Principas 14-b. 1 skyrius. Svetimkūnis

— Tylos, — pasakė Ramoška.

Per visą operacijų salės sieną švietė didelis ekranas, suskaidytas į smulkesnius langus: byloje registruoti daiktai, žemėlapis, tuščias konferencijos laukas. Didžiausiame lange viena šalia kitos rikiavosi šešios nespalvotos nuotraukos — pilki, grūdėti stačiakampiai, kuriuose nespecialistas nebūtų atskyręs žmogaus smegenų nuo jūros dugno. Po kiekviena — laikas: 14: 07, 14: 19, 14: 31, 14: 43, 14: 55, 15: 07. Ir kiekvienoje, vis kitoje vietoje, — ryškus, ryžio grūdo formos baltas taškas.

Šalia, mažesniame lange, buvo matyti pats nuotraukų autorius: teismo medicinos ekspertas dr. Saulius Urbonas, prisijungęs tiesiai iš Tanatologijos laboratorijos — už jo nugaros baltavo grindys, nuklotos plytelėmis, šalia kabojo kažkieno chalatas, o kiek tolėliau — gultas, uždengtas balta paklode, po kuria ryškėjo žmogaus figūra.

— Iš karto atsakau į klausimą, apie kurį visi galvojate, — tarė Urbonas lygiu, buhalteriniu tonu, kuriuo įprastai diktuojamos išvados. — Ne, čia ne šešios nuotraukos iš skirtingų kampų. Zondas per visą tyrimą stovėjo vietoje. Judėjo objektas.

Jis kažką paspaudė, ir šeši kadrai susiklojo į vieną. Šeši taškai išsirikiavo į lanką — švarų, tolygų, tarsi kas būtų braukęs pieštuku per popierių.

— Vienuolika milimetrų per pirmąsias keturiasdešimt minučių. Toliau lėčiau. Trajektorija ne atsitiktinė: objektas judėjo išilgai smegenų audinio, apeidamas tankesnes struktūras. — Jis padarė pauzę, kokią daro žmonės, prieš ištardami sakinį, kurio nenori sakyti. — Tiriamasis tuo metu buvo miręs daugiau nei dvi paras.

Salė nebuvo pilna ir nebuvo tyli — Kriminalinės policijos biure sekmadienio vakarą ramybės nebūna, kai byla dega. Prie ilgojo stalo sėdėjo gal aštuoni žmonės su atverstais kompiuteriais, dar keli stoviniavo palei sienas su telefonais rankose; už stiklinės pertvaros zyzė spausdintuvas. Bet po Urbono sakinio kelias sekundes salėje nevyko nieko. Net spausdintuvas, rodės, sustingo.

— Gal paklaida? — paklausė Marius Jankauskas, jauniausias iš tyrėjų, sėdėdamas ant stalo krašto su popieriniu puodeliu rankoje. — Kūnas vežtas, vartytas, audiniai po mirties keičiasi...

— Aš skrodžiu dvidešimt dvejus metus, — atsakė Urbonas iš savo langelio ekrane. — Mano pacientai turi vienintelį gerą bruožą: jie guli ramiai.

Vyriausiasis komisaras Audrius Ramoška, Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos viršininkas, pasitrynė akis nykščiu ir smiliumi. Jis stovėjo priešais ekraną nuo pusės šešių ir jau suprato, kad šita byla netilps nė į vieną lentyną, kurią jis per dvidešimt tarnybos metų buvo užpildęs.

Durys prasivėrė, patrulis įnešė segtuvą, Ramoška pasirašė nežiūrėdamas ir mostelėjo, kad eitų.

— Gerai, — pasakė jis. — Kadangi pusė prie bylos dirbančiųjų prisijungė tik šįryt — iš pradžių. Rūta, nuo įvykio vietos.

Kriminalistė Rūta Manelienė priėjo prie ekrano su planšete ir atidarė jame pirmą nuotrauką: metalinės durys, išverstos hidrauliniu plėstuvu, staktoje kabantis elektroninės spynos korpusas.

— Butas Žirmūnuose, ketvirtas aukštas. Naktį į ketvirtadienį name buvo incidentas — kieme užsidegė automobilis, įsirėžęs į fasadą; dalis kvartalo liko be elektros. Beje, elektros dingimas nesusijęs su incidentu, laukiam išvadų iš ESO. Automobilis — mirusiojo. Tą naktį niekas į jo butą nesibeldė: gaisrininkai gesino kiemą, ne laiptinę. Penktadienį apklausti gyventojai minėjo, kad prieš įvykį nieko įtartino ar keisto nepastebėjo. Kaimynė sakė, kad vyras iš buto neišeina po kelias paras — pagal ją, „toks darbas“. Spyna elektroninė, užsirakinusi avariniu režimu; mechaninės šerdies nėra. Teko laužti.

Nuotraukos ėjo viena po kitos, ir salė, mačiusi visko, žiūrėjo tylėdama. Butas atrodė taip, tarsi jame kažkas būtų skubėjęs sunaikinti pačią elektros idėją: ištraukti ar nukirpti kabeliai gulėjo juodais gabalais palei sienas, maršrutizatorius, ant šono parverstas namų serveris ir nepertraukiamo maitinimo šaltinis — ištraukti ir nustumti į kampą, monitorius atjungtas, ant virtuvės stalo — žirklės mėsai karpyti.

— Nukirpta viskas, kas jungė butą su pasauliu, — pasakė Manelienė. — Ir dar šis tas. Virdulys. Žmogus ištraukė virdulį iš sienos — su visa rozete. Galima teigti, labai skubėjo.

— Suprantu jį, — sumurmėjo Jankauskas. — Aš savuoju arbatinuku irgi nepasitikiu.

Niekas nesijuokė, bet įtampa salėje trumpam atsileido — tiek, kiek jai buvo leista.

— Vonia, — tęsė Manelienė ir perjungė skaidrę.

Įtampa grįžo.

Kūnas gulėjo ant dešinio šono, tarp vonios ir kriauklės, sulenktomis kojomis. Kraujo klanas po galva buvo pajuodęs ir platus. Veidrodis virš kriauklės — sudaužytas: smūgio centras apačioje, dešinėje; kliudyta ir stiklinė lentynėlė, šukės kriauklėje ir ant grindų. Kriauklėje, tarp šukių, telefonas — išsikrovęs iki nulio; laboratorija vėliau nustatė, kad iki išsikraunant jame buvo įjungtas žibintuvėlis.

— Mantas Girdenis, trisdešimt ketverių, programuotojas, dirbo sau, gyveno vienas, — kalbėjo Manelienė. — Durys užrakintos. Langai uždaryti iš vidaus. Pėdsakai, mikropluoštai, DNR — visame bute tik mirusiojo. Vaizdas — klasikinės grumtynės: sudaužytas veidrodis, apversti daiktai, kraujas.

— Vadinasi, įtariamąjį turim, — tarė Jankauskas. — Išeina, kad jis ir nukentėjusysis yra vienas ir tas pats asmuo.

— Ir paskutinis dalykas nuo manęs, — ignoravusi pašaipią repliką, Manelienė perjungė dar vieną nuotrauką: ant stalo, šalia atjungto monitoriaus, gulėjo atverstas juodas futliaras su tuščia, pagal formą išfrezuota ertme, o šalia — ruda kartoninė dėžutė. — Pakuotė. Futliaras brangus, be jokių žymenų. Dėžutė — irgi be nieko: nei siuntos lipduko, nei užsakymo numerio. Patikrinom visas kurjerių tarnybas, visas jo paskyras, viską — jokio pristatymo tuo adresu tą dieną. Bet yra duomenų, kad pristatymas buvo kelios dienos prieš įvykį, tačiau siuntinys nebuvo įteiktas, kurjeris pažymėjo kaip „atsisakyta priimti“. Durys, primenu, užrakintos iš vidaus. Kaip šitas daiktas atsidūrė bute — atsakymo neturiu.

— Jei tai elektroninė spyna, tai ne faktas, kad užrakinta iš vidaus, — pataisė Jankauskas. — Be to, jis tą dėžutę galėjo jau turėti, tai nebūtinai siunta.

Kažkas prunkštelėjo. Ramoška nekantriai pasimuistė.

— Sauliau, — pasakė jis į ekraną. — Skrodimas.

Urbonas savo lange pasislinko arčiau kameros; buvo matyti, kad išvadų lapai guli šalia, bet jis į juos nė karto nepažiūrėjo.

— Pradžiai — dėl pavadinimų, kad nesipainiotume. Registravau du svetimkūnius: objektą numeris vienas ir objektą numeris du. Antrąjį jau matėt, o pirmasis atrodo štai taip, — ekrane pasirodė pailgas blizgantis metalinis daiktas, kiek primenantis miniatiūrinį vyno kamščiatraukį, padengtas juodomis dėmėmis — matyt, bandyto nuvalyti kraujo pėdsakais. — Mano asistentė pirmąjį praminė grąžtu. Neprotokoliška, bet, pamatysit, tikslu — taip ir vadinsiu. Dabar iš eilės, nes iš eilės čia svarbiausia. Mirtis įvyko naktį į ketvirtadienį, tarp 03: 00 ir 05: 00. Tiesioginė priežastis — masyvus galvos smegenų pažeidimas. Pirma. Grąžtas — metalinis korpusas, 51 milimetro ilgio, 9 milimetrų skersmens, su iš jo išlindusiu gręžimo įtaisu, — rastas dešinės ausies landoje. Jis ne įkištas. Jis įsitvirtinęs landoje spaudžiamosiomis briaunomis, o jo priekinė dalis pragręžusi smilkinkaulį. Gręžimo kanalas lygus, spiralinis, be skeveldrų — joks rankinis įrankis taip nedirba. Mechanizmas gręžė pats. Antra. Objektas numeris du — 8 milimetrų ilgio kapsulė — rastas giliai smegenyse, hipokampo srityje. Nuo gręžimo kanalo iki radimo vietos — mažiau nei penki centimetrai audinio. Manau, kapsulė pateko pro padarytą ertmę kaukolėje, jos diametras — 4 milimetrai ir nukeliavo gilyn, dalį kelio, kaip matėte, — jau po mirties. Trečia. Pažeidimų mastas — kanalas, kraujosruvos, audinio suardymas palei kapsulės trajektoriją — nesuderinamas su gyvybe. Ir ketvirta. Gilūs subraižymai aplink dešinę ausį palikti jo paties nagų. Rankos krumpliai supjaustyti veidrodžio stiklu. Žmogus grūmėsi, čia jokių abejonių. Su kuo — atsakymo skrodimas neduoda.

Kažkam iš sėdinčiųjų suskambo telefonas; vyriškis atsiliepė pašnibždomis ir išėjo pro duris, jų neuždaręs. Niekas neatsisuko.

Ramoška linktelėjo į stalo galą, kur priešais du atverstus kompiuterius sėdėjo žmogus civiliniais drabužiais — Paulius Norkūnas, Teismo ekspertizės centro elektronikos tyrimų vyriausiasis ekspertas. Abu įrenginiai nuo penktadienio buvo pas jį.

— Pauliau. Kas per daiktai?

Norkūnas kurį laiką tylėjo, tarsi vis dar rinktų žodžius, nors laiko pasiruošti turėjo dvi paras.

— Pradėsiu nuo to, ką turėčiau pasakyti pabaigoje, — tarė jis, siųsdamas į didįjį ekraną savo nuotraukas. — Aš per penkiolika metų esu išardęs viską, kas sulaikoma muitinėse: klastotus telefonus, kortelių skimerius, karinius dronus, pramoninio šnipinėjimo blakes. Šitų dviejų daiktų lygis yra nepalyginamai aukštesnis. Sakyčiau, jie yra iš kito, ateinančio dešimtmečio.

Ekrane driekėsi vaizdai iš elektroninio mikroskopo: pilkos, sterilios plokštumos, ant kurių lūžinėjo šviesa, pro nupjautą cilindro galą kyšanti SMD spausdintinio montavimo mikroplokštė su lustais ir kitomis detalėmis.

— Abu įrenginiai negyvi — maitinimo elementai išeikvoti iki galo, iki cheminės mirties. Todėl viską, ką pasakysiu, sakau iš architektūros, ne iš veikimo. Kapsulė: jos paviršius — elektrodų pluoštai, tūkstančiai siūlelių, dešimtis kartų plonesnių už žmogaus plauką. Vidinė atmintis pilna. Iššifruoti negaliu, bet duomenų struktūra periodinė, daugiakanalė, ir kanalų skaičius sutampa su elektrodų skaičiumi. Paprastai: kapsulė kažką matavo aplink save. Ką ji ten matavo — tegul sako medikai, ne aš. Energijos jos siųstuvui užteko signalą perduoti per kelis centimetrus — vieninteliam adresatui, grąžtui.

— O grąžtas?

— Su grąžtu prasideda dalykai, kurių aš nesuprantu, ir aš juos išvardysiu sąžiningai, iš eilės. — Norkūnas ėmė lenkti pirštus. — Pirmas. Jo atminties luste — programinės įrangos fragmentas su kodavimo algoritmu, kurio klasė man žinoma tik iš literatūros: tokie naudojami karinėse palydovinio ryšio sistemose. Civilinėje rinkoje jų nėra. Antras. Vienas komponentas, vos padavus maitinimą per mikrozondus, ėmė skleisti gama spinduliuotę — mano dozimetras per penkiolika metų pirmą kartą prabilo ne per patikrą. Trečias. Pats grąžtas jokio ryšio su pasauliu neturi. Jo radijo dalis — artimojo veikimo, kelių metrų spindulys, maždaug kaip belaidės ausinės. Vadinasi, jam būtinas tarpininkas — artimiausias telefonas, per kurį jis išeina į tinklą. Ir dabar ketvirtas dalykas, ties kuriuo man baigiasi inžinerija. Vidinė sąsaja tarp kapsulės ir grąžto suprojektuota srautui, kuris matuojamas terabaitais per sekundę. Įsivaizduokit aštuonių juostų magistralę, kuri baigiasi... net ne žvyrkeliu. Rakto skylute. Kam statyti tokią magistralę daiktui, kuris į pasaulį lenda pro telefoną su ribotu 5G ryšiu? Neturiu atsakymo.

Jis apsidairė, tarsi kas nors salėje galėtų atsakyti. Niekas negalėjo.

— Ir penktas. — Ekrane atsirado stipriai išdidintas lusto kampas: smulki, į paukščio pėdą panaši žyma ir raidžių bei skaitmenų eilutė. — Šitos markiruotės nėra nė viename kataloge, kurį aš pasiekiu. O aš pasiekiu ir tuos, kurių viešai nėra. Čia mano kompetencija baigiasi. Sakau atvirai, ne iš kuklumo.

Ramoška pažiūrėjo į laikrodį virš durų.

— Todėl 20: 00 jungiamės su partneriais, — tarė jis. — Europolo kanalu suderinta. Kalba — anglų, protokolas rašomas. Ir, kolegos... apie judantį objektą kalbu tik aš. Jei rytoj apie jį parašys portalai — žinosiu, kad nutekėjo iš šitos salės.

---

20: 02. Konferencijos lauke didžiajame ekrane atsidarė trys nauji langai, ir prasidėjo taip, kaip prasideda visos svarbios konferencijos.

Pirmajame lange žilas, susivėlęs vyras su laboratoriniu chalatu energingai judino lūpas. Garso nebuvo. Jis kalbėjo toliau, vis plačiau mostaguodamas; kažkuriuo metu paėmė savo mikrofoną, pakratė jį, pabeldė pirštu ir ėmė kalbėti tiesiai į jį, iš labai arti, beveik siekdamas lūpomis. Salės technikas, pusbalsiu keikdamasis, kapstėsi po nustatymus.

— Parašykit jam į pokalbį, kad mes jo negirdim, — pasakė Ramoška.

— Parašiau, — atsakė technikas. — Jis atrašė. Klaustuką.

Tada garsas atsirado — iškart, per vidurį sakinio ir visu garsumu:

— ... DREIMAL SCHEISSE, funktioniert dieser Mist überhaupt oder...

— Girdime jus, profesoriau, — pasakė Ramoška. — Tęskite nuo žodžio „Scheisse“.

Pauzė. Vyras ekrane atsargiai padėjo mikrofoną.

— Įrašyti į protokolą? — ramiai paklausė protokolą rašanti pareigūnė.

— Išversk pirma, — mestelėjo Jankauskas, ir šįkart nusijuokė visa salė — trumpai, godžiai, kaip juokiasi žmonės, kuriems visą dieną nebuvo iš ko juoktis.

Profesorius Martinas Welleris, Fraunhoferio mikroelektronikos institutas, Miunchenas, — pristatė jį Europolo ryšių karininkė iš ketvirto, mažiausio lango. Antrame lange sėdėjo dr. Anouk Verhoeven iš Nyderlandų teismo ekspertizės instituto Hagoje — tvarkinga, be emocijų, su popieriaus bloknotu. Trečias langas buvo juodas, tik vardas: G. Ellison. Nepriklausomas konsultantas, dvidešimt metų dirbęs JAV gynybos pramonėje. Vaizdo jis neįsijungė nė karto.

Norkūnas rodė nuotraukas iš eilės, be komentarų, kaip kortas. Welleris neišlaikė ties ketvirtąja.

— Sustokit, sustokit... Kolegos, aš turiu klausti tiesiai: ar čia ne inscenizacija? Ne studentų renderis?

— Nuotraukos iš mano mikroskopo, — sausai atsakė Norkūnas. — Objektai — mano seife.

— Tada aš jums pasakysiu, ko jūs manęs klausiat, — Welleris pasilenkė arčiau kameros, didžiąją vaizdo dalį uždengdamas savo nosimi. — Tokio tankio integracijos komercinė pramonė nedaro. Niekur. Aš pažįstu visas dešimt gamyklų pasaulyje, kurios galėtų prie šito priartėti, ir nė viena nesurinktų viso paketo. Atskirus sluoksnius — galbūt. Visumos — ne.

— Tai kas galėtų? — paklausė Ramoška.

Welleris išskėtė rankas.

— Valstybė. Ir ne bet kuri.

— Parodykit markiruotę, — pirmą kartą prabilo Ellisonas. Balsas iš juodo lango buvo ramus, amerikietiškas, be skubos.

Norkūnas įjungė skaidrę su lusto kampu. Paukščio pėda ir eilutė po ja užpildė didįjį ekraną. Tyla truko taip ilgai, kad Europolo karininkė spėjo paklausti, ar ponas Ellisonas tebegirdi.

— Girdžiu, — atsakė Ellisonas. — Komisare, kas dar matė šitą nuotrauką?

— Šito pokalbio dalyviai. O ką?

— O tą, kad su šita žyma esu susiduręs vieną kartą gyvenime, ir tada pasirašiau dokumentą, draudžiantį man sakyti, kur. — Pauzė. — Formuluosiu atsargiai. Yra laboratorija. Pietvakarių dykumoje, be iškabos, be svetainės, be adreso. Tarp savų ji turi pavadinimą, kurio aš nesakysiu, tai vadinkim ją tiesiog Kalvagūbriu. Jos specializacija — neurotechnologijos, ir jos gamybinė bazė yra vienintelė man žinoma vieta, kur tokia žyma dedama ant lustų. Bet pasakysiu ir kitą dalyką, dėl kurio esu tikras lygiai taip pat: čia ne jų gaminys. Jie taip nesurenka. Jų korpusai, jų montavimas, jų braižas — kitokie. Nebent... — jis stabtelėjo, — nebent kažkas iš jų gavo tik komponentus. O surinko kitur.

— Surinkti kitur — įmanoma, — įsiterpė Welleris. — Jei surinkimas išskaidytas: penki užsakymai penkiose šalyse, kiekvienas rangovas pagal brėžinį gamina po vieną mazgą ir nė vienas nemato visumos. Litografijos taip nepaslėpsi. Surinkimą — lengvai.

— Iš slaptos karinės laboratorijos komponentai nėra gaunami taip paprastai, prašyčiau to nepamiršti, — pasakė Verhoeven. Tai buvo pirmas jos sakinys per visą konferenciją.

— Teisingai, — ramiai sutiko Ellisonas. — Negaunami.

Šoninės durys atsidarė, ir į salę greitu žingsniu įėjo vyresnioji tyrėja Ieva Balsytė iš Kibernetinių nusikaltimų valdybos — su nešiojamuoju kompiuteriu rankoje ir nukarusia ausine ant peties. Ji visą vakarą sėdėjo už stiklinės pertvaros su savo komanda; dabar pasilenkė prie Ramoškos ir kažką parodė ekrane. Komisaras skaitė gal dešimt sekundžių.

— Kolegos, turime naujos informacijos, — pasakė jis. — Tiesiai iš mūsų kibernetikų. Ieva, garsiai.

— Aiškinomės, kur buto kamera kėlė vaizdo archyvą, — pradėjo Balsytė, jungdama savo kompiuterį prie didžiojo ekrano. — Archyvo saugykla — debesyje, „Amazon S3“ serveriuose, apmokėta mirusiojo kortele. Pasiekėme ją šiandien po pietų ir radome tuščią. Viskas ištrinta penktadienio rytą, 04: 12 pasauliniu laiku, per vieną seansą. Bet saugykloje buvo įjungtas versijavimas: ištrynęs failą, palieki jo pėdsaką. Taigi atstatyti pavyko didelę dalį įrašų. Juose nieko ypatingo nėra, bet aptikome ir šį tą kur kas įdomesnio.

Ji atvėrė katalogą.

— Pirma. Dviejų JAV piliečių asmens duomenys. Pasų kopijos, biometrinės nuotraukos, parašų pavyzdžiai, darbovietės prieigos formos. Abu — mokslininkai. Daktaras Stevenas Karlinas ir daktarė Priya Ramanathan.

Ekrano languose niekas nejudėjo. Tik girdėjosi, kaip Welleris kažką sako vokiškai sau po nosimi — šįkart tyliai.

— Pone Ellisonai, — tarė Ramoška. — Šitos pavardės jums ką nors sako?

— Duokit man dvi minutes, — atsakė Ellisonas. Jo lange užsidegė užrašas „nutildyta“.

— Tęskit, — pasakė Ramoška.

— Antra. Vaizdo medžiaga iš įvykio nakties. Iš karto pasakau: ne iš buto kameros — ta nuo vidurnakčio nebeveikė, tinklas bute buvo fiziškai išjungtas. Įrašinėjo mirusiojo asmeninio telefono priekinė kamera. Kas įrašinėjo ir kodėl įrašas keliavo į šitą saugyklą — atsakymo neturiu. Pagal failo metaduomenis įrašas truko apie keturiasdešimt minučių. Atstatyti pavyko tris trumpus fragmentus, iš viso — mažiau nei dvi minutes. Garso nė viename nėra. Rodau antrą fragmentą. Įspėju.

Ji paleido įrašą per didįjį ekraną, ir salė, kuri visą vakarą ūžė pusbalsiu, nutilo taip, kaip nutylama bažnyčioje.

Vaizdas buvo vertikalus, tamsus, apšviestas iš apačios. Veidas ekrane buvo per arti, per didelis, baltas, juodomis akiduobėmis. Vyras žiūrėjo ne į objektyvą — pro šalį, jo lūpos judėjo: jis kažką sakė, laukė, klausėsi, vėl sakė. Paskui pakėlė dešinę ranką. Rankoje, tarp smiliaus ir nykščio, blykstelėjo kažkas siauro ir metalinio. Ranka drebėjo — taip smarkiai, kad pirmą kartą prašovė pro ausį. Antrą kartą nebe. Veidas ekrane persikreipė, burna atsivėrė plačiai, iki galo, į riksmą, kurio įraše nebuvo, — ir fragmentas nutrūko: paskutiniame kadre telefonas akivaizdžiai krito žemyn ir matėsi tik sustingusi išplėsta akis ir baltais krumpliais į kriauklės kraštą įsikirtusi kairė ranka.

Kėdė sugirgždėjo. Vienas iš tyrėjų atsistojo ir išėjo iš salės — neskubėdamas, pernelyg tiesiai. Manelienė, dvidešimt metų fotografavusi įvykio vietas, žiūrėjo į stalą.

— Jis pats, — labai tyliai pasakė Jankauskas. — Jis pats sau tą daiktą...

— Matėm, — nukirto Ramoška. — Ieva, toliau.

— Trečia. Operatoriaus išklotinė. — Balsytė perjungė vaizdą į lentelę, ir salė atsargiai atsikvėpė. — Tą naktį, 02: 57, tiriamojo telefone užfiksuotas įeinantis skambutis. Trukmė — keturiasdešimt septynios minutės, laikas beveik sutampa su vaizdo fragmentais. O dabar numeris. Tokio numerio nėra. Ne „neatsekamas“, ne „išankstinio mokėjimo“ — jo nėra. Numeracijos blokas, kuriam jis priklausytų, niekada nebuvo priskirtas jokiam operatoriui. Nei pas mus, nei Europoje, nei apskritai. Mantas Girdenis apie penkiasdešimt minučių kalbėjosi su abonentu, kuris neegzistuoja.

— O po skambučio? — tyliai paklausė Norkūnas. — Ar telefonas dar ką nors siuntė į tinklą?

— Siuntė. Nuo 03: 40 iki 05: 02 — vientisa duomenų sesija, visu kanalo pajėgumu, kol telefono baterija išseko iki galo. Apimtis — apie trisdešimt gigabaitų. Paskirties adresas — nuomojamas serveris, apmokėtas anonimiškai, ištrintas penktadienio rytą. Kur duomenys keliavo toliau — nustatyti nepavyko.

Ellisono langas atgijo.

— Patikrinau, ką galiu patikrinti per dvi minutes, — pasakė jis, ir pirmą kartą jo balse girdėjosi susijaudinimas. — Abi pavardės man žinomos. Ir abu šitie žmonės turėjo teisę užsakinėti įrangą toje laboratorijoje, apie kurią kalbėjome. Suprantat, ką tai reiškia? Jei jų dokumentai guli mirusio programuotojo debesyje Vilniuje — kažkas jų vardu užsakinėjo komponentus. Galimai ne vieną mėnesį.

— Vadinasi, komponentai — iš ten, — apibendrino Verhoeven, pasižymėdama kažką bloknote. — Užsakyti svetimais vardais. Surinkti — nežinia kur, būdu, kurio neatpažįsta nei Fraunhoferis, nei pati laboratorija. Implantuoti — Vilniuje, žmogui, kuris tuo metu kalbėjo su neegzistuojančiu abonentu. Pone komisare, jūs suprantate, kad rytoj šita byla nebebus jūsų?

— Suprantu, — atsakė Ramoška. — Todėl ir skambinu jums šiandien. Bet kol ji dar mano, aš noriu dviejų atsakymų. Kam tas daiktas skirtas. Ir kas jį atsiuntė.

— Dėl paskirties, — atsargiai pradėjo Norkūnas, — vienas spėlioti nesiimsiu. Sauliau, pataisyk mane. Kapsulės elektrodai — tūkstančiai kanalų, siūlelių storis — mikronai. Ar tokio mastelio struktūra iš viso turi ką veikti smegenyse, jei ji ne...

— Turi, — atsakė Urbonas iš savo lango. — Elektrodo storis atitinka neuronų tinklo mastelį. Tokiu zondu galima klausytis ne smegenų sričių, o atskirų ląstelių pokalbio — sinapsių lygmeniu. Teoriškai. Praktiškai tokių prietaisų nėra: geriausi eksperimentiniai implantai turi kelis tūkstančius elektrodų ir storus laidus kiaurai kaukolę. O čia — laisvai judanti kapsulė, kuri pati nukeliavo į hipokampą. Į sritį, be kurios nesusidaro atmintis.

— Tada apibendrinu, — pasakė Norkūnas. — Kapsulė klausosi neuronų ir siunčia kažkokius duomenis. Grąžtas turi galingesnį procesorių ir magistralę, kuria tie duomenys teka terabaitais. Jei reikėtų spėti — čia skaitytuvas. Neuronų jungčių skaitytuvas. Tik tokio prietaiso dar nėra. Niekur pasaulyje.

— Nebuvo, — pasakė Verhoeven. — Dabar jau yra.

— Bet tada nesueina galai, — Norkūnas papurtė galvą. — Ir sakau tai garsiai, kad liktų protokole. Toks skaitytuvas generuotų duomenų kalnus — o visa naktinė sesija yra trisdešimt gigabaitų per mobilųjį tinklą. Tai net ne lašas. Šito neatitikimo aš paaiškinti negaliu.

— Fiziškai — niekaip, — sutiko Welleris. Jis nebemostagavo; sėdėjo ramiai, ir nuo to jo žodžiai svėrė daugiau. — Per tokį kanalą tokio masto vaizdo neišsiųsi nei per parą, nei per savaitę. Yra vienas teorinis būdas, tik įspėju — tai hipotezė, ne išvada. Skirtuminis kodavimas. Nesiunti visko — siunti tik tai, kuo tavo duomenys skiriasi nuo to, ką priimančioji pusė jau turi. Suspaudimas tada gali būti kad ir milijonas prie vieno. Bet tokia schema veikia su viena sąlyga: gavėjas jau turi beveik viską.

— Jau turi... ką? — paklausė Ramoška.

— Nežinau, — atsakė Welleris. Ir tai buvo pirmas kartas per visą konferenciją, kai profesorius atsakė trumpai.

Tylą nutraukė Jankauskas — balsu žmogaus, kuris nebegali tylėti:

— Gerai, o kas užsakovas? Kažkas juk visą šitą suorganizavo. Aš sakau — žmogus žinojo. Žiūrėkit: jis pats įsikišo tą daiktą. Vadinasi, sutiko. Kur tokių ieško? Uždaruose tinkluose, už pinigus — „eksperimentinis tyrimas, atlygis, konfidencialumas“. Užverbuotas savanoris, kuris paskutinę naktį persigalvojo — iš čia ir nukirpti laidai, ir panika.

— Savanoris, kuriam nesumokėta nė cento? — atsakė Balsytė. — Sąskaitas peržiūrėjom pirmiausia. Jokių įtartinų įplaukų. Jokių. Srautai dideli, ypač vienoje sąskaitoje, bet viskas nepaneigiamai susiję su profesine veikla.

— Ir joks savanoris nerauna namų tinklo su šaknimis likus valandai iki procedūros, — pridūrė Manelienė. — Tai ne persigalvojusio žmogaus butas. Tai žmogaus, kuris bandė kažką sustabdyti.

— Vykdytojo ieškočiau kitaip, — įsiterpė Ellisonas. — Ne per auką — per geležį. Kiekvienas komponentas turi kilmę: partiją, sąskaitą, sandėlį, kurjerį. Kažkas fiziškai vežė tuos lustus per sienas, kažkas juos surinko ant stalo, kažkas pristatė į tą butą. Tiekimo grandinė — vienintelis siūlas, kuris tikrai egzistuoja fiziniame pasaulyje. Duokit man markiruotes ir partijų numerius, ir aš žinosiu, nuo ko pradėti.

— Gausit šįvakar, — pasakė Ramoška. — Visi kiti klausimai — rytoj devintą...

Baigti jam nepavyko. Į salę įėjo budintis pareigūnas. Jis nieko nesakė — padavė Ramoškai planšetę ir liko stovėti, o tai buvo blogas ženklas: budintieji lieka stovėti tik tada, kai laukia nurodymų, kurių negalima atidėti.

Ramoška perskaitė. Tada perskaitė dar kartą.

— Kolegos, — tarė jis, ir jo balsas buvo toks pat lygus kaip visą vakarą, tik lėtesnis. — Prieš dvidešimt minučių Europolo kanalu gautas pranešimas. Cituoju. „Per pastarąsias dvylika valandų gauti pranešimai apie tris mirties atvejus: Vroclavas, Lenkija; Busanas, Pietų Korėja; Torontas, Kanada. Visais atvejais — masyvus galvos smegenų pažeidimas, dešinės ausies landoje rastas cilindro formos įtaisas, smegenyse — antrinis svetimkūnis. Prašome nedelsiant pasidalyti turima informacija. “

Jis padėjo planšetę ant stalo ekranu žemyn, tarsi ją užverstų, ir susimąstęs pridūrė:

— Visi trys nukentėjusieji — vienaip ar kitaip susiję su skaitmeninėm technologijom. Ir dar viena detalė. Mirties laikai. Vroclavas — naktis į šeštadienį. Busanas ir Torontas — šeštadienio vakaras. — Jis lėtai apžvelgė salę. — Mūsiškis mirė naktį į ketvirtadienį. Mūsiškis buvo pirmas.

Kelias sekundes niekas neatsakė. Paskui salėje, vienas po kito, ėmė virpėti telefonai — tyrėjų, kriminalistų, technikų — tas pats pranešimas, ta pati žinia, pasiekianti kiekvieną atskirai, banga per visą salę. Niekas neatsiliepė nė į vieną.

— Žinot, kuo incidentas skiriasi nuo epidemijos?

Niekas nepaklausė kuo.

Didžiajame ekrane, kampiniame lange, kurio niekas nebuvo uždaręs, vis dar keitėsi tos pačios šešios nuotraukos: 14: 07, 14: 19, 14: 31 — ir mažas baltas taškas, kadras po kadro, lėtai, bet užtikrintai judantis pirmyn.