Iniciacija. Išlydėtuvės

Ištrauka iš truputėlį didesnės apimties dar tik gimstančio kūrinio:
Sausas ir karštas vėjas plaikstė saulės nublukintus vyro plaukus. Gelsva ir smėlėta pakrantė tolstant nuo kranto perėjo į akmenuotą dykynę. Uolėta žemė pamažu kilo vis aukštyn, kol galiausiai ties horizontu perdrėskė dangų kaitros nualintomis kalnų grandinėmis. Dykuma alsavo tiesiai jam į veidą - beribė, atšiauri ir negailestinga. Ji traukė ir kartu grasė išbandymais, kuriuos ne kiekvienas pajėgus pakelti. Vyrui šis balsas buvo pažįstamas. Kadaise jis ir pats stovėjo čia. Tąsyk dykuma šaukė jį. Dabar ji šaukė jo dukrą. Vyro akių gelmėse atsispindėjo neišmatuojamas ilgesys. Bet jis tik papurtė galvą. 
Vyro kojas skalavo tingios bangelės. Lėtai risdamosi viena per kitą, jos grakščiai rietė savo melsvus keterų lankus, tįso per smėlį skaidriais liežuviais, lyžtelėjo tvirtai smėlyje stovinčias vyro pėdas ir vėl švelniai šliauždamos grįžinėjo atgal į gilumą. Stovinčiojo nugarą gaivino nuo jūros atsklindanti vėsa. Jis visa savo esybe jautė iš už mėlynos juostos vos galimų įžvelgti gimtųjų kalnų šauksmą - jie kvietė jį grįžti atgalios. Namo.
Ant kranto, dviejų stichijų sandūroje, plačiai išžergęs kojas stovėjo tėvas. Savo didžiuliame ir talpiame glėbyje jis laikė apkabinęs merginą. Ši, apsivijusi rankomis jo liemenį, glaudėsi prie plačios ir galingos krūtinės taip stipriai, lyg visu kūnu gertų jo ramybę. Atrodė, kad ji paskutinį sykį mėgina įsiminti jo kvapą, širdies plakimą ir tvirtumą.
Vyras pakėlė savo sunkią ranką ir švelniai uždėjo jai ant galvos. Lengvu judesiu paglostė palaidus, laisvai ant pečių krentančius anglies juodumo plaukus. Tada abiem rankomis suėmė merginą už pečių ir, vengdamas žiūrėti jai į akis, atstūmė nuo savęs.
o dabar keliauk, - ištarė jis, iš valties traukdamas gertuvę ir kelioninį maišą. Tylėdamas įdavė juos merginai į rankas. Ši persimetė maišą per vieną petį, gertuvę kryžmai - per kitą. Tada įdėmiai pažvelgė tėvui į akis. Jų žvilgsniai susitiko. Tėvas tylėjo. Bet jo akyse ji įžvelgė daugiau atsakymų, nei kad spėjo sugalvoti klausimų. Tad mergina be menkiausio dvejonės šešėlio tiesiog apsisuko ir patraukė dykumon.
Vyras neskubėjo. Tarsi uola jis stovėjo ant kranto ir žvilgsniu lydėjo tolstantį tašką dykynėje. Tada sunkiai atsiduso ir grįžo prie vandens. Įsirėmęs rankomis nustūmė valtį tolyn nuo kranto. Kai jos apačia nebesiekė dugno, įsivertė į ją. Pataisė burę ir užgriuvo irklus. Kelias buvo tolimas. Iki sutemstant dar reikėjo pasiekti namus ir parginti gyvulius iš ganyklos namo.