Sargono konfederacija: šešėlis Sargono širdyje

PROLOGAS: Senosios vėliavos pelenai
Kadaise Visatos centre stovėjo Žemė.
Prieš tūkstančius metų, kai pirmieji žmonių laivai perplėšė hipererdvės vakuume žiojinčias tamsos prarajas, jie su savimi nešėsi ne tik plieną ir technologijas. Jie nešėsi tikėjimą. Po didinga Žemės konfederacijos vėliava žmonija kolonizavo tolimiausius žvaigždžių sektorius, atnešdama gyvybę, tvarką ir deivės Autarijos dvasinę šviesą į jaunas, laukines sistemas – Natarą, Lataraną, Daraną. Žemė buvo lopšys, šventovė ir nepramušamas skydas, sustabdęs pirmąjį kosminio blogio dievo, Tarantulos, tamsos armijų įsiveržimą.
Tačiau laikas ir kosmoso platybės pakeitė viską.
Naujosios kolonijos užaugo, suvešėjo, sukūrė galingus karinius laivynus ir mokslo centrus, kurie savo galia pranoko pasenusią Žemę. Siekiant išlaikyti taiką ir lygiateisiškumą, senoji Žemės konfederacija buvo reformuota. Jos valdžios, diplomatijos ir prekybos centras buvo perkeltas į neutralią, geometriškai tobulą Sargono planetą. Taip gimė Sargono konfederacija –Nataros, Saulės. Lataranos. Paros, Paranos, Daranos, Fartanos, Žaurijos  galingų sistemų aljansas, kurio asamblėjoje nuo šiol buvo sprendžiami visos žinomos Visatos reikalai.
Politiškai nuvertinta ir izoliuota Saulės sistema pamažu pasitrauko į galaktikos pakraštį, prarasdama savo karinę lyderystę. Tačiau ji liko kai kuo daugiau. Ji išliko dvasine Visatos širdimi. Būtent Žemėje ir Marso kupoluose Autarijos kultas išlaikė savo tyriausią, pirmapradę formą, kol kitose sistemose tikėjimas deive pamažu virto tik formalumu, užgožtu ekonomikos ir mokslo pasiekimų.
Visata tikėjo, kad auksinė taikos era tęsis amžinai. Konfederacijos piliečiai pamiršo, kas slypi už jų nubrėžtų sienų. Jie pamiršo, kad Tarantulos kultas vis dar valdo likusią, nepažintą kosmoso tamsą, kantriai laukdamas akimirkos, kai aljanso vienybė susilpnės.
Ir ta akimirka atėjo. Sargono planetoje, aidint milijonų džiūgaujančių gyventojų balsams, į valdovo sostą žengė Marasolas. Žmogus, pasirengęs parduoti savo sielą ir sudeginti senosios Žemės palikimą vardan asmeninio nemirtingumo. Žmogus, per kurį Tarantula pasiruošė sugrįžti.
*****
Sargono planetos dangų skrodė tūkstančiai šventinių fejerverkų, o naktinį vėsų orą virpino milijoninės minios ošimas. Valstybiniai rūmai, pastatyti iš gilaus smaragdo atspalvio marmuro, skendėjo lazerių šviesose ir iškilminguose maršuose. Didžiosiose miesto holoprojekcijose, kyšančiose virš neoninių dangoraižių stogų, švytėjo tas pats vaizdas – asamblėjos tribūnoje ranką prie krūtinės pridėjęs Marasolas, naujai išrinktas Sargono konfederacijos vadovas.
Visi tikėjosi, kad šis ambicingas Žaprijos sistemos valdovas atneš naują klestėjimo ir saugumo erą visoms aštuonioms susivienijusioms sistemoms. Nuo pat pramoninės Nataros iki tolimosios, paslaptingos Žaurijos planetų atstovai rūmų salėse kėlė taures, o džiaugsmo šūksniai atrodė beribiai. Marasolas viešumoje šypsojosi, priėmė imperatoriškus pasveikinimus ir nuolankiai linkčiojo.
Tačiau po visų iškilmių, oficialių ceremonialų bei varginančios puotos, didysis valdovas pagaliau liko vienas. Šventinis šurmulys liko už nugaros, o jo veidą akimirksniu sukaustė šalta, klastinga išraiška. Jam nereikėjo jų pagarbos. Jam nereikėjo jų konfederacijos. Viskas, ką jis ką tik patyrė viršuje, tebuvo teatras prieš pradedant didžiąją egzekuciją.
Lydimas kelių asmeninių, aklai jam ištikimų asmens sargybinių, Marasolas greitu žingsniu praėjo pro tuščius, prabangius rūmų koridorius ir pasuko link slaptų, giliai po pamatais paslėptų patalpų. Į šiuos požemius nevedė jokie oficialūs planai. Sargybiniai liko saugoti sunkių metalinių durų, o jis, giliai įkvėpęs, įžengė į slaptą patalpą.
Patalpoje tvyrojo spengianti tyla ir kaustantis šaltis. Jos centre stovėjo masyvus, iš juodo obsidianinio akmens iškaltas altorius. Aplink jį ratu degė storos, kraujo raudonumo žvakės, liesdamos šešėliais drėgnas, senovines sienas. Marasolas lėtai priėjo prie šventvietės, atsiklaupė ant kelių, ištiesė rankas į priekį ir, giedančiu, žemu balsu pradėjo giedoti užkeikimą:
— Tarantule, ateik į mūsų pasaulį. Aš laukiu tolesnių tavo nurodymų.
Vos tik paskutiniai žodžiai paliko jo lūpas, visa patalpa ryškiai nušvito. Tai nebuvo maloni šviesa – kambario sienas užliejo akinanti, nenatūrali purpurinė pašvaistė, kuri vertė akis ašaroti, o ore pakvipo stipriu ozonu ir kosminiu šalčiu. Žvakių liepsnos nenatūraliai ištįso į viršų, mesdamos ilgus, voratinklį primenančius šešėlius ant grindų. Pati erdvė aplink altorių suvirpėjo ir susisuko, tarsi audinio skiautė, nebeatlaikanti milžiniškos, baisios dvasinės masės spaudimo iš kito metmens.
Tada iš pačių patalpos kampų, aidėdamas tiesiai naujojo valdovo galvoje ir priversdamas jo gyslas virpėti, sugriaudėjo šiurpus, vabalų krebždesį primenantis Tarantula balsas:
— Stokis, ištikimas tarne, tu būsi apdovanotas nemirtingumu ir didžiulė galia, bet pirmiausia turi supriešinti Nataros, Saulės, Lataranos, Paros, Paranos, Daranos, Fartanos, Žaurijos sistemas. Sargono konfederacija žlugs. Sunaikink kofedraciją. Susilpnink Saulės sistemą. Mano jėgos senka. Turiu grįžti į kitą metmenį. Žiūrėk, neapvilk mane.
Šviesa pradėjo lėtai gęsti, o purpuriniai šešėliai vėl susitraukė į tamsius kambario kampus, kol patalpoje vėl liko tik blanki žvakių šviesa. Tarantula pasitraukė atgal į savo dimensiją.
Marasolas atsimerkė. Jo vyzdžiuose dar sekundę šmėžavo purpuriniai tamsos atspindžiai. Jo širdis plakė pašėlusiu ritmu, o kūną užliejo banga nepažįstamos, baisios energijos. Nemirtingumas... — ši mintis jo prote skambėjo kaip gražiausia simfonija. Jam nerūpėjo, kad konfederacijos sistemos nukentės. Jam nerūpėjo, kad žus milijardai. Istorija prisimins
tik nugalėtojus, o jis bus gyvas amžinai, valdydamas naująją tvarką šalia paties Tarantulos.
Sunkiai kvėpuodamas jis atsistojo, pasitaisė drabužius ir, lydimas asmens sargybinių, nuėjo į savo apartamentus. Jo protas jau dėliojo pirmuosius žingsnius. Jis žinojo, kad Tarantula tiesiog pasinaudojo jo ambicijomis, bet tai buvo abipusis sandoris. Senovinis blogis grįžo. Jis grįžo įvesti savo tvarką, nugalėti gėrio jėgas ir sutriuškinti Autariją, kuri iki šiol turėjo didžiulę įtaką Sargono konfederacijoje per savo dvasinį tyrumą ir taikos idėjas. Bet šviesos era baigėsi.
Marasolas priėjo prie savo apartamentų lango, iš kurio matėsi vis dar švenčiantis miestas. „Džiaukitės, “ — tyliai sau sumurmėjo jis, žiūrėdamas į fejerverkus. — „Džiaukitės paskutinėmis savo laisvės dienomis. “
Operacija „Šešėlio gija“
Sargono planetos naktis buvo rami, tačiau naujojo vadovo apartamentuose šviesa neužgeso. Marasolas stovėjo priešais didžiulę holoprojekciją, kurioje sukosi dešimtys kosminių kelių, jungiančių konfederacijos sistemas. Jo akys smigo į dvi kaimynes – Natarą, garsėjančią savo milžiniškomis energijos tvyrotojo stotimis, ir Daraną, turinčią griežtą, militaristinę visuomenę ir galingą laivyną.
Prie jo prisiartino asmeninis patikėtinis, slaptųjų operacijų vadas generolas Kaelas. Jo veidas buvo pilkas, o akyse degė fanatiškas paklusnumas. Jis taip pat buvo Tarantulo kulto narys, paaukojęs savo sielą tamsai.
– Viskas paruošta, jūsų kilnybe, – pusbalsiu pratarė Kaelas. – Daranos karinio laivyno kodai buvo nukopijuoti iš senų archyvų. Mūsų jaukas jau vietoje.
– Pradėkite, – šaltai įsakė Marasolas, net neatsisukdamas. – Natara turi liepsnoti, o Darana už tai sumokės savo krauju.
Liepsnos virš Nataros
Natara-4 orbitinė stotis buvo didžiausias konfederacijos energijos mazgas, tiekiantis šviesą ir galią trims aplinkinėms sistemoms. Čia taip pat stovėjo didinga Autarijos šventykla, kurios balti bokštai spindėjo net kosmoso vakuume.
Staiga iš hipererdvės išniro trys koviniai kreiseriai. Jų korpusai buvo nudažyti juoda ir purpurine spalvomis, o identifikaciniai signalai, siunčiami į stoties radarus, rėkte rėkė: „Daranos karinių pajėgų avangardas – Flagmanas „Geležinis kumštis“. “
Nataros stoties dispečeriai nespėjo net išsiųsti užklausos. Kreiseriai atvėrė ugnį. Plazminės torpedos rėžėsi tiesiai į stoties reaktorių skyrių ir Autarijos šventyklos kupolą. Kosminę tamsą nušvietė katastrofiškas sprogimas. Per kelias minutes stotis virto degančių metalo laužo kapinynu. Žuvo tūkstančiai civilių ir Autarijos dvasininkų.
Užpuolikų laivai, nepalikę jokių gyvų liudininkų, akimirksniu vėl dingo hipererdvėje. Tačiau stoties automatiniai bujai spėjo ištransliuoti puolimo įrašus ir užpuolikų kodus į visą konfederacijos tinklą.
Melas iš aukščiausios tribūnos
Praėjus vos kelioms valandoms, Sargono planetos Didžiojoje asamblėjoje tvyrojo mirtina tyla. Ekrane sukosi degančios Nataros stoties vaizdai. Šimtai delegatų iš skirtingų pasaulių šaukė iš įniršio ir baimės.
Į tribūną lėtai, sunkiu žingsniu įžengė Marasolas. Jo veidas idealiai demonstravo gilią gėlą ir sukrėtimą, nors viduje jis jautė Tarantulo tamsios energijos antplūdį.
– Konfederacijos piliečiai... Ši diena bus įrašyta kaip juodžiausia mūsų istorijoje, – jo balsas aidėjo per visus garsiakalbius. – Mūsų broliai ir seserys Nataroje, nekalti Autarijos sekėjai, buvo žiauriai nužudyti. Ir kas tai padarė? Tie, kuriais pasitikėjome! Daranos laivyno parašas yra aiškus ir nenuginčijamas. Tai – išdavystė!
– Tai melas! Mes to nedarėme! Mūsų laivai buvo bazėse! – iš vietos pašoko Daranos ambasadorius, griebdamasis už galvos.
– Įrodymai nemeluoja, ambasadoriau, – griežtai nukirto Marasolas, o jo akyse šmėstelėjo piktdžiugiška ugnis. – Kaip Sargono konfederacijos vadovas, aš skelbiu nepaprastąją padėtį. Nataros sistemos pajėgoms suteikiu teisę į atsakomąjį smūgį. Darana turi būti izoliuota!
Salėje kilęs triukšmas buvo kurtinantis. Nataros delegatai reikalavo keršto, Daranos atstovai grasino pasitraukti iš konfederacijos. Pirmasis Tarantulo voratinklio siūlas buvo sėkmingai užmestas – konfederacija pradėjo skilinėti iš vidaus.
Operacija „Skėrių šešėlis“
Sargono planetos valdovo kabinete Marasolas jautė, kaip po oda sruvena tamsi, dilgčiojanti energija – Tarantulo apdovanojimo pradžia. Nataros ir Daranos sistemos jau skendėjo liepsnose. Jų tarpusavio karas surijo pusę konfederacijos karinių išteklių. Tačiau Tarantulo troškulys buvo nenumaldomas.
„Sunaikink konfederaciją. Susilpnink Saulės sistemą, “ – galvoje vis dar aidėjo dievo-voro balsas.
Marasolas atvėrė naują žemėlapį. Šįkart jo taikiniu tapo dvynių sistemos – Para ir Parana.
Para buvo konfederacijos „duonos kepalas“ – agrarinis pasaulis su tūkstančiais šiltnamių-palydovų, maitinusių trečdalį galaktikos.
Parana buvo technogeninis pasaulis, gaminęs automatines trąšas, vandenvalos filtrus ir robotiką, be kurios Paros ūkiams grėsė žūtis. Jos buvo visiškai priklausomos viena nuo kitos.
Marasolas pasikvietė savo slaptąjį patikėtinį, generolą Kaelą.
– Para ir Parana per daug ramios, – ištarė Marasolas, žiūrėdamas į žaliuojančios Paros planetos projekciją. – Jos vis dar siunčia humanitarinę pagalbą ir maisto krovinius į nukentėjusią Saulės sistemą. Autarijos kultas ten išgyvena tik jų dėka. Reikia nukirsti šią giją.
– Kaip įsakysite, jūsų kilnybe? Sprogdinsime krovininius laivus? – paklausė Kaelas.
– Ne, tai sukeltų per daug įtarimų, – šyptelėjo Marasolas. – Mes panaudosime įstatymą ir tamsiąją technologiją. Sukursime badą, kurio jie negalės suvaldyti.
Nematomas nuodas
Po kelių dienų Paranos gamyklose, kurios ruošė milžiniškas maistinių medžiagų ir biosubstratų siuntas Paros sistemai, įvyko nedidelis, oficialiai nepastebėtas incidentas. Marasolo agentai į pagrindinius bioreaktorius išleido Tarantulo dvasia persigertą nanovirusą, pavadintą „Skėriu“.
Šis virusas buvo klastingas. Jis nekenkė žmonėms ir nesukėlė pavojaus signalų Paranos kokybės kontrolės skeneriuose. Tačiau kai šios medžiagos pasiekė Paros agrarinius palydovus, prasidėjo katastrofa.
Per kelias valandas didžiausi tūkstantmečių senumo hidroponiniai sodai virto pūvančia juoda mase. Nanovirusas naikino augalų DNR, paversdamas derlių nuodingu šlamštu.
Paros sistemoje krito panika. Maisto atsargos akimirksniu ištirpo.
Užuot padėjęs, Marasolas, kaip konfederacijos vadovas, iškart išleido skubų dekretą:
„Dėl Paranos sistemos tyčinio ar aplaidaus aplinkosauginio sabotažo prieš Paros maisto išteklius, Sargono konfederacija įveda visišką Paranos karantiną ir ekonominę blokadą. Visi finansiniai srautai stabdomi. “
Bado dantys ir prarasta viltis
Parana liko be maisto importo iš Paros, o Para – be technologijų virusui sustabdyti. Abi sistemos, dar vakar buvusios artimiausiomis sąjungininkėmis, per kelias savaites virto mirtinais priešais. Para kaltino Paraną biologiniu ginklu, o Parana badavo dėl Marasolo įvestos blokados.
Didžiojoje asamblėjoje Marasolas vėl vaidino gelbėtoją:
– Mes privalome apsaugoti likusias sistemas nuo Paranos biologinio užkrato! Visi maisto kroviniai, turėję keliauti į kitus sektorius, yra konfiskuojami kariuomenės reikmėms!
Tai buvo tiesioginis smūgis Saulės sistemai. Kadangi konfederacija konfiskavo visus maisto išteklius, Saulės sistemoje, kur klestėjo gėrio deivės Autarijos kultas, prasidėjo didžiulis nepriteklius. Autarijos šventyklos nebepajėgė pamaitinti pabėgėlių, atvykstančių iš karo niokojamos Nataros. Šviesos jėgos buvo išsekusios, o žmonių tikėjimas Autarija pradėjo svyruoti.
Savo slaptoje patalpoje, priešais Tarantulo altorių, Marasolas vėl atsiklaupė. Žvakės degė kraujo raudonumo liepsna.
– Mano valdove, – sušnabždėjo Marasolas. – Para ir Parana naikina viena kitą. Saulės sistema badauja. Autarijos įtaka silpsta su kiekviena diena.
Iš tamsos pasigirdo šiurpus, patenkintas Tarantulo juokas, primenantis tūkstančių vabalų krebždesį:
– Puikiai... Tu girdi, kaip trūkinėja jų sąjungos gijos? Likusios sistemos – Latarana, Para, Parana, Darana, Fartana, Žaurija – jau pasiruošusios galutiniam chaosui. Atėjo laikas paskutiniam etapui prieš atvirą mano tamsos laivyno įsiveržimą į Saulės sistemą...
Trilypiai spąstai
Sargono konfederacija jau buvo prie bedugnės krašto. Natara ir Darana kariavo kruviną karą, o Para ir Parana skendo bado bei savitarpio kaltinimų liūne. Likusios trys sistemos – Latarana, Fartana ir Žaurija – vis dar bandė išlaikyti taiką ir siūlė kurti gelbėjimo tarybą.
Marasolas žinojo, kad laiko liko nedaug. Tarantulo tamsi energija jame stiprėjo, versdama jo gyslas juoduoti, o akis – švytėti paslaptinga, šalta šviesa. Kad konfederacija žlugtų galutinai, reikėjo vieno paskutinio, triuškinančio smūgio.
Jis pakvietė šių trijų sistemų lyderius į slaptą, neutralią taikos konferenciją kosminėje stotyje „Aegis“, esančioje neutraliame pasienio sektoriuje.
– Mes privalome išgelbėti tai, kas liko, – asamblėjoje kalbėjo Marasolas, apsimesdamas pavargusiu ir susirūpinusiu lyderiu. – Susitikime „Aegis“ stotyje be ginklų, be karinių laivynų. Tik mes trys ir mano administracija. Rasime išeitį.
„Aegis“ tragedija
Susitikimo dieną stotyje tvyrojo įtampa. Atvyko Lataranos aukščiausioji teisėja Vana, Fartanos karinis kancleris Goras ir Žaurijos sistemos princas Kaelenas. Visi jie atsivežė unikalius savo pasaulių artefaktus ir slaptus duomenis, tikėdamiesi atkurti aljansą.
Marasolas vėlavo. Likę salėje lyderiai pradėjo diskusiją, kai staiga stoties kompiuteris užblokavo visas duris ir langines.
– Kas vyksta? – sušuko Fartanos kancleris Goras.
Ekrane pasirodė Marasolo veidas. Tačiau tai jau nebuvo tas pats valdovas – jo balsas skambėjo keliais tonais, o už jo nugaros holoprojekcijoje ryškėjo gigantiško voro kontūrai.
– Jūs buvote akli, – sušnypštė Marasolas. – Jūs tikėjote Autarijos šviesa, bet Visata priklauso Tarantului. Ši stotis taps jūsų sistemų kapu. Ir kiekviena iš jūsų sistemų manys, kad tai padarė kita.
Marasolas per atstumą aktyvavo tris skirtingus sabotažo protokolus, kuriuos jo agentai iš anksto įdiegė stotyje:
1. Į Lataranos ryšių kanalus buvo išsiųstas suklastotas signalas, kad Žaurijos princas Kaelenas nužudė teisėją Vaną.
2. Fartanos laivynui buvo perduota žinutė, kad Latarana paleido branduolines raketas į jų gimtąjį pasaulį.
3. Žaurijos sistemai buvo nusiųstas vaizdo įrašas, kuriame Fartanos kariai neva kankina jų princą.
Prieš stoties reaktoriaus sprogimą, Marasolo agentai paleido užgrobtus Lataranos, Fartanos ir Žaurijos automatinius gynybos laivus vienus prieš kitus. „Aegis“ stotis sprogo, virsdama tūkstančiais šukių, o kartu su ja žuvo paskutinė viltis išlaikyti taiką.

                                             
Sargono konfederacijos pabaiga
Praėjus kelioms valandoms po stoties sunaikinimo, galaktikoje prasidėjo totalinis chaosas. Neliko jokių taisyklių ar sutarčių. Latarana metė savo mokslo pasiekimus biologinio ginklo kūrimui prieš Žauriją. Fartanos karinė mašina pradėjo totalų kosminį bombardavimą prieš Lataranos planetas. Žaurijos pasididžiavimas – nematomi laivynai – pradėjo naikinti Fartanos tiekimo linijas. Sargono konfederacija oficialiai nustojo egzistuoti. Nebeliko jokios centralizuotos valdžios, jokios prekybos, jokio saugumo. Visa Visata, išskyrus vieną mažą kampelį, skendėjo liepsnose, bado dejonėse ir neapykantoje. Viskas vyko tiksliai pagal Tarantulo planą.
Marasolas stovėjo tuščioje Sargono asamblėjos salėje. Aplink mėtėsi palikti dokumentai, sudaužyti ekranai. Jis jautė, kaip jo kūnas transformuojasi – oda tapo kieta kaip šarvas, o nugaroje pradėjo dygti papildomos, šešėlinės galūnės. Nemirtingumas ir pažadėta galia jau buvo jo rankose.
Jis nuėjo į savo slaptojo altoriaus patalpą. Žvakės jau nedegė – aplink tvyrojo pati gryniausia, dvasinė tamsa.
– Mano valdove... Konfederacija sugriauta. Sistemos naikina viena kitą. Kelias laisvas, – tarė Marasolas, atsiklaupdamas.
Iš tamsos centro pradėjo vertis milžiniškas, juodas portalas – plyšys erdvėje ir laike. Pro jį pradėjo lįsti gigantiškos, chitininiu šarvu dengtos Tarantulo kojos. Dievas-voro jėgos, pasisotinusios milijardų protingų būtybių baimė ir mirtimi, vėl grįžo į šį metmenį.
– Puikiai, mano nemirtingasis generole, – sugriaudėjo Tarantulo balsas, nuo kurio sudrebėjo visi Sargono rūmai. – Konfederacijos nebėra. Likusios sistemos per silpnos, kad mums pasipriešintų. Atėjo laikas paskutiniam žingsniui. Mes vykstame į Saulės sistemą. Autarija turi žūti.
Paskutinė šviesos tvirtovė
Saulės sistema skendėjo mirtinoje tyloje. Kadaise buvęs gyvybingas kosminis prekybos kelias iš Sargono konfederacijos dabar buvo tuščias. Likusios tik automatinių bujų siunčiamos žinutės, pilnos siaubo, sprogimų garsų ir paskutinių pagalbos šauksmų. Žinia buvo aiški: konfederacija žlugo. Tarantulo šešėlis rijo Visatą, o Saulės sistema liko visiškai viena.
Aukščiausiajame Autarijos kulto centre, įsikūrusiame didingame Marso Olimpo kalno kupole, tvyrojo dvasinė įtampa. Šventykla buvo pastatyta iš balto švytinčio mineralo, kuris reagavo į sekėjų tikėjimą ir deivės palaiminimą. Tačiau dabar šis švytėjimas buvo blankus – kosminis nepriteklius ir maisto trūkumas išsekino žmones.
Priešais milžinišką deivės Autarijos skulptūrą, išlieta iš grynos Saulės plazmos energijos, ant kelių klūpėjo vyriausioji žynė Elara. Jos akys buvo užmerktos, o rankos suspaustos ant krūtinės. Staiga deivės statula suvirpėjo, o jos auksinė šviesa akimirkai virto kraujo raudonumo liepsna. Elara aiktelėjo ir atsimerkė. Jos veidas buvo išbalęs iš baimės.
– Jis ateina, – sušnabždėjo ji, atsisukdama į susirinkusius gynybos tarybos narius: Žemės jungtinių pajėgų admirolą ir Marso mech-riterių vadą. – Tarantulas prarijo Sargoną. Marasolas pardavė savo sielą, o jo rankomis dievas-voras supriešino visas sistemas. Jų tamsos avangardas jau kirto Oorto debesį.
Desperatiškas gynybos planas
Šventyklos strateginėje salėje sublyksėjo tridantė Saulės sistemos projekcija. Aplink Saulę sukosi gynybiniai žiedai, tačiau visi suprato – jėgos buvo visiškai nelygios.
– Mes neturime tiek laivų, kiek jų turi Tarantulo valdomos rasių armijos, – griežtai tarė Žemės admirolas Vansas. – Bet mes turime tai, ko jie neturi – pačią Saulę. Autarijos galia yra tiesiogiai susieta su mūsų žvaigžde.
– Koks jūsų planas, admirole? – paklausė Elara.
– Mes suaktyvinsime „Helijo skydą“ – eksperimentinį gynybinį tinklą aplink visą vidinę Saulės sistemą, – admirolas parodė į Merkurijaus ir Veneros orbitose išdėstytas stotis. – Šis tinklas sujungs Autarijos dvasinę energiją su Saulės masės išsiveržimais. Jei mums pavyks jį išlaikyti, pro šį šviesos barjerą neprasiverš joks tamsos laivas.
Marso mech-riterių vadas žengė į priekį, jo balti šarvai sublyksėjo pritemdytoje šviesoje:
– Oorto debesyje ir aplink Plutoną mes palikome automatines minų zonas ir tolimojo nuotolio plazmines baterijas. Tai juos sulėtins, bet galutinis mūšis įvyks čia, ties Marso ir Žemės orbita. Kiekvienas vyras, moteris ir vaikas, tikintis Autarija, privalo melstis ir atiduoti savo dvasinę energiją „Helijo skydui“. Tai mūsų vienintelė viltis.
Šešėlio šešėliai virš Plutono
Tuo pat metu tolimiausiame sistemos pakraštyje, kur Saulės šviesa tėra maža, šalta žvaigždutė, erdvė pradėjo deformuotis. Kosmoso vakuumas plyšo, skleisdamas bjaurų, vabalų krebždesį primenantį garsą.
Iš tamsos išniro pirmieji Tarantulo laivai. Jie atrodė kaip gigantiški, chitininiu šarvu dengti vorai, kurių gale degė purpuriniai hipervarikliai. Jų priekyje, skrosdamas kosmoso tamsą, skriejo flagmanas – „Juodasis voratinklis“.
Jo komandiniame tilte stovėjo Marasolas. Jis jau nebepanašėjo į žmogų: jo veidą dengė juodi segmentuoti šarvai, o keturios papildomos rankos iš nugaros lėtai judėjo, liesdamos tamsiosios energijos valdymo pultus. Šalia jo materializavosi dvasinė paties Tarantulo projekcija – begalinė tamsa su šimtais raudonų, stebinčių akių.
– Štai ir ji... Paskutinė šviesos anomalija šioje Visatoje, – sugriaudėjo Tarantulo balsas Marasolo galvoje. – Autarija pasislėpė už savo geltonosios žvaigždės. Sunaikink jos sekėjus, išgerti jų dvasinę šviesą. Paversk šią sistemą mano pelenais.
– Kaip įsakysite, mano dieve, – sušnypštė Marasolas, o jo akys sužibo mirtina purpurine ugnimi. – Gynybos linijos aplink Plutoną jau aptiktos. Paleisti tamsos naikintojus. Tegul Saulės sistema pamato tikrąją tamsą.
Veneros pelenai ir užmiršta tiesa
Kol Tarantulo laivynas naikino išorines sistemos gynybos linijas ties Neptūnu, Marso Olimpo kalno šventykloje buvo priimtas desperatiškas sprendimas. „Helijo skydas“ galėjo tik laimėti laiko, bet ne nugalėti patį dievą-vorą. Reikėjo ginklo, galinčio pradurti dvasinį tamsos šarvą.
Senoviniuose Autarijos ritiniuose žynė Elara rado užuominą apie „Aušros ašarą“ – pirmapradį šviesos kristalą, kurį pati Autarija paslėpė prieš milijonus metų, kai pirmą kartą išvijo Tarantulą iš šio metmens. Kristalas buvo paslėptas Veneros griuvėsiuose, giliai po rūgštiniais debesimis, senoviniame Ishtar Terra kalnyne esančioje Šviesos citadelėje. Šiandien Venera buvo pragariškas pasaulis, kurio paviršių slėgė baisi temperatūra ir slėgis, tačiau būtent ten išskrido nedidelė, elitinė komanda.
Misijai vadovavo kapitonas Lukas – patyręs Žemės žvalgas, o kartu su juo keliavo jaunasis Autarijos kulto akolitas jonas, gebantis jausti deivės energiją. Jų specialiai sustiprintas šatlas „Soliaris“ nėrė į geltonus, verdančius Veneros debesis.
– Slėgis viršija normą 90 kartų, – pranešė Lukas, tvirtai laikydamas vairalazdę, kol laivas drebėjo nuo atmosferos audrų. – Jei skydai neatlaikys, mus suplos per sekundę.
– Aš jaučiu ją, kapitone, – užsimerkęs sušnabždėjo Jonas. – Šviesa šaukia mus iš apačios. Ji laukia.
Šviesos citadelė po lavos jūra
„Soliaris“ nusileido tamsiame, bazaltiniame kanjone, kurį supo skystos lavos upės. Komanda, vilkėdama sunkius, mechaniškai sustiprintus skafandrus, žengė į senovinius griuvėsius. Tai buvo milžiniška, ciklopinė architektūra, pastatyta iš baltos medžiagos, kuri, stebėtina, nepasidavė Veneros karščiui.
Jiems įžengus į centrinę salę, Jonas pribėgo prie pjedestalo. Virš jo, apsuptas apsauginio plazmos lauko, levitavo „Aušros ašaros“ kristalas. Jis pulsavo tokia skaisčia saulės šviesa, kad net pro tamsintus skafandrų stiklus kariai turėjo prisidengti akis.
– Tai ne šiaip kristalas, – susižavėjęs tarė Lukas. – Tai sukoncentruota žvaigždės šerdis.
Staiga salės skliautai sudrebėjo. Iš tamsių citadelės kampų pradėjo lįsti juodi, tįstantys šešėliai, kurie materializavosi į baisius voragyvius – tai buvo tamsos parazitai, kuriuos Tarantulas paliko saugoti šios vietos prieš tūkstantmečius.
– Jie žino, kad mes čia! Jonai, imk kristalą, aš tave dengiu! – sušuko Lukas, pakeldamas savo plazminį šautuvą ir atverdamas ugnį į puolančius šešėlių vabalus.
Jonas žengė prie pjedestalo. Plazmos laukas degino jo rankas net per apsaugines pirštines, tačiau jis pradėjo giedoti Autarijos užkeikimą. Jo tikėjimas virto skydu. Suėmęs kristalą, jis pajuto, kaip per jo kūną perėjo tūkstančių saulės spindulių galia. Šviesos banga nuvilnijo per visą salę, akimirksniu sudegindama tamsos parazitus į pelenus.
Lenktynės su laiku
Jiems bėgant atgal į laivą, Luko šalmo ryšio priemonė pradėjo traškėti. Per kosminius trikdžius prasiveržė desperatiškas admirolo Vanso balsas iš Marso:
– „Soliari“, ar girdite?! „Helijo skydas“ suaktyvintas, bet Tarantulo flagmanas „Juodasis voratinklis“ jau prie Jupiterio! Marasolas naudoja tamsiąją materiją, kad pramuštų mūsų linijas! Mums reikia to ginklo dabar pat!
Lukas ir Jonas įšoko į šatlą. „Soliaris“ maksimaliu greičiu šovė iš Veneros atmosferos tiesiai į atvirą kosmosą. Tolumoje, link Žemės ir Marso, jau judėjo gigantiškas juodas debesynas – Tarantulo armija. Jonas rankose spaudė švytintį kristalą, kuris dabar buvo vienintelė Visatos viltis.
Dievų saulėlydis Žemės orbita
„Helijo skydas“ tvyrojo virš vidinių planetų kaip plona, auksinė šviesos plėvelė, tačiau Tarantulo flagmanas „Juodasis voratinklis“ jau buvo jį perskrodęs. Aplink Žemę virė kosminis pragaras – tūkstančiai voro formos laivų rėžėsi į paskutines Žemės ir Marso gynybos linijas.
Šatlo „Soliaris“ ekipažui pavyko neįmanoma: Jonas ir Lukas pasiekė pagrindinę stotį tiesiai virš Žemės atmosferos ir įjungė „Aušros ašaros“ kristalą į planetos gynybinį reaktorių. Tikėtasi, kad tai sudegins blogio armiją. Tačiau dvasinis tamsos spaudimas buvo per didelis. Pati erdvė virš Žemės suplėšyta į gabalus – iš kito metmens materializavosi tikrasis, fizinis Tarantulo pavidalas. Tai buvo gigantiškas, planetos dydžio tamsos ir chitininių kojų debesis su tūkstančiais degančių purpurinių akių. Jo dvasinė masė rijo pačią šviesą.
Reaguodama į mirtiną grėsmę savo kūrinijai, iš Saulės plazmos išniro pati gėrio deivė Autarija. Ji pasirodė kaip degančios auksinės energijos, šviesos ir grynos meilės būtybė, kurios rankose pulsavo žvaigždžių karštis.
Kosmosas nuščiuvo. Prasidėjo lemiama dviejų pirmapradžių Visatos jėgų dvikova.
Titanų susidūrimas
Kiekvienas Tarantulo ir Autarijos smūgis drebino pačią erdvės ir laiko struktūrą. Tarantulas leido savo šešėlines gijas, bandydamas apraizgyti ir užgesinti deivę, o jo nukreipta tamsi energija akimirksniu pavertė pelenais likusius Marasolo ir žmonių laivynus. Marasolas, praradęs savo šeimininko paramą, tiesiog išgaravo kosmoso vakuume – jo nemirtingumo pažadas virto dulkėmis.
Autarija atsakė supernova prilygstančiais šviesos pliūpsniais. Kiekvienas jos prisilietimas degino Tarantulo chitininius šarvus, o deivės auksiniai spinduliai rėžėsi giliai į dievo-voro šerdį. Tačiau Tarantulo galia, pasisotinusi visos likusios Visatos baimėmis ir sugriautos Sargono konfederacijos krauju, buvo per stipri.
Juodosios gijos apsivijo Autarijos šviesos kūną. Tamsa pradėjo gerti jos pirmapradę energiją. Šviesa aplink Žemę ėmė gęsti, o planetos paviršiuje prasidėjo baisios dvasinės tamsos audros.
– Tu pralaimėjai, sesuo... Ši žvaigždžių sistema bus mano paskutinis grobis, – Visatą drebino šiurpus Tarantulo dvasinis balsas.
Abu žūsta – Paskutinis pasiaukojimas
Autarija, jausdama, kad jos jėgos senka, pažiūrėjo į Žemę, į Marso šventyklos likučius ir į paskutinius tikinčiuosius, kurie, net ir matydami artėjančią pabaigą, vis dar meldėsi. Ji suprato, kad Tarantulo neįmanoma tiesiog išvaryti. Jį reikėjo sunaikinti kartu su savimi.
Deivė nukreipė paskutinį telepatinį šauksmą Jonui, vis dar stovinčiam prie kristalo reaktoriaus stotyje:
„Jonai... Atverk reaktoriaus šerdį iki galo. Leisk man susijungti su Aušros ašara. Tai pabaiga, bet ir nauja pradžia. “
Jonas, bėgant ašaroms per veidą, pasuko dvasinį srautą maksimalia galia. „Aušros ašara“ sušvito taip stipriai, kad pati stotis pradėjo lydytis.
Autarija išskleidė savo šviesos rankas ir tvirtai apkabino milžinišką Tarantulo pavidalą, pritraukdama jį prie pat savęs. Ji sujungė visą likusią savo dieviškąją esybę su kristalo energija, sukurdama metafizinį Juodosios skylės ir Supernovos hibridą.
– Jei aš gęstu, tu keliauji kartu su manimi, Tarantule, – ramiai ištarė Autarija.
Įvyko kataklizminis, akinantis sprogimas. Tai nebuvo paprastas fizikinis sprogimas – tai buvo dvasinis energijos išsiliejimas, nuvilnijęs per visą Visatą. Baltas ir juodas spektrai susidūrė, naikindami vienas kitą. Tarantulo mirties klyksmas sutrupino netoliese esančius asteroidus, jo tamsus kūnas pradėjo trūkinėti, o gijos virto pelenais. Tuo pat metu gęso ir Autarijos auksinė šviesa – jos dvasinė forma išsibarstė į milijardus smulkių, nekenksmingų kosminių dulkių.
Epilogas: Nauja, pilka pradžia
Kai šviesa ir tamsa galutinai išsisklaidė, virš Žemės ir likusios Saulės sistemos įsiviešpatavo mirtina ramybė.
Tarantulo nebėra. Jo tamsos armijos, praradusios dievo valią, tiesiog išsibarstė kosmoso vakuume arba pavirto akmeniu. Sargono konfederacija buvo laisva nuo jo įtakos, nors ir sugriauta. Tačiau Autarijos taip pat nebėra. Jos šviesus ir šiltas palaiminimas nebemaitino sistemos.
Kosmosas pasikeitė. Jis tapo neutralus, „pilkas“. Žmonija, Marso riteriai ir išlikusios Sargono konfederacijos rasių likučiai suprato, kad nuo šiol jie yra palikti patys sau. Nebeliko nei kosminio blogio valdovo, nei dangiškosios saugotojos. Likimo knygą nuo šiol turės rašyti patys mirtingieji, mokydamiesi gyventi pasaulyje be dievų.