Robotas

Robotas

Būdamas jaunuoliu perskaičiau keletą Šekspyro tragedijų ir vienoje iš jų aptikau įdomų palyginimą. Tuo metu jis man buvo naujas ir netikėtas, nes nemaniau, kad senovėje žmonės galėjo sugalvoti tokią alegoriją – būtent, kad žmogaus kūnas sulyginamas su mechanizmu. Tada ši idėja jaunuolio sąmonei nuskambėjo moderniai ir netikėtai. Po daugelio metų studijų manau, kad ši alegorija gana taikli ir padeda suprasti žmogiškosios būties dualumo veikimo principą.

Daugelis senovinių kultūrų pabrėžia, kad žmogus sudarytas iš dviejų elementų – sielos ir kūno. Raitelio ir arklio alegorija puikiai iliustruoja šią simbiozę tarp materialiojo ir dvasinio pradų. Praktine prasme ši idėja padeda savikritiškai stebėti savyje vykstančius psichikos procesus bei stiprina savikontrolę. Kai kyla nepažabotas noras ar aistra, kuri yra draudžiama, pasidaro sudėtinga save apriboti netgi tiems, kurie stengiasi vadovautis etikos ir dorovės principais. Sąlyginis paties savęs diferencijavimas, impulsų atpažinimas ir jų kilmės perpratimas padeda atsiriboti nuo emocijos. Pavyzdžiui, kilus nenumaldomam norui padaryti kam nors žalą, asmuo, kol dar neprarado sveiko proto, gali paklausti savęs: „Ar tai noriu padaryti aš, ar tai mano psichobiologinė reakcija? “ Atsakymas gali ir neateiti, tačiau pats klausimas jau padeda atsiriboti nuo noro ir įvertinti jį iš šalies, suteikiant erdvę protingam sprendimui, o ne spontaniškam, impulsyviam ir robotiškam veiksmui.

Tai tik nedidelis aspektas, parodantis, kaip stebėtojo vaidmuo praktiškai tampa savęs pažinimo, kontroliavimo ir nukreipimo įrankiu.