Romanas 8.

Ainė net apsidžiaugė, kad teks pėstute leistis žemyn. Dar su Šarūne vakarais
vaikščiodama po paplūdimį ir grožėdamasi kalnu, ji tuos ratu žemyn nuvingiuojančius
apšviestus takelius įsivaizdavo esant kosmodromo pakilimo ar nusileidimo takais. Taip, tai
buvo labai toli nuo realaus vaizdo, bet jausmas buvo tas. Draugė juokėsi - josios juodosios
skylės. O Ainei tai buvo kosmosas. Paslaptingas kelias į kažkur.
- Eime, temsta, - paragino Kastis, nutraukdamas trumpą fantazijų akimirką.
- Aha, leiskimės. Nepatikėsi, bet aš labai džiaugiuos, kad nespėjom į liftą. Tie takeliai -
tokie fantastiški. Ir žibintai, ir laiptų akmenys. Kaip pakilimo takas. Na, šįkart nusileidimo, -
Ainė vos vos šyptelėjo ir pirma pasuko keliuko link.
Pasilikęs būrelis tuoj išsiskirstė pagal savo tempą ir galimybes. Poromis ar po vieną, kas
lėčiau, kas greičiau patraukė miesto link.
Sutemo, rodos, akimirksniu. Keliukas žemyn buvo siauras, grįstas plokščiais akmenimis
ir menkai apšviestas neaukštų žibintų. Kelkraščiuose jį ribojo tamsoje vos įžiūrimi spygliuoti
krūmai. Iš vienos pusės. Iš kitos buvo stati juoda uola.
- Tu žinai, tas takas tikrai kaip iš pasakos, - sutiko ir Kastis, - man tai lyg geltonomis
plytomis grįstas kelias. Ir aš einu ieškoti drąsos. Arba širdies.
- Tuomet aš ieškosiu smegenų. Adatų aštrumo smegenų, - tyliai pratarė Ainė.
Miestą jie pasiekė greičiau, nei tikėjosi. Ėjo beveik visą kelią tylėdami. Vienaip reikėjo
būti akyliems, kad nesuklupti, kitaip... kitaip kiekvienas buvo savo paieškose. Kas širdies, kas
smegenų. Atsitiktinumų.
Ji šyptelėjo, prisiminus triufelius mažoje parduotuvėlėje ant kampo. Galėjo praeiti.
Penkiomis minutėmis anksčiau nusišypsoti musmirei ir eiti toliau. Bet kažkodėl sustojo.
Nusileido jie kitoje kalno pusėje. Pirmas minutes tamsoje buvo kiek kebloka susigaudyti,
bet tik tas kelias minutes. Jau greitai jie buvo prie senojo turgaus, o ten ir teatras. Ir bariukas, į
kurį kvietė Kastis. Ainė neišsidavė, kad ir ji ten buvo. Tą patį vakarą. Pati sau negalėtų to
paaiškinti, kodėl. Bet, jeigu netyčia prasitarus, nutilo ten ant kalno, tai dabar jau tikrai kvailai
atrodytų, prisipažindama. Na ir koks skirtumas, galų gale.
O gal tai buvo tik pasąmoningas bandymas išvengti nors ir nedidelio bendrumo.
Vietų kavinukėje nebebuvo - šeštadienis. Nors ir matėsi laisvų staliukų, barmenė su
violetiniu lizdu vietoj šukuosenos juos patikino, kad jie visi rezervuoti.
- Nelabai tu kur ir prisėsi tokiu laiku, - susirūpinęs pastebėjo Kastis.
- Na ir kas. Koks skirtumas. Tu alkanas? Galim po mažą tapą išsinešimui pasiimt. Pilna
čia. Bet kur prisėsim.
Ainės apartamentai buvo už keliolikos metrų. Ji tiesiog sėdėjo ant suoliuko ir žiūrėjo į
savo langus.
- Eime prie jūros. Man greit išvažiuot. Pažiūrėsiu dar į ją. Ar nenori?
- Galim ir taip.
Eksplanada ošė, ūžė, skambėjo dainomis, kvepėjo aštriais prieskoniais bei vynu. Tarp
palmių lakstė maži vaikai, pavadėlius tampė visokio plauko šunėkai. Kas lėtu žingsniu
mėgavosi vakaru, kas skubėjo galbūt į sutartą vietą. Prie kai kurių kavinių, išgirdę juos
pagaunančią muziką, susirinkdavo šokančių būrelis. Po šokio, kito nueidavo toliau.
Vasara. Svetima. Ainei ją reiks palikt. Truputį liūdna. Neramu.
Jūra šiaušėsi. Kilo vėjas, juodos bangos pyko. Dar juodesniame danguje pro debesų plyšį
mėgino lįsti mėnulis. Pilnas. Lyg slėpdamasis, bijodamas spraudėsi. Vienas kitas kiras plėšikas,
atsukęs vėjui uodegą, bandė ieškot prieglobsčio nakčiai. Kvatosis jau rytoj. Gražus pajūrio
miesto akcentas tie stambūs triukšmadariai paukščiai.
- Tu matai, pyksta jūra. Manęs nenori išleist, - liūdnai šyptelėjo moteris, - aš tokią
neramią čia pirmą kartą matau.
- Greičiau tu jūros palikt nenori. Nesusireikšmink, - švelnai pasišaipė, - jai vienodai,
patikėk. Kasdien šimtai atvyksta ir išvyksta. Išprotėtų jūra, sutikdama ir išleisdama kiekvieną
pagal nuotaikas.
Oras vėso. Apsivilkusi plona palaidine, Ainė gūžėsi.
- Šalta? Aš džemperį turiu.
- Nereik. Skirstomės. Noriu eiti.
- O kaip ryt? - Kasčio balse nejučia praslydo lengvas neryžtingumas, - gal susitinkam?
Sekmadienis. Abiems. Ar buvai Altėjoj?
- Nebuvau. Ir nežinau dėl ryt. Galim susirašyt ryte. Dabar tikrai nieko nežinau, - kiek
suirzusi pakartojo moteris.
- Tave palydėti?
- Tai kur čia lydėt, penki žingsniai. Tau į kitą pusę.
- Iš kur žinai?
- Iš tur. Žinau ir tiek, - prisimerkus atidžiai į vyrą pažvelgė Ainė, - skirstomės. Visada
galima susirašyt.
Gabaliuką kelio jie paėjo kartu ir atsisveikino. Paprastai. Tarsi kitą dieną susitiktų prie
bendro darbo stalo ofise.
Pasiekus namus, Ainė sunkiai dribtelėjo ant lovos. Krėtė keistas drebuliukas. Juk diena
buvo graži. Ilga, turininga, šviesi. Bet moteris jau išėjo iš savo susikurtos saugios komforto
zonos. Nerimą kėlė ir mintys apie grįžimą. Ir tas Kastis keistai pasipainiojęs kone paskutinę
dieną. Taip, pasipainiojęs, ne vietoj, ne laiku. Ainė stengėsi visam tam susitikimui neteikti
jokio dėmesio, nesureikšminti. Na ir kas gi čia buvo reikšmingo, jei pagalvot - du „aitišnikai“
lietuviai susitiko, pavalgė sriubos ir prapliurpė. Visiškai apie šį bei tą. Bet moteriai, daugiau
nei mėnėsį praleidus išdidžioj vienatvėj, ir toks bendravimas iškrito iš nepavojingai ramios
rutinos. Jis kažką žadėjo, tas susitikimas. Kodėl pavojingo?
Ir dar tas skrydis poryt. Kur? Pas Ką? Taip norėjosi likti.
Moteris atidarė šaldytuvą - keli gabaliukai kieto ispaniško sūrio, plonytės padžiūvusio
kumpio juostelės. Kelios vynuogės. Suskaičiavo - lygiai dvylika. Kažkur girdėjo, kad sutinkant
naujus metus, Ispanijoj su kiekvienu laikrodžio dūžiu suvalgoma po vynuogę.
Šįvakar bus nauji metai. Iš nugerto aprasojusio butelio ji į taurę įsipylė vyno. Gurkšnis -
vynuogė. Vienoj taurėj tilpo šeši gurkšniai.
Miegojo neramiai. Ir vėl už lango dužo stiklai.
Ryte, kaip įprastai, peržiūrėjo žinutes telefone.
Šarūnė. Ji stebėjosi ir klausė, kas nufotografavo draugę prie grybų, kas saulėlydyje. Juk
pastebėjo - ne asmenukė, kaip kad visad. „Praeivis“ su šypsenėle atsakė Ainė. Dar pridėjo -
„buvo gera diena“.
Kita žinutė buvo nuo Kasčio. Jis klausė, ar važiuotų į Altėją. Prisiminė.
Ilgai negalvojus, Ainė atsisakė pasiūlymo. Visai nesinorėjo gadinti vakarykščio šviesios
dienos įspūdžio. Ji nenorėjo bandyt pakartoti to ekspromto.
O į Altėją ji važiuos. Viena. Jautė, jei pasiliks Alikantėje, neras sau vietos, užgrauš
nerimastis. Iš kažkur atsiradęs dusinantis nerimas. Jokioj kelionėj moteris dar to nejautė.
Nedidelis Altėjos miestelis buvo iškart už Benidormo. Gera valanda kelio traukiniu. Bet
kaip jis skyrėsi nuo savo triukšmingo kaimyno. Ainė labai džiaugėsi, paskutinei dienai
pasirinkusi šią išvyką. Altėja pasitiko ramybe ir baltumu. Žydru dangumi, kaip atsvara baltam
gatvių natyvui. Ir mėlynais bažnytėlių stogais - ryškiu išsišokančiu akcentu. Ir gėlės -
vazonuose, kibiruose, prie durų, langų, sienų. Ant sienų. Ryškios ir bekvapės.
Aplink gulinėjo, tingiai slankiojo daugybė kačių. Jei nebūtų mėnesį praleidus Ispanijoj,
pamanytų, staiga nuvykus į Graikijos salą.
Visas senamiestis buvo kalne. Nepagalvojo, kad bus taip karšta - džinsinės kelnės, kad ir
šviesios, visai netiko begaliniams kopimams nesuskaičiuojamais laiptais ir laipteliais. Ainė
dažniau nei įprastai ieškojo pavėsio poilsiui. Ir grožėjosi - kiekviena, kad ir mažutė pavėsio
salelė - kerintis vaizdas į jūrą. Jau nurimusią po naktinio jaudulio, Ainė fotografavo, siuntė
vaizdus Šarūnei. Vėl fotografavo, su gailesčiu suvokdama, kad neperteiks to jausmo jokia
nuotrauka. Tos erdvės ir žydro skrydžio. Tik gerti, gerti į save. Kad liktų.
Siaurutės gatvės, rodos, tinkamos tik pėstiesiems ir nedidukams motoroleriams, buvo
pilnos priparkuotų automobilių. Visi balti, tarsi nuleisti iš dangaus ir atsargiai pastatyti. Kaip
jie ten atvažiuoja?
Ainė nusileido žemyn. Laiptai, laiptai. Labai norėjosi atsigaivinti jūroje, bet štai
paplūdimys ją nuvylė. Tik siaura akmenuota pajūrio juosta. Keli šunininkai, keli pasimetę
turistai ant akmenų. Didelių lyg stručio kiaušiniai akmenų. Baltų, glotniai saulės, jūros ir vėjo
nugludintų. Viskas balta. Nauja, lyg baltas lapas, šmėstelėjo Ainei.
Ir tegu.
Grįžo paskutiniu traukniu.