Takošo pranašysčių knyga: Naujoji era(2)

4 SKYRIUS: Jupiterio spąstai ir projektas „Gorgonė“
Paros Imperijos sostinės Karūnos salėje tvyrojo slegianti įtampa. Generolo Kargo sugrįžimas su aplamdytais laivyno likučiais sukrėtė visą karinę vadovybę. Imperatorius Taumakas XXVI, apimtas įniršio ir baimės, nesiruošė nusileisti. Ignoruodami derybų tikimybę, generolai nusprendė panaudoti kraštutinę jėgą. Sostinės orbitoje buvo sušaukta didžiausia karinė jėga per pastaruosius tris šimtus metų – dešimt tūkstančių tamsiųjų kreiserių. Flotilės priekyje stojo flagmanas „Imperijos Kumštis“, kuriam vadovavo vyriausiasis generolas Vornas – šaltakraujis karo taktikas, tikintis tik griežtu planavimu ir skaičiavimais.
– Šį kartą jokių klaidų, – stebėdamas holografinius Žemės žemėlapius vėsiai ištarė Vornas. – Kargas prarado laivus, nes leido barbarams pasinaudoti aplinka. Mes nelauksime Saturno žieduose. Vos tik išnirę prie Jupiterio orbitos, atidengiame masinę plazminę ugnį į visus kosminius objektus. Sunaikiname jų stotis iš tolimojo atstumo, o tada judame tiesiai prie Žemės. Išdeginsime jų planetą iki pelenų.
Erdvė aplink sostinę nuvilnijo melsva šviesa, kai dešimt tūkstančių laivų vienu metu nėrė į hipererdvės koridorių, skriedami tiesiai link Saulės sistemos.
Tuo pat metu Mėnulio bazėje „Artemidė“, uždarame strateginiame bunkeryje, prie didžiulio taktinio ekrano stovėjo Žemės pajėgų maršalas Jonas Kovas. Žvalgybos duomenys buvo aiškūs – link jų artėjo jėga, galinti sunaikinti visą žmoniją. Tačiau žmonės turėjo tai, ko Paros imperija nesitikėjo – 100% intelektą, leidžiantį priimti nestandartinius sprendimus per kelias sekundes.
– Maršale, kosminiai tolimojo fiksavimo radarai užfiksavo milžinišką masės anomaliją hiper-koridoriuje, – pranešė žvalgybos karininkė. – Jų tūkstančiai. Jie išnirs prie Jupiterio už dviejų minučių.
– Puiku, – ramiai atsakė Kovas. – Viskas vyksta pagal planą. Aktyvuokite projektą „Gorgonė“. Jei jie atkeliauja su armada, mes juos pasitiksime su pačios kosmoso fizikos jėga.
Žmonija nesiruošė stoti į atvirą kosminį mūšį, kuriame jų laivai būtų buvę tiesiog nušluoti. Vietoj to jie nusprendė ginklu paversti didžiausią Saulės sistemos planetą – Jupiterį. Per pastarąsias savaites aplink šį dujų milžiną žmonių inžinieriai išdėstė tūkstančius milžiniškų, veidrodinių kupolų-palydovų.
Erdvė netoli Jupiterio pradėjo plyšti, ir iš hiper-koridoriaus vienas po kito ėmė nirti Paros kreiseriai. Dešimt tūkstančių tamsiųjų laivų užpildė kosmoso tuštumą. Generolas Vornas jau buvo pasiruošęs ištarti įsakymą pulti, tačiau tą pačią akimirką flagmano „Imperijos Kumštis“ tiltelyje kaukė pavojaus sirenos.
– Kas vyksta?! – suriko Vornas, kai ekranai pradėjo mirksėti ir gesti.
– Generole! Žmonės mūsų neužpuolė! – operatoriaus balsas perėjo į klyksmą. – Jie panaudojo Jupiterį! Jų veidrodiniai palydovai sukoncentravo ir nukreipė planetos galingą magnetinį lauką bei radiaciją tiesiai į mūsų išėjimo tašką!
Milžiniška elektromagnetinio impulso (EMP) banga trenkė tiesiai į tik išnirusią Paros flotilę. Šviesos laivų korpusuose akimirksniu užgeso. Skydai, sukurti apsaugoti nuo plazmos ar fizinių sviedinių, buvo visiškai bejėgiai prieš tokio masto elektromagnetinę audrą. Elektros sistemos sproginėjo viena po kitos. Dešimt tūkstančių kreiserių akimirksniu paskendo tamsoje, prarado telemetriją ir gyvybinių funkcijų palaikymą. Jie liko dreifuoti Jupiterio orbitoje kaip milžiniški, mirę metaliniai narvai. Kariai viduje buvo gyvi, bet visiškai įstrigę, nes jų šarvai ir ginklai buvo maitinami tomis pačiomis sudegusiomis energijos sistemomis.
Tada iš tamsos išniro tūkstančiai mažų Žemės inžinerinių ir transporto laivų. Jie kaip skėriai aplipo paralyžiuotus Paros kreiserius. Žmonių inžinieriai ir kariai pradėjo pjaustytis į laivų vidų.
Jie ne naikino – jie veikė racionaliai. Žmonių komandos ėmė karius į nelaisvę ir masiškai demontavo kompiuterių branduolius. Jų 100% intelektas leido akimirksniu siurbti visus duomenis: hiper-variklių brėžinius, plazminių ginklų technologijas, Fartono galaktikos koordinates ir visos Paros Imperijos gynybos planus. Žmonės perėmė galingiausią laivyną visatoje, o imperija pati jiems jį pristatė tiesiai į rankas. Takošo pranašystė pildėsi sekundžių tikslumu – dešimt tūkstančių laivų tapo laiptais naujajai rasei.
5 SKYRIUS: Šešėliai tylos namuose
Paros Imperijos sostinėje tvyrojo džiugi atmosfera. Gatvėse aidėjo kariniai maršai. Gyventojai šventė Imperatoriaus Taumako XXVI sugrįžimą į sostą. Karūnos salėje viskas buvo paruošta triumfo priėmimui. Generolai jau užsisakinėjo brangiausią vyną. Jie tikėjosi, kad po kelių valandų gaus pranešimą apie visišką Žemės sunaikinimą. Imperatorius sėdėjo savo soste, pasipuošęs šarvais ir sunkiu purpuriniu apsiaustu. Tačiau jo veidas nebuvo ramus. Jis nervingai kramtė lūpą ir žvelgė į didįjį ryšio ekraną.
Staiga salės durys atsivėrė. Įžengė Tapokė, lydima keturių elitinių sargybinių. Jos veidas buvo akmeninis. Ji nežiūrėjo į švenčiančius didikus. Jos žvilgsnis buvo nukreiptas tiesiai į sūnų.
– Mama, kur tu buvai? – pakilo iš sosto Taumakas. – Tu praleidai armados išlydėjimą. Dešimt tūkstančių laivų jau...
Nespėjus jam pabaigti sakinio, pagrindinis ryšio konsolės ekranas skausmingai sužibo raudonai. Pavojaus sirena salėje nesuskambo, tačiau visi aplinkui esantys monitoriai pradėjo mirksėti. Į salę įbėgo vyriausiasis ryšių karininkas. Jo rankos taip stipriai virpėjo, kad jis vos nelaikė duomenų planšetės.
– Jūsų Didenybe... – karininko balsas užstrigo gerklėje. – Ryšys... ryšys su pagrindine armada nutrauktas.
Karūnos salėje akimirksniu nutilo visi pokalbiai. Generolas Kargas, kuris stovėjo netoliese, žengė į priekį:
– Ką reiškia nutrauktas? Trikdžiai hipererdvėje? Kosminė audra?
– Ne, generole, – karininkas išbalęs žvelgė į skaičius. – Flagmanas „Imperijos Kumštis“ spėjo perduoti tik vieną, chaotišką signalą prieš viskam užgęstant. Jie išniro numatytose koordinatėse prie Jupiterio planetos. Ir tada... erdvė aplink juos tiesiog sprogo nuo energetinio impulso. Mūsų skeneriai fiksuoja, kad visi dešimt tūkstančių laivų prarado telemetriją. Jų gyvybinių funkcijų palaikymo sistemos gęsta. Ryšio nėra. Jie tiesiog... dingo iš tinklo. Signalas rodo, kad impulsą sugeneravo pati Jupiterio planeta. Žmonės kažkaip nukreipė jos magnetinį lauką.
Valdovas susmuko atgal į sostą. Jo veide atsispindėjo visiškas nesuvokimas ir siaubas. Dešimt tūkstančių laivų – pusė visos imperijos karinės galios – buvo paralyžiuoti net nepradėję mūšio. Šventinė nuotaika išsisklaidė kaip dūmas. Paros Imperija suprato, kad jie kovoja ne su laukiniais, o su likimu.
Tuo pat metu Tapokės asmeninis komunikatorius užfiksavo keistą energijos impulsą. Jis sklido iš giliai po žeme esančio „Sektoriaus Nulis“. Valdovė suprato – laboratorijos nebuvo sunaikintos. Jos vis dar veikia. Ir kažkas ten, apačioje, stebi kiekvieną jų žingsnį.
– Atšaukti visus mano susitikimus, – šaltai įsakė ji šalia stovinčiam padėjėjui. – Pasakykite imperatoriui, kad man prireikė poilsio.
Ji nedelsdama susisiekė su savo asmenine sargyba – keturiais kariais, kurie buvo lojalūs tik jai. Jie buvo tamsiais šarvais, o jų ginklai veikė be garso.
– Sekite paskui mane, – trumpai ištarė valdovė. – Ir pasiruoškite. Mes einame ten, kur nebuvo įžengusi nė viena gyva būtybė tūkstantį metų.
Tapokė panaudojo savo asmeninį valdžios kodą, kad atvertų giliausius rūmų liftus. Pasiekus žemiausią oficialų tašką, sargybiniai sunkiais plazminiais pjaustytuvais turėjo prasilaužti pro tūkstantmečio senumo suvirintas plieno duris. Už jų vėrėsi aklina tamsa ir slegiantis, tamsus koridorius. Kvepėjo dulkėmis, ozonu ir senu metalu.
Tapokė sekė energijos signalu. Kuo giliau jie leidosi, tuo labiau ji jautė keistą vibraciją ore. Tai buvo paties Takošo proto energija. Staiga jie išniro į milžinišką, skliautuotą salę. Senovinės laboratorijos centre ryškia žalia šviesa švietė terminalas. Ant grindų tįso metrai išspausdinto popieriaus juostos su naujausiomis pranašystėmis. Salės viduryje, tirštame skystyje, pulsavo anabiozės kapsulė. Takošas stovėjo joje atmerktomis, baltomis akimis, žvelgdamas tiesiai į įsibrovėlius.
– Tu... – sušnibždėjo Tapokė, žengdama į priekį. – Tu vis dar gyvas. Ir tu manipuliuoji mano sūnumi, mano imperija ir šiais laukiniais iš Žemės!
Sargybiniai pakėlė savo ginklus, nusitaikydami tiesiai į kapsulę.
– Sunaikinkite jį. Ir viską, kas čia yra, – įsakė Tapokė. – Nutildykite šį pranašą visiems laikams. Pranašystė miršta šiandien.
Taumakė priėjo prie kontržvalgybos archyvo terminalo. Ji norėjo patikrinti paskutinius įrašus. Tačiau nespėjus sargybiniams paspausti gaidukų, Takošo lūpos sujudėjo. Jo balsas nuskambėjo tiesiai Tapokės ir herojų galvose. Tapokė sąmonėje išgirdo tolimą balsą:
„Moterie, nesistenk nugalėti to, kuris nenugalimas. Tu kovoji, bet tavo kova nevaisinga. Procesas prasidėjęs ir jį užbaigs tik nauja rasė. “
Šis tolimas balsas privertė ją akimirkai prarasti pusiausvyrą. Ji atsirėmė į šaltą terminalo stalą. Kiekviena jos mintis, kiekvienas strateginis planas čia jau buvo aprašyti kaip įvykęs faktas. Valdovė, nepaisydama galvos skausmo, žengė prie kompiuterio ir sugriebė ką tik išspausdintą tekstą. Jos akys išsiplėtė iš siaubo, kai ji perskaitė paskutines eilutes:
„Ir ateis valdovė su keturiais šešėliais į tylos namus. Ji pakels ginklą prieš tiesą, nežinodama, kad jos pačios sūnus jau pasirašė savo pražūtį... Ugnis, kurią atneš tūkstančiai laivų, tik nukals jų šarvus. Imperija siunčia savo mirtį pati. “
– Nuleiskite ginklus. Mes jo neliesime, – sušnibždėjo ji sargybiniams.
Valdovė pajuto, kaip šaltis nukrečia jos nugarą. Ji staiga suprato, kad negali tiesiog leisti sūnui tęsti šio karo. Ji pasišalino iš laboratorijos ir skubiai grįžo į savo apartamentus. Pasinaudojusi slaptu kvantiniu siųstuvu, ji susisiekė su šnipų baze Žemėje. Ekrane pasirodė vyriausiasis šnipas.
– Jūsų Didenybe, – skubiai nusilenkė šnipas. – Žmonės nenaudoja ginklų mūsų laivų naikinimui. Jų inžinieriai šturmuoja laivus. Jie siurbia visus duomenis: hiper-variklių brėžinius, plazminių ginklų technologijas ir mūsų Imperijos gynybos planus. Jie mokosi neįtikėtinu greičiu. Jų specialistai jau paleidinėja pirmuosius mūsų kreiserius. Kokie bus jūsų įsakymai? Ar mums aktyvuoti Žemės sunaikinimo užtaisus po žeme?
Tapokė nukėlė ranką nuo pulto. Ji suprato, kad bet koks puolimas tik dar labiau sustiprins žmones.
– Ne. Jokių sprogdinimų, – griežtai tarė Tapokė. – Išvalykite visus šnipų bazės pėdsakus ir pasiruoškite evakuacijai. Tačiau prieš palikdami Žemę, raskite būdą perduoti žinutę Žemės konfederacijos maršalui Jonui Kovui. Pasakykite jam, kad Paros Imperijos valdovo motina siūlo ne karą, o derybas dėl naujosios visatos tvarkos. Mes turime išgelbėti mano sūnų Taumaką. Vykdyti.
6 SKYRIUS: Naujosios eros sutartis
Žemės Kosminių Pajėgų (ŽKP) Vyriausiojoje vadavietėje Mėnulyje tvyrojo įtempta, bet triumfuojanti atmosfera. Milžiniškuose ekranuose buvo matyti, kaip Žemės inžinieriai sėkmingai integruoja branduolinius pulsinius variklius į perimtus Paros kreiserius. Žmonių mokslininkai jau dešifravo hiper-šuolių koordinates. Barjeras, kuris šimtmečius skyrė Saulės sistemą nuo likusios visatos, buvo pralaužtas. Žmonija buvo pasiruošusi žygiui.
Maršalas Jonas Kovas stovėjo prie stiklinės sienos, žvelgdamas į tolumoje tviskančią Žemę. Staiga už jo nugaros pasigirdo koduotas garsinis signalas. Ryšių karininkė išbalo.
– Maršale... gavome tiesioginį ryšio prašymą per slaptą, iki šiol nefiksuotą dažnį, sklindantį iš pačios Žemės gelmių. Jis užkoduotas Paros Imperijos kariniais kodais, bet siuntėjas – tai asmeninis Tapokės, Imperatoriaus motinos, kanalas. Ji reikalauja tiesioginio pokalbio su jumis.
Kovas kelias sekundes tylėjo. Jo 100% veikiantis intelektas akimirksniu apskaičiavo tūkstančius galimų variantų.
– Įjunkite, – trumpai įsakė maršalas. – Tik į mano privatų ekraną.
Ekrane pasirodė Tapokės holograma. Nepaisant to, kad jos imperija ką tik prarado pusę laivyno, jos veidas išlaikė karališką orumą, nors akyse matėsi gilus nuovargis.
– Maršale Jonai Kovai, – prabilo ji vėsiu, bet stabiliu balsu. – Aš esu Tapokė. Moteris, kuri atvėrė kelią šiam karui, ir vienintelė, kuri gali jį sustabdyti jūsų sąlygomis.
– Jūsų laivynas paralyžiuotas prie Jupiterio, valdove, – ramiai atsakė Kovas. – Mūsų pajėgos perima jūsų technologijas. Kam mums derybos? Po kelių dienų mūsų laivynas bus prie jūsų sostinės.
Tapokė silpnai nusišypsojo:
– Jūs turite koordinates, maršale, bet jūs nežinote visatos. Jei jūs įsiveržsite į mūsų sostinę kaip naikintojai, visa visata susivienys prieš jus iš baimės. Jūs laimėsite daug mūšių, bet tai bus amžinas karas. Aš siūlau taiką ir sąjungą. Aš išvalysiu kelią jūsų laivynui į Paros sostinę. Generolai bus nušalinti. Mano sūnus Taumakas XXVI išsaugos sostą, bet jis taps tik simboliu. Tikroji valdžia – naujoji tvarka – priklausys Žemės konfederacijai. Takošas mirė, maršale. Jo pranašystė išsipildė. Jūs pakilot į kosmosą be globėjų, bet dabar jums reikia sąjungininkų, kad valdytumėte tai, ką laimėjote.
Jonas Kovas ilgai žvelgė į ateivių valdovę. Jo analitinis protas suprato – tai buvo geriausias įmanomas ėjimas. Kraujo praliejimas Fartono galaktikoje būtų sulėtinęs žmonijos plėtrą. O su Tapokės pagalba jie galėjo perimti visą Imperiją be vieno šūvio sostinėje.
– Jūsų sąlygos priimtinos, valdove Tapoke, – po trumpos tylos ištarė maršalas Kovas. – Mūsų laivynas atvyks į jūsų sostinę ne kaip užkariautojai, o kaip naujieji tvarkos nešėjai. Paruoškite generolų nušalinimą. Atėjo laikas tai įgyvendinti kartu.
Praėjus kelioms dienoms, Paros Imperijos sostinės danguje pasirodė Žemės laivyno flotilė. Tai nebuvo maži kasybos laivai – tai buvo tie patys dešimt tūkstančių tamsiųjų kreiserių, dabar pažymėti Žemės konfederacijos emblemomis ir valdomi žmonių įgulų. Šis vaizdas gyventojams ir likusiems kariams sukėlė ne apsakomą siaubą, o pagarbų virpulį.
Tapokė tesėjo žodį. Sukilę generolai buvo suimti ir nušalinti dar prieš Žemės pajėgoms įžengiant į atmosferą.
Rūmų Karūnos salėje viskas buvo paruošta oficialiai ceremonijai. Imperatorius Taumakas XXVI sėdėjo soste, tačiau jo šarvus pakeitė iškilmingi taikos drabužiai. Šalia jo stovėjo motina Tapokė, išlaikiusi visišką ramybę.
Salės durys atsivėrė ir tvirtu žingsniu, lydimas ginkluotų žmonių apsaugos, įžengė maršalas Jonas Kovas. Salėje tvyrojo mirtina tyla, tačiau joje nebemelsi mirties. Tai buvo istorinis momentas.
Taumakas XXVI pakilo iš sosto, žengė laiptais žemyn ir ištiesė ranką Žemės vadui.
– Maršale Kovai, – viešai prabilo imperatorius, jo balsas skambėjo tvirtai. – Pripažįstame jūsų rasės galią, jūsų intelektą ir jautrią išmintį. Nuo šios dienos Paros Imperija perduoda visą saugumo, technologijų ir kosminių kelių kontrolę Žemės konfederacijai. Mes pasirašome Naujosios eros sutartį.
EPILOGAS: Pradžia ir pabaiga
Tuo pat metu, kai Paros Imperijos sostinėje buvo pasirašoma Naujosios eras sutartis, visiškai kitoje visatos pusėje, mistinėje Daranaos sistemoje, vyko nepaaiškinami reiškiniai. Šios sistemos imperatorius savo privačiuose rūmuose sėdėjo palinkęs virš paslaptingo artefakto – unikalios „Takošo pranašysčių knygos“ kopijos, kurią turėjo tik patys galingiausi pasaulių valdovai.
Imperatorius jautė, kad ši knyga nepaprasta ir į jo rankas ji pateko neatsitiktinai. Jį giliai suintrigavo puslapiuose staiga pradėję ryškėti nauji, švytintys žodžiai:
„Rasė įžiebs viltį kitoms rasėms. Visata pasikeis. Senoji tvarka žlugs, kurią pakeis naujoji tvarka. Rasė įsiviešpataus Visatoje. “
Susidomėjęs valdovas skubiai vertė senovinius lapus.
– Raskite man patį seniausią Daranaos Imperijos gyventoją ir pristatykite jį į rūmus! – įsakė jis sargybiniams.
Po kelių valandų priešais imperatorių jau stovėjo išbalęs ir drebantis senolis Rasosas – vienas iš paskutiniųjų pačios seniausios Visatos Rasės atstovų.
– Nebijok, mes tavęs neskriausime, – ramiai prabilo valdovas. – Mūsų rankose keista knyga. Manome, kad tu gerai žinai, kas tai yra.
Imperatorius parodė jam švytinčius puslapius. Vos žvilgtelėjęs į tekstą, senasis Rasosas akimirksniu pabalo. Jo kūnas įsitempė, o drebančiu, bet neįtikėtinai giliu balsu jis ištarė:
– Proceso pabaiga... Rasė įsiveržė į laisvę.
Savo paskutinius žodžius ištaręs Rasosas lėtai susmuko ir krito negyvas. Tačiau jo veide nebuvo kančios – senolis šypsojosi, o jo užgęstančiose akyse matėsi tikra, amžina palaima. Tą pačią akimirką pranašysčių knyga iškrito iš išgąsdinto imperatoriaus rankų. Vos palietusi grindis, ji staiga užsidegė ryškia, melsva liepsna. Milžiniškas ugnies stulpas prasiveržė pro rūmų skliautus ir pakilo tiesiai iki pačių padangių, nušviesdamas visą Daranaos sistemą.
Iš šios liepsnos pasigirdo tolimas, aidintis balsas, kuris nuskambėjo visose visatos planetose:
„Pradžia ir pabaiga. Karas ir taika. Pranašai ir melagiai. Viskas yra laikina. Visata pasitinka naują rasę. “
Giliai po Paros sostinės rūmais, Slaptosiose laboratorijose, senovinis kompiuteris užfiksavo paskutinį tašką pranašysčių sąraše. Anabiozės kapsulėje buvęs Takošas paskutinį kartą atmerkė savo nereginčias akis. Jis išgirdo ugnies stulpo aidą, pajuto naujosios eros pradžią ir ramiai jas užmerkė. Jo kūnas sustingo, ir didysis pranašas krito negyvas. Jo tūkstantmetė misija buvo galutinai baigta.
Tą pačią akimirką visa Visata trumpam sudrebėjo. Žemės konfederacijos laivynas, perėmęs tamsiuosius kreiserius ir panaudojęs 100% intelektą, visiškai įveikė kosminį barjerą, kuris saugojo žmogų ištisus amžius nuo išorinių priešų. Žmonija daugiau nebebuvo izoliuota. Ji išsiveržė į žvaigždes kaip nauja, nepasiekiama ir teisinga jėga.
Takošo pranašystė išsipildė iki paskutinio žodžio. Naujoji era prasidėjo.