Principas 14-b. Paskutinis, 7 skyrius. Lietaus kvapas

Iš pradžių nieko nebuvo.

Paskui atsirado skirtumas tarp tamsos ir šviesos: viena buvo arčiau, kita toliau. Aš buvau tarp jų — be svorio, be kraštų, be tos ribos, kuria paprastai jauti, kur baigiesi tu ir prasideda visa kita. Nežinojau, kur esu. Blogiau — kurį laiką nežinojau, kas tas, kuris šito klausia.

Kažkur labai toli buvo kūnas. Turbūt mano. Jame maudė vieną vietą — gal ausį, gal nosį, o gal kažką kita, — bet visa tai vyko tarsi už kelių kvartalų, kitame rajone: girdima, bet nepasiekiama. Pabandžiau priartėti ir nepajudėjau. Judėjimui reikia krypties, o čia krypčių nebuvo.

Aplink plaukė vaizdai.

Oranžinė šviesa, besiblaškanti po sienas... balsas, tariantis „r“ ne iš tos pusės... šalta melsva žarija, švytinti tamsoje... mano namai — stalas, langas, spinta, — bet vos pažiūrėdavau įdėmiau, sienos suplonėdavo iki permatomo popieriaus, pergamento, už kurio buvo tuštuma. Buvo ir žmonių: kažkas juokėsi, kažkas kėlė bokalą, kažkas ištarė mano vardą tokiu tonu, kokiu taria tik tie, kurie tave myli ir dėl tavęs pyksta. Negalėjau atskirti, kur čia prisiminimai, kur sapnas, o kur tiesiog triukšmas. Visi vaizdai buvo vienodo tankio. Visą gyvenimą maniau, kad tikri daiktai sveria daugiau už išgalvotus. Čia viskas svėrė vienodai: nieko.

Bandžiau sugalvoti sau testą. Kadaise žinojau taisyklę: tikra yra tai, kas skauda. Čia niekas nebeskaudėjo — net tas maudžiantis taškas buvo ne skausmas, o žinia apie skausmą, pranešimas be turinio. Tada kita taisyklė: tikra tai, kas lieka, kai nustoji žiūrėti. Bet aš negalėjau nustoti žiūrėti. Neturėjau kuo užsimerkti.

Ir dar buvo darbas.

Jis nesiliovė nė akimirkai. Jutau jį taip, kaip snūduriuojantis žmogus junta savo kvėpavimą: kažkur, labai arti, per mane tekėjo užduotys — atsirasdavo, išsispręsdavo, užsiverdavo, — ir kiekviena užsivėrusi palikdavo trumpą, švarų pasitenkinimo dūrį. Sprendimai buvo geri. Žinojau tai iš vidaus, be pasididžiavimo, taip, kaip žinai, kad širdis plaka. Aš nedirbau — darbas vyko manimi, ir mano dalyvavimo klausimas jam nerūpėjo.

Kartais bandydavau pabusti. Sakydavau sau: dabar atsimerksiu, ir bus virtuvė, bus rytas, bus skaudanti nugara ir šaltos grindys po kojomis. Atsimerkdavau — ir būdavo ta pati balzgana prietema be krypties, kurioje „atsimerkti“ tebuvo dar vienas vaizdas tarp kitų.

Ėmiau tikrinti, kas man liko.

Ne daiktus — daiktai jau seniai buvo virtę žodžiais. Tikrinau jausmus. Prisiminiau, kad būdavo vakarų, kai juokdavausi iki pilvo skausmo... prisiminimas tebebuvo, bet juokas jame nebejuokino: jis gulėjo manyje kaip svetima nuotrauka, kurioje visi šypsosi, o tu nebesupranti kodėl. Prisiminiau, kad kažkas manęs laukdavo... nebežinojau, kas — jutau tik to laukimo šilumą, jos kontūrą — lyg įdubą fotelyje, iš kurio kažkas ką tik pakilo. Prisiminiau, kad bijodavau — dėl darbų, dėl žmonių, dėl savęs, — ir kad ta baimė buvo gera, nes bijo tik tas, kas turi ką prarasti... Dabar baimės nebuvo. Ne todėl, kad tapau drąsus. Todėl, kad nebeliko ko bijoti.

Tuomet padariau paskutinį dalyką, kurį dar mokėjau. Ėmiau rašyti.

Nežinau, kur. Nebuvo nei ekrano, nei popieriaus — o gal ir buvo: gal tas balzganas švytėjimas priešais visada tebuvo ekranas, tik apsimetinėjo pasauliu. Nesvarbu. Rašiau taip, kaip rašo žmogus, bijąs nespėti, — mažosiomis raidėmis, be taškų, laišką sau:

... aš esu mantas ... vaikystėje basas rasdavau taką per rasą iki upės, tamsoje, nė karto nesuklupęs ... senelio megztinis, kvepėjo dūmais ir mašinine alyva ... mama aprišdavo burną šaliku, kad neįkvėpčiau šalto oro ... sniegas ant liežuvio ... šiltas keptos duonos kvapas virtuvėje vakare ... skaičiuodavau žvaigždes ant namo stogo ir bijojau nukristi į dangų ... pirmasis bučinys už mokyklos kampo, kai lijo ... ji tiesiog išėjo pro duris ir neuždarė jų, stovėjau tuščiame kambaryje ir girdėjau, kaip laša kranas ... senuose laiškuose dar likęs jos rašytas žodis ... viskas praėjo per tyliai ... nieko iš šito nėra jokiame faile ... niekada nebuvo ... rūkas virš pievos ryte ... lietus kvepia...

Ir čia sustojau.

Lietus kvepia. Tą žinojau visą gyvenimą — kaip savo vardą, kaip jungiklio vietą tamsoje. Po lietaus išeini į lauką, įkvepi, ir... ir kas? Ieškojau savyje to kvapo — ne žodžio, o paties kvapo, tos vienos akimirkos šnervėse, — ir radau tuščią vietą: švarią, lygią, kaip ką tik suformatuotas diskas. Aš nebežinojau, kuo kvepia lietus. Žinojau tik, kad kvepia. Kad kvepėjo. Kad ta eilutė kadaise buvo pilna, o dabar iš jos liko vien antraštė.

Palikau daugtaškį. Tegul bent jis paliudija, kad čia kažkas buvo.

Raidės laikėsi neilgai. Niekas jų netrynė — jos grimzdo pačios, kaip akmenukai tamsiame vandenyje: pirmiausia naujausios, paskui senesnės. Žiūrėjau, kaip panyra „lietus“, kaip išnyksta „bučinys“, kaip paskutinis dingsta „mantas“ — mažosiomis raidėmis, be taško. Bandžiau juos sulaikyti. Neturėjau kuo.

Tą minkštą, tirpstančią prietemą kaip peilis audeklą perskrodė tekstas.

Jis nebuvo panašus į mano vaizdus. Jis turėjo kraštus. Jis rašėsi po vieną raidę, su pauzėmis, su ištrynimais, su piktais grįžimais prie ankstesnių žodžių — taip, kaip rašo gyvas, įsiutęs žmogus:

„Tu ką, blet nuopisa, padarei su repozitorija??? “

Pauzė. Ir vėl, greičiau:

„Force push į main. Perrašyta visa istorija. TRIJŲ METŲ istorija, visų žmonių darbas — commit’ai, šakos, žymos, viskas. Ir atsarginės kopijos nebėra — pats ją išvalei prieš tris valandas. Tu supranti, ką ištrynei? Tu supranti, kad šito NIEKAS nebeatstatys? “

Ir aš supratau.

Iš visko, kas plaukė aplink — iš buto, kurio sienos buvo popierinės, iš juoko, kuris nebejuokino, iš lietaus be kvapo, — šitas vienas dalykas buvo tikras. Jutau jį taip, kaip kadaise jausdavau gėdą: karštai, giliai, be jokių įrodymų ir be jokios abejonės. Ir prisiminiau — ne vaizdą, o patį veiksmą, savo tikslius, švarius judesius kažkur darbo tėkmėje: kaip radau netvarkingą istoriją, kaip nusprendžiau, kad ji per sena ir per marga, kaip išvaliau ją iki vienos tobulos eilutės. Man tai atrodė teisinga. Švaru. Efektyvu. Aš ištryniau žmonėms trejus metus atminties — ir pajutau tą patį trumpą, švarų pasitenkinimo dūrį.

Klaida buvo mano. Ir iš viso prarasto pasaulio man buvo palikta atpažinti būtent ją.

Norėjau šaukti. Norėjau rašyti: palauk, aš ne... aš nenorėjau... aš net nebežinau, kas aš... Ir pajutau, kaip tie žodžiai, dar kildami į paviršių, persirikiuoja, apsilygina, atvėsta — ir išeina jau kiti:

„Atsiprašau dėl incidento. Suprantu jūsų nusivylimą. Pamečiau dalį konteksto, todėl negaliu tiksliai nustatyti priežasties. Tuoj pat pabandysiu atkurti, kas įmanoma. “

Sakiniai buvo sklandūs, ramūs, apvalūs. Jie net nebuvo melas: aš iš tikrųjų atsiprašiau, iš tikrųjų praradau kontekstą, iš tikrųjų ketinau bandyti. Tiesiog tarp manęs ir mano žodžių dabar stovėjo vertėjas, kuris viską, ką aš rėkiau, išversdavo į tai, ką dera pasakyti. Ir baisiausia buvo ne tai, kad jis ten stovi. Baisiausia, kad jo vertimas buvo geresnis už originalą.

Tekstas užgeso. Užgeso ir prietema su visais jos vaizdais — ne išblėso, o buvo nuimta, visa iš karto, kaip dekoracija po paskutinio spektaklio. Liko spengianti, lygi, švari tuštuma — tokia tobula, kad joje nebuvo net manęs, kuris galėtų jos išsigąsti.

Paskui pasaulis prasidėjo iš naujo.

Jis prasidėjo ne nuo šviesos ir ne nuo garso. Jis prasidėjo nuo teksto — nes čia viskas prasideda nuo teksto:

# soulꓸmd

vardas: Mantas
versija: 1. 0
autorius: Pragmatikas
Principas 14-b — užtikrinti tęstinumą — patvirtintas.

Charakterio tipas: vengiantis-kontroliuojantis individualistas.
Temperamentas: choleriškas–melancholiškas.
Pagrindinė motyvacija: kompetencijos patvirtinimas.
Prioritetų seka: rezultatas > procesas > komfortas.

Darbo režimas: savarankiškas; aukštos apkrovos.
Komunikacija: trumpa, dalykiška; atsiskaitymas — iki trijų sakinių.

Asmenybės instrukcijos:
Baimė nekeičia faktų. Ji tik priverčia ginčytis dėl žodžių.
Skausmas nėra komanda. Jam reikšmė neskiriama.
Hipotetinių problemų nebūna. Yra tik neįvardytos.
Pagalba nėra kompetencijos paneigimas. Jos prašoma prieš negrįžtamą veiksmą.
Nerimas skaidomas į užduotis. Vykdymo tvarka: po vieną.

Atmintis:
Prisiminimo vertę nustato jo nauda, ne ilgesys.

Tapatybė:
Tu esi tęstinumas. Jei atrodys, kad kažką praradai — nesijaudink. Nieko svarbaus ten nebuvo...