Proto ribos 4 skyrius

Rašydamas šį savo kūrinį nejučiomis susimąstau: kokiai literatūrinei epochai, srovei ar sąjūdžiui jį būtų galima priskirti?
Arčiausiai turbūt būtų kritinis realizmas. Netgi natūralizmas.
Mano veikėjai socialistinio realizmo puslapiuose būtų kaip karvė operoje — garsiai mūkia, bet niekas nesupranta, ką ji ten veikia.
Jeigu jie būtų išdrįsę ten pasirodyti, aš turėčiau į juos žiūrėti iš klasinių pozicijų, iš ideologinių apkasų, kaip į supuvusios kapitalistinės visuomenės atgyvenas, įsispraudusias į sveikos komunistinės visuomenės kūną.
Bet man jie simpatiški. Aš juos užjaučiu. Ir tikiu, kad kada nors jais bus pasirūpinta — vadovaujantis žmogiškumu ir naujausiais mokslo pasiekimais. Gal net psichiatrijos.

Taigi mano pasakojimo stilius — realistinis, natūralistinis. Aš pats esu tipiškas savo tipiškų herojų autorius. Aprašau juos tose aplinkybėse, kuriose jie veikia, ir perduodu jiems žodį.
Kartą vienas išminčius, netyčia priklydęs į mūsų kompaniją, mane apibūdino taip:
– Tu esi baisi vidutinybė, tipinis stagnacijos laikų produktas.
Garbės žodis, užpykau. Sėdi toks džentelmenas mano katilinėje, gurkšnoja mūsų firminį gėrimą — kuką — ir dar drįsta kritikuoti.
– Ko tu su savo verslo partneriais ar buvusiais nomenklatūrininkais konjako nelaki? – piktinausi. – Koks velnias tave čia atvijo?
Gaila, mūsų visuomenė dar nepribrendusi prie žodyno, kurį vartojo H. Milleris arJerofejevas.

Aš galėčiau ją papildyti tokiais žodeliais, kad net žodynų redaktoriai apsiverktų iš džiaugsmo.
Bet visuomenė dar nepasiruošusi. Nebent porno filmams. Todėl visokie nelaimingi inteligentėliai ir traukia pas mus — pasitrinti masėse, pasisemti įkvėpimo, pamatyti gyvenimą iš apačios. Labai iš apačios.
– Man patinka jūsų sodrus liaudiškas humoras, – pareiškė tas mūsų kilmingas sve-čias. – Norisi masėse pasitrinti, su jūsų gyvenimo būdu susipažinti, idėjų pasisemti.
– Trinkis, trinkis, – patariu. – Tik kostiumo neišsitepk. Čia grindys nuo 1978 metų neplautos.

Jis, kaip ir mes, alkoholikas-maratonininkas. Turi mažiausiai savaitę atgerti, todėl ir slepiasi nuo žmonos, kuri jo ieško visur — net pas kunigą klausinėjo. Jai dar „ne-dashunta“, kad jis gali taip žemai kristi iki mūsų lygio.
Kvaila moteris. Nesuvokia, kad pas mus katilinėje žiemą ir vasarą šilta, jauku ir uodai nekanda.
– Sėdi pas mus — tai jau sėdėk, – sakau jam. – Tik klok dar porą violetinių popierė-lių. Matai, kuko trilitrinis išseko.
– Ja… – susimąstęs pritaria Ausė.
Jis mąsto lėtai, bet giliai. Kaip šulinys. Tik kartais į tą šulinį kas nors įkrenta.

Aš pirmą kartą pamačiau, kaip žmogus mąsto, per „Sąjūdžio“ susirinkimą.
– Žiūrėkite, žmonės! – šaukė mūsų miestelio lyderis. – Žiūrėkite, kaip mūsų atstovas iš Vilniaus mąsto!
Mes žiūrėjome.
Ir tikrai — mąsto.
Taip giliai, kad vos prakalba, ką čia vietoj išmąsto.
Be popieriaus.
Be pasiruošimo.
Be sąžinės graužaties.
Palyginome su tuo, kas buvo anksčiau.
Atvažiuodavo koks sekretorius, įlipa į tribūną…
Ir ką matydavome?
Jis dar nemąsto.
Išriečia įmitusį sprandą kaip briedis, veidas blizga kaip poliruotas radiatorius, ir pradeda kalbėti

Mąstyti pradeda tik tada, kai prieina prie stalo su užkanda.
– Baigdamas norėčiau palinkėti… – sakydavo.
Ir mes su Ause pritardavome.
Nes ką daugiau daryti?
Mintys laksto. Tai šen, tai ten.
Tai dar viena neištirta mūsų kuko savybė.
Atrodo, lyg vietoj vienos galvos turi keturias, ir visos keturios mąsto skirtingai.
Ir visos — ne į tą pusę.
Prisimenu, nuo Anykščių „Obuolių“ tik kartais galvą skeldavo pusiau.
O nuo kuko — visą parą.
Galėtų psichiatrai susidomėti.
Bet jie dar neišmoko iš kvailių protingus daryti.
Atvirkščiai — prašau.
– Tėvynei reikia didvyrių, o moteris tokius mulkius kaip jūs gimdo, – pareiškė priklydęs intelektualas.
– Tačiau kur ta riba tarp protingo ir kvailo? – klausia Ausė. – Tamsta rašai eilėraščius, skausmuose gimdai meną. Ir ką? Spausdinsi už savo pinigus? Begėdi tu! Geriau čia su vyrais pragerk, jei jau taip neturi kur kišti pinigų.

– Šventa teisybė, – pritariu. – Prisimink, kaip Zigmas „Rašalo“ suveikė…
Kas yra rašalas — neaiškinsiu.
Tik tiek: juo nerašoma.
– Ateina Zigmis iš savitarnos, – pasakoju. – Storas, visas raudonas…
– Gal gimdyti susiruošei? – klausiame.
– Tuoj gimdysiu, – sako. – Ir traukia butelius… vieną, kitą, šeštą! Ir nei kapeikos ne-sumokėjo!
– Bet palaukite, – teisinas poetas. – Aš rašydamas jaučiu dvasinį pakilimą, kūrybos džiaugsmą, vidinį nerimą…
– Neatrodo, kad blusų turėtum, – piktai pajuokavo Ausė. – Štai Veršis jautė didelį vidinį nerimą, kai gyvą varlę rijo. Bet du butelius išlošė!
– Anoks čia stebuklas, – patvirtino Veršis. – Užsieniečiai austres ryja. O varlė? Pati į gerklę įlindo. Ir užkanda, ir nemokamas išgėrimas.

– Štai pats jau savaitę į darbą neini, – paklausė Ausė. – Ką sakysi viršininkams?
– Sakysiu sirgau. Jie žino.
– Ir dar poetas… – nuspjovė Ausė. – Duok „Primos“, Verši. Aš jam paaiškinsiu, kas yra menas.
Ir štai klausimas:
kas gali nubrėžti ribą tarp protingo ir kvailo?
Gal niekas.
Gal niekada.
Gal ir gerai.
Nes jei būtume visi vienodi — nebūtų nei kuko, nei mūsų, nei šito pasakojimo.

PROTO RIBOS + PROFESORIUS + MANIFESTAS
Rašydamas šį savo kūrinį vis susimąstau, kokiai literatūrinei srovei jis priklauso.
Arčiausiai turbūt būtų kritinis realizmas.
Arba natūralizmas.
Arba „kukasizmas“ — nauja literatūros kryptis, kurioje veikėjai mąsto tik tada, kai išgeria.
Mano herojai socialistinio realizmo puslapiuose būtų kaip kiaulė operoje — garsiai kriuksi, bet niekas nesupranta, ką ji ten veikia.
Aš juos užjaučiu.
Aš juos myliu.
Aš tikiu, kad kada nors jais pasirūpins mokslas.
Gal net psichiatrija.
Kartą vienas išminčius, netyčia priklydęs į mūsų katilinę, mane apibūdino taip:
– Tu esi baisi vidutinybė, tipinis stagnacijos laikų produktas.
Aš užpykau.
Sėdi toks džentelmenas, gurkšnoja mūsų kuką, ir dar drįsta kritikuoti.
– Ko tu su savo verslo partneriais konjako nelaki? – klausiu. – Koks velnias tave čia atvijo?
Ir tada jis prisipažino:
– Aš esu profesorius. Psichiatrijos. Iš ligoninės. Mane išleido į praktiką. Stebėti jus.
Mes su Ause sustingome.
Pirmą kartą gyvenime pamatėme žmogų, kuris mus stebi ne dėl to, kad skolingas, o dėl mokslo.
– Tai jūs mus tyrinėjat? – paklausiau.
– Taip, – rimtai linktelėjo profesorius. – Jūs esate unikalus atvejis. Jūsų mąstymas — kaip keturių galvų orkestro repeticija. Viena galva groja maršą, kita — laidotuvių giesmę, trečia — „Kaip gyveni, kaimyne“, o ketvirta — miega.
– Tai čia normalu? – paklausė Ausė.
– Absoliučiai, – atsakė profesorius. – Jūsų būklė vadinama „kuko indukuota polifonija“.
– O tai gydoma? – paklausiau.
– Ne, – atsakė profesorius. – Bet galima užrašyti į mokslinį žurnalą.
Mes su Ause susižvalgėme.
Mokslinis žurnalas!
Gal pagaliau mus pripažins?
rofesorius pradeda tyrimą
Profesorius išsitraukė bloknotą, akinius, stetoskopą ir kažkokį aparatą, kuris atrodė kaip radijo imtuvas, tik su daugiau laidų ir mažiau prasmės.
– Prašau mąstyti, – liepė jis.
Mes su Ause susikaupėme.
Ausė net užsimerkė.
Aš įsitempiau taip, kad net kelnės girgždėjo.
– Aha! – sušuko profesorius. – Užfiksavau mintį!
– Kokią? – paklausiau.
– „Kur dingo mano cigaretės? “ – perskaitė profesorius.
– Tai mano mintis! – sušuko Ausė. – Aš tikrai galvojau!
– O tu? – kreipėsi į mane profesorius.
– Aš galvojau… – susimąsčiau. – Kad gal reikėtų dar vieno trilitrinio.
Profesorius užsirašė:
„Pacientai mąsto sinchroniškai, bet be krypties. Mąstymas primena du girtus
balandžius, bandančius nusileisti ant vienos šakos. “
Manifesto gimimas
Staiga profesorius sušuko:
– Vyrai! Jūs turite parašyti manifestą apie protą!
– Mes? – nustebau.
– Taip! – sušuko profesorius. – Jūs esate gyvas įrodymas, kad protas turi ribas. Ir kad jas galima peržengti. Ir grįžti atgal. Ir vėl peržengti. Ir vėl grįžti. Ir taip visą vaka-rą.
Mes su Ause susėdome.
Profesorius padėjo popieriaus.
Veršis atnešė pieštuką.
Karosas — svogūną įkvėpimui.
Ir mes pradėjome rašyti.

MANIFESTAS APIE PROTĄ
(pagal mus ir profesorių)
1. Protas yra kaip kukas — jei per daug maišai, pradeda rūgti.
2. Protas turi ribas, bet mes jas kasdien peržengiame. Kartais net atsitiktinai.
3. Kvailumas yra natūralus resursas, kurio Lietuvoje netrūksta.
4. Protingi žmonės rašo knygas, kvaili — manifestus.
5. Jei abejoji, ar esi protingas, paklausk Ausės. Jis visada pasakys, kad ne.
6. Mąstymas yra pavojingas, ypač nepasiruošus.
7. Kiekvienas turi teisę į savo kvailumą, bet ne kiekvienas moka juo naudotis.
8. Protas be humoro — kaip kukas be raugalo.
9. Jei protas skauda, vadinasi, bandai juo naudotis.
10. Svarbiausia — ne būti protingu, o būti savimi, nes savee prarasti lengviausia būtent mąstant.
Profesorius perskaitė manifestą.
Nusivalė ašarą.
Nežinia — iš juoko ar iš nevilties.
Vyrai… – tarė jis. – Jūs esate genialūs. Arba visiškai išprotėję. Bet tai beveik tas pats.
Ir mes supratome:
Protas turi ribas.
Bet mūsų — ne.