Romanas 5.

Ainė ir vėl nubudo nė nepradėjus švisti. Nejučiom, ramiai, be širdies daužymosi ar
nerimo. Alikantės naktinis triukšmas? Šiukšlių konteineriai? Ar sapnai? Atrodytų, kad nė
užmigus nebuvo - galvoje vis dar skambėjo vakarinis jųdviejų pokalbis.
Naktinės mintys nebūna labai objektyvios ir racionalios, moteris tikrai tai žinojo. Bet jos
sukosi, sukosi tos mintys. Ratais.
Turėtų Ainė ką nors keisti? Ant kokio laiptelio ji stovi? Juk turi tik darbą. Taip, dabar tik
darbą. Dar Šarūnę? Draugę, kuri turi aiškų planą gyvenime, Augį, karjerą, namus. Tėvus. Na, ir
dar kur nors šone ją, Ainę.
O Ainė nė nuomojamo kampo jau nebeturėjo, ką jau kalbėt apie savo namus. Tokių ir
nebuvo niekada, net vaikystėje. Kai buvo mergaitė, labai mylėjo močiutės namus, net laikė
juos savais. Norėjo, kad taip būtų.
Žmogus, su kuriuo ji manė siejanti savo gyvenimą, ją paliko. Atsitiktinis sutiktas
žmogus buvo, pasirodo. Ar čia ji, Ainė, nuvylė tą žmogų? Išėjo nieko nepaaiškinęs. Ainė ir
nesivijo.
Kiek jau laiko jie taip gyveno - be artimų pokalbių per pusryčius, be juoko? Sofoje -
kiekvienam savo kampas. Net be pykčio - tarsi užprogramuotą, nuobodžią, privalomą ilgą
dieną. Progrtamą. Naktį dalinantis bendra lova.
Tėvai? Kas jos gyvenime buvo tėvai? Kas jie yra šiandien... Atsitiktiniai pakeleiviai,
kažkuomet užmezgę atsitiktinę gyvybę. Ainė jautėsi dėkinga, žinoma. Reikėjo kažkaip taip,
buvo priimta. Ji nepyko ant tėvų, ne. Ji tik nekentė jų gyvenimo.
Moteris nė nepajuto, kaip tyliai pravirko. Be kūkčiojimo, be gilesnio atodūsio veidu
pačios riedėjo užsibuvusios, ilgai besikaupusios ir į laisvę kelio ieškojusios ašaros - iš giliai,
giliai. Iš seniai.
Tik truputį palengvėjo.
Kaip gerai, kad ji dar lieka Ispanijoje.
Rytą Šarūnė paskelbė garsiai ir deklaratyviai:
- Šiandien važiuosim į Benidormą! Berods, vakar minėjau.
- Gerai, važiuosim, - Ainė nė nesiruošė prieštarauti, - traukiniu, autobusu ar imsim
mašiną? Nors man tas pats, aš nevairuoju, - patenkinta šyptelėjo. Nuotaika skaidrėjo,
bandydama pasivyti neįtikėtiną dangaus žydrumą. Pro atvirą langą visu smarkumu plieskė
saulė.
- Aišku, traukiniu. Vietiniu tokiu, panašiai kaip metro.
- Gerai, - vis dar šiepėsi Ainė, - ką susiruošt? Maudysimės?
Traukiniai važiavo kas pusvalandį, tad moterys specialiai kokiam nors laikui nė netaikė.
Jų nuostabai, važiuojančių buvo daug, vos rado vietos atsisėsti. Priešais Ainę įsitaisė stebėtinai
negraži moteris. Maždaug draugių bendraamžė. Viskas joje, rodos, nederėjo. Ilga nosis, dideli
retoki dantys, trumputis kaklas ir tiesiai į pečius įsodinta pailga lyg kiaušinis galva. Ir taip
neproporcingai aukštą kaktą pabrėžė suglaistyti ir sukelti į viršų vario spalva dažyti plaukai.
Net balsas buvo atstumiančiai girgždantis - moteris jau įlipo garsiai kalbėdama telefonu
Ainė nejučiom atsisėdo arčiau lango, nors per kelis centimetrus toliau nuo įkyraus garso
šaltinio. Pakeleivė nenustojo kalbėti, rodėsi, tai buvo nepertraukiamas jos monologas.
Nesuprantami žodžiai girgždėdami byrėjo ir sklido erdvėje. Niekas nekreipė jokio dėmesio,
tarsi tos moters nė nebūtų.
Ainė norom nenorom stebėjo pakeleivę. O jai nenutylant kokių dešimt minučių, moteris
pastebėjo, kad klauso net susidomėjusi. Ne, ji nieko nesuprato ir toliau, bet priešais sėdinti
moteris tiesiog jos akyse gražėjo. Ji garsiai juokėsi, gyvos, spinduliuojančios akys degė
gyvybe. Atrodė, šypsojosi jos visas neproporcingas kūnas. Kitame telefono gale jau galima
buvo girdėti ir kitus balsus - matyt, visi buvo garsiakalbiai giminaičiai. Klegėjo vaikai,
įsiterpdavo vyresnis gergržiantis vyriškas balsas. Tai buvo laiminga jauna moteris. Graži savo
pilnatvėje.
Kaip norėjosi verkti. Tyliai, kaip lovoje paryčiais.
Pakeleivė nutilo.
Tuomet netikėtai įsijungė Šarūnė. Būtent, ji tarškėjo lyg įjungta radijo stotis
automobilyje - garsiai, be sustojimo. Kad tik kalbėt. Draugė matė Ainės desperaciją ir gelbėjo,
kaip mokėjo. Beje, labai sėkmingai - netrukus jos aptarinėjo buvusio žvejų kaimelio
Benidormo sėkmės istoriją ir žemėlapyje ieškojo baltų laiptų į jūrą. Ir dar - jos būtinai
išsimaudys vienoje nužiūrėtoje įlankėlėje.
“Nuotaikų supynė įsibėgėjo, - su šypsena galvojo Ainė, klausydama draugės tarškėjimo,
- aukštyn, žemyn. Ir tegu. Visas jos gyvenimas, kaip tie laiveliai bangose. Aukštyn, žemyn. Tai
juk geriau, nei į dugną. Nereik į dugną, nereik. Gal net geriau, nei beviltiška štiliaus ramybė ir
vienišas kiras danguje“
Moteris šypsojosi, nuoširdžiai.
O Benidorme tądien jos taip ir neišsimaudė - ta diena buvo labiausiai vėjuota visos jų
kelionės metu. Gūsingi šuorai vėlė plaukus, į akis nešė paplūdimio smėlį ir, rodos, rovė galvas.
Besislėpdamos nuo šaltų gūsių, moterys vis užsukdavo į mažutes kavinukes kavos ar ledų ir tai
buvo labiausiai desertinė diena visos jų kelionės metu.
Laikas kartu pralėkė nejučiom - kiek gi tos savaitės. Nė nepastebėjo, kaip vieną vakarą
Šarūnė net įsirėžusi jau bandė užsegti rankinį bagažą atstojančią kuprinę. Juk reikėjo sutalpinti
ir nors vieną ispanišką apelsiną sau, Alikantiškų saldėsių sesei ir būtiniausiai - tėvams serrano
kumpelių. Ainė stebėjo draugę ir su pašaipia užuojauta, ir su vos juntamu pavydu. Ji tokių
problemų neturės - su kuo atvyko, tiek ir išsiveš.
Linkėjimai Lietuvai. Ainė lieka. Pirmadienį - darbas nuotoliu iš improvizuoto kabineto
su vaizdu beveik į jūrą.
*
O jeigu Ainė būtų bent nujautusi, ką atneš jos pasilikimas Alikantėje. Kaip drastiškai
pakeis moters gyvenimą tas Šarūnei nebūdingas išsiblaškymo momentas, perkant bilietus.
Augio netikėta misija. Ir tas ispaniškas dangus, akimirksniu pakerėjęs Ainę ir jos spontaniškas
- pasilieku… Gal būtų ji bėgusi iš ten pirmu pasitaikiusiu lėktuvu.
Ar būtų likusi? Įsitvėrusi tos vaiskios dangaus žydrynės visomis išgalėmis ir jau
nebepaleidusi?
*
Darbas Ainę į savo verpetą įsuko nuo pirmos dienos. Žinoma, ir ta netikėta poilsio
savaitė turėjo reikšmės projektų spartai. Bet savo darbą moteris mylėjo. Vis dar džiaugdavosi
matydama, kaip pora kodo eilučių tapdavo didelėmis sistemomis, kaip sunkiai suvokiama
problema virsta nesudėtingu algoritmu. Jai patikdavo, kai spaudžiant terminams, ji išspręsdavo
problemas ir išgelbėdavo projektą. Ji. Ir skūpus vadovo “ Dėkui, Aine” medumi patepdavo
širdį.
Darbo dieną moteris mokėjo planuoti. Turbūt vienintelis dalykas, kurį ji atliko ne
chaotiškai, ne atsitiktine seka, o protingai strateguodama ir buvo darbas. Ainė keldavosi anksti
ir jungdavosi “į skambutį” su komanda. Ir dirbdavo, dirbdavo. Gerokai popiet ramiai
išjungdavo kompiuterį ir eidavo į miestą. Štai tokia negudri buvo jos dienotvarkė.
Vakarinė Alikantė visad išblaškydavo, atpalaiduodavo moterį. Ainė ramiai, neskubėdama
vakarieniaudavo vienoje kurioj nors iš kelių pamėgtų kavinių. Lauke, greitai ir nesunkiai
pripratusi prie miesto alaso. Grįždama visad nusipirkdavo greitų užkandžių pusryčiams. Moterį
tiesiog žavėjo tas ispanų įprotis naktinėti, kai būtent vos ne iki ryto visos gatvės kvepėdavo
mažutėmis picomis, tapais ir bandelėmis.
Savo virtuvėje Ainė nieko negamino.
Kiekvieną popietę po darbo Ainė pasukdavo vis į kitą miesto pusę. Ne, į miegamuosius
rajonus ji nelįsdavo, pakako kelionės į palmių parką su Šarūne.
O tą vakarą, visai šalia savo apartamentų aptiko anksčiau nepastebėtą nediduką bariuką
keistu pavadinimu “Bambalea”. Tas pavadinimas, matyt, ir patraukė dėmesį. Ir dar - gyvos
muzikos anonsas, erdvės kameriškumas ir vieta šalia namų. Bus saugu grįžti kad ir paryčiais.
Keli žingniai. Vakaras buvo apspręstas.
Žmonių prisirinko ne taip ir mažai, tik iš pirmo žvilgsnio baras atrodė nedidukas. Keista
barmenė su nenusakoma šukuosena “violetinis siūlų lizdas” vaikščiojo po salę, degė žvakutes
ant staliukų ir siūlė vaišintis. Ainė užsisakė kokteilį. Tik. Ji atėjo klausytis muzikos.
Koncertas prasidėjo kažkaip nejučiom, be jokio atskiro pranešimo. Paprasčiausiai į
nedidelę sceną išėjo du nebejauni žmonės. Jie kažką trumpai pakalbėjo, žmonės iš publikos
jiems kažką atsakė, visi vieni kitiems pasišypsojo, juktelėjo. Ainė nesuprato nė žodžio, bet tai
buvo taip nesvarbu - viduje viskas sušilo nuo tos bendrystės, nuo šypsenų, nuo juokingo ir
tokio drąsaus violetinio barmenės lizdo. Ir nuo stiproko aperol spritzo taip pat.
Vyriškis užgrojo gitara. Neįmantriai, net galbūt ne taip ir profesionaliai. Nors ne Ainei
spręsti. Bet kuriuo atveju tai nebuvo ta ypatinga klasikinė ispaniška gitaros muzika. Tai buvo
sielos muzika. Tylus ir subtilus širdies ritmas. Tuomet jis uždainavo - išskirtiniu,
nepakartojamu aksominiu tembru. Paskiau prisijungė moteris. Vėl gi - negarsiai, bet tobulai
muzikaliai. Ainė nesuprato ispaniškai, žinoma. Ji tik girdėjo, kad daina apie meilę. Nesunku
buvo pajusti. Ta paprasta, neišsipusčiusi, be aukštakulnių ir be ypatingo makiažo moteris
dainavo ne tik balsu. Muziką, rodos, skleidė visas jos kūnas, rankos, kiekvienas pirštas,
kiekviena veido raukšlelė. Ainė buvo atėjusi gerokai prieš koncertą ir staliukas buvo prie pat
scenos, tad ji galėjo įžiūrėti ir menkiausias smulkmenas. Daininkė nebijojo savo amžiaus,
nesistengė savo išore patikti publikai. Net geriau įsižiūrėjus, galėjai matyti, kad blizgi suknelė
ko gero iš kelionės dar nelyginta, o paprastučiai bateliai nutrypti, bet labai patogūs ilgam
stovėjimui scenoje. Ji atėjo dainuoti. Ainė atėjo klausyti.
Po dainos, kitos jie vis gurkšteldavo vyno iš šalia pastatytų taurių, giminiškai
pašnekindavo žiūrovus. Lyg viena šilta užstalė. Uždainuodavo ir kitom kalbom - prancūziškai,
galbūt portugališkai. Tuomet žiūrovai tik šypsojosi, kaip ir Ainė.
Tokių dainininkų ir žiūrovų pokalbių metu Ainietės mintys trumpam grįždavo į salę, ji
smalsiai, bet neįkyriai bandė stebėti publiką. Tokią kitokią, nei savo gimtoj šaly. Žvilgnis
nejučia vis užkliūdavo už vyriškio antrame baro aukšte. Matyt taip pat nesuprantančio
ispaniškai. Tamsoj ji galėjo įžiūrėt tik vyriškio siluetą, bet Ainei norėjosi manyt, kad tomis
žiūrovų ir atlikėjų bendravimo minutėmis jo akys irgi klajojo po salę, probėgšmais
užkliūdamos už vieno ar kito įdomesnio lankytojo. Ne kad kartą stabtelėjo ir prie Ainės.
Moteris tarsi tai pajuto ir net kartą akimirkai įdėmiau į jį pažvelgusi, privertė nusukti žvilgsnį.
Nepažįstamasis sėdėjo toli ir aukščiau, ir moteris jo gerai neįžiūrėjo. O ir nesistengė.
Namo po koncerto Ainė grįžo per kelias minutes, kiek gi to kelio. Dar spėjo pamatyti,
kad nepažįstamas vyrukas pasuko į priešingą pusę. Net pati nepasakytų, kodėl tai patraukė jos
dėmesį, kad ir trumpam. Gal, kad pajuto jį esant taip pat ne ispaną, ar tas pagautas žvilgsnis
užkliuvo.
Tik grįžus, iškart parašė žinutę Šarūnei - muzika pažadino tiek gražių emocijų, kad
norėjosi iškart, kol šilta ir jautru pasidalinti. Daugiau nebuvo su kuo. Tiesą sakant, ir anksčiau
nebūdavo.
Ainė žinojo, kad Šarūnė miegos, bet tiek to - perskaitys ryte. Ji parašė ilgą, jausmingą
žinutę, aprašė viską - vakaro nuotaiką, dainas, žiūrovus, tokius paprastus ir kartu ypatingus
dainininkus.
Ainės nuostabai, Šarūnė atrašė iškart. Ji budėjo ir kaip tik buvo ką tik grįžusi iš priėmimo
skyriaus.