Romanas 7.

Po keliolikos minučių Kastis grįžo prie staliuko. Pyktelėjęs, kiek sumišęs. Gal kad darbai
sutrukdė jam savaitgalį, gal kad privertė Ainę jo laukti.
- O jeigu perrašyti ne visą projektą, o tiktai perkompiliuoti porą „dependencies“, taip,
kad jie naują SDK naudotų? - su gudria šypsena prie staliuko pasitiko jį moteris, - pabaik kavą,
ką nors sugalvosim.
- Opa... Čia, žinoma mintis... Bet kad tu? Nesitikėjau, - įkypos vyro akys iš nuostabos
tikrai suapvalėjo.
- O kas negerai? Aš už tai sriubų neverdu. Ar moteris programuotoja su kažkuo nedera? -
Ainė buvo įpratusi, kad daugelis nustebdavo, sužinoję jos profesiją. Ir visai neįsižeisdavo.
- Ne ne, viskas gerai. Net labai. Tik netikėta. Nepanaši kažkaip, - nusijuokė, - nors..
dabar jau matau ir visiškai tikiu. Kai jau žinau. Panaši, panaši į mus visus kosmonautus. Mane
namie taip vadina.
- Šiaip, aš pratus. Ir universitete savo programoje buvau vienintelė. Savotiškas jausmas -
lyg slapta prasmukus į vyrų vienuolyną. Bet tik pradžioj. Ir vyrai tik pradžioj kiek „apsikrovė“,
bet greit priprato. Nustojo ir šukuotis, ir batus valyt, - moteris nusijuokė. Tas profesinis
bendrumas visai nuėmė dar kiek tvyrojusią lengvutę įtampą.
- Pas mus nebuvo kurse merginų. Tikrai prisiminčiau. Tu kur mokeisi?
- KTU.
- Ai, aš Vilniuj. Tai ir nesusitikom. Tikrai neliktum nepastebėta, - ir Kasčio kalba iškart
kažkaip pašiltėjo, atrodė, kad jie pažįstami tikrai ne tų vos porą valandų.
- Pas mus manęs jau po mėnesio nepastebėjo. Na, kad moteris. Susiniveliavau, - kiek
sarkastiškai šyptelėjo.
- Na, kažkokie stereotipai yra. Labiau įprasta manyt, kai moterims turi būt įdomu kokios
nors ten gėlės, pyragai. Na, nežinau net. Teatras, knygos, dar kas.
- Įdomu ir tas teatras, ir muzika su knygomis. Netrukdo gi.
- O tau kas įdomiausia? - netikėtai surimtėjęs paklausė vyras.
- Juodosios skylės ir batų raišteliai, - taip pat rimtai pabandė atsakyti Ainė.
- Aš iš tikrųjų klausiu.
- Aš iš tikrųjų ir atsakau, - įdėmiai į Kastį pažvelgė moteris.
- Mh, - vyras, šiek tiek suglumęs akimirkai nutilo, - o juos sieja kas nors? Be tavęs
pačios.
Ainei iš tiesų tos abi temos buvo labai įdomios. Ir batų raišteliai taip pat, visai be juokų -
ji bandė matematiškai pagrįst būtinumą gamint batus su raišteliais, kai tuo tarpu šiuolaikinė
karta jų visvien neraišioja.
O juodosios skylės? Tai buvo kosmosas tiesiogine prasme. Sritis, kurioje Ainė labai
norėjo tęsti savo mokslus. Bet dabar tikrai nenorėjo plačiau pasakoti beveik nepažįstamam
žmogui apie savo svajones. Ji pati dar turėjo su jomis susidraugauti. Patikėti.
- Sieja. Gal net bus proga kada nors papasakoti. Po valandžiukės kokios, - paskubom
pridėjo, pajutusi, kad mintyse jau modeliuoja jų tolimesnį bendravimą. Ir iškart pabūgusi tos
minties.
Saulė užkaitino visai vasariškai ir Ainei jau norėjosi kilti ir paieškoti bent menko pavėsio
ar labiau vėjo prapučiamos vietos - jų pasirinkta kavinukė buvo visiškoje Santa Barbaros kalno
užuovėjoje.
- Gal jau eikime, - pasiūlė moteris ir tuoj pat pasitaisė, pasijutus nejaukiai, - jei, žinoma,
planuoji dar kur nors su manim eiti. Kažkaip paprasta su tavim, nepyk už tiesmukumą.
- Aišku einam. Tu buvai Santa Barbaros tvirtovėje?
- Tai faktas buvau, žinoma. Pirmom dienom nuėjom su drauge, iškart. Kažkaip nepaliko
įspūdžio, nežmoniškai karšta buvo. Nuo jūros pusės tas kalnas įspūdingesnis pasirodė.
- Tai jūs ne tuo metu buvot.
- Kaip suprast, ne tuo?
- Nueikim ten šiandien saulės palydėt. Pamatysi. Ar turi planų?
Ainė noriai sutiko, kokie gi ten jos planai. Nors iki išvažiavimo buvo telikusios kelios
dienos, susiruošt jai užtektų valandos, kitos.
Iki saulės laidos dar buvo daug laiko ir Kastis pasiūlė pasėdėt pajūry. Paprasčiausiai.
Jie paėėjo kiek toliau nuo miesto paplūdimio. Toliau nuo alaso ir įkyrių praeivių,
nuolatos siūlančių kepurėles, akinius ar spalvingas skaras.
- Į vandenį ir ugnį galėčiau žiūrėt turbūt iki begalybės. Nors nieko čia naujo nepasakiau,
žinoma, - Ainė įsitaisė tiesiai ant smėlio ir įsistebeilijo į jūrą ir horizonte vos matomus laivelių
taškelius. Ramuma. Tik pavieniai bėgikai retkarčiais prašmėžuodavo priešais akis, įžūliai
nusikvatodavo pilki kirų jaunikliai, bandydami užtvirtinti savo viršenybę prieš senimą.
- Žinau. Nieko naujo. Bet visad universaliai teisinga. Vanduo ir ugnis. Beje, net
nepaklausiau, ką tu veiki Alikantėje. Dirbi gal? - po trumputės pauzės užklausė Kastis.
- Ir aš tavęs nepaklausiau. Beje.
- Na tikrai! Ir nepapasakojau. Tuoj pat pasitaisysiu, tuoj. Bet jau turbūt supratai, kad
dirbu. Laikinai. Įmonė nutarė, kad kai kuriuos kritinius klausimus mūsų dukterinėje firmoje aš
išspręsiu tik būdamas vietoje. Tai štai ir sprendžiu. Man tinka, neprotestuoju, - šyptelėjo, -
kokį mėnesiuką dar užtruksiu.
- O aš atvažiavau tai visai ne darbo reikalais, bet dabar dirbu čia. Nėr kur dėtis. Kartais
tik „opa“ - ir reikalai labai įdomiai susidėlioja. Bet man faina. Taip pat neprotestuoju, -
valiūkiškai nusišypsojo ir Ainė.
Moteris, sukeldama tikrai smagų jųdviejų juoką, labai vaizdžiai papasakojo, kaip jos su
Šarūne tik lėktuve aptiko atgalinius bilietus. Labai neteisingus bilietus. Kaip draugė
karštligiškai ieškojo naujų. Kaip, ji, Ainė, nutarė kuriam laikui pasilikt Ispanijoje - juk toks
žydras dangus ir saulė!
Apie ją palikusį draugą nutylėjo.
- Ilgam čia?
- Poryt išskrendu. Net pačiai keista - susigyvenau, įsigyvenau.
- Jau poryt?! - vyruko balse nuskambėjo vos juntamas nusivylimas.
- Tikrai taip, - visiškai ramiai atsakė Ainė.
- O aš jau buvau apsidžiaugęs gera komanija, - Kastis nutaisė nesuvaidintą
apgailestaujančią grimasą.
- Tai ir džiaukimės. Šiandien. Gal ryt. Va, sakei eisim saulės lydėt. Ar ne džiugesys?
- Beje, jei nelėkt kaip bepročiams ir nesigrūst ten - reik kilti. Einam?
Jie palengva patraukė link lifto, keliančio į tvirtovę. Basomis, brisdami šilta, jau
vasariška jūra.
Spėjo išvengti grūsties.
Viršuje, ypač palypėjus ant pilies bokštelių gaivino lengvas vėjukas. Kaitra traukėsi,
saulė palengva suko vakarop, ryškiai nurausvindama tykią jūrą. Tiesė savo platų raudoną
kilimą į horizontą.
Ainė su Kasčiu dar kiek pasivaikščiojo, apžiūrinėdami tvirtovę. Be skubos. Nusipirko
kavos su tapais - ramus laikas alyvmedžių pavėsyje, laukiant saulėlydžio.
- Gal alaus? - pasiūlė Kastis. Kad ir atlėgo dienos karštis, bet norėjosi ko nors gaivesnio
ir šaltesnio, nei kava.
- Su malonumu. Čia gal tik kokį kartą ir ragavau vietinio alaus. Jo, su Šarūne palmių
parke. Su savais sutrintais sumuštiniais, - nusijuokė Ainė.
- Tada leisk man išrinkt.
- Na taip. Pasikliauju.
Alus buvo labai laiku ir vietoje. Toks lengvas, vėsinantis. Labai malonaus skonio.
- Alus neblogas, - pastebėjo moteris, - gal klystu, bet Lietuvoj jis kažkoks klampesnis,
kartesnis. Ar ne?
- Tai ir čia visokio yra. Aš tau tokį labiau „moterišką“ paėmiau. Ne birzgaliukas?
- Ne ne, pats tas. Ne į temą dabar - o tu seniai čia? - nukreipė pokalbį Ainė.
- Nežinau net, kaip pažiūrėt, - gūžtelėjo vyras, - virš trijų mėnesių. Tuoj keturi.
- Na, jo. Kaip pažiūrėt. Su alaus rūšimis susipažint beveik gana, - linksmai pasišaipė, - o
kaip ispanų kalba? Čia neegzaminuoju, šiaip smalsu. Man tai ne kažką.
- Žinok, ir man ne kažką. Gal nesistengiau net? Truputį bendras frazes gaudau, „labas“,
viso gero“ ir panašiai. Parduotuvėse porą žodžių. Kaip tik vakar bare buvau, koncerte - kol
grojo, dainavo, tiesiog super. O kai ten visokie jų žodiniai „intro“ - ir nulis supratimo.
- Ir aš panašiai. Na, tiek to, negyvent Ispanijoj.
- Dabar aš ne į temą - šyptelėjo Kastis, - čia yra fainas bariukas. Toks kiek kamerinis, su
išskirtine muzika vakarais. Prie pat teatro. Gal kas gero šįvakar? Eitum?
- Va kur! - nejučiom išsprūdo Ainei, bet ji tuoj susigribus nutilo.
- Kas „va“? - nepraleido pro ausis vyras.
- Nieko, pasirodė. Nesvarbu. Iš kitos operos čia, - nusuko temą moteris.
Ainė staiga suprato, iš kur tas keistas jausmas, kad jau matė tas akis. Juk bare. Tas
klaidžiojantis vyruko iš antro aukšto žvilgsnis. Per pokalbių pertraukėles. Kaip ir jos,
nesuprantančios ispaniškai. Po koncerto jis nuėjo į priešingą pusę. Kažkodėl Ainė į tai atkreipė
dėmesį.
„Mat kaip, o visvien susitikom“, - pati sau nusišypsojo.
- Aha, gerai, galim ir į bariuką, - išsiblaškiusi, kiek atsainiai tarstelėjo Ainė, - galim.
Prie pilies sienų, bokštelių po truputį rinkosi žmonės. Ir ne taip jau po truputį.
Kiekvienąkart užkilęs liftas išspjaudavo naują keliolikos turistų partiją, kuri tuoj pat pabirdavo
po teritoriją ir, apsukus ratuką, susibudravo prie apžvalgos aikštelių.
- Eime. Saulę juk lydėsim. Tuoj tuoj leisis, - paragino Kastis.
Ryškus, raudonas dangaus kamuolys ruošėsi naktin. Ir visai ne taip, kaip Ainė tikėjosi.
Ne į jūrą, ne kaip prie Baltijos. Saulė leidosi už miesto, už jį juosiančių kalnų. Palikdama tykią,
snaudžiančią jūrą šone. O miestas dažėsi auksu. Iš viršaus nedidukais atrodantys senamiesčio
namai virto visai mažyčiais saldaininiais namukais. Ainei kažkodėl jie atrodė tarsi iš cukrinės
pasakos.
- Koks netikėtas saulėlydis. Ką reiškia stereotipai! Aš įsivaizdavau mūsiškai,
romantiškai, į jūrą. O čia taip gyvai. Visiškai ispaniškai, - nusijuokė, - tik muzikos trūksta.
Flamenko.
- Gal per stipru flamenko. Labiau posadoblio.
- Gal ir posadoblio. Kas tai bebūtų, - linksmai sutiko Ainė.
- Nešalta?
- Oi, ne! Švarką nuo peties siūlai? - kiek ironiškai pastebėjo, - mes dar ne pasimatyme.
Dar ne, - nusijuokė, ir palikusi Kastį, nubėgo prie kito bokštelio.
- Žiūrėk, koks uostas iš čia! Tie kranai - grynos žirafos saulėje. Auksinės žirafos
auksinėje savanoje.
- Ale ir matymas tavo, - nuoširdžiai stebėjosi vyras, - man tai kranai ir kranai.
- O man žirafos ir posadoblis. Nufotkink mane. Tik ne čia, o kur miesto fonas už
nugaros, tas cukruotas.
Ainė papozavo kelioms nuotraukoms. Ir rimtesnė, ir pasimaivė atsipalaidavus. Bus
Šarūnei. Ir sau, žinoma.
- Nuo ko ir pradėjom, - šelmiškai šyptelėjo moteris
- Ką pradėjom? - nesuprato Kastis.
- Kaži ką. Jei imt labai plačiai, tai saulės lydėjimą. Tu gi pasisiūlei padirbėt fotografu.
Dar ten, toj musmirių gatvėje. Štai ir dirbi. Duok savo telefą, tave nufotkinsiu.
- Tikrai! Nė neturiu tokios nuotraukos, - apsidžiaugė vyras. O galim selfį? Iš mano.
- Tai ir selfį galim. Varyk.
Kasčiui asmenukės vis išeidavo arba su kreivu horizontu, arba su saule ant galvos. Arba
visai be saulės. Ainė garsiai juokėsi, o vyras vis kartojo kadrus, bet kaskart išeidavo vis
blogiau. Kastis dėl to nė kiek neišgyveno, jie vaipėsi ir kvatojo abu, jau ir nebesistengdami
pagaut gero vaizdo.
- Na ir fotografas tu! Ir mane taip prifotkinai? Duok man. Ar sakai, mano rankos
trumpos?
- Su tavim nuotraukos teisingos. Pamatysi. Galėsi drąsiai į storius kelt.
- Aš nekeliu. Nėr kas žiūri, - surimtėjo Ainė, - einam kur pasėdėt. Po anuo kiparisu, ar
kas ten. Užleiskim kitiems vietą į horizontą. Žiūrėk, norinčių kiek.
Retas pietinių kraštų medžio pavėsis nutįso beveik per visą aikštę. Karšta nebebuvo.
Jie išsidrėbė tiesiai ant nutryptos žolės. Padoresnės vietos nė neieškojo. Nusipurtys tas dulkes.
Net nepagalvojo apie tai, tiesą sakant. Abu.
- Lyg ir nieko neveikiau, o nusiplūkiau, - atsiduso Ainė, - gal kokio vandens turi?
- Nu jo, tas kioskas su skaniu alum nebedirba. Tuoj, kažkur buvo kuprinėje. Ten pas
mane gyvą velnią rasi, - šyptelėjo, paduodamas artipilnį vandens buteliuką.
- Ko ten ta ponia laksto ir šūkauja palei sieną, nežinai? - sunerimo Ainietė.
- O kas ten ją supras... Varo kažkur visus, - bandė įsiklausyt Kastis, - kažką apie liftą,
kiek suprantu. „Elevator, elevator“... Negi negali angliškai.
- Einam, ko gero liftas užsidaro. Paskutinis reisas.
- Tiksliai!
Bet į paskutinį lifto nusileidimą jie nespėjo. Netilpo - ir Ainė su Kasčiu, ir dar nemažas
būrelis žmonių. Pagyvenusių vyrukų poros su šuniu taip pat nepriėmė - augintiniams ne vieta
lifte.
Lifto darbuotoja raminančiai kalbėdama badė pirštu į rodykles, nukreipiančias link
apšviestų takelių. Žemyn nuo kalno. Matėsi, kad tas tekstas jai visiškai įprastas, beveik
automatiškai barbenamas. Matyt kas vakarą Santa Barbaroje likdavo būrys netilpusių
civilizuotai pasivažinėt turistų.