Sugrįžimas. Didžioji dvikova

Kelionė tapo slegiančiai nuobodi. Keliesi, pusryčiauji, surenki stovyklą, trauki į kelią, pietūs, vėl ant žirgų, vakarienė, stovyklos įrengimas, miegot. Ryte – viskas iš naujo. Juodieji raganiai puolė dar du kartus. Tačiau Tobė dabar dingdavo labai greitai, o jiems, atrodo, daugiau nieko nereikėjo. Dėl tos ar kokios dar nežinomos priežasties puolimai liovėsi.
Magas bandė merginą išklausti, kur ir kaip ji pasislepia.
- Niekur, - pasakė ramiai ir nuėjo.
Todėl Iseitis jau kurį laiką svarstė, kad turėtų pasielgti kaip Margenis. Tobei pagalbos nebereikėjo. Ji tapo savarankiška: tvirtai sėdėjo balne, užtikrintai kovėsi kalaviju, buvo rami ir pasitikinti savimi. Atrodo, puikiai žinojo kur ir kokiu tikslu keliauja. Sužinojusi, kad išvyko Margenis, tik pečiais gūžtelėjo. O pastaruoju metu ir su Iseičiu bendravo mažai. Užtat sėdėdavo su samdiniais ir klausydavosi jų istorijų, dažnai užduodama daugybę klausimų.
Tačiau Iseičio padėtis buvo kitokia nei buvusio bendrakeleivio. Margenis turėjo namus, kur galėjo grįžti. Ir dar jis turėjo tikslą ar lemtį, dėl ko privalėjo grįžti. Iseitis neturėjo nei namų, nei tikslo. Buvo nusivylęs, kad taip ir nepaaiškėjo, kas jo tėvai, kur jie ir kodėl atidavė jį burtininkui. Taigi, toliau beprasmiškai kinknojo paskui pirklio vežimą.
Mignio manymu iki Marapo liko dar dešimt dienų kelio. Vieškelis tapo judrus. Rytą vakarą, o kartais ir naktį, pirmyn atgal zujo raiti, važiuoti bei pėsti. Šalikelėm dažnai pasitaikydavo poilsio sustojusių stovyklos, vienišos sodybos ar maži tvarkingi kaimeliai iš kelių trobų.
Vieną rytą Tobė netikėtai prisigretino prie Iseičio:
- Burtininke, ar nenorėtum pamatyti savo seno bičiulio?
- Kokio dar bičiulio? – nesuprato.
- Magistro Margenio, žinoma.
Iseitis kiek sutriko:
- Jei ir norėčiau, tai nelabai įmanoma. Mums gi į Marapą reikia.
- Niekur tas Marapas nedings. O iki magistro Margenio pilies ne taip jau ir toli.
- O kaip tavo tikslas?
- Tai ir jis niekur nedings, - paslaptingai šyptelėjo.
Iseitis įdėmiai pažvelgė į merginą. Ji vėl šyptelėjo:
- Stebiesi?
- Taip. Kiek pamenu nebuvot draugai.
- Pasiilgau jo burbėjimo ir pikto žvilgsnio. O tu ne?
Magas susimąstė. Margenis tikrai nebuvo mielas bendrakeleivis, bet patikimas. Kelionės metu beveik susidraugavo.
- Gal ir pasiilgau. Trumpam. Bet jo gal ir gyvo nebėr. Ta didžioji dvikova…
- Ji dar neįvyko.
Iseitis nepaklausė kaip ji tą sužinojo. Dabar Tobė žinojo daug dalykų.
- Gerai, - sutiko. – Nesu tikras, kad magistras Margenis apsidžiaugs, bet…
- Tikrai apsidžiaugs, - nutraukė.
Iseitis įdėmiai pažvelgė į merginą. Šioji vėl šyptelėjo kažkaip keistai ir patraukė prie pirklio, nieko daugiau nepasakiusi.
- Migni, - išgirdo burtininkas, - toliau su tavim nekeliausim. Mums reikia kai kur užsukti. Tai kiek iš kelio.
- Gaila, - atsiduso šis. – Pripratom prie jūsų. Bet kiekvienam savo kelias. Tai laimingai jums.
- Ir jums geros kelionės pirmyn. Bei laimingai grįžti namo, - linktelėjo ir pasuko į šalutinį kelią.
Iseitis sudėjo apsauginį ženklą, atsiduso ir patraukė paskui merginą.


Bibliotekoje ant stalo trečią dieną gulėjo neatplėštas prabangus juodas vokas. Ant jo auksinėmis raidėmis buvo išraitytas jo vardas su visais titulais. Ir jis žinojo kas parašyta tame neperskaitytame laiške.
- Pone, - tarnas įėjo tyliai. – Pas tave svečiai.
- Vyk lauk.
- Pone, - tarnas kiek padelsė, nes prieštarauti buvo pavojinga. – Jie sako, kad keliavo su tavimi į mėlynplaukių šalį.
Margenis kurį laiką negalėjo patikėti tuo ką išgirdo.
- Kas ten? – galiausiai paklausė.
- Mėlynplaukis burtininkas ir mergina.
Margenis dar patylėjo.
- Gerai, kviesk. Ir atnešk ko nors užkąsti.
Po akimirkos į biblioteką įėjo Iseitis ir Tobė.
- Labai jau tu nesvetingas, - nepasisveikinęs kreipėsi magas. – Senų draugų nenori priimti.
- Mes ne draugai! – atšovė.
- Pasiilgau šito malonaus bendravimo, - nusišypsojo Tobė.
Margenis atidžiai pažiūrėjo į merginą. Ji pašaipiai šyptelėjo.
- Tai kaip čia atsidūrėt? Pasiklydot?
Iseitis pažiūrėjo į Tobę.
- Ne, - atsakė ši. – Norėjom pamatyti spektaklį, apie kurį tau pranešama tame neatplėštame laiške.
Burtininko akyse blykstelėjo nuostaba. Tobė nieko daugiau nepasakė. Ji žvalgėsi po knygų lentynas.
- Daug knygų turi. O aš skaityti taip ir neišmokau, - atsiduso.
Margenis klausiamai pažvelgė į Iseitį. Tas tik galvą papurtė: atseit, neklausk, aš irgi nieko nesuprantu.
Įėjo tarnas su padėklu.
- Vaje, - nusišypsojo Iseitis. – Gausim prabangaus maisto ir gero vyno. Man jau nuo tų žygio košių bloga darėsi.
- Nori pasakyti, kad aš neskaniai gaminu? – purkštelėjo Tobė.
- Noriu pasakyti, kad ir skaniausia košė po mėnesio gerklėj stringa.
- O man tinka. Aš prie tų  jūsų poniškų patiekalų nepratus.
- Galiu paprašyt, kad košės atneštų, - vyptelėjo Margenis.
- Ačiū. Apsieisiu.
Kurį laiką valgė tylėdami.
- Tai kodėl jūs ne Marape? – galiausiai paklausė Margenis.
- Mane pakvietė… prižiūrėti dvikovą
Margenis gaižiai vyptelėjo:
- Nebus ten ko žiūrėti. Greičiau viskas baigtųsi. Atsibodo, kad visi tampo už virvučių.
Paskui dar ilgai sėdėjo visi trys, prisiminė kartu patirtus nuotykius. Ir Juodosios magijos magistras Margenis kuriam laikui pamiršo jo laukiantį likimą.


Artėjo pavasario lygiadienis – naktis, kai turėjo įvykti Didžioji dvikova. Naktis, kai turėjo kažkas pasikeisti.
Naktižiedė apie tai negalvojo. Pabaiga buvo aiški, todėl tuo nevertėjo rūpintis. Ji mielai ėmėsi smulkių darbų. Padėjo visiems  neimdama jokio užmokesčio, tuo užpildydama savo dienas. Su Margeniu susitiko tik kartą: reikėjo privalomai dalyvauti Gildijos susirinkime. Maloniai pasisveikino, persimetė keliais žodžiais. Viskas. Jis sėdėjo namie tik retkarčiais išjodamas į medžioklę.
Juodą voką atplėšė, perskaitė ir įmetė į židinį. Formalumas. Laiškas, pranešantis tai, ką ir šiaip žinojo. Laiškas, kuris tik patvirtino, kad jau viskas nuspręsta. Tačiau tą dieną ji padarė tai, apie ką galvojo jau seniai. Paėmė knygą „Didžiųjų likimo dvikovų istorija“. Nors autorius nebuvo nurodytas, tačiau Naktižiedė įtarė, kad ją parašė Gaišė, kuri tą knygą ir padovanojo.
Aprašytos buvo trys dvikovos. Tiesa, įžanginėje dalyje paminėta, kad jos vyko ir anksčiau, bet tikslių žinių neišlikę. Dvi iš aprašytųjų baigėsi vieno kurio laimėjimu. Ir Naktižiedę nuliūdino tai, kad iš esmės tai nieko nekeitė. Atrodė, kad dvikovos buvo tik ritualas Ciklo pabaigai. Nesvarbu, laimėjo gerasis ar blogasis, Ciklas baigdavosi ir viskas prasidėdavo iš naujo.
Įdomiausia buvo paskutinioji dvikova. Priešininkai aršiai puolė vienas kitą. Persvarą įgydavo tai vienas, tai kitas. Truko ilgai, o pabaigos nebuvo matyti. Kol galiausiai vienas priešininkų buvo sužeistas mirtinai. Tačiau prieš mirtį jis dar sugebėjo nužudyti savo priešininką, kuris, nudžiugęs dėl savo pergalės, neatsargiai atsidengė. Tai nebuvo sąžininga. Kautis reikėjo kalavijais pagal griežtai nustatytas taisykles. Bet jis turėjo durklą, kurį, sukaupęs paskutines jėgas, paleido į laimėtoją. Ir mirė. Abu. Tada ir prasidėjo...
Naktižiedė pažvelgė į ugnį židiny ir sušnabždėjo:
- Motina Gabija, ateik.
Ugnis šastelėjo iš židinio. Ir priešais stojo deivė:
- Sveika gyva, dukra.
- Greit atėjai.
- Retai matomės. Ir… liko nedaug laiko.
- Taip, - linktelėjo. – Aš skaičiau.
Deivė žvilgtelėjo į ant stalo padėtą knygą.
- Nelabai tinkama knyga dabar.
- Kodėl? Nes tik įrodo tai, kas ir šiaip buvo aišku. Šita dvikova visiška beprasmybė.
- Na, nevisai…
- O kas keičiasi? Ciklas baigiasi. Ciklas prasideda. Tiesiog viskas sugriaunama. Ir viskas prasideda nuo nulio. Kokia prasmė?
- Nuo to, kas laimės Dvikovą, priklauso koks bus sekantis Ciklas.
- Tai, vadinas, aš turiu mirti arba nužudyti kitą, kad kažkam būtų patogiau? Kad kažkam nereikėtų nuspręsti?
Deivė nieko neatsakė.


Šalta mėnulio pilnatis liejo sidabrą ant nurimusio miško. Tamsūs šešėliai alsavo gyvybe, skleisdami neaiškų murmesį, bruzdesį, dūsavimą... Skelbdamas vidurnaktį ūbavo apuokas. Rinkosi Didžioji dievų ir dvasių sueiga.
Velniai, atskubėję pirmieji, įkūrė laužą. Būriavosi lengvos ir grakščios vandens dvasios. Toliau nuo laužo spietėsi žali, maurais apaugę seniai iš pelkių. Klegėjo žavūs jaunikaičiai iš miškelių, kuriuose gyveno, žalios mergelės iš pievų ir laukymėlių, pasidabinusios nevystančių žiedų vainikais. Kerėpliškos kalnų ir kalvelių dvasios kėpsojo po ąžuolu nejudėdamos. Žvitrūs maži gumbeliai – bezdukai ir kaukučiai – ridinėjosi aplink ir painiojosi po kojų, keldami daug triukšmo ir maišaties. Sudundėjo žemė ir laukymėn šuoliais įlėkė laumių būrys. Bezdukai ir kaukučiai pabiro į šalis lyg žvirbliai, gailiai ciepsėdami ar piktai čirkšdami. Laumės nušoko nuo žirgų ir pavarė juos į mišką. Galiausiai į laukymę įžengė senosios laumės. Atšiaurūs veidai, kaukšinčios iltys ir geležiniai nagai. Jos įsitaisė atokiau.
Miškinis  visiems už nugarų, toliau nuo šurmulio. Nenorėjo būti ten, kur visi gyvai aptarinėjo būsimą dvikovą, sprendė kas laimės. Kur nieks nesijaudino dėl to, kas laimės ir ką reikš Gabijos, o ką Ąžuolo pergalė. Jie buvo tik dvasios ar dievai. Jiems mirtis tebuvo atgimimo galimybė. Kitur, kitaip, bet atgimimas. Kas nutiks Žemei, žmonėms ir viskam kas gyva, jau niekam neberūpėjo. Nieks negalėjo nieko pakeisti. Tik tie du burtininkai, kurie atliks iš anksto nulemtą ritualą.
Miškinis sunkiai atsiduso. Po visų jo pastangų iš sūnaus sulaukė tik priekaištų ir piktų kaltinimų.  Vis gi sūnų mylėjo ir tikėjosi jo pergalės.
Pasitiko jį pakeliui į dvikovos vietą.
- Sveikas, sūnau.
- Labas, tėve.
Staiga nebežinojo ką sakyti, nes į jį žvelgė šaltos smaragdinės akys, kurių gelmėje vis gi buvo ne tik pyktis, bet ir dar kažkas. Jam lyg ir pasivaideno tas keistas romus jo motinos žvilgsnis. Todėl tik palinkėjo:
- Sėkmės, sūnau.
- Ačiū, tėve, - linktelėjo ir nujojo.
Miškinis liko stypsoti šalia tako. Paskui sunkiai atsiduso ir patraukė į dvikovos vietą.


Staiga visi nurimo. Dangų nušvietė ryški vaivorykštė, kuri įrėmino Praamžio rūmų menę. Centre savo sostuose sėdėjo Praamžis ir Žemyna. Dešinėje – susimąstęs Perkūnas, kedenantis savo vešlią juodą barzdą ir kažką murmėdamas po nosim. Patrimpas buvo neįprastai rimtas. Tik Pikuolis kaip visada kėpsojo juodas lyg debesis. Žmona Nijolė laikė jį už rankos. Kairėje sėdėjo Gaišė. Kiti tarsi amfiteatre įsitaisė jiems už nugarų: bičių dievai Bubilas ir Austėja, ugnies deivė Gabija, karo dievai Kovas ir Junda, Bangpūtys su svita – Upinis, Divytis, Jūratė ir Jumpyra. Aukščiau: vėlių deivė Veliona su maro mergelių diedievaičių pulkeliu ir Giltinė, Vėjų Motina su sūnumis, meilės deivė Milda ir sveikatos sergėtojas Aušautas, Medžiojima, Laima bei kiti.
Galiausiai žemė pasišiaušė bangomis tarsi jūra. Šventojo ąžuolyno medžiai šokinėjo lyg skiedros, siūbavo į visas puses, gūdžiai traškėjo šakos. Dangų aptraukė nežinia iš kur atsidanginę debesys. Pliūptelėjo vandens srautas. Atūžė vėjo sūkurys, lenkdamas medžius ligi žemės, blaškydamas iš dangaus kliokiantį srautą. Ir viso to aukščiausias taškas – žaibo trenksmas. Taip galiausiai atėjo Amžinieji. Žemės sūnus Molis, panašus į beformį lokį, spigino rubinų akimis, sunkiai šnarpštė ir šnopavo lyg nuvarytas arklys. Lengvabūdis gražuolis Oro sūnus Vėjūnas šalia drambloto Molio atrodė lyg rūko debesėlis. Už jų nugarų gražuolė Vandens dukra Verdenė tviskėjo visais savo deimantais, per kuriuos nepaliaujamai sruvo vanduo. Šiek tiek atokiau, ką tik išžengusi iš laužo, grakšti ir išdidi stojo juodaplaukė Ugnies dukra Liepsnelė.
Iseitis ir Tobė nenulipdami nuo žirgų įsitaisė atokiau nuo visų. Magas jautėsi keistai. Dalyvauti  čia prispyrusi reikalavo Tobė. Jis gi nelabai to troško. Žinoma, buvo įdomu, įvykis neeilinis. Tačiau jis nenorėjo matyti nė vieno iš dvikovininkų žūties. Nebuvo matęs nė vieno burtininko mirties. Išskyrus savo mokytojo, žinoma. Bet tai buvo natūralus procesas, kurį mokytojas pasirinko pats, kai pavargo gyventi.


Arena buvo paruošta. Žiūrovai susirinko. Triukšmas nurimo. O Gabija su Ąžuolu stovėjo vienas priešais kitą ir laukė ženklo.
- Štai ir susirinkome visi, - nugriaudėjo Praamžis. – Šiąnakt įvyks Didžioji dvikova, kuri nulems šio Ciklo baigtį ir kito Ciklo pradžią.
Jie stovėjo ir žiūrėjo vienas kitam į akis. Praamžis kalbėjo dar kažką. Apie likimą ir atsakomybę. Jie nesiklausė. Likimas. Akimirka, kai turės atlikti tai, dėl ko gimė. Akimirka kai susikaus, kad nulemtų visų čia susirinkusių ateitį.
- Kaukitės garbingai, - baigė Praamžis ir davė ženklą.
Dvikova prasidėjo. Jie puikiai pažinojo vienas kitą. Pažino priešininką ne tik kaip žmogų, burtininką, bet ir kovotoją. Todėl atrodė, kad Gabija ir Ąžuolas ne kaunasi, o šoka tik jiems vieniems žinomą ir suprantamą šokį. Tie grakštūs, gerai apgalvoti judesiai tiesiog užbūrė visus. Buvo tylu lyg prieš audrą. Girdėjosi tik kalavijų žvangesys.
O audra artinosi. Kovotojai akimirkai sustingo vienas priešais kitą. Ginklai nukrito ant žemės. Gabija mostelėjo ranka. Ir juos apjuosė ugnies ratas. Ji prisiglaudė prie Ąžuolo. Šis tvirtai apglėbė Gabiją ir greitai ėmė transformuotis į medį.
Tarp dvasių kilo šurmulys:
- Ką jie daro? Kas čia vyksta? Išprotėjo abu! Taip negalima! Kodėl jie nesikauna? Kas dabar bus? Kodėl? Kas dabar bus? Kuo tai  baigsis?
Praamžis pašoko iš vietos, pakėlė ranką, ketindamas sustabdyti procesą. Kiti atrodė nustebę, tačiau kol kas niekaip nereagavo. Tik kažkas už nugaros šūktelėjo:
- Ne!
Praamžis grįžtelėjo. Tai buvo Milda.
- Nereikia, - pakartojo ši jau ramiai.
Praamžis, netaręs nė žodžio, vėl atsigręžė į dvikovininkus.
Tačiau tos akimirkos užteko, kad įvyktų tai, ką planavo Ąžuolas ir Gabija.
Dvikovininkų vietoje liepsnojo milžiniškas laužas. Liepsnos veržėsi aukštai į dangų, spragsėjo, šnypštė, ūžė. Galiausiai iš netvarkingo liepsnų šėlsmo susiformavo didžiulis ugninis pumpuras. Ugnies šėlsmas nurimo, nutilo. Visi sulaikė kvėpavimą laukime. Dar akimirka. Pagaliau pasigirdo garsus pokštelėjimas. Ir pumpuras ėmė lėtai skleistis.
Viena žiedlapių eilė.
Antra.
Trečia.
Ketvirta. Paskutinė.
Viskas sustingo laukime.
Žiedas išsiskleidė. Visi žiūrėjo ištempę kaklus. Vienintelė Milda sėdėjo rami ir šypsojosi.
O žiedo vidury sėdėjo maža mergaitė. Žali plaukai. Didelės rudos akys. Ir kaktoje pulsuojantis brangakmenis.
Per minią nusirito nuostabos atodūsis.


Kol visi  susirūpinę ir susikaupę stebėjo įvykius, prie arenos prijojo Tobė. Iseitis sekė kiek atsilikęs. Jis nesuprato kas vyksta, tačiau sekė paskui, svarstydamas kas bus, jei šitos svetimos dievybės juos užsipuls.
Mergaitė tuo tarpu atsistojo, labai žmogiškai nusipurtė sijonėlį, apžvelgė visus skvarbiu žvilgsniu ir pasakė:
- Viskas. Vaidinimas baigtas. Žiūrovai gali skirstytis.
Jos balse suvirpėjo suirzusio Margenio gaidelės.
Tada ji nukreipė žvilgsnį į Tobę.
- Mano vardas Nakviša. Ar tu mane lydėsi?
Tobė nusišypsojo netikėtai švelniai:
- Taip. Mano vardas Tobė. Su mumis keliaus ir magas Iseitis.
Mergaitė pažvelgė į mėlynplaukį.
- Tu gražus. Beveik kaip mano tėtis.


Brėško.
Keliu traukė du raiteliai.


O kažkur toli, dabar jau nurimusioje Chaoso tvarkoje šypsojosi dvigalvė Lada.