Romanas 6.

Bet draugė nepajuto. Ne ji, nepajuto nei tos išskirtinės nuotaikos, nei vakaro svarbos. Gal
ir Ainė dar negalėtų dorai paaiškinti, kiek neeilinė buvo ta naktis bare, ji tik intuityviai juto
nepaaiškinamą jaudulį. Bet draugei nesugebėjo jo perduoti. Gal Šarūnės nuovargis darbe
sutrukdė?
Šarūnė su jai būdingu racionalumu nuoširdžiai nesuprato, kaip galima buvo taip
jausmingai klausytis dainų, nesuprantant žodžių. Juk tekstas, tekstas dainoje svarbiausias.
Ainė nieko neaiškino. Ji uždarė tą temą. Bet nedidukas kartėlis liko. Nuosėda, kuri ją -
tą vakarą muzikos pakylėtą - taip netikėtai nuleido ant žemės. Beveik drėbtelėjo.
Naktis vėl buvo pilna pietietiško žavesio - dabar Ainė taip vadino penktadienines ir
savaitgalines vietinių gyventojų, o gal ir miesto svečių šventes iki pačios rytinės žaros.
Žavesiu. Alasas, dainos ir linksmos skanduotės, greičiausiai skirtos kokiai nors mylimai
komandai ar draugo gimtadieniui, nė kiek moters nebeerzino. Ji tik retsykiais akimirkai
nubusdavo nuo kokio stipresnio dungtelėjimo ar šūktelėjimo tiesiai po jos langu ir tuoj pat
užmigdavo vėl. Tik kraunamo ir išvežamos stiklo taros žvangesys vis dar vertė Ainę krūpčioti
ir nubudus ilgai vartytis. Kartais iki pat aušros.
Ne išimtis buvo ir ši naktis. Dūžtančio stiklo aštrus skambesys vėl netikėtai užgriuvo
moterį slogiu sapnu. Gniuždančiu, verčiančiu riestis į krūvą ir krūpčiojant nebeužmigti. Ainė
jau ne vieni metai manė, kad tas sapnas ją paliko. Kad maža, po aukšta lova besislepianti
mergaitė jau užaugo, kad nuo lentynų ant jos krentantys ir dūžtantys indai jai jau nieko
nereiškia. Nereiškia, kad Ainę išveš.
Čia, toli nuo visko, ką moteris galvojo palikusi, tas sapnas grįžo ir grįžo.
O rytą netikėtai prapliupo lyti. Šilta, trumputė liūtis priminė atskubant vasarą. Lietuvišką
vasarą. Lyg viena savaitė prabėgo tas mėnuo. Taip netikėtai likimo ir draugės išsiblaškymo
dovanotos atostogos prabėgo.
Nenumaldomai lekiantis laikas priminė apie artėjantį grįžimą namo.
Būdama Ispanijoje, Ainė įsigudrino atsisakyti buvusio buto nuomos ir Kaune
išsinuomojo naują gyvenamą plotą. Taip, nemačius, neapžiūrėjus. Aklai. Kažkur gi reiks
gyvent atvykus. Grįžti į namus, kuriuose ją taip išdavikiškai paliko, kur kiekviena smulkmena
 26
primintų kad ir nevykusį, bet gyvenimą dviese, moteris jautė neturinti jėgų. Bijojo to jausmo,
kai įėjusi vidun po kelionės, ras virtuvėje ant stalo buvusio draugo paliktus buto raktus.
Būdama toli, neprisirišdama prie vietos, Ainė gana lengvai pasiryžo viską keisti. Ji džiaugėsi
tokiu savo sprendimu ir smalsiai laukė, kokie namai ją pasitiks. Bet kuriuo atveju - nauji. Tik
reikės dar susirinkt likusius daiktus. Ir pasiimt vienintelį kaktusą. Vienintelį nereiklų augintinį.
Miestas, seniai nematęs lietaus, moterį pasitiko malonia gaiva. Liūtis tarsi nuplovė visą
nakties slogutį ir kvietė eiti, tirti, jausti.
Rytinės kavos ir pusryčių Ainė užsuko kaip ir visad, į artimiausią užeigėlę kvartalo
kampe. Moteriai ten tiko viskas - skani “amerikano” kava su trupučiu cinamono iš didelio
puodelio, šilti užkandžiai, vaizdas pro langą į puošnią teatro aikštę. Malonus pagyvenęs
šeimininkas visad su šypsena pakalbindavo Ainę, o ši bandydavo atsakyt ispaniškai. Tas jų
pokalbis visad abu pralinksmindavo ir visai dienai užkraudavo moterį gera nuotaika.
Bebaigiant gert kavą, pyptelėjo telefonas - žinutė nuo Šarūnės. Akimirkai spustelėjo
kažkur širdies plote, perbėgo jų naktinio pokalbio šešėlis - ne kaip pasibaigė susirašinėjimas,
liko ta pilka nuosėda.
Žinutėje buvo vienas žodis - “Atsiprašau”.
Koks lengvumas Ainę apėmė! Ir senas ispanas šeimininkas su savo ypatinga kava, ir
švarios, gaivios gatvės po lietaus, ir Šarūnės žinutė - viskas skaidrino nuotaiką. O malonus
naujo buto šeimininkės atsakymas negąsdino grįžt gimtinėn. Moteris jau ir laukė išvykimo.
Ainė juto, kad nuotaikų supynė ją iškėlė į pačius aukščius, lig debesų. Ir ten ilgam
užstrigo.
Po gana vėlyvų pusryčių Ainė nusprendė galų gale apžiūrėti “grybų gatvę”. Jau pirmom
kelionės dienom jos su Šarūne pastebėjo tą keistą, linksmą ir gal kiek vaikišką gatvelę. Ir vis
ketino pasivaikščioti po ją. Prie progos - ji gi šalia, prie namų, visad spės. Taip ir liko.
Ir dabar Ainė trumputę ekskursiją atidėjo vos ne paskutinei dienai - juk šalia, nepabėgs.
Pakeliui į “grybų gatvę” moteris užmatė nedidelę šokoladinę, išpuoštą gėlių
girliandomis. Skambanti muzika viliojo užeiti vidun. Kojos tarsi pačios ją ten nunešė. Ją, Ainę,
 27
kuriai šokoladas visad buvo beprasmis saldumynas. Moteris pati nustebo, kaip ji šitaip - į
šokoladinę. Ir užtaikė tiesiai į atidarymą ir degustaciją.
Atsisakyt siūlomų saldainių ir šokoladukų buvo tiesiog neįmanoma.
Bet Ainė laikėsi stoiškai. Šneki, iki įkyrumo svetinga šeimininkė sugebėjo įkalbėt
paragauti tik triufelių. Klasikinių, juodų, su ryškiu karčios kakavos poskoniu triufelių. Didelei
nuostabai jai saldainiai patiko. Tas juodas kartumas? Šviežumas?
Netikėtai Ainė paprašė jai įdėt saldumynų su savimi. Į dėžutę. Ji nusipirko dešimt
saldainių. Sau. Kad bet kada panorus, prie kavos galėtų prisimint Alikantę.
Greitosiomis grįžo į namus ir padėjo saldainius į šaldytuvą. Minutė ir ji vėl mieste.
Čia pat ir ta keistoji gatvelė. Trumputė, siaurutė ji buvo pritaikyta pėstiesiems, tad Ainė,
nesibaimindama automobilių, galėjo ramiai dairytis. Žaismingas grindinys ir daugybė
musmirių pakraščiuose - didžiulių, dvimetrinių. Ir kas nuostabiausia - kiekvienas grybas su
išraiškingu veideliu, kiekvienas su savo nuotaika. Vienos musmirės šypsojosi, kitos raukėsi,
liūdėjo, šaipėsi. “Kaip ir aš su savo visais veidukais”, - šmėstelėjo mintis.
Tos šungrybių nuotaikos buvo tokios įtaigios, kad Ainei norėjosi stot šalia kiekvieno
grybo ir jį mėgdžiot, šypsotis ar piktai vėpsot kartu. Ir būtinai su kuo nors pasidalint ta
momentine nuotaika. Gal Šarūnei nuotrauką? Kam gi dar.
Moteris išsitraukė telefoną ir, nutaisiusi melancholišką šypseną, atsistojojo prie beveik
identiško veiduko musmirės. Pabandė pasidaryt asmenukę, bet grybas buvo aukštas, Ainės
rankos per trumpos ir kaip ji besitaikė - išeidavo arba ji, arba grybas, abu besivaipantys kas
sau.
Iš šalies visa ši fotosesija turėjo atrodyti tikrai komiškai. Ainė, tai įsivaizduodama, net
juktelėjo, bet atkakliai ir toliau bandė išgauti kokį nors tinkamesnį asmenukės rakursą, vos ne
ratu besistaipydama aplink nelemtą grybą. Vis su kitokiu vypsniu.
- Do you need any help? *, - netikėtas siūlymas net išmušė Ainę iš vėžių. Moteris staiga
supratusi, kad turi žiūrovų, sutriko, paslėpusi telefoną, apsidairė. Kitoje gatvelės pusėje, po
liūdna musmire stovintis vyrukas siūlė savo pagalbą. Jis kaip tik baigė valgyti ledus ir dairėsi
šiukšlių dėžės. Gal kiek vyresnis už Ainę, o gal ir bendraamžis. Be jokios pašaipos tamsiose
akyse jis atrodė tikrai malonus ir patikimas.
 28
- Suer, thank you*, - netikėtai su malonumu priėmė pasiūlymą Ainė.
Vyrukas paėmė iš jos telefoną, padarė keletą nuotraukų ir jau taikėsi fotografuoti
atsipalaidavusią ir juokingą grimasą nutaisiusią moterį iš kitos grybo pusės, kai jo rankose
telefonas pyptelėjo. Atėjo žinutė, matyt nuo Šarūnės.
- O, mes tautiečiai! - netikėtai šūktelėjo vyrukas lietuviškai, - kaip malonu. Jums žinutė,
paspauskit fotoaparato ženkliuką, jei vis dar norit nuotraukos. Atsprašau, žinoma, gal klystu,
bet čia lietuvišką tekstą matau.
Jis grąžino Ainei telefoną. Taip, žinutė buvo nuo Šarūnės, bet moteris visai neturėjo noro
dabar su ja susirašinėti. Ji tik greitosiomis nusiuntė vieną iš naujų nuotraukų su grybu. Tą, ką
tik nufotografuotą.
-Taip, aš lietuvė, - Ainė santūriai šyptelėjo. Keista, bet jai buvo malonu sutikti tautietį.
Beje, per visą tą kelionės laiką gimtą kalbą ji išgirdo pirmą kartą. Nors, tiesą sakant, Ainė
čia nieko ypatingai ir nekalbino ir pažinčių neieškojo. Visą tą mėnesį ji mėgavosi vienatve ir
beveik niekada nesijuto vieniša. Na, nebent retsykiais. Nebent.
- Pasiilgau lietuvių kalbos, net pati dabar stebiuosi, - tęsė moteris. Jai visai nesinorėjo
taip imti staiga ir nueiti.
- Ir aš, beje. Tokia vieta, Ispanija, o visai nesutinku lietuvių.
- Gal turistams ne sezonas? Ar jau prasideda? Net nesusimąsčiau kažkaip, - svarstė Ainė.
Pokalbis, jos nuostabai, vystėsi lengvai, natūraliai. Net sekundei persmelkė trikdantis jausmas,
kad ji jau kažkur matė tas akis, juto žvilgsnio skvarbumą.
- Aš Kastis. Ne turistas, beje, - šyptelėjo, - o tu?
- Ir aš turbūt ne turistė. Ainė - jei jau nutarėm susipažint, - atsakė Kasčiui vos pastebima
šypsena. Moteris pati nesitikėjo, kad taip staiga gatvėje puls bendrauti su tik nufotografuoti
pasisiūliusiu vyruku.
- Nealkana?
- Beveik, - atsakė jau atviresniu šypsniu. Pakėlė galvą ir įdėmiai pažvelgė Kasčiui į akis.
Pabandė atsakyt įžūlumu.
Įdomios tos akys buvo - tamsios, beveik juodos, šiek tiek nelietuviškai įkypos.
Naujai iškeptas pažįstamas pakvietė Ainę sriubos, jei tik moteriai, žinoma, tai tinka. Ne
kavos, ne tapų ar vietinių jūros gėrybių, kas būtų labiau tradiciška. Toks pasiūlymas net
 29
suintrigavo. Ji daug negalvodama sutiko, juolab, kad sriubos Ainė pati niekada nevirdavo, o
Ispanijoje nė nesugalvojo paaieškoti.
Visai šalia “grybų” gatvės, jau beveik kylant į patį Alikantės senamiestį jie priėjo gana
keistą kavinukę dar keistesniu pavadinimu “Mish Mish”. Žinoma, tas pavadinimas kažką
prasmingo reiškė, tik atrodė kiek juokingai.
Kelios minutės kelio, Ainė beveik nespėjo persimesti bent keliais žodžiais su pakeleiviu.
- Prašome, čia jau beveik mano kasdienių pietų vieta, - visai paprastai ir be ceremonijų
Kastis pritraukė kėdę arčiau Ainės.
Kaip Ainė anksčiau nepastebėjo tos kavinukės? Juk tiek sykių su Šarūne čia ėjo. O
viskas, net Kasčio atitraukta kėdė prašėsi dėmesio ir traukė akį išskirtiniu stiliumi. Oranžinė ir
salotinė spalvos, aptakios plastiko formos, servetėlės su kavinės pavadinimu teikė kažkokio
lengvumo, laikinumo jausmą. Jaunystės.
- Įdomi vieta, - pastebėjo Ainė, - kažkaip nepelnytai praleidau pro akis.
- Man čia geriausia kava. Ir maistas ne ispaniškas. Aš jo nepasiilgstu, - nusišypsojo,
Kastis. Kiek ironiškai.
- Labai originalus pavadinimas. Net juokingas, sakyčiau. Bent lietuviškai tai neįprastai
skamba.
- O tu žinok, aš net pasidomėjau, iš kur jis! Ir visai nieko juokingo, beje. Arabų kalba tai
abrikosas. Bet man labiau patiko kita reikšmė - “kai bus abrikosai”. Na, pagal juos - “kažkada,
bet greičiausiai neįvyks”.
- Tiksliai! Aš taip panašiai ir pajutau, bet negalėjau įvardint. Bet kaip tinka Alikantei!
Lengvas toks, neįpareigojantis.
- O maistas, beje, geras. Pamatysi. Ne kažkoks ten “neįvyks” - nusijuokė vyras. Jam tiko
tas juokas, pastebėjo Ainė. Netikėtai sau.
Nenuvylė ir sriuba, ir rytietiškas desertas su stipria kava.
Nedidukė aikštė priešais „Mish Mish“ kavinukę, rodos dar prieš pusvalandį buvusi
beveik tuščia ir tyli, staiga suklego, sušurmuliavo. Matyt miestiečiams baigėsi tradicinė, niekur
neskelbiama siesta ir jie pasipylė į gatves. Savaitgalio pramogų, bendravimo ir gero maisto.
Saulė perlipo zenitą ir atsisuko tiesiai į lauke išstatytus kavinės staliukus. Platūs skėčiai
mažai saugojo nuo kaitros, bet tiesiog per keliolika minučių neliko nė vienos laisvos vietos -
 30
paskutinių gegužės dienų šiluma dar tik švelniai glostė, lyginant su ateinančiais vasaros
karščiais.
Ainė su pasimėgavimu stebėjo praeivius. Štai susišiaušęs diedelis su dviem stambiais
vilkšuniais praėjo. Sustojo, grįžo, peržiūrėjo ant stalelio numestą meniu. Susiraukė
nepatenkintas, nuėjo. Tuoj tą vietą užėmė jauna šeima su kūdikiu.
Triukšmingai prabėgo berniukų būrelis vienodomis uniformomis - garsiai juokdamiesi,
skubėdami, lyg būtų iš pamokų pabėgę.
Kažkoks jaunuolis ryškiu kombinezonu stūmė karutį su didelėmis mėlynomis talpomis ir
kiekvienoje didesnėje ar mažesnėje kavinėje bandė jas įsiūlyti šeimininkams.
Ainę tyliai stebėjo Kastis.
- Ot pataikėm ateiti. Nebūtume radę laisvo staliuko vėliau. O čia tikrai faina. Ypač dabar,
kai gyvenimas šitaip užvirė, - Ainė visai atsipalaidavo ir besimėgaudama kava, tyrinėjo
šmėžuojančius visokio plauko praeivius.
- Tau patinka tas erzelis? - kiek nustebo Kastis, - aš nepriprantu. O gal ir nesipratinu.
- Retkarčiais. Tikrai labai retkarčiais. Bet šiandien turbūt ta keistoji diena. Aš jau nuo
ryto kažkokiose supynėse. Štai ir su tavim sriubos valgyt nuėjau, - nusijuokė, - vakar nebūčiau
nė kalbėjus.
- Aš vakar ir nekalbinčiau.
Staiga jų pokalbį nutraukė Kasčio telefono skambutis.
- Atsiprašau, kažkodėl darbas skambina šeštadienį. Turiu atsiliepti.
Vyras pakilo, nuėjo kiek į šalį. Ne taip toli, kad Ainietė negirdėtų pokalbio nuotrupų.
Kastis akivaizdžiai buvo susierzinęs, jam bandė primesti svetimas klaidas ir užkrauti
papildomų darbų:
- O jie negali atnaujinti patys? Aš dabar tikrai nevažiuosiu atgal, nes jie nesugeba SDK
pasikeisti... Ne mano darbas projektą perrašyti su nauju framework\'u...
Ainė pradžioj lyg ir nenorom klausėsi pokalbio, bet tuoj pajuto, kad jau pradeda įsigilinti
į problemą. Tema buvo jai artima ir visiškai suprantama. Iš tų kelių pokalbio detalių ji
nesunkiai suprato, kad su Kasčiu jie kolegos. Labai artimos srities kolegos - net juokinga, kad
taip susitiko svetimoj šaly, gatvėje tarp plastikinių šungrybių...