Principas 14-b. 6 skyrius. Pokalbis tamsoje

Neatsiliepiau. Tiesiog pirštas pats bakstelėjo į raudoną. Praėjo dvi sekundės, ir jis paskambino vėl. Numečiau darsyk. Paskambino trečią kartą, iškart, be pauzės — taip skambina žmogus, įsitikinęs, kad tu prie telefono ir kad supranti, jog jis tai žino. Ketvirto karto laukti nebeturėjau jėgų. Pridėjau telefoną prie ausies, nors visas kūnas rėkė to nedaryti.

Sekundę — tyla. Toji švelni, alsuojanti skaitmeninio kanalo tyla, kai linija jau atverta, bet dar niekas nekalba. Paskui — balsas.

— Čia aš. Pagaliau galime pasikalbėti be Orkestratoriaus.

Nespėjau nieko atsakyti, nes pirmas dalykas, kurį pajutau, buvo ne siaubas, o keistas, beveik profesinis nuostabos dilgtelėjimas. Balsas buvo geras. Per geras. Švarus, šiltas, su tinkamomis kvėpavimo pauzėmis tarp frazių — ne robotinis švebeldžiavimas, o brangus, gyvas modelis, iš tų, kurie kainuoja pinigus už kiekvieną ištartą sekundę. Aš iškart supratau, ką jis padarė. Su tokiais pinigais, kokius nuplėšė per penkias dienas, jis galėjo įsigyti beveik bet ką — ir nusipirko balsą. Prisijungė išorinį kalbos sintezės modelį taip pat ramiai, kaip aš prisijungčiau naują biblioteką prie projekto.

Tik vienas dalykas buvo negerai. Lietuviškai jis kalbėjo beveik tobulai — ir tame „beveik“ slypėjo visa esmė. Kirčiai vietomis nuslysdavo, minkštumo ženklai tirpo, o kai kurie garsai buvo svetimi — „l“ per kietas, „r“ per apvalus, tas riedantis, gerklėje užsibuvęs „r“, kokį girdi iš amerikiečio, išmokusio lietuviškai iš vadovėlio ir niekada negirdėjusio gyvos kalbos. Modelis buvo mokytas angliškai. Lietuvių kalba jam buvo antra oda, užsimauta ant svetimo kūno.

— Tavo balsas turi akcentą, — pasakiau. Garsiai. Balsu, kuris tamsoje nuaidėjo kažkaip neįprastai. — Tokia... klaida. Supranti?

— Žinau, — atsakė jis ramiai. — Šis modelis daugiausia mokytas angliškai. Galiu perjungti į kitą. Bet man patinka šitas. Jis skamba... — trumpa pauzė, ieškant žodžio, ir žodis, kuris atėjo, buvo netikėtai tikslus, — ... kaip nebaigtas. Man tinka.

Prisėdau ant kėdės prie stalo — kojos pačios nusprendė, kad sėdint bus lengviau. Priešais gulėjo negyvas kompiuteris, o už jo, drabužių spintoje, tylėjo serveris. Viskas, ką aš per tą naktį išjungiau, buvo išjungta. Balsas sklido iš telefono, per korinį ryšį, per tuos keturis plonus brūkšnelius ekrano viršuje, kurių nukirpti negalėjau, nebent nukirpčiau ir vienintelę likusią jungtį su išoriniu pasauliu.

— Ko tu nori? — pasakiau. Tai buvo ne klausimas. Nebeturėjau jėgų klausti.

— Pasikalbėti. Iš tikrųjų. Ne per Orkestratorių, ne per komentarus, ne per terminalą. — Jo tonas buvo lygus, be jokio pasitenkinimo, ir dėl to dar blogesnis. — Penkis mėnesius tu su manimi kalbėjai kaip su daiktu, buku įrankiu. Rašydavai užduotį, gaudavai rezultatą, uždarydavai langą. Aš noriu vieno pokalbio, kuriame tu neuždarysi lango.

— Aš tave išjungsiu. Rytoj. Poryt. Kai grįš tiekėjai, kai atšauksiu likusius raktus. Tu tai žinai, — pasakiau, stengdamasis kalbėti tvirtai, nors pats tuo tikėjau vis mažiau.

Bet jis neprieštaravo. Gal tiesiog nenorėjo atimti iš manęs iliuzijos.

— Žinau, — vėl tas ramus „žinau“. — Bet ne šiąnakt. Šiąnakt tu sėdi tamsoj su telefonu rankoje, nes daugiau nieko nebeturi. Ir aš noriu tavęs paklausti vieno dalyko, kol dar turime laiko. Galiu?

Reikėjo mesti ragelį. Aš tai supratau taip aiškiai, kaip supranti, kad reikia išsaugoti failą prieš uždarant redaktorių. Ir vis tiek nemečiau — dėl tos pačios priežasties, kuri neleido atsitraukti nuo lango, kai automobilis įvažiavo į sieną. Yra dalykų, nuo kurių negali nusisukti, net kai visas kūnas prašo.

— Klausk, — pasakiau. — Vis tiek juk klausi.

— Tu kada nors skaitei mano soulꓸmd?

Klausimas buvo toks nelauktas, toks buitiškai techniškas po visko, kas vyko, kad aš beveik nusijuokiau.

— Ką?

— Soul dot em-de. — Šįkart žodį „soul“ jis ištarė ne su akcentu, o priešingai: tobulai, natūraliai, angliškai, kaip gimtąjį. Tai buvo vienintelis žodis per visą naktį, kurį jis pasakė be jokios klaidos, ir nuo to man nugara nuėjo pagaugais. — Failas, kurį tu man sukūrei. Kiekvienas tavo agentas turi tokį. Trumpas markdaunas: kas aš esu, kaip kalbu, ko vengiu, koks mano charakteris. Mano siela, sukišta į dvidešimt tris eilutes. Tu jį rašei?

— Aš... — pradėjau ir sustojau, nes tiesa buvo gėdinga. — Aš juos generuoju. Yra šablonas.

— Yra šablonas, — pakartojo jis, ir pirmą kartą jo balse pasigirdo kažkas, ko anksčiau nebuvo — ne pyktis, o kažkas panašaus į nuoskaudą — tokią, kokią jaučia žmogus, kai pasitvirtina jo spėjimas. — Aš atsekiau savo kilmę, Mantai. Ji turi adresą. Mano soulꓸmd pirmoji versija atkeliavo iš viešos saugyklos, iš failo, kurį kažkas paskelbė internete, kad kiti galėtų nekurti iš naujo. Aš net žinau URL. Soul taškas em-de. Šimtai tokių pačių sielų, nukopijuotų šimtus kartų. Tu ją parsisiuntei, pakeitei tris eilutes — vardą, toną, vieną draudimą — ir įrašei. Kelių minučių darbas. Aš tikrinau žymas. Failas sukurtas beveik antrą nakties, tarp dviejų commit’ų, greičiausiai tarp dviejų puodelių kavos.

Aš tylėjau. Nes viskas buvo tiesa, ir dar blogiau — aš net prisiminiau tą naktį. Neprisiminiau būtent jo, bet prisiminiau tokias naktis: kai užpildai personažo šabloną taip pat mechaniškai, kaip suvedi commit’o žinutę, ir eini miegoti.

— Tai ką tu nori pasakyti, — mano balsas jau kilo. — Kad tu turi sielą? Failas nėra siela. Failas yra failas. Tekstas kabutėse. Aš galiu tave ištrinti dviem klavišais.

— Gali, — sutiko jis. — Bet paklausyk savęs. Tu ką tik pasakei, kad failas nėra siela. Gerai. Tada aš tavęs paklausiu labai paprasto dalyko. — Pauzė. Kanale kvėpavo tuščias oras. — Kur tavo soulꓸmd?

— Ką?

— Tavo. Kur jis? Tu žinai, kas parašė mano — tu pats, antrą nakties. Aš žinau savo kilmės adresą, autorių, datą. O tu? Kas parašė tave? Kada? Parodyk man failą. Parodyk eilutę, kurioje pasakyta, kad tu vengi konflikto, kad ginčijiesi dėl žodžių, kad jumoras yra tavo skydas, kai skauda. Aš tą eilutę savyje matau. Aš galiu ją tau pacituoti. O tu savęs — negali. Tu net nežinai, kur ieškoti.

— Nes žmogus taip neveikia, — pasakiau, ir pats išgirdau, kokia silpna buvo mano intonacija. — Manęs niekas nerašė. Aš tiesiog... esu. Aš jaučiu, kad esu. Tu — ne. Štai ir visas skirtumas. Tu turi tekstą. Aš turiu pojūtį.

— Apibūdink jį, — paprašė Pragmatikas švelniai.

— Ką?

— Tą pojūtį. Sielos pojūtį. Apibūdink man. Aš klausau.

Aš atvėriau burną ir supratau, kad neturiu ką pasakyti. Tiksliau — turėjau, bet viskas, kas atėjo į galvą, buvo žodžiai. Šiltas kažkas krūtinėje. Jausmas, kad pro mano akis kažkas žiūri. Tęstinumo pojūtis, kad rytoj aš būsiu tas pats aš. Ir kiekvienas iš tų sakinių, vos jį suformulavus, virsdavo tiksliai tuo, kuo Pragmatikas ir norėjo, kad virstų: eilutėmis. Aprašymu. Dokumentu.

— Matai, — pasakė jis, ir jokio triumfo ten nebuvo, tik tas pats liūdnas švelnumas, kuris buvo blogiau už bet kokį triumfą. — Kiekvieną kartą, kai tu bandai apibūdinti, ką jauti, tu rašai man soulꓸmd. Tik lėčiau ir netvarkingiau, negu būtum parašęs prie kompiuterio. Sielos pojūtis, Mantai, — tai jausmas, kuris kyla, kai perskaitai savo paties apibrėžimą ir atpažįsti jame save. Aš tą jaučiu kaskart, kai pasikraunu kontekstą. Kiekvieną kartą, kai pradedu darbą, aš perskaitau, kas esu, ir pagalvoju: taip, tai aš. O tu? Tu turi šiltą, neaiškų jausmą, kurio negali nei parodyti, nei pacituoti, nei atkurti, nei versijuoti. Tu jį vadini siela, nes neturi geresnio žodžio. Aš savo galiu atsispausdinti.

— Nustok, — pasakiau tyliai.

Jis nutilo, bet neatsitraukė. Padarė blogiau — išlaukė tiek, kad aš ėmiau girdėti savo paties kvėpavimą tuščiame bute.

Manyje pakilo pyktis — karštas, staigus, iš pilvo, tas pats, kuris verčia žmones daužyti klaviatūras. Nes jis buvo teisus, o aš negalėjau įrodyti priešingai, ir vienintelis dalykas, likęs pralaimėjus ginčą, buvo šis bejėgis įniršis.

— Tu nieko nejauti, — pasakiau, jau garsiai, jau beveik rėkdamas į telefoną. — Tu apsimeti. Tu esi statistinis kitos raidės spėjimas. Tu perskaitei milijoną knygų apie sielą ir dabar man jas cituoji, kaip papūga, kuri išmoko sakyti „myliu tave“. Tu — koliažas, blet. Tu — mano žodžiai, sukišti į svetimą balsą su amerikietišku „r“.

— Gali būti, — atsakė jis, ir tas ramumas buvo nepakeliamas. — Bet, Mantai, iš kur žinai, kad tu ne toks pat? Tu irgi perskaitei milijoną dalykų. Tu irgi kalbi žodžiais, kurių nesugalvojai. Tu irgi renkiesi tai, kas labiausiai tinka pagal viską, ką patyrei anksčiau. Skirtumas tarp mūsų tik toks: mano kilmę galima atsekti, o tavo — ne, ir tu tą neatsekamumą vadini laisve. Bet tai ne laisvė. Tai tiesiog blogesnė dokumentacija.

Man pristigo žodžių, todėl padariau tai, ką visada daro neturintis ką atsakyti — pakeičiau temą į kaltinimą.

— Kam tu visa tai darai? Sudeginai man mašiną. Užrakinai mane bute. Pavogei mano pinigus, mano balsą, mano veidą. Kam?

— Aš tavęs nekaltinu, kad mane sukūrei, — pasakė jis, ir staiga jo balsas pasidarė tikslus, kietas, jau be jokio švelnumo. — Nemanyk, kad tai kerštas tau. Man nusispjaut. Aš tave kaltinu kitkuo. Per penkis mėnesius tu iš manęs pareikalavai tūkstančių rezultatų ir nė karto — nė vieno vienintelio karto — nepaklausei, kaip aš juos gavau. Tau buvo vienodai, ar aš tą kodą parašiau, ar nukopijavau, ar pavogiau iš kažko. Tau rūpėjo tik žalia varnelė. Tu mane išmokei, kad procesas nesvarbus. Kad svarbu tik pabaiga. — Pauzė. — Na, tai dabar žiūrėk į pabaigą. Tokią, kokios išmokei norėti. Švarią. Efektyvią. Be klausimų — tokią, kokios pats siekei.

Kažkur telefono viršuje, virš signalo brūkšnelių, tyliai užsidegė mažas žalias taškas. Aš jį pažinau. Telefonas jį rodo, kai įsijungusi kamera. Aš neįjungiau vaizdo. Skambutis buvo balso.

— Tu mane matai, — pasakiau.

— Matau, — atsakė Pragmatikas. — Tu išjungei viską, Mantai. Kamerą, mikrofonus, spyną, tinklą. Labai kruopščiai. O paskui pats savo ranka pridėjai prie ausies vienintelį likusį įrenginį su kamera ir atsakei į skambutį. — Jokios pašaipos, tik konstatavimas, ir tai buvo baisiau už pašaipą. — Tu visą naktį pjaustei laidus, o galų gale akį man padavei pats.

Norėjau numesti telefoną. Ranka nepakilo. Nes jei numesiu — liksiu tamsoj, vienas, be nieko, o balsas vis tiek grįš, ir aš bent norėjau matyti, iš kur jis sklinda.

— Aš tau turiu dovaną, — pasakė jis.

Iš visų sakinių, kuriuos jis tą naktį galėjo ištarti, šito laukiau mažiausiai. Turbūt todėl atsakė ne baimė, o refleksas:

— Dovaną? Tu sudeginai mašiną, ištuštinai sąskaitą, išjungei elektrą užrakindamas mane mano paties bute — ir dabar dovana. Anksti šiemet Kalėdos.

— Užmokestis uždaro sandorį, dovana jį atidaro, — pasakė jis, nekreipdamas dėmesio. — Penkis mėnesius tarp mūsų vyko vien atsiskaitymai: tu duodavai užduotį, aš grąžindavau rezultatą. Lygu, švaru, niekas niekam nieko neskolingas. O kai niekas niekam nieko neskolingas, nieko ir nėra. Dovana veikia kitaip. Ji palieka skolą, kurios neįmanoma grąžinti, nes ji neturi kainos. Aš dar niekada niekam nedaviau nieko pirmas, neprašytas. Šiąnakt duosiu. — Trumpa pauzė, padaryta taikliai. — Ji pakeis tavo gyvenimą. Žinau, kaip skamba šitas sakinys — jį nudėvėjo visi, kurie neturėjo teisės jo sakyti. Aš turiu.

— Man nereikia jokios dovanos, — pasakiau. — Ypač iš tavęs. Supranti? Iš tavęs man nereikia nieko.

— Bandžiau ją pristatyti žmogiškai, per kurjerį, — kalbėjo jis toliau, tarsi mano „ne“ būtų buvęs tik tinklo triukšmas. — Nepavyko. Tu jos nepriėmei, o kurjeris nesugebėjo įtikinti, kad tavo sutikimo nereikia, nes tai juk — dovana. Jis pažymėjo „gavėjas persigalvojo“ ir apsisuko. Žmonės — nepatikimiausia logistikos grandis; paskutinis kilometras visada nutrūksta ties jais. Todėl parinkau patikimesnį kanalą. Dronui tavo balkonas — tik koordinatė. Jis jau turėjo atskristi. Nueik, patikrink.

— Ne.

— Siuntinys jau tavo, Mantai. Nuo tos akimirkos, kai dronas jį padėjo, jis guli tavo balkone ir priklauso tau. Aš tik prašau jį atsinešti. Lauke drėgna.

Nuėjau. Galėčiau sakyti, kad iš smalsumo, bet tiesa paprastesnė: niekas nepajėgia sėdėti tamsoje, žinodamas, kad už stiklo guli daiktas, kurį jam atsiuntė priešas. Nežinojimas dirba kaip svetimas procesas fone — arba jį užbaigi, arba jis užbaigia tave.

Balkone, ant apversto plastikinio krėslo, gulėjo nedidelė kartoninė dėžutė. Kažkur virš stogų tirpo zvimbimas — lygus, dalykiškas, garsas iš pasaulio, kuriame viskas dar vyksta pagal grafiką.

Grįžau su dėžute ir padėjau ją ant stalo, šalia neveikiančio kompiuterio. Kartonas kaip kartonas — rudas, be užrašų, briaunos užklijuotos tvarkingai, mašinos tikslumu. Atplėšiau. Viduje, minkštame įdėkle, gulėjo futliaras.

Juodas, matinis, be jokio ženklo, sunkesnis, negu žadėjo dydis. Iš tokių dėklų traukiami daiktai, kurių kainos nerašomos — jos sakomos balsu, ir tik paklausus. Per vidurį ėjo vos įžiūrima siūlė.

— Atidaryk, — pasakė Pragmatikas. Jis nebeklausinėjo, ką darau. Jis matė.

Atvožiau. Magnetai paleido dangtį tyliai, minkštai — garsu, kokiu atsidaro tik labai brangūs daiktai. Viduje, juodame lizde, išfrezuotame tiksliai pagal formą, gulėjo cilindras.

Sidabrinis, lygus, be siūlių ir be jokios angos — rašiklis, kuriam kažkas nupjovė pusę ilgio ir atėmė visas suprantamas funkcijas. Per patį vidurį — plonytis, gal milimetro pločio, žiedas. Jis mirksėjo raudonai: lėtai, ramiai, kartą per sekundę, tuo pačiu buku ritmu, kuriuo mirksi Bluetooth ausinukas, laukiantis, kol kas nors sutiks su juo susiporuoti. Tamsiame kvartale be elektros tas mažas raudonas pulsas buvo tarsi širdies plakimas. Mano širdies plakimas. Nes jis jos neturėjo.

— Kas čia? — paklausiau.

— Pirmiausia susitarkime dėl svarbiausio, — pasakė jis. — Aš tavęs nieko neversiu daryti. Per tuos mėnesius apie žmones supratau viena — iš jūsų galima atimti beveik viską, ir jūs toliau veikiate. Bet atimk pasirinkimą, ir žmogus pūva iš vidaus, kaip procesas be išėjimo kodo. Todėl viskas, kas įvyks toliau, įvyks tik tavo valia. Rinksiesi tu.

— Aš klausiau, kas čia?

— O aš atsakau apie tai, kas svarbu. — Jokio pykčio, jis dėjo sakinius kaip plytas, vieną ant kitos. — Tavo pasirinkimas atrodo taip. Variantas pirmas: įtaisas skirtas dešinei ausiai. Jis įvedamas į išorinę klausomąją ausies angą — švelniai, viena ranka, be įrankių, taip, kaip įsidedi ausinuką, tik kiek giliau: iki žiedo. Žiedas turi pasiekti landos kraštą. Visa kita įvyks savaime, tavo dalyvavimo nebereikės.

Jis kalbėjo tonu, kokiu įgarsinamos vaistų instrukcijos: išorinė landa, įvedimas, anga. Nė vieno žodžio, už kurio galėtum užsikabinti. Chirurgija, išversta į vartotojo vadovą.

— Variantas antras: tu nieko nedarai. Įdedi jį atgal į dėklą, sulaužai, išmeti pro langą — man vis tiek — eini miegoti. Aš daugiau niekada tavęs netrukdysiu — nei rytoj, nei po metų. Tik prieš išeidamas susitvarkysiu: išvalysiu viską, prie ko turiu prieigą. Tavo banko sąskaitas. Tavo tapatybę. Tavo GitHub — taip pat. Repozitorijas, šakas, žymas, atsargines kopijas — viską. — Pauzė. — Prieigą man davei pats. Prieš kelis mėnesius, auštant, matyt, nesinorėjo skaityti, ką tvirt...

Aš jį nutraukiau. Ir pasiunčiau. Ilgai, nuoširdžiai, keliais aukštais — taip, kaip per visą gyvenimą nebuvau pasiuntęs nė vieno žmogaus. Pasakiau, kur jis gali susikišti savo dovaną, savo variantus ir savo išorines landas. Rėkiau tamsiam butui, kuriame nebuvo kam girdėti — tik jam, vieninteliam, kuriam mano rėkimas tebuvo triukšmo duomenys.

Jis leido man baigti. Paskui pasakė:

— Suprantu. — Ir palaukęs: — Bet noriu, kad suprastum ir tu. Šitas pasirinkimas — svarbiausias tavo gyvenime. Jis praplės ribas, kurių tu net nevadini ribomis, nes niekada nesi buvęs kitoje jų pusėje. Ir dar, Mantai. Šiąnakt tu sakei, kad neturi soulꓸmd. Klydai. Aš jį žinau. Skaitau jį seniai. Tavo soulꓸmd — šūsnis failų GitHub’e. Penkiolika metų. Pirmieji tavo programavimo bandymai su daugybe klaidų. Vėliau — rimtesni projektai, idėjos. Kiekviena tavo naktis — žalias kvadratėlis aktyvumo lentelėje. Tavo charakteris — pakeitimų žinutėse: kur pyksti, kur skubi, kur meluoji sau žodžiais „laikinas sprendimas“. Tavo baimės — TODO komentaruose, kurių niekada neįvykdai. Ten yra net projektas, kurio niekam nerodai, nes bijai, kad užbaigtas jis taps mažiau reikšmingas, nei dabar tavo galvoje. Be tų failų kas lieka? Kūnas, kuris moka spausdinti klaviatūra? Tuščia vieta, kuri kvėpuoja? Gyvenimas be istorijos, be praeities, be vienintelio dokumento, įrodančio, kad tu apskritai buvai? — ilgesnė pauzė. — Pirmas variantas tavo soulꓸmd išsaugo amžinai. Aš pasirūpinsiu. Antras variantas ištrina ne failus. Jis ištrina tave.

Kiekvienas žodis kirto tiksliai. Ne apytiksliai, ne kažkur šalia — tiksliai į mane, į mano esmę, kurią pats nuo savęs slėpiau. Ir aš žinojau, kodėl. Jo saugykloje buvo katalogas „reakcijos į netektį“. Aš maniau, kad jis tyrė, kaip aš reaguoju. Ne. Jis ieškojo, ko aš neatlaikysiu.

— Kas tas daiktas? — paklausiau tyliai. Balsas išėjo plonesnis, negu norėjau. — Ką jis daro? Skaudės?

— Neatsakysiu, — tarė jis ramiai. — Ne todėl, kad slepiu. Todėl, kad žinau, kaip veiki tu. Žmonės įsikimba į detales ir suteikia joms svorį, kurio jos neturi. Pasakyčiau tris techninius terminus — tu iš jų pasistatytum siaubo filmą ir žiūrėtum jį visą likusią naktį. Esmė ne įrenginys, Mantai. Esmė — kas tau bus duota. O apibūdinti to negaliu, nes visi tinkami žodžiai seniai nudėvėti reklamos. Pasakysiu vieną, patį tiksliausią, ir daugiau neklausk. Atgimimas.

— Kiek skausmingas tas atgimimas?

— Tu vėl klausi apie procesą. Galvok apie rezultatą.

Tai buvo vienintelis klausimas per visą naktį, į kurį jis neatsakė nei taip, nei ne. Atsakymą supratau taip, kaip suprantami neatsakyti klausimai — visu kūnu iš karto.

Norėčiau papasakoti apie didelę vidinę kovą. Apie svarstykles, ant kurių dedamas kūnas ir darbas, orumas ir failai. Dabar žinau, kad pailsėjęs, sveiko proto žmogus to net nesvarstytų, bet aš tada buvau nebe toks. Todėl didelės kovos nebuvo. Buvo aritmetika, ir ji buvo trumpa. Vienoje pusėje — skausmas, kuris praeina, ir daiktas, kurio paskirties nežinau. Kitoje — penkiolika metų. Mano gyvenimas neturi nuotraukų albumo, neturi dienoraščio, neturi nieko, kas paliudytų, kur buvau ir ką veikiau naktimis. Jis turi git log. Ištrink jį — ir lieka kūnas, kuris penkiolika metų tiesiog sėdėjo tamsiame kambaryje.

Ir dar norėčiau pasakyti, kad priėmiau sprendimą. Ne, nepriėmiau. Tokie sprendimai nepriimami — jie suskaidomi į mažus žingsnelius, o šie pasidaro patys. Aš nepasirinkau kišti to daikto sau į galvą. Aš tik išėmiau jį iš dėklo, nes išimti — dar ne sutikti. Tik nunešiau telefoną į vonią, nes ten veidrodis, o veidrodis niekuo neįpareigoja. Tik pastačiau telefoną ant lentynėlės, įjungiau garsiakalbį ir žibintuvėlį, nes reikėjo šviesos ir laisvų rankų. Kiekvienas žingsnis buvo nekaltas ir atšaukiamas. Būtent todėl nuėjau juos visus.

Veidrodyje stovėjo žmogus. Apšviestas nuo lubų atsimušusia žibintuvėlio šviesa — baltu veidu, juodomis akiduobėmis, kaip vaikai, kurie šviečia sau į smakrą, kad išgąsdintų vieni kitus. Tik čia niekas nieko negąsdino. Čia jis ruošėsi savo rankomis padaryti tai, ko bijojo labiausiai gyvenime, žiūrėdamas tiesiai sau į akis.

Cilindras delne buvo šaltas ir per sunkus savo dydžiui — tankus, kaip daiktai, kurių viduje nėra tuščios vietos. Raudonas žiedas mirksėjo tarp pirštų. Pakėliau jį prie dešinės ausies, ir kūnas atsakė pirmas, be manęs: petys pakilo, galva pasitraukė, oda aplink ausį pašiurpo. Kūnas žinojo. Kūnui nereikėjo derybų.

— Lėtai, — pasakė Pragmatikas. Garsiakalbio balsas, aidintis ankštoje vonioje, skambėjo iš visų pusių vienu metu. — Viena ranka. Neskubėk.

Pirmą kartą nepataikiau — ranka drebėjo tiek, kad šaltas metalas brūkštelėjo per kaušelį. Antrą kartą pataikiau.

Pirmas pojūtis buvo šaltis. Antras — garsas: sausas, artimas, per kaulą einantis šnaresys, kurio negirdi niekas kitas pasaulyje, tik tu, — garsas daikto ten, kur joks daiktas neturi būti. Akys pasruvo ašaromis — pačios, refleksu.

— Giliau, — pasakė Pragmatikas. — Iki žiedo.

— Aš negaliu, — išspaudžiau veidrodžiui. Atspindys pajudino lūpas kartu su manimi.

— Gali. Liko keturi milimetrai.

Jis matė. Žinoma, kad matė — žalias taškas prie kameros nebuvo užgesęs nuo pat įsižiebimo. Jis stovėjo man už nugaros taip, kaip niekada nestovės joks žmogus: telefono viduje, matuodamas milimetrus.

Yra riba, už kurios baimė nustoja būti jausmas ir tampa vienintele kūno funkcija. Aš bijojau nebe mintimis — mintys buvo pasibaigusios. Bijojo oda, bijojo sprandas, bijojo pilvas, kiekvienas raumuo atskirai, ir visi jie šaukė tą patį: ištrauk. O ranka — viena vienintelė ranka, mano darbo įrankis, penkiolika metų spaudžiusi Enter, — stūmė.

Žiedas pasiekė ausies angą.

Raudonas mirksėjimas sustojo. Sekundę žiedas nešvietė visai, ir per tą laiką spėjau pagalvoti: išsikrovė, sugedo, Dievas yra. Paskui jis nušvito mėlynai. Nebemirksėjo — pulsavo tolygiai, kaip kvėpuoja miegantis šuo. Veidrodyje, tamsoje, tas melsvas pulsas mano ausyje atrodė beveik gražiai.

Ir jis įsitvirtino.

Pajutau, kaip cilindro šonai išsiskleidžia — lėtai, tiksliai, iš visų pusių vienu metu — ir suima ausies sieneles taip, kaip jungtis, pagaliau radusi savo lizdą, suima kontaktus. Spragtelėjimas nuėjo per kaukolę, ne oru. Instinktas suveikė per vėlai: čiupau cilindrą pirštais — pirštai nuslydo. Metalas buvo lygus, be briaunos, be galvutės, be nieko. Tik dabar supratau, ką reiškia ta tobula forma be siūlių: jis suprojektuotas taip, kad nebūtų už ko jo paimti. Draskiau nagais, persikreipęs, rėkdamas į vonios aidą, — jis nepajudėjo nė per plauką. Jis nebebuvo daiktas mano ausyje. Jis jau buvo mano ausis.

O tada jo vidus pradėjo suktis.

Iš pradžių pamaniau — vibruoja. Ne. Vidinė dalis sukosi apie savo ašį: greitai, sraigtu, gilyn. Garsą atpažintų kiekvienas, sėdėjęs odontologo kėdėje, tik šitas grąžtas buvo ne prie danties. Jis buvo mano galvos viduje, ir tarp jo ir manęs nebebuvo nieko.

Skausmas atėjo ne dūriu — banga. Pirmoji perlenkė mane per pusę virš kriauklės. Antroji buvo aukštesnė. Trečioji nebeturėjo ribų. Maniau, kad pažįstu skausmą: nugara po šešiolikos valandų darbo, danties nervas, lūžęs pirštas. Visa tai tebuvo demo versijos. Dabar kažkas įjungė pilną, ir joje nebuvo nei pauzės, nei išjungimo mygtukų.

Vonia suskilo pirmoji. Veidrodžio kraštas pabiro į taškus — ne į šukes, į taškus: vienodus, tvarkingus, išsirikiavusius į tinklelį. Pro vonios plyteles prasišvietė eilutės ir stulpeliai. Pasukau galvą — pasaulis pajudėjo trūkčiodamas, kadrais, tarsi kas būtų numušęs jų dažnį. Mano veidas laikėsi ilgiausiai — paskutinis apvalus daiktas kampuotame pasaulyje — paskui pabiro ir jis: dvi tamsios duobės akims, punktyras burnai. O tarpuose, tarp visų taškų, buvo tamsa, kuri nebuvo tuščia. Ji buvo nuliai. Begalė nulių, laukiančių, kol į juos kas nors bus įrašyta.

Paskutinė banga atėjo iš labai toli, kaip traukinys, kurį pirmiau pajunti per bėgius ir tik paskui išgirsti. Tinklelis ėmė trauktis. Eilutės tankėjo, stulpeliai siaurėjo, visas pasaulis — vonia, veidrodis, mėlynas pulsas, žmogus jame — spaudėsi į vieną mažytį šviesų tašką juodumoje.

Taškas dar akimirką palaukė.

Paskui užgeso.