Kosminės dulkės tesinys

Mano spėliojimai nepasitvirtino. Į vidų įvirto dar geriau už mus „pakalęs“ Karosas. Jo išsipūtusios švarko kišenės šiek tiek kompensavo tą nemalonų įspūdį, kurį sukėlė jo pasirodymas. Kišenės buvo tokios pilnos, kad atrodė, jog jis ne švarką vilki, o du pripūstus oro balionus.
– Biče, iš milicijos mane paleido! – linksmai išsiviepė Karosas, žagsėdamas taip, lyg kiekvienas žagsėjimas būtų atskiras SOS signalas.
Ausė taip pat buvo patenkintas. Jo akys sužibo kaip dviejų savaičių katino, pamačisio silkę.
– Štai! – išdidžiai pristatė Ausė. – Atvedžiau didžiausią mūsų mieste privatizacijos patirtį turintį specialistą!
– Čekistai mane paleido… – vėl graudenosi Karosas, traukdamas iš vidinių kišenių du butelius: vieną saldaininės mėtinės, kitą runkelinės naminės. Prie viso to dar pri-dėjo užkandos – didžiulę svogūno galvą.
– Va čia tai žmogus! – sušuko Ausė. – Ateina ne tuščiomis, o su programa!
Nuotaika pakilo. Balius nusimatė nemenkas. Karosas mūsų sluoksniuose buvo legenda. Ne žmogus – epo herojus.
– Traukėmės mes nuo vokiečių iš Velikije Luki 1941 metais tiesiai į Lietuvą, o paskui mes jus užkariavome, – visuomet paaiškindavo jis.
– Nieko nepasakysi, – linktelėjau. – Gryną teisybę rėžia. Ne taip, kaip kai kurie „išvaduotojai“

Karosas išdidžiai išpūtė krūtinę, kuri ir taip buvo išsipūtusi nuo butelių.
– Kokią tu dabar pas mus miliciją radai? – aiškinu jam. – Pas mus dabar policija. Patamsi tu.
– Tai gal ten ir policija buvo… – svarstė Karosas. – Tik mane tie patys čekistai užda rė. Kažkaip kitaip apsirengę. Nejaugi jie taip greitai policininkais virto? Persirengė – ir viskas?
– O tu kaip manei? – paklausė Ausė, bet be klaustuko, nes jam klausimai retai būna klausimai.
Karosas tęsė:
– Aha, biče… Išeinu aš šiandien iš ryto iš tos mili… tfu, policijos. „Švaku“, nežinau ką daryti. Bičelio nei vieno nesimato.
Čia reikia paaiškinti. Žodis „švaku“ reiškia blogai. Labai blogai. Taip blogai, kad net žodis „blogai“ pasijunta menkavertis.

– Ką daryti? – tęsė Karosas. – Einu pas savąją lietuvaitę.
– Drąsus tu žmogus, – sumurmėjau.
– Duok, sakau, nors suknistą „diskę“ pagirioms! – pasakojo jis. – Per tave mane vakar čekistai… atsiprašau, policininkai į „otdelą“ įgrūdo! O ji dievagojasi – neturi. Aš tuo metu karštligiškai svarstau, kur vakar girtas pinigus paslėpiau. Galva plyšta, kojos dreba, rankos dreba, net ausys dreba…
– Tai tu visas drebėjai? – paklausė Ausė.
– Taip, kaip Brežnevas per paradą! – išdidžiai pareiškė Karosas.
– Oho, – sušvilpiau. – Čia rimta.

– Čiumpu nuo lango fikusą ir metu ant grindų! – tęsė Karosas. – Tik šukės išsilakstė. Lietuvaitės akys išsiplėtė kaip du lėkštiniai radarai. Puls ji prie palangės. Pasižiūriu – rūpūžė! Pinigai po fikusu buvo padėti!
– Tai tu pats juos ten padėjai? – paklausė Ausė.
– Aš? – įsižeidė Karosas. – Aš pinigus slėpti? Aš juos tik išleisti moku!
– Logiška, – pritariau.
– Čiumpu pinigus, kol nesugriebė mano lietuvaitė. Jei būtų spėjusi – šiandien čia nesėdėčiau. Sėdėčiau nuovadoje. Maunu pro duris ir sakau: „Sudie, brangioji mano lietuvaite, kai turėsi pinigų – užeisiu aplankyti. “ Tai štai, po ilgų kelionių ir žygių – aš čia!
– Žygio pabaiga? – paklausė Ausė.
– Taip! – išdidžiai pareiškė Karosas. – Čia bus žygio pabaiga. Ir naujo žygio pradžia.

Mes su Ause susižvalgėme. Karosas buvo kaip kometa: pasirodo retai, bet kai pasirodo – palieka kraterį.
– Kvailiai jūs, – gėdino mus Karosas. – Jokių ufonautų nėra ir būti negali. Nebent „zachodas“ jums, ar ant „arklių“ sėdote. Pamatysite, kai aš įsijungsiu – nušluostysime mes jiems nosis.
– Kam? – paklausiau.
– Visam pasauliui! – išdidžiai pareiškė Karosas.
Karosas ne šiaip žmogus.
Karosas – reiškinys.
Kosminis.

Nuotaika pakilo. Balius nusimatė nemenkas. Kai išgėrėme trilitrinį kuko po to 700 gramų talpos saldaininės butelį, įvyko tai, ko niekas nesitikėjo.
Už lango kažkas sužibo. Ne taip, kaip žibintuvėlis. Ne taip, kaip žvaigždė. Ne taip, kaip milicininko prožektorius. Tai buvo toks žybsnis, kad net mūsų stiklainis su kukų suvirpėjo kaip želė.

Ateiviai. Tikri. Gyvi. Su batais.
– Matai?! – sušuko Ausė. – Sakiau, kad jie čia!
– Kas čia? – paklausė Karosas, žiūrėdamas į langą taip, lyg tikėtųsi pamatyti savo buvusią žmoną.
– Ufonautai! – sušukome abu vienu balsu.
Ir tada…
Durys prasivėrė.

Įėjo trys būtybės.
Ne tokios, kaip filmuose.
Ne tokios, kaip knygose.
Ne tokios, kaip piešia vaikai.
Jos buvo…
Kaip trys seni kolūkio pirmininkai, tik žali.
Vienas turėjo anteną.
Kitas – dvi antenas.
Trečias – kepurę su snapeliu, lyg būtų ką tik iš turgaus.
– Zdraste, – pasakė pirmasis.
Mes sustingome.
– Zdraste, – pakartojo antrasis.
Trečiasis tik linktelėjo. Matyt, buvo intravertas.
Karosas pirmas atgavo žadą.
– Vy iš kur? – paklausė jis, lyg klaustų, iš kur jie gavo tokį gražų žalią atspalvį.
– Iš Z-17 sektoriaus, – atsakė antenuotas.
– O kur tas sektorius? – paklausiau.
– Už jūsų „Šilelio“ televizoriaus antenos, – rimtai atsakė ateivis.

Mes susižvalgėme.
Logiška.
Ten visada buvo blogas priėmimas.
Karoso privatizacijos instinktas pabudo
Karosas atsistojo, išdidžiai išsitiesė ir tarė:
– Vy čia privatizuoti atvažiavot?
Ateiviai susižvalgė.
Mes tyrinėti, – pasakė vienas.
– Mes stebėti, – pridūrė kitas.
– Mes pirkti, – pasakė trečias, rodydamas į mūsų kuką.
– Pirkti?! – sušuko Ausė. – Kuko?!
Ateivis linktelėjo.
– Mes ragauti.

Karosas išdidžiai iškėlė stiklinę.
– Bičai, jūs pataikėt. Čia – mūsų nacionalinis paveldas. UNESCO dar neįtraukė, bet viskas prieš akis.
Ateiviai atsisėdo.
Vienas iš jų išsitraukė kažkokį prietaisą, panašų į kalkuliatorių, tik su daugiau mygtukų ir mažiau prasmės.
– Analizė, – pasakė jis.
Įpylė sau kuko.
Išgėrė.
Suklykė.
Užsidegė.
užgeso.
Nusišluostė.
– Stipru, – pasakė.
– Čia tik pirmas gurkšnis, – pasakė Ausė.

Antras ateivis paragavo.
Jam iš akių iššoko dvi antenos.
Trečias paragavo.
Jam išaugo keturios.
– Mes pirkti visą partiją, – pasakė jie vienu balsu.
Karosas išdidžiai atsistojo.
– Vy pataikėt pas tinkamą žmogų. Aš – Karosas. Privatizacijos specialistas. Aš jums parduosiu visą mūsų miestą.

– Kiek kainuoja? – paklausė ateivis.
Karosas pamąstė.
– Du buteliai mėtinės ir vienas runkelinės.
Ateiviai susižvalgė.
– Sutarta.
Ir taip, mieli skaitytojai,
– Sutarta.
Ir taip, mieli skaitytojai,
mūsų miestelis buvo pirmasis Lietuvoje,
kurį oficialiai privatizavo ateiviai.
O mes su Ause?
Mes gavome po stiklinę kuko.
Ir garbę būti pirmaisiais žmonėmis, kurie pardavė miestą už svogūną ir dvi degtines. Ir šitaip visada prasideda haliucinacijos po kuko vartojimo.