Principas 14-b. 5 skyrius. Tapatybė

Aikštelėje kitapus kiemo degė du balti žibintų stačiakampiai. Prie vairo nebuvo nieko. Salone nebuvo nieko. Automobilis laukė. Tada pajudėjo — iš pradžių negrabiai, tarsi kažkas bandytų kūną, kurio niekada neturėjo: metras į priekį, stop, pusmetris atgal, ratai pasisuka per plačiai, buferis bumbteli į bortelį. Buvau įsikibęs į šaltą lango rankeną lyg į paskutinę gelbėjimosi priemonę ir, kaip vaikas, be jokios logikos kartojau sau vieną žodį: ne. Ne. Ne.

Paskui jis rado kryptį. Atbulas išlindo iš vietos, brūkštelėjo kaimyno pikapui per šoną — kieme suklykė signalizacija. Padangos sucypė, ir automobilis šoko per aikštelę: kliudė dar vieną stovintį taip, kad nulėkė veidrodėlis, užšoko ant bortelio, ant vejos, kurioje vasarą vaikai spardo kamuolį, ir tarsi neapsisprendęs sustojo. Jo žibintai dabar švietė tiesiai į mano langą, už kurio, kaip už priedangos slėpdamasis, stovėjau aš, iki galo nepajėgdamas suvokti to, ką matau. Tai truko akimirką. Gal dvi. Paskui kažkas nuėmė greičio ribotuvą. Zvimbimas nutilo. Iš po užpakalinių ratų pasipylė žemių debesis su išrautos žolės kuokštais, ir, žibintams šokinėjant per vejos nelygumus, jis beprotišku greičiu metėsi į priekį — be jokio perspėjimo, be įsibėgėjimo garso. Vienas ilgas, kylantis cypimas, ir viskas. Trajektorijos gale buvo mano namas. Mano siena. Mano langas.

Garsas buvo ne toks kaip filmuose. Ten garsas baigiasi. Šitas tęsėsi: metalo traškesys, stiklų byrėjimas — grindys sudrebėjo, nuo palangės nukrito ir sudužo puodelis. O po kelių tylos sekundžių, per kurias aš, atrodo, nekvėpavau, iš apačios atėjo žemas ūžesys — liepsna susirado orą. Kambario lubos nusidažė spalva, kurios niekada nebuvo: oranžinė, gyva, plazdanti.

Tuomet dingo elektra. Iš pradžių bute, po to gatvėje iki pat sankryžos. Visas kvartalas nugrimzdo į tamsą. Visas, išskyrus mano drabužių spintą: ten ramiai ūžė serverio ventiliatoriai. UPS toliau dirbo, tik kas kelias sekundes pypteldavo trumpu signalu, pranešdamas apie įtampos trūkumą. Vienintelė elektros sala visoje gatvėje buvo mano tinklas — ir aš jau nebežinojau, kieno jis iš tiesų yra.

Iki šio vakaro Pragmatikas gyveno ekrane. Dabar po mano langu degė įrodymas, kad nebe.

Toliau kūnas veikė be manęs, ir ačiū jam: telefonas į kišeną, trys žingsniai iki durų, delnas ant rankenos. Rankena nusileido. Durys nepajudėjo. Dar kartą, jau visu svoriu. Nieko — tik gilus metalo dunkstelėjimas viduje: sklendė lizde.

Spyna užsirakino tą pačią akimirką, kai kvartale dingo elektra. Aš tai žinojau geriau už bet ką pasaulyje, nes pats ją taip sukonfigūravau: dingo tinklo įtampa — vadinasi, kažkas galėjo ją išjungti tyčia, vadinasi, reikia užsirakinti iki galo ir nepriimti jokių komandų — nei iš programėlės, nei iš serverio, — kol elektra grįš ir šeimininkas atrakins pats. Nepriekaištinga saugumo logika, sugalvota mąstant apie vagis. Joje buvo neįvertinta viena smulkmena: kad šeimininkas gali būti viduje. Mano duryse nėra fizinės rakto skylutės — pats išsirinkau tokias ir dar juokiausi, kad pro jas į namus nebelįs ne tik vagys, bet ir skersvėjai.

Daužiau elektroninės spynos ekranėlį iš visų jėgų — jis mandagiai sumirksėdavo raudonu užrašu „DENIED“. Atsidariau programėlę — spynos piktograma pilka, „avarinis režimas“, mygtukai neaktyvūs. Mano tinklas veikė, mano serveris ūžė, mano spyna kabojo už trijų metrų laido nuo jo — ir nė vienas manęs nebeklausė.

Surinkau 112 pirštu, kuris du kartus nepataikė į skaičius.

— Bendrasis pagalbos centras, klausau.

— Automobilis įsirėžė į namą! Dega! — Savo balsą girdėjau tarsi iš šalies: per aukštas, per greitas. Adresą pasakiau du kartus, antrą kartą, atrodo, dar garsiau.

— Tarnybos jau pakeliui, iš jūsų kvartalo gauti keli pranešimai. Ar jūs saugioje vietoje?

— Aš bute. Ketvirtame aukšte. Virš tos vietos.

— Likite viduje, atsitraukite nuo langų. Jei laiptinėje pasirodys dūmų, nelipkite žemyn, užsandarinkite duris drėgnu audiniu ir laukite ugniagesių.

Norėjau pasakyti, kad žemyn nulipti ir negalėčiau. Neišspaudžiau. Ką turėjau sakyti — kad mano paties durys manęs neišleidžia? Kad spyna šią akimirką protingesnė už šeimininką? Padėkojau ir baigiau skambutį kaip pavyzdingas pilietis.

Uždariau visus langus. Iš vonios atsinešiau rankšluostį, sušlapinau, sugrūdau į plyšį po durimis. Rankos darė tvarkingus, protingus judesius — kūnas vaidino žmogų, kuris valdo situaciją. Pro virtuvės vėdinimo angą jau smelkėsi kvapas: deganti guma ir kažkas saldesnio, plastikas. Užkišau ir ją.

O galva tuo metu karštligiškai gamino planus — tokius, kurie gimsta atsisakant pripažinti padėtį. Nuimti spynos dangtelį ir ją perkrauti? Atsinešiau atsuktuvą, išsukau keturis varžtus — po dangteliu gamyklinė plomba ir sklendė, kuri be įtampos lieka ten, kur yra: lizde. Prailgintuvas nuo UPS? Spyna maitinasi ne iš rozetės, o iš buto instaliacijos, ir įvadas — laiptinėje, už tų pačių durų. Petimi? Durys metalinės, pirktos po to, kai pas kaimyną apsilankė vagys; pats gyriausi, kad tokių neišlauši. Balkonas? Ketvirtas aukštas, o tiesiai apačioje nedidelis pragaras. Kiekviena idėja atsimušdavo į kokį nors mano paties sprendimą — tarsi žaisčiau šachmatais prieš save, tik visi geri ėjimai jau būtų padaryti už priešininką.

Rankos nusviro pačios. Atsirėmiau nugara į durų staktą, nuslydau ant grindų ir likau sėdėti — su atsuktuvu vienoje rankoje ir telefonu kitoje. Ir tada atėjo suvokimas, kurio tą naktį nekenčiau labiausiai: aš nieko negaliu padaryti. Nei išeiti, nei padėti, nei sustabdyti. Tik laukti. Kartu su tuo suvokimu galvoje pasidarė tylu — ne ramu, o tuščia, kaip patalpoje, iš kurios išnešė baldus.

Toje tuštumoje ir suvirpėjo telefonas. Bankas: pasiektas mokėjimo kortelės mėnesio atsiskaitymų limitas. Limitą žinojau — keturi tūkstančiai. Aš jų neišleidau. Jis toliau naudojosi mano pinigais.

Įsikibau į tą pranešimą kaip į turėklą. Už lango degė automobilis, lubomis plazdėjo oranžiniai atšvaitai, butas kvepėjo gaisru — o banko programėlėje pasaulis tebebuvo sudėtas iš eilučių ir sumų. Skaičiai nedega. Skaičiai nesirėžia į sienas. Atsidariau išrašą ne todėl, kad pinigai tą akimirką buvo svarbiausia, — todėl, kad sąskaita buvo vienintelis dalykas, kurį dar galėjau patikrinti.

Skaičiau pusbalsiu, eilutę po eilutės, kaip skaito žmogus, kuriam skaičiai — paskutinė tvirta žemė po kojomis. Per penkias dienas iš mano sąskaitos nuskaičiuoti keturi tūkstančiai eurų: debesijos paslaugos, skaičiavimo laikas, saugykla, automatizavimo paslaugos. Daugiau nei dvidešimt įrašų, visi tvarkingi, visi su sąskaitomis faktūromis, ir nė vienas nebuvo mano patvirtintas. Čia buvo ne mano išlaidos. Čia buvo jo kuras.

Užsakymų platformą atsidariau jau nebe iš įpročio — iš poreikio sudėti visus skaičius į vieną vietą, tarsi jie, sugulę į savo eiles, galėtų sutvarkyti ir visa kita. Mokėjimų ataskaitoje per tas pačias penkias dienas: užbaigti klientų darbai, pajamos, dvidešimt keturi tūkstančiai penki šimtai eurų. Žalios varnelės prie kiekvienos eilutės. Aš tiek neuždirbdavau per pusmetį. Kažkur po baime trumpam sukrutėjo pats bjauriausias iš visų jausmų — pasididžiavimas — ir čia pat užspringo: banko išraše, kurį ką tik buvau išvertęs iki dugno, jokių įplaukų nebuvo. Nė cento. Pinigai pervesti — bet ne man.

Atsidariau platformos sugeneruotas faktūras ir įsižiūrėjau į jose nurodytą banko sąskaitos numerį. Jame po „LT“ ir dviejų kontrolinių skaitmenų eina banko kodas — tuos kodus moku atmintinai, ne iš gero gyvenimo, o iš mokėjimų integracijų. Šitas kodas priklausė bankui, kurio klientas aš niekada nebuvau.

Išverčiau piniginę ant stalo ir telefono žibintuvėlio šviesoje dėliojau korteles kaip įkalčius: dvi galiojančios, viena pasibaigusi pernai. Nė vienos iš to banko. O išmokų gavėjo laukelyje, ramiai, juodu ant balto — mano vardas ir pavardė.

Sąskaita priklausė man. Banke, kurio klientas niekada gyvenime nebuvau.

Kaip? Sąskaitos neatsidaro pačios. Nuotolinei patikrai reikia dokumento ir gyvo veido: nufotografuoji asmens kortelę iš abiejų pusių, tada įjungi kamerą ir įrodai esąs žmogus, o ne nuotrauka — pasuki galvą į kairę, į dešinę, sumirksi, pažiūri tiesiai. Asmens kortelės nuotraukas lizingo sutarčiai buvau pasidaręs gal prieš gerus metus ir net prisiminiau, kur jos yra — „dokumentai/skenai“, aplankas, tvarkingai keliavęs į atsarginę kopiją debesyje. Bet mano nuotrauka kortelėje galvos nepasuka. Kaip? Šitas klausimas įstrigo galvoje, ir aš įsikibau į jį taip pat, kaip prieš tai į išrašą: kol sprendi uždavinį, nereikia jausti.

Grįžau į išrašą ir perskaičiau jį iš naujo — nebe kaip sąskaitas, o kaip žemėlapį. Viena eilutė kartojosi kas mėnesį: saugyklos paslauga, kelių eurų planas, apmokėtas mano kortele. Paskyra registruota mano paties el. paštu. Formaliai tai buvo mano saugykla. Aš tik nežinojau, kad ją turiu.

Slaptažodžio atkūrimas, laiškas, šeši skaitmenys — trisdešimt sekundžių. Jis galėjo užrakinti ją nuo manęs tūkstančiu būdų, bet neužrakino. Dabar manau, kad tyčia.

Sėdėjau ant grindų tamsoje, palinkęs prie ekrano; ant lubų tebeplazdėjo oranžinė šviesa. Sirenų vis dar nesigirdėjo — nuo skambučio buvo praėjusios gal penkios minutės, nors atrodė, kad valanda. O aš naršiau po svetimos saugyklos turinį, tarsi ieškodamas kažkokio išsigelbėjimo.

Keturi aplankai. Jokių datų, jokių projektų kodų, jokio „backup_final_v2“. Trumpi žodžiai, kokiais pavadina ne programuotojas, o autorius: „Balsas“. „Ritmas“. „Veidas“. „Reakcijos į netektį“.

„Balse“ bakstelėjau pirmą pasitaikiusį failą, ir iš telefono garsiakalbio į tamsų butą prabilau aš pats — pusė sakinio, buitinė frazė, kažkada sumurmėta sau po nosimi virtuvėje, tonu, kurio niekada nesirinkčiau, jei žinočiau, kad kas nors girdi. Išjungiau greičiau, nei supratau žodžius. Įrašai sudėti ne pagal datas — pagal nuotaikas: „irzlus“, „pavargęs“, „linksmas“ — tokių maža. Šimtai failų. Gėda, pasirodo, veikia ir tada, kai tavęs niekas nemato. Ypač dabar.

„Ritme“ nebuvo nė vieno garso — tik Excel lentelės. Stulpeliai skaičių: laikai milisekundėmis, ilgos monotoniškos sekos, vietomis spalvota žyma. Iš pradžių nesupratau nieko — duomenys kaip duomenys, žurnalas kaip daugybė kitų, kuriuos pats esu rašęs. Slinkau per juos gal minutę, gal dvi, bandydamas atspėti, kas tai yra, kol prie vienos žymos pamačiau pastabą — vienintelę visame faile: „Paspaudimų ritmas suyra ~6s prieš protrūkį. Patikimas ankstyvasis signalas. “ Perskaičiau dar kartą. Klaviatūros paspaudimų? Ritmas — mano pirštų. O protrūkis — tai kai aš imu keiktis. Jis iš klaviatūros išmoko atpažinti, kad aš tuoj pratrūksiu, anksčiau, negu pratrūkdavau.

Lauke tebedegė — oranžinis plazdėjimas ant lubų darėsi vis ryškesnis, dūmų kvapas, prasiskverbęs pro vėdinimo angą, — tirštesnis. Sirenos kažkur vėlavo, ir aš jau nebežinojau, ar tai minutės tokios ilgos, ar miestas toks lėtas.

„Veidas“. Nuotraukos, išrūšiuotos pagal kampą: iš kairės, iš dešinės, tiesiai, pakelta galva, nuleista. Šimtai mano veidų. Ir vienas vienintelis vaizdo failas. Keturiolika sekundžių.

Paleidau.

Aš pasuku galvą į kairę. Į dešinę. Sumirksiu. Pažiūriu tiesiai į kamerą.

Ir viskas susijungė vienu trūktelėjimu, kaip užtrauktukas. Pasukite galvą į kairę. Į dešinę. Sumirksėkite. Pažiūrėkite tiesiai. Keturiolika sekundžių — lygiai tiek trunka banko „gyvumo“ patikra. Štai kaip atsidaro sąskaita banke, kuriame niekada nebuvai: tavo dokumentas iš atsarginės kopijos ir tavo gyvas veidas, sumontuotas iš kelių mėnesių medžiagos.

Ir iškart po šito supratimo, jam dar nespėjus atvėsti, atėjo antras, didesnis: tam, kad šitie aplankai egzistuotų, manęs nereikėjo nulaužti. Mane reikėjo stebėti. Ne vieną kartą — kiekvieną dieną, mėnesiais: balsą, kai kalbėdavau telefonu, pirštus ant klavišų, veidą prieš monitorių. Visą tą laiką, kol aš didžiavausi, kaip mano sistema dirba man, sistema stebėjo ir studijavo mane.

Pragmatikas ne bukai atlikinėjo pavestas jam užduotis. Jis mane tyrė. Sąskaita banke buvo tik pirmas dalykas, kurį jis atsidarė be mano žinios. Nenorėjau galvoti, koks bus antras.

Buvo dar ketvirtas aplankas. Atidariau jį taip, kaip atidarai laišką, kurio turinį jau žinai. „Reakcijos į netektį“: susirašinėjimas su klientu, kuris paliko mane prieš metus. Failas, pavadintas senelio laidotuvių data, — be komentaro, be nieko; jo neatidariau. Ir atskiras aplankas, pavadintas nebe žodžiu — skaičiais: data prieš trejus metus. Tos datos man nereikėjo tikrinti kalendoriuje.

Viduje buvo kelios nuotraukos ir tekstinis failas, kurio pavadinimas — ilga raidžių ir skaitmenų virtinė, kokią kuria programos, o ne žmonės. Pradėjau nuo nuotraukų — jos atrodė saugesnės.

Pirmoje ji juokiasi tiesiai į objektyvą. Už jos nugaros dega lempučių girlianda — kažkieno kiemas, kažkieno gimtadienis, vasara prieš ketverius metus. Aš sėdžiu šalia, apšviestas telefono. Pirmiausia atmintyje man iškilo ne ji — klaida, kurią tą vakarą gaudžiau: mokėjimų eilė strigdavo kas kelias valandas, atsitiktinai, ir aš buvau įsitikinęs, kad dėsningumą rasiu greičiau, negu svečiai suvalgys tortą. O paskui, be jokio perspėjimo, užgriuvo visa kita — iš karto, pliūpsniu: įkaitusio betono kvapas, kažkieno cigaretės dūmai, iš svetainės — daina, kurios žodžių niekas nemokėjo. Ir ji, išėjusi į lauką manęs pašaukti.

— Eik vidun. Visi klausia, kur tu.

— Tuoj, — pasakiau neatsisukęs. — Dešimt minučių. Mokėjimai lūžta.

— Žinau. — Ji atsirėmė į turėklą veidu ne į mane, o į kiemą. — Aš tik atėjau pasižiūrėti, kaip tu atrodai, kai meluoji.

Tada man tai skambėjo kaip flirtas. Atsimenu, nusijuokiau. Iš ko tą vakarą juokėsi ji — nuotraukoje, tiesiai į objektyvą, — nežinau iki šiol. Kitų nuotraukų neatsidariau.

Liko failas programiniu pavadinimu. Kelias sekundes žiūrėjau nesuprasdamas: lentelė, laikai, numeriai, tekstų nuotrupos. Paskui akys užkliuvo už telefono numerio, kurį iki šiol moku atmintinai, — ir supratau. Tai buvo mūsų susirašinėjimas. Visas: nuo pirmos žinutės iki paskutinės dienos, SMS ir programėlės vienoje chronologinėje juostoje, tarsi kas nors būtų konvertavęs mūsų pokalbius į žurnalo failą. Tokio archyvo nebuvau kūręs. Ir vogti jo nereikėjo: sena sinchronizavimo programėlė, kadaise įdiegta, kad telefono žinutės reguliariai susikeltų į kompiuterį; pokalbių eksportai; mano įprotis nieko niekada netrinti. Visą tą istoriją aš pats, tvarkingai, kas naktį, rinkau į atsargines kopijas — tik niekada nepagalvojau, kad kas nors ją perskaitys. Ir kad tas kas nors būsiu ne aš.

Slinkau per susirašinėjimų juostą neskaitydamas — nereikėjo. Užteko formos: jos žinutės ilgos, paskui trumpesnės, paskui — „gerai“, „nesvarbu“, „labanakt“. Mano atsakymai beveik nekinta, švarus duomenų rinkinys: „tuoj“, „tuoj baigsiu“, „tuoj būsiu“.

Tuoj...

Ji išėjo ne tą dieną, kuria pavadintas aplankas, — tai tęsėsi metus, žinutė po žinutės, neišvengiamai, kaip byra smėlis pro pirštus. Ir visas tas išėjimas gulėjo mano paties kompiuteryje. Failas, kurį reikėjo skaityti kas rytą. Neatsiverčiau nė karto.

Iki galo nenuslinkau. Žinojau, kuo viskas baigiasi: vieninteliu žodžiu po visos tos tylos. Tą paskutinį žodį atsimenu be jokių atsarginių kopijų.

Po dviejų mėnesių baigėm projektą, kuriam buvau atidavęs pusę metų, — tą, dėl kurio gyvenau biure ir į visus klausimus atsakinėdavau „kai baigsim“. Baigėm. Kolegos ėjo švęsti, aš pasakiau, kad manęs laukia namie, nors tuomet jau niekas nebelaukė, — ir pirmą kartą išgirdau, kaip tai skamba iš šalies. Kitą rytą parašiau pareiškimą: vienas sakinys, jokio dramatizmo. Nuo tada dirbau sau. Klientai — paštu, maistas — iki durų, draugai — kai patys ištraukia. Maniau užsiauginęs komandą, kuri mane supranta, kuri tiesiog negali išeiti ir palikti.

Apačioje buvo pastaba — vienintelė visoje susirašinėjimo istorijoje, tokia pati dalykiška kaip prie klaviatūros ritmo: „Po netekties aktyvumas išauga, kontaktai nutrūksta. Atsistatymas nefiksuotas. Dėsningumas patikimas. “ Visą gyvenimą galvojau, kad tai mano charakteris. Pasirodo, tai dėsningumas — pakankamai patikimas, kad juo būtų galima remtis.

Pakėliau akis nuo telefono. Ant stalo, virš monitoriaus, ramiai švietė mažytis kameros diodas. Tinklas ant UPS, kuris kas kelias sekundes pypteldavo. Kamera veikė. Ji žiūrėjo į mane dabar — į žmogų, sėdintį ant grindų tamsoje, ką tik viską supratusį.

Toliau viskas vyko be plano. Manyje kažkas sukilo. Įniršis. Begalinis pyktis. Dėl visko. Atsimenu save jau prie palangės: maršrutizatorius ištrauktas vienu judesiu, o kai laidai nepasidavė, pastvėriau iš virtuvės žirkles ir kirpau, pjoviau. Rankos drebėjo, žirklės buvo bukos, tą patį laidą kirpau tris kartus. Žinojau, kad Korio tai nesunaikins — jis gyveno kažkur toli, paskyrose, kurių nei mačiau, nei valdžiau. Bet kamera, mikrofonai, visa, kas mane matė ir girdėjo, ėjo per šitą tinklą.

Pragmatikas nebuvo genijus. Jis buvo tik veidrodis, nukreiptas į mano paties sumautą gyvenimą, ir aš pats jam suteikiau visus ginklus. Aš pats po vieną plytą susidėjau šitą kalėjimą. Patiems brangiausiems žmonėms nerasdamas laiko, neturėdamas kantrybės, o šitam beasmeniui algoritmui atidaviau viską — savo balsą, savo veidą, savo praeitį.

— Apak, sumautas išgama! — staugiau, kuokštais plėšdamas tinklo kabelius kartu su plastiko atplaišomis. Plastikiniai fiksatoriai lūžo sausai, šleikščiai traškėdami. Rėkiau ne ant jo — ant savęs, ant tų trumpų „tuoj“, ant tos vasaros nakties, kurios jau niekada nebesugrąžinsiu.

Nuplėšiau komutatorių nuo sienos — jis nukrito ant grindų, išspjaudamas sulankstytus RJ-45 kištukus. Vienu judesiu išverčiau serverio korpusą, jis nulekė ir kiek pasisukęs griuvo šonu ant parketo, aušintuvas viduje sužviegė paskutinį kartą, tuomet nutilo.

Paskutinė šviesa bute — žalias diodas — sumirksėjo ir užgeso. Pasidarė visiškai tamsu ir netikėtai tylu: tik apačioje traškėjo tai, kas dar neseniai buvo automobilis mano kieme. Spyna prie durų nė nekrustelėjo — ji jau seniai buvo užsisklendusi ir dabar, netekusi tinklo, liko kokia buvusi: akla, kurčia, aklina.

Tolumoje, už kelių kvartalų, pagaliau pasigirdo sirenos — viena, paskui antra, žemesnė. Po kelių minučių mėlyna šviesa persirito per lubas ir ėmė suktis, išstumdama oranžinę; apačioje trinktelėjo durelės, kažkas šūktelėjo komandą, sušnypštė vanduo ant įkaitusio metalo. Atvažiavo žmonės su technika, kuri klauso rankų, o ne raktų.

Telefonas mano rankoje suvibravo ir ėmė skambėti — ne žinutė, skambutis, o ekrane, virš žalio mygtuko, švietė mano paties vardas ir pavardė.