Gal tinginystė, gal beprotystė?

Net nežinau, nuo ko pradėti.
Jausmas toks, kad nebenoriu net kalbėti.
Ir keista tai man, iš tiesų,
net paaiškinimo tam nerandu.

Atrodo, nieks vis tiek neįdomu.
Ką pradedu, tuoj pat baigiu.
Darbe jaučiuos lyg nesava,
nusisuko, rodos, visata.

Planų šimtai, darbų mažai.
Čia noris viską mest, čia vėl daryt.
Miegoti noriu, valgyt ir tingėt,
ir milijoną būtų neblogai turėt.

Tinginystė tai, depresija, gal beprotystė?
Žinau, jei nesusiimsiu, – grės bedarbystė.

Menininke būti gal norėčiau,
bent paveikslą kokį nutapyt galėčiau.
Aristokrate kokio XIX amžiaus būčiau,
tada tikrai, žinau, kad nepražūčiau.