomet
rytai būdavo lengvi, perregimi ir svaiginantys visais kvapų vaivorykštės atspalviais. Visuomet
po tokio lietaus Ainė vykdavo į ofisą. Neretai ir pėstute. Nuodėmė būtų prasėdėt ant sofos.
Išėjusi iš laiptinės, ji stengdavosi sukvėpuot visas spalvas - į save, į save. Senjorių
kaimynių gėlynų ryškų miksą, dar rudeniui nesiruošiančių beržų gaivą, nupraustos pjaunamos
žolės aitrą. Net automobiliai aikštelėje tokiais rytais kvepėjo.
Šį kartą sėdėdama autobuse, ji jau dėliojo būsimus darbus, galvojo pasiteisinimo tekstą
rytiniam posėdžiui - vėl vėlavo su atsiskaitymu. Jos mintis nutraukė netikėta žinutė telefone.
Tikrai tokiu laiku ne Šarūnė.
Širdis šoktelėjo, Ainė karštiligiškai puolė knist kuprinę, ieškodama telefono. Kažkodėl
tas pyptelėjimas ją sujaudino, tarsi būtų ilgai lauktas, bet visvien netikėtas.
Po akimirkos giliau įkvėpė, pabandė nusiraminti: „Na, Ainiete, mieloji, viskas gerai. Jei
būtų kas nutikę, juk skambintų“. Ir tikrai nurimo. Žinutė buvo nuo Kasčio. Tiesą sakant,
moteris tuo nė neabejojo, lyg būtų žinojus nuo pirmos akimirkos, vos canktelėjus telefonui.
Kastis pranešė, kad jis Lietuvoje. Ir pasiūlė kurią nors dieną susitikti ir... pavalgyti
sriubos. Dieną pasirinktų Ainė, o vietą pietums jis. Arba kaip nori - jis atviras pasiūlymams.
Ainė atrašė labai trumpai ir ilgai negalvojus - juk ranka tiek kartų kilo žinutei. Vieną žodį
- „Rytoj“
Vyras atrašė taip pat nedelsdamas „Ryt skambtelsiu“.
Kitą dieną Ainė nutarė dirbti iš namų. Gana, bosui pakankamai rodėsi. Modernus
dvigubas monitoriaus ekranas jau pradėjo varginti. Norėjosi įsitaisyti sofoje tarp pagalvėlių su
lengvučiu „laptopu“.
Nenorėjo pripažinti, bet iš dalies ir dėl to, kad laukė Kasčio skambučio. Ir telefoną
stengėsi laikyti matomoje vietoje - kad netyčia skambučio nepraleistų. Moteris negalėjo sau
paaiškinti, kuo taip patraukė tas vyras. Juk viena, tik viena diena jų gyvenime buvo. Tiesą
sakant, Ainė ir nesistengė sau ką nors aiškinti - ji paprasčiausiai tą jausmą priėmė. Jaudulys
buvo malonus, seniai nepatirtas ir lauktas.
Darbas nesisekė. Ji rangėsi, patoginosi sofoje, tai dėliojo pagalvėles po kojomis, tai metė
šalin. Karšta. Mažiausias piršto paklydimas klaviatūroje gadino taip kruopščiai kurtą kodą ir
vedė Ainę iš kantrybės. Klaidos sekė viena kitą. Moteris padėjo į šalį kompiuterį ir nuėjo į
virtuvę virt kavos. Kavą ji gers su Alikantės triufeliu - staiga panoro ryškiau pajusti ispanišką
alsavimą. Tarsi taip stengdamasi priairtinti pokalbį su Kasčiu.
- Ir koks verdiktas dėl sriubos? - Kastis buvo konkretus, be sentimentų ir įžangų. Jis
paskambino, Ainei tik tik spėjus paragaut juodo kartaus šokolado ir moteris vos nenusiplikė,
bandydama paskubom praryt pirmą karštos kavos gurkšnį.
- Aš pietų negaminau, kantriai laukiu tavo siūlymų.
- O jeigu susitinkam Laisvėje ir tada nutarsim vietoje?
- Gerai. Kada?
- Tu su mašina?
- Aš nevairuoju.
- O!
- Neapsunkinu savęs papildomomis problemomis, - nusijuokė Ainė, - ir rūpinuos
ekologija.
- Tada ir aš atvyksiu be mašinos. Būkim už žalią kursą. Prie fontano?
- Prie pašto. Buvusio.