Kayonos žemė (6)

6. Žvaigždės juodame kailyje

Rytas buvo aštrus.  Ne šaltas, bet toks, kuris pažadina kūną greičiau nei mintis. Oras pjovė plaučius, o žolė po basomis pėdomis buvo drėgna, tarsi žemė dar nebūtų iki galo apsisprendusi, ar leisti dienai prasidėti.
Zinjia atėjo tyliai. Ne iš nugaros, bet taip, kad iškart pajaučiau jo esybę dar prieš atsisukdama. Ne dėl garso. Dėl erdvės pasikeitimo.
– Eisi kartu su manimi, – pasakė jis. Tačiau tai nebuvo klausimas, ir ne įsakymas. Tiesiog sakinys, kuris neturėjo alternatyvos.
Mes nuėjome toliau nuo palapinių, toliau nuo ugnies, toliau nuo vietos, kur žmonės galėjo matyti. Laukai čia buvo platūs, neužtverti, ir žemė, kaip pakeliui sakė Zinjia, vis dar priklausė mums – Amerikos čiabuviams. Jis dar sakė, kad baltieji žmonės mus vadina indėnais.
Čia buvo gausu baltų, raudonų ir melsvų gėlių, kurios man kažką priminė. Kažkur giliai akis užliejo pažįstami vaizdai, kurie greitai susiliejo ir pradingo, kai priešais mane atsistojo Zinjia. Jis grąžino mane į realybę vienu rankos mostu sau už nugaros ir atsitraukė. Tada aš pamačiau, kad čia ganosi arkliai.
Ne vienas. Keli. Laukiniai. Jų kūnai buvo įsitempę net tada, kai jie stovėjo ramiai. Ausys judėjo nepriklausomai viena nuo kitos. Akys sekė kiekvieną šešėlį.
Mano skrandis susitraukė. Zinjia sustojo. Aš – taip pat.
– Išsirink, – tarė.
– Ką? – paklausiau, nors balsas skambėjo per tyliai.
– Žirgą. Kurį nori, – atsakė. – Arba kuris tave prisileis.
Aš žengiau žingsnį į priekį. Tada dar vieną. Rankose laikiau lasą, bet jis atrodė svetimas. Per lengvas. Per daug slidus dėl mano drėgnų delnų.
Vienas arklys pakėlė galvą. Juodas. Jo šonai kilnojosi greitai, tarsi jis jau būtų bėgęs, nors dar stovėjo vietoje. Akys žiūrėjo tiesiai į mane. Ne piktai. Ne smalsiai. Atsargiai.
Aš sustojau. Už nugaros – tyla. Zinjia nepriėjo. Neaiškino. Net nepajudėjo.
Tada pakėliau ranką per greitai. Lasas nuslydo neteisingai. Arklys šoko atgal, žemė po jo kanopomis stipriai sudundėjo. Visa banda pajudėjo. Ne chaotiškai – sinchroniškai. Aš likau stovėti vidury lauko, su kvėpavimu, kuris per greitai kilo ir krito.
– Dar kartą, – pasakė Zinjia iš toli. Tai buvo ne padrąsinimas. Ir ne priekaištas.
Antrą kartą buvau per lėta. Arklys pasitraukė dar anksčiau, nei aš spėjau užmesti lasą. Jis apsisuko, nubėgo, o su juo – ir kiti. Laukas liko tuščias. Tik žolė ir gėlės lingavo, tarsi juoktųsi tyliai. Mano rankos drebėjo.
– Aš nemoku, – pasakiau. Ne Zinjiai. Sau. Jis nieko neatsakė.
Po kurio laiko arkliai grįžo. Tas juodas – taip pat. Jis laikėsi atokiau. Stebėjo. Aš stovėjau nejudėdama. Lasas kabojo laisvai. Kvėpavimas pamažu lėtėjo. Šįkart nemečiau virvės į jį. Ir nepriėjau arčiau. Arklys žengė žingsnį. Tada sustojo. Jo ausys pasisuko į mane. Tą akimirką pajutau, kaip kažkas manyje pasikeitė. Ne drąsa. Ne pasitikėjimas. Atsisakymas skubėti.
Kai vėl pakėliau ranką, jis jau buvo pasiruošęs. Lasas nuslydo jam per kaklą, bet ne taip, kaip turėjo. Gyvulys staigiai trūktelėjo. Mano kūnas spėjo sureaguoti greičiau nei protas – skausmas atėjo kaip smūgis. Ne tik į pilvą – į kvėpavimą. Aš parkritau, lasas išsprūdo. Žemė buvo kieta, oras dingo, o arklys nubėgo.
Gulėjau susirietusi, rankomis spaudžiau pilvą, bandydama prisiminti, kaip reikia įkvėpti. Kažkur tolumoje išgirdau žingsnius, bet jie sustojo. Zinjia priėjo tik po kurio laiko.
...
Kai pagaliau pakėliau akis, jis stovėjo per kelis žingsnius. Žiūrėjo ne į mane, o į lauką, kuriame jau nebuvo arklio.
– Jis nepasirinko, – pasakė. Ne apie mane. Apie arklį. Ir pridūrė: – Ne šiandien.
Jis ištiesė ranką. Aš ją paėmiau. Skausmas dar tvinksėjo, bet kvėpavimas grįžo.
Mes nėjome atgal iš karto. Dar pastovėjome. Laukas buvo tuščias. Nuo vėjo lengvai lingavo žolė ir gėlės.
– Rytoj, jei norėsi, – pasakė jis. Aš linktelėjau.
Grįžtant atgal, kūnas buvo sunkus, bet galva – keistai tyli. Aš nejaučiau gėdos. Tik nuovargį ir kažką panašaus į supratimą, kad ne viskas turi paklusti. Ne viskas turi būti paimta.
Kai vakare atsiguliau, pilvą vis dar skaudėjo. Bet pirmą kartą nuo atvykimo į Káyoną aš neabejojau vienu dalyku: rytoj aš vėl išeisiu į lauką.
Kitą rytą Zinjia vėl priėjo prie manęs. Tai buvo paprasta akimirka – be iškilmingumo, be žvilgsnių. Jis stovėjo taip, lyg jau žinotų atsakymą, bet vis tiek leistų man jį ištarti pačiai.
– Eisim dar kartą. Tik ne šiandien, – pasakiau.
Mano kūnas vis dar prisiminė vakarykštį nuovargį, dulkes burnoje, tą jausmą, kai esi matoma, bet nepasirenkama. Jaučiausi nusivylusi, tačiau buvau pernelyg užsispyrusi, jog pasiduočiau.
Zinjia nieko neatsakė. Tik trumpam pažvelgė į mane, lyg patikrintų, ar mano sprendimas tikras. Tada linktelėjo ir nuėjo. Ir tą dieną aš niekur nėjau.
Padėjau, kiek galėjau. Taip pat stebėjau, klausiausi, pokalbiuose dalyvavau tik labai minimaliai, dažniausiai tik atsakydavau į man užduodamus klausimus. Leidau laikui tekėti pro mane, nebandydama jo sulaikyti. Bet kažkas manyje vis judėjo. Ne mintis. Ne noras. Greičiau tyli trauka, kuri stiprėjo artėjant vakarui.
Kai saulė jau leidosi žemiau, kai šešėliai tapo ilgesni ir minkštesni, pasiėmiau lasą. Niekam nieko nesakiau. Į laukus nuėjau viena. Juodąjį žirgą pamačiau beveik iš karto.
Jis stovėjo atokiau nuo kitų, kaip ir vakar. Tik dabar, mėnulio šviesoje jo kailis atrodė kitaip – ne vien juodas. Ant šonų, ties nugara, išryškėjo maži balti taškeliai – vos pastebimi, lyg kažkas būtų pabarstęs druskos ant tamsaus audinio. Lyg žvaigždės juodame danguje.
Jis pakėlė galvą, ausys sujudo, o kūnas įsitempė. Aš bandžiau dar kartą. Pirmas bandymas buvo per greitas. Per daug vilties. Jis pasitraukė lengvai, be panikos. Antras – per daug noro. Per daug pastangų. Jis nubėgo toliau, bet ne dingo. Aš sustojau.
Rankos nusviro. Lasas palietė žemę. Ir tada kažkas manyje galutinai atsipalaidavo – atsisėdau. Tiesiog taip paprastai – ant sausos žolės, be plano, be ketinimo. Ne prieš jį. Šalia erdvės tarp mūsų.
Pirmą kartą nebandžiau jo pagauti. Tik stebėjau. Ir tuo pačiu metu supratau: negaliu jo prisijaukinti taip, kaip kažkada bandė prisijaukinti mane. Per jėgą. Per baimę. Per spaudimą, kuris vadinamas rūpesčiu.
Žirgas tai pajuto.
Jis sustojo. Nepriartėjo, bet ir nebebėgo. Lėtai nuleido galvą ir ėmė rupšnoti žolę. Ausys vis dar judėjo, kūnas buvo budrus, bet įtampa po truputį sklaidėsi. Jis karts nuo karto pašnopuodavo, pakeldavo akis, žvilgtelėdavo į mane – ne su baime, o su klausimu.
Aš nejudėjau. Tik buvau šalia. Tą akimirką tarp mūsų dar nebuvo ryšio. Bet jau nebebuvo gaudynių.